Anglijoje, Oksfordo mieste, prie Temzės upės, stovi moderni nedidelė Šv. Kryžiaus (Holy Rood) katalikų bažnyčia. Pandemija šią parapiją paveikė kaip ir mūsiškes Lietuvoje – kurį laiką pamaldos būdavo tik transliuojamos internetu, tačiau dabar, dėvėdami kaukes ir laikydamiesi saugaus atstumo, tikintieji pamažu grįžta į šv. Mišias.
Šios bažnyčios lankytojų laukia lietuviška naujovė – Švč. Sakramento koplyčioje kabės Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės nutapytas palaimintojo Mykolo Giedraičio paveikslas. Nedidukas, 60,5×40 cm ant drobės įamžintas tradicine tapybos technika. Dešinėje koplytėlės pusėje, nutapytas lygiai tokių pat matmenų, kabo šv. kardinolo Jono Henriko (Johno Henry Newmano) paveikslas.
Tai, kad jos kūrinys atsidūrė Anglijoje, dailininkė ir menotyrininkė S. Maslauskaitė-Mažylienė vadina „savo istoriniu įvykiu“. Istorinis jis galėtų būti ir visai Lietuvai – tai vienas iš labai retų atvejų, kai lietuvių kūryba puošia maldos namus užsienyje. 1996 m. Vaidotas Žukas nutapė freskų ciklą Lauterbacho Šv. Bonifaco katalikų koplyčioje, Vokietijoje; kito dailininko, Vilmanto Marcinkevičiaus darbų galime rasti Hedeagerio evangelikų liuteronų bažnyčioje, Danijoje – 2016-aisiais jis nutapė altoriaus paveikslą „Jėzus plauna kojas mokiniams“ bei pagal paveikslą sukūrė vitražą. Kiek vėliau menininkas Šventosios Dvasios simbolika nutapė šios bažnyčios sakyklą.
Tuo metu S. Maslauskaitė-Mažylienė džiaugiasi galėsianti papildyti šį sąrašą – tačiau kartu prisipažįsta nerimaujanti, kaip šiuolaikinio stiliaus paveikslą priims Oksfordo katalikai. „Šiaip sau galiu postringauti apie šiuolaikinio meno laisvumą, sakyti, kad kiti privalo atpažinti jį ir suprasti. Bet, kai žinau, kad dabar mano pačios darbas kabės koplyčioje – jau kitaip į viską žiūriu“, – šypsosi menininkė. Kad vietiniai tikintieji tikrai daug kartų matys lietuvės paveikslą, abejonių nekyla – pavyzdžiui, žiemą pamaldos vyksta tik toje koplytėlėje.
O kaip ir kodėl šis pal. Mykolo Giedraičio atvaizdas atsirado Anglijoje?
Netikėtas užsakymas
S. Maslauskaitės-Mažylienės paveikslo „herojus“ pal. M. Giedraitis (1420/1425–1485) gimė dab. Molėtų rajone, Videniškiuose (arba Giedraičiuose; iki galo neaišku), kilmingoje kunigaikščių šeimoje. Įstojo į regulinių atgailos kanauninkų („Baltųjų Augustinų“) vienuolyną. Iš pradžių gyveno Bistryčioje, vėliau perkeltas į Krokuvą, kur dirbo vienuolyno zakristijonu ir kukliai gyveno mažoje celėje. M. Giedraitis buvo ramaus būdo, tylus, vienumą mėgęs žmogus. Nepaisant to, išgarsėjo savo maldingumu ir šventumu. Šiandien jis laikomas zakristijonų globėju.
2019-aisiais Videniškiuose įvyko S. Maslauskaitės-Mažylienės tapybos paroda, kurią kuravo menininkė Aistė Gabrielė Černiūtė. „Ji mane pakvietė pristatyti, kaip juokavo, „savo šventųjų“, – prisimena pašnekovė. – Tuo laiku man kūryboje labiau rūpėjo pabėgėlių tema, bet, kadangi turiu sukaupusi paveikslų apie šventuosius rinkinį, sutikau. Tais metais M. Giedraičio kultas buvo oficialiai patvirtintas Bažnyčioje, Videniškiai siejami su jo tėviške, tad Aistė manęs paprašė ta proga nutapyti jo atvaizdą.“
Dailininkė siekė M. Giedraičio asmenybę perteikti šiuolaikiškai, nutapyti jį tokį, lyg jis būtų gyvenęs mūsų dienomis – bet kai pabandė tą padaryti, suprato, jog jis tampa neatpažįstamas: „Egzistuoja toji krikščioniškosios ikonografijos dilema, o gal greičiau tai vadintina jos savitumu, kad šventasis turi būti atpažįstamas.“
Pasak menininkės, kanoniškai vienuolis Mykolas vaizduojamas su baltu abitu ir apsiaustu pelerina, klūpantis prieš Nukryžiuotąjį, taip pat – su raudona širdimi ant krūtinės. Galiausiai S. Maslauskaitė-Mažylienė nutapė „tarpinį variantą“ – šiuolaikiškai stilizuotą, tačiau kanoniškai išlaikytos ikonografijos paveikslą.
Kiekvienais metais į Videniškius iš Anglijos atvyksta M. Giedraičio giminaičiai – jų kilminga giminė išlikusi iki šių dienų. Viena iš jos narių – tai Oksforde gyvenanti Rosy Giedroyc, kuri dalyvavo minėtoje dailininkės parodoje. Pamačiusi palaimintojo paveikslą, labai apsidžiaugė, su S. Maslauskaite-Mažyliene maloniai bendravo renginio metu. Tačiau dar maloniau ji nustebino tapytoją po kelių mėnesių.
„Pradėjau iš Rosy gauti laiškų, kuriuose ji tarsi pagal senąją bažnytinę schemą kreipėsi dėl paveikslo užsakymo: ‚Norėčiau, kad nutapytumėt tokį patį, tik daug mažesnį pal. Mykolo Giedraičio atvaizdą, kad jis tilptų Šv. Kryžiaus bažnyčios koplyčioje. ‘ Iš pradžių nutaisiau nepatenkintą veidą ir sakiau sau: ‚Taigi nieko neišeis iš tokio projekto!‘ 60×40 cm dydžio paveiksliukas, gali būti, kad tai, kas Rosy patiko dideliame paveiksle Videniškiuose, gali visiškai nebepatikti mažame. Tokio paties nutapyti nepavyks, neliks potėpių, nepavyks perteikti to paties tapybos poveikio kaip dideliame. Bijojau, kad nuvilsiu užsakovę. Nors tai, aišku, man tapo ir nuostabiu iššūkiu.“
Menininkė pabandė kiek įmanoma „apsidrausti“: paklausė, ar Šv. Kryžiaus parapijos klebonas žino apie projektą, paprašė atsiųsti nuotraukų, kaip viskas atrodo bažnyčios viduje. Klausė, koks ten yra šv. Jono Henriko paveikslas. Paaiškėjo, kad 2019 m. kanonizuoto kardinolo atvaizdas – tai nutapyta šventojo nuotraukos kopija. „Tada aš vėl rašau: ‚Bet ar Jūs suprantate, tiedu paveikslai gali nederėti tarpusavyje, kad mano kita stilistika?..“ O Rosy: ‚Ne ne ne, aš kunigui rodžiau, viskas tinka ir patinka‘“, – prisimena S. Malauskaitė-Mažylienė.
Sigita taip pat parašė paveikslo pristatymą, paaiškindama, koks elementas ką reiškia. Pavyzdžiui, vienoje rankoje palaimintasis laiko akmenį kaip atgailos ženklą. Vienuolio abitas atrodo lyg sujudėjęs – taip yra tiek dėl tapymo manieros, tiek dėl to, kad autorė siekė išreikšti M. Giedraičio vidinę ugnį: jis buvo mažiausias iš mažiausiųjų, paprastas vienuolis, tačiau degte degantis meile Dievui.
Laukia susipažinimo
Pasiryžusi nutapyti savo didžiojo paveikslo „Beato Michaelis addorpronobli“ repliką, S. Maslauskaitė-Mažylienė tą darė ant trijų skirtingų drobių – ir žiūrėjo, kuris variantas pavyks geriausiai. Galiausiai vieną iš jų baigė, nufotografavo ir nusiuntė užsakovei – viskas gerai, patiko. Paveikslas turėjo būti perduotas dar gegužės 4-ąją, pal. M. Giedraičio minėjimo dieną, tačiau dėl Covid-19 pandemijos tai nusikėlė į rugsėjį. Šią savaitę dailininkė savo feisbuko paskyroje pasidalijo džiugia žinia – ir saugiai į Oksfordą atgabento meno paveikslo nuotrauka.
„Paveikslas dabar turės būti įrėmintas, pašventintas, o paskui pakabintas“, – elektroniniame laiške rašo meno kūrinio užsakovė, pal. M. Giedraičio giminaitė Rosy Giedroyc. Ji praneša, kad parapijos kunigas Danielis Lloydas šiuo metu atostogauja, ir paveikslo pakabinimo reikės palaukti mažiausiai 8 savaites. Taip pat neaišku, kokia bus situacija dėl Covid-19. Jei viskas bus gerai, R. Giedroyc į paveikslo pašventinimo ceremoniją planuoja pakviesti palaimintojo giminaičius ir Londono lietuvių Šv. Kazimiero bažnyčios kleboną kun. Petrą Tverijoną.
„Pal. M. Giedraitis Oksforde niekam nežinomas, išskyrus mano draugus lenkus ir tuos, kurie yra apie jį skaitę. Viliuosi, kad jūsų paveikslas jį labiau išgarsins“, – rašo R. Giedroyc.
Šio paveikslo atvejis unikalus tuo, kad įprastai „lietuviški“ šventieji užsienyje atsiranda ten, kur susibūrusios lietuvių bendruomenės. Tuo metu pal. M. Giedraitis patenka į kitokią erdvę – Oksfordo Šv. Kryžiaus parapijoje nėra lietuvių, tad S. Maslauskaitė-Mažylienė džiaugiasi, jog anglai sutiko į savo sakralinę aplinką priimti „užsienietį“. Ar šio žmogaus istorija prakalbės vietiniams – sužinosime.
Tyliai gimsta naujas pamaldumas?
Pal. Mykolo Giedraičio paveikslas – iš dailininkės kolekcijos antrasis, kuris kabės bažnyčioje ir bus skirtas skatinti pamaldumą. Pirmasis nuo 2017 m. yra Vilniuje, vienuolių dominikonų globojamoje Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje. Tai – S. Maslauskaitės-Mažylienės nutapytas šv. Jordanas Saksonietis (1190–1237).
„Lietuvoje jis beveik nežinomas, tačiau dominikonai pagal svarbą jį laiko antruoju po šv. Dominyko. Jordanas aprašė pirmųjų brolių gyvenimą, kai buvo rengiama šv. Dominyko kanonizacija. Toji knygelė išleista XIII a., ji vadinasi Libellus de principiis Ordinis Praedicatorum, – pasakoja S. Maslauskaitės-Mažylienės kolegė menotyrininkė Rita Pauliukevičiūtė, priklausanti dominikonų tretininkų ordinui. Ji – viena iš tų, kuriai rūpėjo, kad šv. Jordanas Saksonietis atsirastų vienuolyno bažnyčioje.
„Kartą į mano dirbtuvę atėjo tos parapijos klebonas, kun. Mindaugas Slapšinskas, OP, kartu su Rita. Tuo metu tapiau dominikoną – tiesiog bevardį pamokslaujantį vienuolį, ne konkretų šventąjį. Jiems jis patiko, ir vienuoliai paklausė, ar jis negalėtų tapti šv. Jordanu. Pridėjau keletą akcentų – pavyzdžiui, plunksną vienuolio rankose – ir, pasitaikius progai, paveikslą padovanojau.“
Iš pradžių buvo manyta, kad paveikslas tiks vienuolyno zakristijoje ar koridoriuje – tačiau ten vyko remontas. Tada kun. M. Slapšinskui kilo mintis: o kas, jei šv. Jordano atvaizdas būtų pakabintas altoriuje?
„Paveikslas altoriuje iškabėjo vieną vakarą. Kadangi tai yra šiuolaikinio meno kūrinys, Mindaugas norėjo pažiūrėti, kaip į jį sureaguos kiti broliai. O jie nebuvo tokie drąsūs“, – šypsosi R. Pauliukevičiūtė. Ji sako puikiai suprantanti vienuolius, nes modernusis menas reikalauja aiškinimo ir pripratimo. Dabar paveikslas kabo ant sienos, šalia Patricijos Jurkšaitytės nutapyto pal. Teofiliaus Matulionio. Kadangi šv. Jordanas nėra populiarus, šalia pakabintas aprašymas apie šį asmenį.
Kaip meno kūrinį priima tikintieji? Pašnekovė sako, kad bendruomenė paveikslu džiaugiasi – dauguma parapijiečių yra susipažinę su šiuolaikiniu menu, o S. Maslauskaitės-Mažylienės vardas jau žinomas ir bendruomenė džiaugiasi turėdama menininkės paveikslą. R. Pauliukevičiūtė nepamena, kad kas nors būtų burnojęs prieš paveikslą – galbūt ir dėl to, kad kun. M. Slapšinskas jį buvo pristatęs per pamokslą.
Tiesa, S. Maslauskaitė-Mažylienė besijuokdama pamena vieną nutikimą iš paveikslo pašventinimo: „Ateina viena močiutė parapijietė. Man įdomu, kaip ji reaguoja, klausinėju jos: ‚Ar atpažįstat šį šventąjį, ar matot?‘ O jinai: ‚Na, nieko, vaikeli, visai gražus. Bet kokią jis ten žąsį laiko?..‘ O ten buvau pavaizdavusi plunksną rankoje, pridėjau kelis potėpius. Nenorėjau abito palikti vien su buka balta spalva, norėjosi dramatizmo, kad abito klostes vėjas ar Šventosios Dvasios gūsis blaškytų. Sutrikau, sakau, taigi čia ne žąsis, rodau, aiškinu. Tada jau močiutė šypsodamasi sako: ‚Dabar matau‘.“
Menotyrininkė R. Pauliukevičiūtė priduria, kad šiuolaikinio meno paveikslai į bažnyčias turėtų ateiti pamažu, ir reikėtų stebėti, kaip į tokią dailę reaguoja tikintieji: „Šis šv. Jordanas Saksonietis turi altorinio paveikslo bruožų – figūra, stovinti centre su savo atributais. Jo tik kalba šiuolaikinė. O paskui, jeigu susiklostys, gal ateis eilė būti altoriuje. Mes nežinome, kaip ir kur Dvasia pučia ir kada gali gimti pamaldumas šv. Jordanui Saksoniečiui Vilniaus dominikonų bažnyčioje.“
