Lietuvos vaikų šventumo garsas

You are currently viewing Šventumo link su šventaisiais. Pal. M. Sopočkos mintys

Šventumo link su šventaisiais. Pal. M. Sopočkos mintys

Šaltinis bernardinai.lt, 2015 02 15

 

Skaitytojų dėmesiui siūlome du pal. Mykolo Sopočkos tekstus.

Pirmasis – tai oficialus valandų liturgijos tekstas, parašytas prieš beveik 50 metų, nors atrodo, kad skirtas mums, XXI amžiaus žmonėms. Jis parodo, kad šv. Faustinos nuodėmklausys buvo savotiškas pranašas, turintis gilią dvasinį intuiciją apie Dievo Gailestingumo svarbą ir būtinumą.

Antrasis tekstas – tai trumpas mąstymas apie Eucharistiją, kuris autoriaus sumanymu buvo skirtas kunigams. Tikime, kad mūsų laikais bus naudingas visiems, kurie trokšta, idant susitikimas su gyvu Jėzumi Eucharistijoje būtų gilesnis.

Dievo gailestingumas sielovadoje

Didžiausias mūsų laikų dvasinis pavojus – sielų supasaulėjimas. Šiandien įvairiuose kampeliuose supasaulėjimo dvasia skverbiasi į kiekvieną silpnesnę sielą. Ši supasaulėjimo dvasia griauna ne pavienes tikėjimo dogmas kaip praėjusių laikų erezijos, o visą antgamtinio (dvasinio) pasaulio suvokimą, mėgindama paversti beprasmiu vidinį gyvenimą, sumenkinti jį, o šiuolaikinio žmogaus dvasinius siekius ir troškimus nustumti į šalį.

Gyvename išskirtiniais techninės pažangos laikais, siekdami kuo daugiau užkariauti savo protu, gyvename dideliuose lekiančiuose miestuose, kur visi nervai, visi raumenys mėgina sučiupti gyvenimą, vis labiau gėrėtis gyvenimu: pasaulietiškas rojus stumia iš žmogaus sielos tuos nereikalingais laikomus nežemiškus troškimus. Todėl priešinamasi religiniams tekstams, baiminamasi pamokslų, religinis gyvenimas tampa visiškai paviršutiniškas, nepaisoma individo ir šeimos etikos, išlaisvinami egoistiniai malonumo instinktai.

Tokiame pasaulyje, kuris nuodija ir prikausto prie žemės grandinėmis šiuolaikinį žmogų, ataidi Bažnyčios kvietimas: „Visų pirma ieškokite Dievo karalystės ir jo teisingumo“. Šis kreipimasis skamba lyg vienišas balsas tyruose.

Tačiau ir šiandien, kaip ir praeityje, šis Viešpats pamokymas yra svarbus: „Tad eikite ir paskliskite po visas tautas, (…), mokydami jas to, ko aš jus išmokiau“. Tad šiandien dar labiau sielų ganytojas turi žodžiais ir darbais liudyti Sursum corda (Aukštyn širdis!) įsakymą, kreipdamas sielas aukštyn, per daug neprisirišdamas prie laikinojo gėrio, kurį kirmėlės sugriaužia ir vagys pavogia, bet ieškodamas Dievo karalystės, nes amžina laimė, kurią mums pažadėjo Gailestingasis Jėzus, yra daug labiau svarbesnė už auksą ir platiną, už mokslą ir karjerą, už gerą vardą ir malonumus.

Todėl amžinojo žmonijos priešo akivaizdoje, kai sielos supasaulėja ir jas pasiglemžia pašėlęs išorinio gyvenimo sūkurys, sielų ganytojas, pasitelkdamas tinkamą dvasinį auklėjimą ir vedamas Dievo gailestingumo, turi ugdyti ir gilinti antgamtinio (dvasinio) gyvenimo vertybes, mokyti per išpažintį ir ne tik, tapti šventiems.

Apie Eucharistiją

Kiekvienos šventos Mišios savo esme privalo būti uolesnės už buvusias, nes kiekvienos turi ne tik būti kupinos meilės, bet ir tą meilę didinti ir taip mus mokyti ne tik tos pačios, bet ir didesnės meilės, nei buvo ji anksčiau. Kaip akmuo, kuo labiau artėja prie žemės, tuo greičiau krenta, taip ir siela privalo artėti prie Dievo tuo greičiau, kuo labiau jis ją traukia. Tai ir gamtos ir malonės taisyklė, perbraukianti mūsų prisirišimą prie gimtosios nuodėmės.

Šventoji Komunija turėtų mus vis glaudžiau susieti su Kristumi, didindama mūsų nuolankumą, tikėjimą, pasitikėjimą, o ypač meilę, mūsų širdis darydama vis labiau panašias į Išganytojo širdį, kuris mirė dėl mūsų iš meilės. Kiekvienos šventos Mišios turėtų būti uolesnės valios prasme, o ne jausmų.

Dėkingumas yra vienas aukojimo tikslų. Todėl ir mums dėkingumas priėmus šventąją Komuniją turėtų tapti brangiausia akimirka. Tuo metu šventoji Jėzaus dvasia turėtų susitikti su mūsų dvasia, Jo protas su mūsų protu bei Jo valia susivienyti su mūsų valia.