Sesuo Albina Marija Jurgė Pajarskaitė net sovietmečiu nedvejodama išpažino tikėjimą ir dėl to neteko visko: studijų, darbo, namų. Jos išskirtinis atsidavimas skurstančiųjų gerovei Vargdienių seserų kongregacijoje vedė į vieną svarbiausių Lietuvos atgimimo reiškinių – tinklo „Caritas“ kūrimą. Ji nuolat pabrėžia, kad svarbiausi gyvenimo sprendimai ir didžiausi darbai buvo įgyvendinti tik su Dievo pagalba, o save dažnai vadina „palaimintojo Jurgio Matulaičio rezultatu“. Trys ypatingi susitikimai su šiuo dvasiniu autoritetu, nors ir ne tiesioginiai, sesers gyvenime paliko neišdildomą žymę, rašoma „2027-ieji, pal. Jurgio Matulaičio metai“ organizatorių pranešime žiniasklaidai.
Į širdį įkritęs susipažinimas
Nors ses. Albinos vaikystę greitai palietė karas, vokiečių, sovietų okupacijos, ji gimė nepriklausomoje Lietuvoje ir puikiai prisimena, kaip kūrėsi, kėlėsi ir sužydėjo mūsų šalis. Paklausta, kada pirmą sykį sužinojo apie Jurgį Matulaitį, sesuo atsakė vaizdžiu pasakojimu, kviesdama nusikelti į tarpukario Lietuvos kaimo gyvenimą – jos gimtąją sodybą Nociūnuose, sodyba buvo prie kelio, vedančio iš Kupiškio į Anykščius.
Jos žingeidus ir visuomeniškas vyriausias brolis Jonas sugalvojo sodybą paversti pašto postu, kad kaimelio gyventojams nereikėtų eiti penkių kilometrų iki artimiausio pašto skyriaus. Taip jų namų seklyčia virto tam tikra skaitykla, kurioje buvo daug laikraščių, žurnalų. 1932 m., kai Albinai buvo vos penkeri, ji toje skaitykloje vartė savaitraštį „Šaltinis“. Jame pamatė arkivyskupo Jurgio Matulaičio nuotrauką, ji buvo išspausdinta minint penkerius metus po jo mirties.
„Nors nieko daugiau nesupratau, dar sunkiai dėliojau raides, bet ta nuotrauka man liko kaip pirmas grūdelis, spinduliukas“, – dalijasi sesuo Albina.
Vėliau gimnazijoje, nors ir aktyviai lankė ateitininkų kuopą ir kitas veiklas, apie Jurgį Matulaitį daugiau nieko negirdėjo, tačiau iš šiandienos perspektyvos mato, kad tiek jaunimo veiklas – ateitininkų, pavasarininkų, angelaičių ir kitų, – tiek apskritai katalikų veikimą jau tada lydėjo Matulaičio dvasia.
Pašaukta padėti žmonėms
Antras susitikimas su palaimintuoju Jurgiu Matulaičiu įvyko ieškant savo pašaukimo. Paskutinėse gimnazijos klasėse Albina turėjo aiškų planą – norėjo rūpintis sergančiais žmonėmis, tapti gydytoja, todėl stojo į medicinos studijas Vilniaus universitete. Deja, jos nepriėmė.
Albina prisimena: „Rodos, susvyravo žemė po kojomis. Visos svajonės ir gražiausi planai sudužo. Ilgai, pamenu, klūpojau Vilniaus arkikatedros šv. Kazimiero koplyčioje pritrenkta ir nebepajėgi ko nors prašyti, nes nebežinojau, ko dar galima melsti, kai mano geriausi ir kilniausi norai taip staiga Jo – mano Viešpaties – nubraukti.“
Sesuo Albina tapo Geografijos-geologijos skyriaus studente ir Lietuvių kalbos ir literatūros fakulteto laisva klausytoja. Bėgant dienoms, pamilo studijas, kuriose jai puikiai sekėsi, o gyvenimo aplinkybės ir iššūkiai vis siūlė įprasminti savo pašaukimą padėti žmonėms. Studijuojant ses. Albinos gyvenimą sukrėtė šeimos trėmimas į Sibirą, taip pat dėl tikėjimo ji buvo išmesta iš universiteto, per 48 valandas turėjo palikti Vilnių.
Ir nors vėliau Albinai buvo leista pabaigti studijas, dirbti laborante Mokslų akademijoje, šios algos nepakako padėti Sibire gyvenantiems tėvams. Taip Albina atsidūrė Viešvilės vaikų namuose, kaip pati prisimena, „apleistuose, kiek gali būti apleisti“. Iš visos širdies dirbant dėl ten gyvenančių vaikų, iškeliant vaikų namuose buvusią neteisybę, staiga į rankas jai patenka Jurgio Matulaičio „Užrašai“.
Ji dalijasi: „Visa virtinė neeilinių įvykių ir galutinė stotis vaikų namuose visu aiškumu įrodė mano bejėgiškumą ką nors pakeisti savo jėgomis. Kartu patekusios į rankas palaimintojo Jurgio Matulaičio dvasinio dienoraščio mintys atvėrė naują išeitį, kaip kiekvienas gali savo gyvenimą padaryti galingu pasitarnavimu suvargusiai Bažnyčiai, vargo žmonėms.“
Atsiradus galimybei grįžti į Vilnių, Albina suprato, kad tai leistų jai dar intensyviau plėsti savo dvasios ugdymą pagal Jurgį Matulaitį. Tai pamačiusios pažįstamos Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserys pakvietė jungtis į vienuoliją. Nors vienuolių gyvenimo sąlygos buvo sudėtingos, vienuolynai sovietmečiu buvo uždrausti, vienuolės ir vienuoliai sekami, tačiau Albina prisimena, kad už viską labiau ir bet kokia kaina norėjo įsijungti į aktyvią veiklą Bažnyčiai, kaip nurodė arkivyskupas Jurgis Matulaitis.
Caritas – gailestinga meilė – kiekvieno žmogaus gyvenimo esmė
1987 m. liepos 12 d. Marijampolėje Jurgis Matulaitis buvo paskelbtas palaimintuoju ir jo kūnas perkeltas į altorių. Sesuo Albina šį įvykį prisimena kaip stebuklą.
Ji dalijasi: „Per tą šventę pasikeitė visi žmonės, visi santykiai, visa nuotaika, buvome tokie laisvi, net pamiršome, kad vis dar esame priespaudoje. Tai buvo nepaprasta šventė – dovana visai Lietuvai. Atgimimui prasidėjus manęs niekaip nepaliko mintis, kad reikia atgaivinti katalikišką gyvenimą, pirmiausia, atkuriant „Caritą“. Atrodo, Dievas tiesiog paėmė mane ir įstūmė, nebuvo kelio atgal. Taip įkvėpta nuvykau į Kaišiadoris, pristačiau šią mintį ir nedideliuose mano užrašuose sudėliotą veiklos programą kardinolui Vincentui Sladkevičiui. Ši idėja buvo palaiminta.“
Per trumpą laiką iniciatorių grupė pagausėjo ir buvo įkurtas Katalikiškas moterų sambūris „Caritas“, o 1989 m. balandžio 15–16 dienomis Kauno sporto halėje įvyko šios organizacijos suvažiavimas, kuriame dalyvavo apie penkis tūkstančius žmonių. Taip po visą Lietuvą pasklido gailestingumo darbai: stiprinamos šeimos, globojami vargstantys, vieniši, našlaičiai, ruošiami jaunimo ugdymo planai, atkuriamas socialinis teisingumas, skelbiamos tikėjimo tiesos.
