Šiame straipsnyje nagrinėjamas palaimintojo Mykolo Giedraičio (†1485 05 04) gyvenimas ir jo pomirtinis kultas Lietuvoje pasitelkiant hagiografinius ir dokumentinius šaltinius. Pagrindiniais pal. M. Giedraičio kulto palaikytojais ir skleidėjais buvo Regulinių atgailos kanauninkų ordinas, kurio nariu buvo ir mūsų palaimintasis. Pirmieji iki mūsų dienų išlikę pal. M. Giedraičio kulto Lietuvoje pėdsakai siekia XVI a. I-ąją pusę. XVII–XVIII a. palaimintojo kultas Lietuvoje patyrė intensyvėjimo ir atoslūgio bangas. Toks kulto suintensyvėjimas stebimas XVII a. I-oje pusėje, tuo metu, kai Lietuvoje iškilo Videniškių Šv. Lauryno bažnyčia, ilgainiui tapusi Lietuvoje svarbiausia palaimintojo kulto vieta (1617–1618). Kitas kulto pakilimo laikotarpis – XVII a. pab.–XVIII a. pr. Šio laikotarpio kulminacija reikia laikyti Atgailos kanauninkų prašymą Vilniaus vyskupijos sinodui leisti viešą pal. M. Giedraičio kultą (1717). Būdingas šio kulto Lietuvoje bruožas – pal. M. Gidraičio gretinimas su šv. Kazimieru. XVIII a. pab. – XIX a. pr. fiksuojame desperatiškas Atgailos kanauninkų pastangas palaikyti prisiminimą apie palaimintąjį gresiančio Ordino panaikinimo akivaizdoje. Pal. M. Giedraičio kulto pėdsakus pavyko užfiksuoti šiuose Regulinių atgailos kanauninkų vienuolynuose ir bažnyčiose: Bistryčioje, Medininkuose, Videniškėse, Panemunyje, Salake, Jūžintuose, Tverečiuje, Vilniuje.
