Prieš 400 metų didikų Giedraičių pastatytoje Videniškių bažnyčioje ir vienuolyne visada buvo gerbiamas Mykolo Giedraičio kultas, siekta beatifikacijos. Penkioliktajame šimtmetyje gyvenęs palaimintasis – vienas iš nedaugelio krikščioniškosios Lietuvos atstovų, keliamų į altoriaus garbę; taip tituluoti jis buvo pradėtas dar XVII amžiaus pradžioje.

Prieš dvejus metus Lietuva šventė palaimintojo Teofiliaus Matulionio beatifikaciją, o 2019 metų birželio 22-ąją Videniškių Šv. Lauryno bažnyčioje vyks Palaimintojo Mykolo Giedraičio beatifikacijos Padėkos iškilmė.

Šį palaimintąjį mes dalijamės su Lenkija, beatifikacijos bylą teikė šios šalies Bažnyčia, todėl pirmosios Padėkos iškilmės bus rengiamos Krokuvoje šiemet birželio 8-ąją.

Iškilmei Lietuvoje Kaišiadorių vyskupijos užsakymu bus pagamintas palaimintojo Mykolo Giedraičio relikvijorius. Šis darbas patikėtas Vilniuje gyvenančiam ir dirbančiam auksakaliui, juvelyrui DONATUI ANDRIJAUSKUI.

Juvelyras D. Andrijauskas, kuriam teko unikali patirtis – galbūt vienintelė tokia gyvenime, juk ne tiek daug savų palaimintųjų ir šventųjų turime – sukurti palaimintojo Mykolo Giedraičio relikvijorių, prisipažino, kad šis užsakymas iki jo atkeliavo, kaip dažnai ir būna – per rekomendacijas. Mat auksakalys sakė jau ne kartą bažnyčioms kūręs dirbinių – daugiausia tai buvo votai, telpantys į delną.

Kai gavo pasiūlymą, Donatas informacijos apie relikvijorių kūrimą visų pirma ėmėsi ieškoti internete, tačiau ne tiek gausiai jos ten rado.

„Užsakovai man suteikė visišką laisvę. Pirmiausia nupiešiau eskizus ir juos susiderinau. Jų buvo keli, jie keitėsi – juk norisi darbą padaryti tokį, kad patiktų. Nes kai kuri tai, kas pačiam nepatinka, gali ir nepasisekti. Pasilikau trečiąjį eskizo variantą. Tai pagal tokį dabar ir konstruoju po truputį“, – apie relikvijoriaus kūrybos pačią pradžią pasakojo jau 18 metų juvelyrikos meistru dirbantis D. Andrijauskas.

Barokinis su 150 detalių

Palaimintojo Mykolo Giedraičio relikvijorius bus visas rankų darbo, sidabrinis su paauksavimais ir patamsinimais, padabintas akmenukais ir paties sudėtingiausio, barokinio, stiliaus – itin puošnus, su daug smulkių, įmantrių detalių. Tai išties daug kruopštaus darbo ir kantrybės reikalaujantis sumanymas.

„Man tai – visiškas savęs išbandymas, – teigė D. Andrijauskas. – Vien viršutinėje relikvijoriaus dalyje bus apie 100 detalių, bendrai – apie 150. Ir visos turi būti simetriškos, vienodos. Barokinis stilius – labai smulkus, jam būdinga detalių gausa. Dar laukia auksavimo, graviravimo darbai, akmenukų dar reikės pridėti, dar bus herbas, įrašai. Relikvijorius turi būti prabangus ir puošnus. Gal vieną kartą gyvenime ir teks tokį daryti, tad reikia pasistengti. Kol kas viskas einasi neblogai, pagal planą“, – šypsodamasis pasakojo kasdien vis gražėjančio Mykolo Giedraičio relikvijoriaus autorius.

Paklaustas, ar žino dar lietuvių, kūrusių panašius prabangius liturginius reikmenis, D. Andrijauskas minėjo informacijos apie tai neradęs, tad, ko gero, jis yra pirmasis, bent per nepriklausomybės laikotarpį, tokio relikvijoriaus autorius.

„Pats sudėtingiausias darbas jau padarytas – liko tik smulkios detalės, graviravimas“, – tikino auksakalys ir pridūrė, kad sukurti tokį relikvijorių nuo pradžios iki paskutinių baigiamųjų akcentų jam užtruks apie tris mėnesius.

Patogumo ir estetikos darna

Juvelyro D. Andrijausko pasirinkta palaimintojo Mykolo Giedraičio relikvijoriaus forma – dažniausiai sutinkama. Konkrečių taisyklių formai nėra – paprastai meistras pats ją pasirenka – daugiau ar mažiau puošnesnę, žinoma, pridėdamas ką nors savo.

Katalikų liturginis reikmuo relikvijorius (lot. reliquiarium < reliquiae – „palaikai, liekanos“) – prabangus, puošnus indas šventojo relikvijoms (kūno, drabužių, daiktų dalims) laikyti – yra žinomas nuo III amžiaus ir daromas įvairios formos: ampulės, sarkofago, dėžutės, medaliono, kryžiaus, koplytėlės, antropomorfinės – žmogaus galvos, biusto arba rankos pavidalo. Relikvijoriai kuriami iš brangių medžiagų: tauriųjų metalų, kalnų krištolo, anksčiau iš dramblio kaulo, puošiami brangakmeniais, emaliu. Ankstyvaisiais viduramžiais per Mišias pradėtas naudoti pacifikalas. Baroko laikotarpiu plito monstrancijos pavidalo relikvijoriai su glorija. Ši relikvijoriaus forma plito ir Lietuvoje.

Pati relikvijos (greičiausiai tai bus kaulas) ampulė D. Andrijausko kurtame relikvijoriuje bus įstatyta viršutinės jo dalies centre. Juvelyro sumanymas – kad ši vieta būtų kiaurai permatoma. Taip pat relikvijorių padabins iš aukso išlieta širdis – Baltųjų augustinų ordino, kuriam priklausė Mykolas Giedraitis, ženklas ir Giedraičių giminės herbas.

Šis darbas, anot D. Andrijausko, sudėtingas ne tik dėl preciziškų barokinio stiliaus detalių, bet ir pačios relikvijoriaus konstrukcijos. Svarbu, jog būtų galima jį visą gražiai išardyti, kad prireikus nusidėvėjusią detalę būtų galima restauruoti. Relikvijorius turi būti tvirtas, tinkamo svorio (šis svers apie 900 gramų) ir kartu patogus laikyti delne – kad nerėžtų rankos, nedurtų, nevargintų jos. Reikia galvoti ir apie praktinius dalykus – juk relikvijorius bus dažnai nešiojamas ir duodamas tikintiesiems bučiuoti.

„Nors dirbu jau 18 metų, man tai sudėtingas darbas. Visas tas jungtis reikia labai tiksliai pagaminti, dar prieš tai sugalvoti konstrukciją, kad relikvijorius nesusisuktų, neprasisuktų, negriūtų, kad visos detalės būtų išardomos“, – sakė auksakalys.

Į darbą – kaip į šventę

Paklaustas, kokios tendencijos įsigalėjusios kuriant relikvijorius ar kitus liturginius reikmenis, D. Andrijauskas teigė, kad, nors visokiausių jų naudojama, dabar visur plinta minimalizmas. Tačiau ne kiekvienoje bažnyčioje jis dera: senovinėje su puošniais, išraižytais, išauksuotais altoriais šiuolaikinis minimalizmas netinka – pasak juvelyro, paprastos stilistikos relikvijorius, pastatytas ant tokio altoriaus, gali tiesiog prapulti aplinkoje. Todėl, auksakalio nuomone, interjero architektūra ir liturginių reikmenų stilistika turi harmoningai derėti tarpusavyje.

Kalbėdamas apie save D. Andrijauskas minėjo baigęs Kauno taikomosios dailės mokyklą, bet buvęs ne pats geriausias gyvenime mokinys.

„Iš tikrųjų draugai paskatino rinktis juvelyriką. Aš nelabai norėjau mokytis, bet taip jau atsitiko, kad įstojau, nors neplanavau. Norėjau dirbti su medžiu, nes buvau jį drožinėjęs. Bet dabar man patinka šis darbas – kaip į šventę einu“, – šypsodamasis kalbėjo Mykolo Giedraičio relikvijoriaus kūrėjas.

Jam patinka dirbti ilgai. Jeigu tik yra galimybė, Donatas darbą pradeda labai anksti – apie šeštą ryto, ir dvylika valandų veiklos per parą – jam pats tas.

„Šiems darbams tiesiog reikia laiko. O ir ne viskas išeina iš karto: padarai ir, žiūrėk, turi perdaryti. Visi šie darbai vienetiniai – kuriu pagal individualius užsakymus. Arba imkime votus – pirma turi sugalvoti formą ir paskui padaryti. Arba kad ir šis relikvijorius – braižai braižai, valanda ir prabėga, paskui dar paišai paišai, ir dar valanda“, – pasakojo D. Andrijauskas.

Viskas savo rankomis

„Dabar laikai tokie, kad technologijos smarkiai nuėjusios į priekį – 3D modeliavimai ir pan. Kurdamas relikvijorių aš viso šito atsisakiau – viskas čia padaryta rankomis. Kiekviena detalytė kurta po mikroskopu, daug valandų sėdi, kol išpjauni. Jeigu kas ne taip – ir vėl iš naujo pjauni, daug čia tų etapų. Nes vien kojytę pirma reikia iš vaško išpjauti, paskui išlieti formą, vėl tvarkyti, paskui specialias gumas daryti, vėl lieti, vėl iš vaško pjauti… Tada tiražuoti, kad visos detalės būtų vienodos. Čia viskas rankomis iškalta, išpjauta. Pirštai va – sudeginti, supjaustyti… Žinoma, kad galima suprojektuoti kompiuteriu. Bet tada gyvybės nebelieka, o man norisi, kad tai būtų rankų darbas. Sakau, noriu save išbandyti“, – kalbėjo kantrybės ir kruopštumo nestokojantis auksakalys.

D. Andrijauskas įsitikinęs, kad juvelyras turi mokėti viską daryti rankomis, jo manymu, ir ateityje rankų darbas išliks ir bus vertinamas.

„Ir pačiam smagu, kai žinai, kad savo rankomis padarei“, – teigė jis.

Ką Donatas sužinojo apie save kurdamas šį unikalų dirbinį? „Kad dar turiu kantrybės, – juokėsi. – Žinojau, kad bus sudėtinga, bet taip nusiteikęs ir ėmiausi darbų. Tiek metų visko esu daręs – ir smulkių, ir mažų detalių, bet relikvijoriaus dydis kėlė iššūkių. Nes ir mano įrankiai nėra sukurti tokiems dideliems daiktams. Taigi reikėjo galvoti, kaip iš daug mažų detalių sukurti vieną didelį dirbinį.“