Kauno arkivyskupas emeritas SIGITAS TAMKEVIČIUS SJ – nenuilstantis keliautojas palaimintojo Teofiliaus Matulionio keliais, kaip tik liepos pradžioje sugrįžęs iš kelionės Baltarusijoje ir Rusijoje.

Apie palaimintąjį arkivyskupą, savo pašaukimą bei naujus palaimintuosius Lietuvai S. Tamkevičius mintimis dalijosi paprašytas „Socialinių rašinių“.

Nuo ko prasidėjo jūsų kelionė tikėjimo ir kunigystės link?

Mano tėvai buvo tikintys katalikai, o motina pamaldi Šv. Pranciškaus pasauliečių draugijos narė, todėl savaime suprantama, kad tikėjimo pradmenis gavome tėvų namuose. Motina pasirūpino, kad anksti pradėčiau eiti išpažinties ir Komunijos. Maža to, mano tikėjimą gilino dažnas patarnavimas Mišiose: ministrantu buvau nuo antros iki vienuoliktos klasės.

Mano tikėjimo kelionėje didelį poveikį turėjo skaitomos knygos. Bažnyčioje po vargonais buvo didelė klebono biblioteka ir jis man, vaikui, leisdavo po tas knygas raustis ir skaityti, ką norėjau. Pradžioje domino knygos apie nuotykius, kaip antai, „Ben Huras“, Pietario „Algimantas“ ir panašios, kiek vėliau pradėjau domėtis ir religinio turinio knygomis, kurios labai sutvirtino tikėjimą ir tikriausiai pažadino mintį apie kunigystę.

Pasirinkti kunigystę tikriausiai daugiausia įtakos padarė bendravimas su mano parapijoje besislapstančiu nuo NKVD saleziečių direktoriumi A. Skelčiu SDB. Jis buvo geras pedagogas ir manęs neragino stoti į Kunigų seminariją, bet mane žavėjo šio kunigo asmuo, žavėjo knygelės apie šv. kun. Joną Bosko ir kai baigiau vidurinę mokyklą jau nekilo abejonių, ką pasirinksiu – tiesiai atvažiavau į Kauno kunigų seminariją.

„Gerasis ganytojas už avis guldo savo gyvybę“. Kaip šiuolaikiniame pasaulyje tapti geruoju ganytoju?

Kunigas gali būti ganytojas, bet jis gali būti ir samdinys, kuriam avys nerūpi. Viskas priklauso nuo kunigo tikėjimo ir

ne mažai priklauso nuo bendraminčių, su kuriais kunigas dažnai bendrauja. Ši aplinkybė yra labai svarbi. Kunigai vienuoliai gyvena bendruomenėje ir jiems išlaikyti idealizmą yra lengviau. Kunigams pasauliečiams reikia susikurti bendruomenę iš kunigų ir pasauliečių, kurie vieni kitus palaikytų.

Prisimenu, kai buvau jaunas kunigas, šalia turėjau daug gerų uolių kunigų – kun. Juozą Zdebskį, kun. Alfonsą Svarinską, kan. Bronių Antanaitį, kun. Praną Račiūną ir daugelį kitų. Su šiais kunigais dažnai susitikdavome ir kalbėdavomės apie sielovadą ir galimybes priešintis visokiausiems valdžios suvaržymams. Geri draugai kunigai buvo didelė Dievo dovana.

Jūs dažnai keliaujate palaimintojo Teofiliaus keliais. Kodėl jums tai svarbu?

Palaimintasis Teofilius man brangus keliais atžvilgiais. Jis vyskupo šventimus suteikė Vincentui Sladkevičiui, o pastarasis – man. Tačiau jis ypač brangus, nes ir man teko šiek tiek eiti tuo keliu, kuriuo palaimintasis ėjo penkiolika metų. Jo ištikimybė, nešant sunkų kryžių, yra labai žavi.

Papasakokite apie paskutinę kelionę po pal. Teofiliaus Matulionio kalinimo vietas.

Liepos mėnesį su grupe kunigų ir pasauliečių pervažiavome palaimintojo Teofiliaus kalinimo vietas. Baltarusijoje aplankėme Oršą, kur palaimintasis kalėjo net dvejus metus. Kalėjimas buvo įrengtas jėzuitų kolegijos pastate. Po to aplankėme Mogiliovo katedrą – palaimintasis buvo Mogiliovo vyskupijos kanauninkas. Mordovijoje aplankėme Zubovo Polyanos invalidų namus: čia palaimintasis gyveno dvejus metus po ilgo kalinimo Vladimiro kalėjime. Bolševikai tyčia jį čia laikė, kad kuo ilgiau negrįžtų į Lietuvą ir nemaišytų jų planams.

Lankėmės Vladimire. Čia garsiame Vladimiro kalėjime palaimintasis kalėjo net septynerius metus ir vos išliko gyvas. Šiame kalėjime mirė arkivysk. Mečislovas Reinys. Beveik prie pat kalėjimo sienos aukojome Mišias ir liepos 6 d. meldėmės už mirusius šiame kalėjime ir už Lietuvos laisvę. Grįždami namo Maskvoje aplankėme Butyrkų ir Sokolninkų kalėjimus, kuriuose teko palaimintajam kalėti. Prisilietimas prie šių vietų buvo gyvas prisilietimas prie mūsų palaimintojo Teofiliaus.

Ką palaimintasis Teofilius gali pasakyti šių dienų žmogui?

Gyvename sekuliariame amžiuje, kai aukščiausiomis laikomos medžiaginės vertybės: pinigai, patogus gyvenimas ir mažiausiai rūpinamasi sielos reikalais. Palaimintasis Teofilius siunčia mums labai reikalingą žinią, kurią prieš du tūkstančius metų pasakė Jėzus: „Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?“ Palaimintasis ne žodžiais, bet visu savo gyvenimu, savo kančia mums siunčia šią žinią. Tai labai stipru.

Ar sulauksime naujų palaimintųjų?

Neabejoju, kad Lietuvoje sulauksime naujų palaimintųjų. Yra pradėtos mūsų kankinių beatifikacijos bylos: vysk. Vincento Borisevičiaus, arkivysk. Mečislovo Reinio, Elenos Spirgevičiūtės, Adelės Dirsytės ir kitų. Dievas mums leido patirti didelių išbandymų, bet rėmė nešusius sunkų bolševikinio teroro kryžių.

Patarkite, kaip šių dienų žmogui atrasti tikėjimą?

Tikėjimas yra Dievo dovana, tačiau šią dovaną gauna tik tie, kurie ieško. Dievas nesielgia, kaip elgėsi prievartą naudoję komunistai; jis tyliai beldžiasi į žmogaus širdį ir laukia, kol bus įsileistas. Širdies duris uždaro tik nuodėmė, todėl kiekvienam, o ypač jaunam žmogui sakau: saugokitės nuodėmės, o ypač neskaistumo, tuomet Dievas suras kelią į jūsų širdį ir gyvenimą.