Garsios kunigaikščių Giedraičių giminės atstovas Mykolas Giedraitis, paskelbtas palaimintuoju 2018 m. lapkričio 8 d. Krokuvoje, buvo kilęs iš Videniškių. Š. m. gegužės 4 d., minint 534-ąsias metines po pal. Mykolo Giedraičio mirties, Videniškių vienuolyno muziejuje buvo surengta konferencija, į kurią suvažiavo Giedraičių giminės atstovai iš įvairiausių pasaulio kampelių. Iš Didžiosios Britanijos atvyko Giedraičių giminės palikuonio aeronautikos inžinieriaus, istoriko Mykolo Henriko Giedraičio dukros– televizijos režisierė Marie Rose (Coky) Giedroyć bei aktorė, TV laidų vedėja Melanie Giedroyć iš Anglijos. Iš Vilniaus atvyko aktorius Rimantas Giedraitis, iš Ukrainos – Aleksandras Giedraitis, rinkosi ir kiti Giedraičių giminės atstovai. Konferencijoje dalyvavo garsaus Giedraičių giminės atstovo politologo ir publicisto Jerzy Giedroyć dialogo ir bendradarbiavimo forumo valdybos pirmininkas Alvydas Nikžentaitis, pranešimus skaitė istorikai.
Konferencijoje apie Giedraičių giminės pėdsakus Ukrainoje pasakojo konferencijos svečias iš Ukrainos Aleksandras Giedraitis. Siūlome kiek sutrumpintą Aleksandro Giedraičio pasakojimą.
Istoriniuose šaltiniuose atrandami dviejų brolių – kunigaikščių Florijano ir Jaroslavo Giedraičių, dar XVI a. išvykusių į Ukrainą ir prisijungusių prie kazoko Severino Nalivaikos sukilimo, pėdsakai. Sukilimas buvo apėmęs Kijevo, Brest-Litovsko, Mstislavsko, Volynės, Podolės, Minsko žemes. Nuo 1596 m. sausio iki 1596 m. rugsėjo pabaigos kunigaikštis Florijanas pats rengė ir dalyvavo karinėse operacijose. Tą patvirtina Zaporožės kazokų istorijos tyrinėtojas Dmitrijus Jaronickis, teigiantis, kad broliai Florijanas ir Jaroslavas vadovavo kazokų būriams, o pakliuvę į Lenkijos karaliaus nelaisvę buvo nubausti mirtimi Varšuvoje 1597 m. balandžio 11 d.
Kiti du broliai – kunigaikščio Antonijaus Juzefo Giedraičio sūnūs Mykolas Mikalojus Giedraitis ir jo brolis Viktoras. Mykolas Mikalojus Giedraitis buvo Rusijos ir Turkijos karo dalyvis, tarnavęs Rusijos karo laivyne. Vėliau jis studijavo Sankt Peterburgo Meno akademijoje, bičiuliavosi su garsiuoju Rusijos dailininku Ilja Repinu. Naudodamasis savo artimais ryšiais su caro aplinka organizavo vadinamųjų dailininkų peredvižnikų judėjimą. Šie dailininkai keliaudavo po Rusiją, piešdami paveikslus. Vėliau jie įkurdavo muziejus, palikdami kelias dešimtis savo kūrinių pirmajai muziejaus ekspozicijai. 1912 m. toks dailės muziejus buvo įkurtas Chersone, 1913 m. – Mariupolyje, 1914 m. – Nikolajeve. Mykolas Mikalojus Giedraitis nuo 1918 m. iki 1933 m. gyveno nedideliame name prie Charkovo universiteto. Revoliucijos ir pilietinio karo suirutės metu daugybė namų su vertingais meno kūriniais liko be šeimininkų, tad Mykolas Mikalojus Giedraitis buvo tas asmuo, kuriam buvo patikėta nustatyti šių kūrinių meninę vertę. Asmeninėmis Mykolo Mikalojaus Giedraičio pastangomis buvo įkurtas meno muziejus Slume 1921 m., jau valdant bolševikams. Jo padedamas kazokų istorijos tyrinėtojas Dmitrijus Jaronickis baigė Dnepropetrovsko istorijos muziejaus statybas. Šis muziejus yra Kairo muziejaus kopija.
1928 m. Mykolas Mikalojus Giedraitis ėmėsi dailininko Iljos Repino namo – muziejaus statybos Čiugujeve, netoli Charkovo. 1930 m. jį areštavo NKVD, visas jo turtas buvo konfiskuotas. Mykolas Mikalojus Giedraitis mirė skurde, tačiau jo – Ukrainos meno puoselėtojo ir patrioto – atminimas gyvas Ukrainoje iki šiol. Ukrainos prezidento įsaku Mykolas Giedraitis buvo reabilituotas.
Viktoras Giedraitis buvo dailininkas marinistas, surengęs daugybę parodų Paryžiuje. Jis mirė Odesoje iš bado 1920 m.
Gydytoja Vera, kunigaikščio Ignaco Giedraičio dukra – dar viena labai įdomi Giedraičių atšakos Ukrainoje atstovė. Ji buvo pirmoji Rusijos imperijos istorijoje moteris chirurgė, karo gydytoja, sukūrusi metodiką karo žaizdoms gydyti, įkūrusi mokyklą, padėjusią žmonėms išgyventi per karą. Ji buvo asmeninė caro šeimos chirurgė, per stebuklą išvengusi sušaudymo kartu su caro šeima Jekaterinburge. Ji liko gyva, kadangi tuo metu gydėsi sužeidimą ligoninėje. Ji buvo poetė, rašytoja, artimai bendravusi su poetais Nikolajumi Gumiliovu, Sergejumi Jeseninu. Beje, S. Jeseninas jos vadovaujamoje ligoninėje dirbo sanitaru.
Gydytojos Veros atlikta operacija išgelbėjo gyvybę vienam Japonijos imperatoriškosios šeimos nariui. O su tuo susijusi ir komiška istorija. Kadangi daktarė Vera buvo neįprastai aukšto ūgio – kone dviejų metrų aukščio, visoje Japonijoje nebuvo įmanoma rasti jai tinkamo kimono. Tuomet imperatoriaus šeima padovanojo kimono, pasiūtą specialiai jai.
Pirmojo pasaulinio karo metais ji vadovavo imperatoriškosioms Carskoje Selo ligoninėms. Šiose ligoninėse sanitarėmis dirbo, mokydamosi slaugyti sužeistuosius, pati imperatorienė Aleksandra ir jos dukros. Daktarė Vera buvo labai griežta ir nevengdavo išbarti netgi imperatoriškųjų personų. Kadangi jos kaip medikės autoritetas buvo nepajudinamas, jokio nepasitenkinimo tokiu griežtu elgesiu caro šeima nereiškė.
Vera studijavo mediciną Šveicarijoje, tačiau grįžo į Rusiją. Sovietiniais laikais jos buvęs mokytojas atsiuntė jai kvietimą vadovauti jo ligoninei ir katedrai. Deja, tai buvo 1930-ieji metai, ir ji negalėjo išvykti iš Kijevo. Nuo 1918 m. gydytoja gyveno Kijeve, dėstė Kijevo medicinos institute. Keletą kartų ji buvo areštuota, o 1930 m. dėl netinkamos kilmės galiausiai išvyta iš darbo. Bet ir tuomet ji nenuleido rankų: išvykusi į kaimą nusipirko nedidelį namelį, įsigijo karvę ir išmoko ją melžti. Tai, be jokios abejonės, buvo didelis žygdarbis kunigaikštytei. Ji mirė 1933 m. sausio mėnesį, palaidota Kijeve. Jos kapą prižiūri Aleksandro Giedraičio šeima.
Dar viena įdomi asmenybė – Konstantinas, Kajetano Giedraičio, imperatoriškosios armijos medicinos tarnybos pulkininko, sūnus. Konstantinas gimė Moldovoje, mokėsi Kijeve, Šv. Valdimiro kadetų korpuse, kurį baigė aukso medaliu, tačiau dėl prastos sveikatos turėjo atsisakyti karinės tarnybos. Su pagyrimu baigęs Sankt Peterburgo Miškų institutą, vėliau įstojo į Sankt Peterburgo universitetą, studijavo žemės (dirvos) cheminę sudėtį. Nuo 1911 iki 1932 m. jis dirbo Černigovo apskrityje, įkūrė laboratoriją, kurioje tyrinėjo dirvos derlingumą. Tapo Sovietų Sąjungos Mokslų akademijos nariu ir buvo pirmasis, kurį už nuopelnus sovietų valdžia apdovanojo Lenino premija. Stalino laikais lietuvių ir lenkų kilmės kunigaikščių giminės atstovo apdovanojimas Lenino premija prilygo stebuklui. Tačiau 1932 m. jis buvo represuotas, mirė Maskvoje.
Kito Giedraičių giminės atstovo, Michalo Giedraičio, Vladislavo Giedraičio sūnaus, likimas susiklostė tragiškai. Jis buvo karininkas, tapęs karinės diktatūros auka 1920-aisiais metais. Per Pirmąjį pasaulinį karą Michalas Giedraitis tarnavo praporščiku Austrijos – Vengrijos imperijoje veikusiame Belogaraisko pulke. Pakliuvęs į nelaisvę Charkove netrukus buvo paleistas ir vėliau dirbo kroviku. Raudonosios armijos kontržvalgyba jį areštavo ir sušaudė. Giedraičiams iki šiol nepavyksta pasiekti šio asmens reabilitacijos.
Ukrainos Giedraičių atšakos palikuonys buvo šviesūs žmonės, šios šalies patriotai ir mecenatai. Ne vienas jų nukentėjo per Stalino represijas, tarp jų ir Aleksandro Giedraičio tėvas. Aleksandras tikisi, kad pasikeitusi Ukrainos valdžia galiausiai reabilituos ir įamžins nukentėjusių nuo stalininio režimo Giedraičių atminimą.
