Lietuvos vaikų šventumo garsas

You are currently viewing Pal. kun. M. Sopočka: „Kodėl nori būti ąžuolu, jei Dievas nori, jog būtum gėlytė?“

Pal. kun. M. Sopočka: „Kodėl nori būti ąžuolu, jei Dievas nori, jog būtum gėlytė?“

Autorius Eglė Šutaitė
Šaltinis bernardinai.lt, 2010 02 20

 

Vasario 14-ąją Vilniaus Dievo Gailestingumo šventovės bendruomenė kartu su Gailestingojo Jėzaus broliais minėjo pal. kun. Mykolo Sopočkos mirties 35-ąsias metines. Kun. M.Sopočka – Šv. Faustinos dvasios tėvas, rūpinęsis jai Išganytojo paskelbtų uždavinių įvykdymu. Jo rūpesčiu nutapytas Gailestingojo Jėzaus atvaizdas, įkurta Dievo Gailestingumo vienuolija, o Atvelykis tapo Dievo Gailestingumo švente. Šventovėje vidurdienį prasidėjęs iškilmingomis Šv. Mišiomis, kurias aukojo kun. Vaidas Vaišvilas, minėjimas vyko šv. ses. Faustinos namelyje, Antakalnyje.

Minėjimo surengimu rūpinosi šv. Faustinos namelio, kuriame įsikūręs memorialinis maldininkų ir piligrimų centras, kuratorius P. Mackela bei Gailestingojo Jėzaus broliai. Minėjimo pradžia ir svarbus akcentas buvo susirinkusiųjų bendra malda prie kun. M. Sopočkos relikvijų, saugomų namelyje.

Kambariuose, kuriuose gyveno ses. Faustina, taip pat saugomos ir jos relikvijos. Susirinkę šioje jos žingsnius menančioje vietoje bandėme pažvelgti į kun. Mykolo Sopočkos gyvenimą Vilniuje ne tik iš istorinių, bet ir teologiniu aspektu. Konferenciją apie palaimintąjį pristatė Gailestingojo Jėzaus broliai Miroslavas bei Marjus.

Istorinėje šio pristatymo dalyje turėjome galimybę susipažinti su kun. Mykolo Sopočkos gyvenimu Vilniuje, vietomis, susijusiomis su palaimintojo darbu mūsų mieste – daugeliu Senamiesčio bažnyčių ir gatvių, kur gyveno, meldėsi ir dirbo M.Sopočka.

Trumpai nupasakodamas jo gyvenimo istoriją, br. Miroslavas atskleidė, kokią didelę reikšmę pats palaimintasis teikė savo auklėtojams. Meilę Bažnyčiai ir tradicijoms puoselėjusi šeima bei ugdytojai studijų metais ir buvo žmonės, padėję jau anksti jaunystėje pajusti dvasinį pašaukimą.

Pabrėžta, koks artimas šis šventasis kiekvienam iš mūsų, o jo gyvenimo pavyzdys nėra nepasiekiamas idealas – žvelgdami į kunigo Mykolo asmenį, atrandame minčių ir įvykių, kurie gali padėti mums savojoje tikėjimo kelionėje.

Antrojoje konferencijos dalyje br. Marjus pristatė palaimintojo dvasingumo teologiją „Kaip tapti Dievo gailestingumo apaštalu?“ Būtina nuolankiai save priimti. Kaip teigia kun. M. Sopočka, tai nėra nei savo nuodėmių pateisinimas, nei savęs adoracija, nei joks dvasinis pasyvumas. Žmogus tiesiog priima save kaip dovaną su visa savo istorija, net jei ši paženklinta nuodėmėmis, priima savo praeitį ir dabartį. Nesistengia mėgdžioti kitų, o trokšta įgyvendinti savo pašaukimą pagal Dievo planą. Kun. Mykolas išreiškia šią mintį tokiais žodžiais: „Kodėl nori būti ąžuolu, jei Dievas nori, jog būtum gėlytė?“.

Ne ką mažiau svarbu yra teisingas Dievo paveikslas, atleidimas sau ir kitiems, pasitikėjimas ir visiškas savęs atidavimas Dievui.

Broliai pabrėžė, jog tas, kuris daro daug gerų darbų, nebūtinai yra gailestingas. Pašaukimas tapti gailestingumo apaštalu – pirmiausia kvietimas nueiti tam tikrą vidinį kelią. Žmogus pašauktas tapti panašus į Kristų, tačiau, pasak palaimintojo, tai vyksta visų pirma ne per asmeninę praktiką, o per pasitikėjimą Dievu.

Taigi, turėtume ne kurti savo dvasines programas, o atiduoti save Dievui ir iš Jo laukti pagalbos ir priimti tas priemones, kurias Jis mums duoda.

Po konferencijos Gailestingojo Jėzaus broliai sulaukė nemažai klausimų iš dalyvavusiųjų. Gyvas brolių pasakojimas atskleidė paprastą, nuolankią ir kartu daugeliui artimą pal. kun. Mykolo Sopočkos asmenybę. Dirbęs ir gyvenęs Dievo dvasia, jis nuveikė nepaprastai daug ir prisidėjo prie to, jog Vilnių šiandien galime vadinti Dievo gailestingumo miestu.

Parengė Eglė Šutaitė