Šiandien, minint palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio išėjimo į Tėvo namus 94-ąsias metines (1927), prasminga atverti pirmųjų vyskupavimo Vilniuje metų itin įsimintiną puslapį.
Krikščionių darbininkų sąjungos pradžia
„Vilniuje man buvo labai sunku. Tikrai čia kelias nuklotas erškėčiais…“, – po 1918 m. gruodžio 8 dienos ingreso į Vilniaus katedrą įrašyta vyskupo Jurgio Matulaičio dienoraštyje. Vardijant sunkumus, reikėtų priminti, jog tuo metu Vilniuje buvo sudaryta Laikinoji revoliucinė darbininkų ir valstiečių vyriausybė. Antra – vokiečių kareiviai, delsdami trauktis į Vokietiją, sudarė tarybas ir ėmė sostinėje savivaliauti. O gruodžio 12 d. Raudonoji armija, pradėjusi brautis į Lietuvą, kreipė smūgį į Vilnių. Kiekviena diena nešė vis naujų negandų, kurios kaip audringa jūra nepaliaujamai daužėsi į ganytojo rūmus. Rytais čia išsirikiuodavo interesantų eilutė, mat Vilniuje vyskupas Jurgis buvo vienintelis, kuris nesvyruodamas ėjo savo pareigas.
Vienas pirmųjų interesantų buvo ortodoksų archierėjus, atėjęs reikalauti sugrąžinti Rytų krikščionims Šv. Kazimiero bažnyčią, kurioje karo metais vokiečių kariams buvo laikomos pamaldos. Betgi tą bažnyčią ir gretimus pastatus XVII a. (1609–1615) buvo pasistatę jėzuitai, aiškino vyskupas. Tai buvo Lietuvos jėzuitų centras. Tik 1840 metais carinės Rusijos valdžia tai pavertė ortodoksų cerkve.
Kitą rytą sieniniam laikrodžiui mušant priėmimo valandą, įžengė augalotas, pačiame jėgų žydėjime esantis dvasininkas. Vyskupui Jurgiui įdėmiai į jį pažvelgus, prisistatė: buvęs vokiečių karo kapelionas, jėzuitas Friedrichas Muckermannas, tarnaujantis Šv. Kazimiero bažnyčioje. Atėjo pas vyskupą pasiklausti, ar jis galėtų organizuoti Krikščionių darbininkų sąjungą. Tai buvo išganingas sumanymas, nes abiem rūpėjo išlaikyti ne tik bažnyčią, bet ir geram panaudoti prie jos esančius rūmus. Be to, ir vyskupui Jurgiui, ir tėvui Friedrichui vienodai rūpėjo darbininkų sielovada. Tik ar bolševikai jų kilnaus darbo nesutrukdys? Vyskupo Jurgio dienoraštyje pažymėta: „Sakiau: kiek aš numanau, jei tamsta, dirbsi grynai katalikybės darbą, tai darbas seksis. Čia jau visiems gana to tautiškumo. Nustatėva, kad darbas bus grynai tikybinis, kultūrinis ir ekonominis.“
Apie vyskupą tokios nuomonės aš buvau nuo pat pirmosios susipažinimo valandos. Tikroji dorybė visuomet yra maloni, ir aš turėjau jį mylėti ir gerbti. Susitikimai su vyskupu Matulevičium priklauso prie gražiausių mano gyvenimo valandėlių, kokias turėjau Aušros Vartų mieste.“
Matyt, ir vyskupui Jurgiui susitikimai su tėvu Friedrichu Muckermannu buvo to slogaus laikotarpio pragiedruliai. Kokia atgaiva buvo įdėmiai klausančiam vokiečių jėzuitui pasakoti apie Marijonų kongregacijos atnaujinimą, noviciatą Šveicarijos Fribure, vienuolijos užmojus Marijampolėje. Kartais jie palygindavo ir savųjų, ir paskirų vienuolijų regulas. O kartais kaip užgauta styga suskambėdavo Vilniuje aktualus ir skaudus tautinių nesutarimų klausimas.
„Aš turiu pažymėti, kad mūsų pasikalbėjimai niekuomet neliesdavo kokių mažmožių, – rašė t. Muckermannas. – Su tokiu žmogumi, kuris visiškai ir taip giliai yra persiėmęs tikėjimo dvasia, paprastai, kad ir sunkiausiais laikais, galima kalbėti apie pačius opiausius reikalus… Jis ieškojo sielų. Jis pažino ypatingą kunigo uždavinį. Jis jau gyveno toje šalyje, kur skamba šventųjų bendravimo tonas. Ten susirinkę žmonės iš įvairių tautų, tačiau bendrai garbina Viešpatį… Vyskupo Matulevičiaus širdyje viešpatavo taika Dievo, kurio saulė šviečia visiems žmonėms… Tai buvo tikėjimo kvėpavimas, meilės dvasios aplink jį dvelkimas. Tokį mes jį matėme, taip mes jį gerbėme.“
Šūviai prie Šv. Kazimiero bažnyčios
Prie Šv. Kazimiero bažnyčios ėmus organizuoti darbininkus katalikus, t. Muckermannas jiems sakė: „Mūsų tikslas – ne naikinti, o statyti. Sergėk, Dieve – jokios klasių kovos! Nė vieno neapykantos prieš ką nors žodžio…“
Religinė ir šalpos veikla plėtėsi sparčiai: suorganizavo liaudies virtuvę (valgyklą), atgaivino užsidariusias dirbtuves, įsteigė kooperatyvą, sandėlius, liaudies teatrą. Net sumanė leisti laikraštėlį. Tai jau nepatiko bolševikams: vos pirmam numeriui pasirodžius, tuojau jį konfiskavo. Vasario 9 d. naktį atėjo pas t. Muckermanną du milicininkai ir įsakė jam iš Vilniaus išvykti per 24 valandas. „Anksti rytą gavau apie tai žinią, – skaitome vyskupo Matulaičio dienoraštyje. – Bematant pas mane atėjo ir pats tėvas Muckermannas ir kan. Julijanas Elertas, Šv. Jono bažnyčios klebonas, kurio parapijoje yra Šv. Kazimiero bažnyčia. Tarėmės, ką daryti. Tėvas Friedrichas ryžosi dar kurį laiką Vilniuje pasilikęs slapstytis, kol sutvarkys ir atliks visus savo reikalus.“
Pasklidus gandui, kad bolševikai t. Muckermanną tremia iš Vilniaus, žmonės pradėjo rinktis į Šv. Kazimiero bažnyčią. Atėjęs atsisveikinti, vokiečių kunigas pasakė pamokslą. Tikintieji, šaukdami, kad neduosią jo ištremti, baiminosi tėvą išleisti. Ne tik bažnyčioje, bet ir lauke buvo minios žmonių. Norėdami išsklaidyti ir išvaikyti minią, milicininkai oran paleido keletą šūvių…
„Kun. Muckermanno reikalu pas mane ėjo darbininkų atstovai ir pavieniai žmonės. Sujudo viso miesto katalikai. Dariau, ką galėjau jam gelbėti“, – vyskupas Jurgis dienoraštyje išdėstė kiekvieną būtinų veiksmų žingsnį. Pirmadienį kan. Juozapą Kuktą siuntė pas gydytojo Antano Vileišio žmoną Emiliją Vileišienę, kad ši t. Muckermanno reikalu nueitų pas laikinosios revoliucinės vyriausybės vadą Vincą Mickevičių-Kapsuką. Mat ponia Vileišienė buvo gera Kapsuko pažįstama: kitados jį buvo išgelbėjusi iš kalėjimo ir mirties. Bet ji nieko nelaimėjo.
Antradienį vyskupas du kunigus įpareigojo nueiti pas žydų rabiną, kad jis sudraustų savuosius, jog šie neerzintų ir neprovokuotų žmonių. Savo asmeniniame, Kapsukui skirtame ir kun. Juozo Tumo-Vaižganto nuneštame, rašte vyskupas Jurgis akcentavo, jog t. Muckermannas Vilniuje liko jo prašomas, jog šiam kunigui nerūpėję jokie šnipinėjimai, kad jis steigęs darbininkų sąjungą pačių darbininkų prašomas: „Kad jokios politikos nevarinėjęs, kad viską darė su mano žinia ir mano įgaliotas. Prašiau, kad jį paleistų ir tokiu būdu nuramintų žmones.“ Kun. Tumo vyskupas prašė, kad ir žodžiu išdėstytų Kapsukui, kaip katalikai įniršę dėl kun. Muckermanno trėmimo. Ką į tai Kapsukas? Girdi, kun. Muckermannas čia pasilikti negali, bolševikai bažnyčią tol laikys apgulę, kol žmonės su kunigu pasiduos, kad nei jam, nei žmonėms nieko blogo nedarysią.
Vyskupas Jurgis vėl siuntė kun. Tumą pas Kapsuką su raštu, kad grąžintų bažnyčios raktus ir leistų joje melstis. Taip pat prašė, kad kun. Tumas pasiteirautų, kur yra t. Muckermannas, ir kad paprašytų paleisti visus suimtuosius. Kapsukas pažadėjo grąžinti raktus ir bažnyčią, o suimtuosius, išskyrus t. Muckermanną, paleis, tardymui pasibaigus. Jis taip pat vyskupui parašė, kad t. Muckermannas išvežtas į Minsko kalėjimą ir tuoj būsiąs teisiamas. Darbininkai važinėjo į Minską, prašydami t. Muckermanną paleisti, vyskupas Matulaitis rašė Minsko vyskupui Lozinskiui, kad globotų kalinį, ir gavo žinių, kad šis esąs aprūpinamas bent maistu. Tik po dviejų savaičių, kovo 2-ąją, bolševikai paleido dalį suimtų darbininkų, kitus dar laikė ir tardė. Muckermannui pavyko išsilaisvinti kiek vėliau. Grįžęs į Vokietiją, savo raštais, kalbomis ir pamokslais pradėjo dvasinio atgimimo sąjūdį.
„Ar Bažnyčia vien tik į dangų liepia žiūrėti?“
Tėvo Muckermanno byla ir su ja susiję įvykiai įbaugino žmones. Daugelis bėgo pas vyskupą klausti patarimo, ką daryti: bėgti ar likti Vilniuje. Ganytojas visus ramino, guodė ir patarimais stiprino: „Sakiau, kad sekmadienį pats pas juos ateisiu, linkėjau, kad nenuleistų rankų, varytų pradėtą darbą, o aš gi, kiek galėdamas, jiems padėsiu. Man pasidarė labai gaila tų persekiojamų ir kamuojamų vargdienių.“
Atlikęs visus dienos darbus, vyskupas Jurgis sėdo rašyti ganytojišką laišką, kad sekmadienį jis būtų perskaitytas visose Vilniaus bažnyčiose. Dienoraštyje prisipažįsta, kad rašyti buvo sunku: „Čia reikėjo raminti žmones, kad nebūtų riaušių ir žudynių, o vėl reikėjo saugotis, kad neprislėgčiau, nepastūmėčiau žmones į nusiminimą ir neviltį, kad neišrodytų, jog aš liepiu vien kentėti ir duotis, kad visi jiems jodytų ant sprando. Šiaip taip, Dievui padedant, sulipdžiau tą raštą.“
Kitą dieną, pasikvietęs keletą kunigų ir jiems perskaitęs savo ganytojišką laišką, sulaukė pritarimo ir vieno kito pasiūlymo. O šeštadienį (vasario 15 d.) vyskupą tiesiog užgulė įvairūs patarėjai. Lenkai norėjo, kad reikėtų suruošti į Šv. Kazimiero bažnyčią procesiją ar manifestaciją, kiti – kad sekmadienį vyskupas neskelbtų savo rašto… O vienas lietuvis kunigas įspėjo, kad bolševikai gali jį suimti, kad lenkai tautininkai nori vyskupą įtraukti į pinkles ir jį pastūmėti į kalėjimą.
„Nei vienų, nei antrų nepaklausiau, matydamas, kad jiems politika terūpi. Mano nuomone, kur pavojus, ten vyskupui netinka kitais dangstytis, reikia pačiam stoti, – rašyta dienoraštyje.– Vargas tam vyskupui: kas įmanydamas segasi jam į skvernus ir tempia į savo pusę. Jo asmeniu remdamiesi, gražiais protavimais dangstydamiesi, nori siekti savo tikslų. Bet Dievas ir Angelas Sargas, matyt, budi, sergsti ir gelbėja.“
Šeštadienio vakare buvo numatytas lenkų darbininkų mitingas tema „Darbininkai ir Katalikų Bažnyčia“. Vyskupas paprašė kun. Tumą ir savo namų ūkio padėjėją Andrių Meciūną ten nueiti. Išklausęs kun. Tumo mitinge girdėtus priekaištus tikybai ir Bažnyčiai, vyskupas pasiryžo į tai atsakyti. Buvo pranešta darbininkams, kad sekmadienį,16 val. po pietų, pavaduos ištremtąjį tėvą Muckermanną ir pasakys jiems pamokslą, jei bus leista Šv. Kazimiero bažnyčioje, o jei ne – tai Katedroje. Kadangi kazimierinė buvo dar apsupta, tai žmonių minios suplaukė į Katedrą, kuri buvo perpildyta, daugybė tikinčiųjų stovėjo lauke, apgulę duris ir sienas. Jų galėjo būti keliolika tūkstančių.
Po mišparų vyskupas įlipo į sakyklą ir kalbėjo ištisą valandą. Išdėstė, kas yra tikėjimas ir kuo jis remiasi; koks yra Bažnyčios Mokytojas, ir kas tie, kurie drįsta prieš jį stoti. Retoriškai keldamas aktualius klausimus, teikė argumentus: „Ar mokslas gali pakeisti ir atstoti tikėjimą? Ar gali gyvenimo sąlygų atmaina ir pagerinimas padaryti žmogų tobulą, be nuodėmių? Ne, jei tikėjimas nepakeis jo širdies, nesukurs jo sieloje Dievo karalystės. Ar Bažnyčia ir kunigai visados palaiko turtuolių, engėjų pusę? Kaip Kristaus mokslas pakėlė žmogų ir jo vertę, kaip veikė šeimą ir visuomenę? Ir dabar, kad visuomenės gyvenimas bent būtų paremtas dešimties Dievo įsakymais. Juk popiežiai stojo už darbo žmones, teikė pasauliui visuotinę rimtį ir taiką. Ar Bažnyčia vien tik į dangų liepia žiūrėti, o nemoko, kaip čia, žemėje, gyventi? Ko vertas posakis: Bažnyčia neduos tau rublio? Ką reiškia, kad valdžia iš Dievo ir argi žmonių engėjai iš Dievo?..“
Vyskupas Jurgis išaiškino Bažnyčios ryšius su žmonėmis ir žmonių santykius su Dievu. Kvietė klausytojus, kad gyventų santaikoje ir dermėje su visais piliečiais, kad nesidėtų prie jokių riaušių. Po pamokslo žmonės sugiedojo „Šventas Dieve“, „Dievas mūsų gelbėtojas“ ir buvo palaiminti Švenčiausiuoju Sakramentu.
Tačiau bolševikai po ugningo pamokslo vis dėlto nesiėmė jokių veiksmų – bent jau kol kas – ir vyskupo Jurgio nesuėmė. O palaimintojo dienoraščiuose nuo to laiko jau nieko nebeparašyta apie tolesnį kun. Muckermanno likimą. Tačiau šiandien žinome, kad šis dvasininkas tapo vienu iš garsiausių Vokietijos katalikų veikėjų, kuris griežtai tvirtino, kad Hitlerio nacionalsocializmas yra antikrikščioniška ideologija. Gelbėdamasis nuo nacių, gyveno skirtingose šalyse – Nyderlanduose, Austrijoje, Prancūzijoje. Spaudoje ir radijo eteryje ragino nepasiduoti Hitlerio režimui, o 1943 m. apsigyveno Šveicarijoje, kur išgyveno Antrąjį pasaulinį karą.
