Lietuvos vaikų šventumo garsas

You are currently viewing Iš Vilniaus devintinių istorijos

Iš Vilniaus devintinių istorijos

Autorius Genovaitė Gustaitė 
Šaltinis bernardinai.lt, 2010 08 03

 

Ne vieną šimtmetį gyvuojanti Devintinių – Švenčiausiojo Kristaus kūno ir kraujo – procesijos tradicija Vilniuje po ilgokos pertraukos buvo atnaujinta kard. Audrio Juozo Bačkio. Dabar jau ne pirmi metai iš Katedros į Aušros vartus senamiesčio gatvėmis plaukia tikinčiųjų upė.

Panašiai po kelių dešimtmečių pertraukos XX a. pradžioje, sulaukus Nikolajaus II manifesto (1905), pirmoji iškilminga procesija įvyko 1906 m. birželio 4 d., organizuota Vilniaus vysk. Eduardo fon Ropo (Edward fon Ropp) – Jurgio Matulaičio pirmtako.

Šiandien įdomu pažiūrėti į jų abiejų kelią, vaizdą, aplinką, jas palyginti, ypač, kad tai padaryti padeda (net skatina) menotyrininkės Laimos Laučkaitės labai vertingas straipsnis „Vilniaus šventės ir pramogos XX a. pradžioje“ (knygoje „Imperinis Vilnius“).

Kaip iš jo matyti, kelias, kuriuo tuomet procesija ėjo, skyrėsi nuo įprasto dabar: vadovaujama vyskupo, 12 val. pajudėjusi nuo Katedros ir pasiekusi Šv. Jono bažnyčią, procesija suko į dešinę Dominikonų gatve ligi Šv. Dvasios bažnyčios, nuo jos toliau iki Vilniaus gatvės, kur vėl į dešinę iki šv. Kotrynos, po to – dar kiek Vilniaus ir šv. Jurgio gatvėmis – ligi Šv. Jurgio bažnyčios, iš kur, uždarydama ratą, grįždavo į Katedrą.

O koks buvo gatvių-namų vaizdas! Visur žalumynų girliandos, languose – šventųjų paveikslai, balkonuose – kilimai, balti ir žydri kaspinai (Švenčiausiosios Mergelės Marijos spalvos). Paskui Švenčiausiąjį Sakramentą ėjo kunigai, klierikai, išpuošti vaikai, baltai apsirengusios merginos, už jų – procesinės vėliavos, altorėliai, nešami parapijiečių (priklausančių brolijoms, cechams), pasipuošusių jų spalvų kaspinais. Toliau su malda, giesme judėjo tūkstantinės minios, suprantančios, kokio didelio istorinio įvykio dalyvės jos yra.

Straipsnyje paskelbta taip pat trumputė vyskupo padėka procesijos dalyviams. Kaip daug ji pasako! Tai tikra aukso kruopelytė, leidžianti pajausti, pamatyti ne vien bažnytinio, bet ir socialinio, politinio gyvenimo tikrovę. Paskaitykime: „Dėkoju jums, Vilniaus gyventojai, katalikai ir kitatikiai, ir jums nekrikščionys, Mozės išpažinėjai, už jūsų namų, butų ir balkonų išdabinimą. Visi [!] prisidėjote prie to, kad didžioji mūsų šventės diena praeitų be liūdnų įvykių, su tikra [!] pagarba Aukščiausiajam“.

Pradžioje nusakyta procesijos dalyvių sudėtis (tokia patraukli, įsimintina): katalikai, kitatikiai, Mozės išpažinėjai, toliau pabrėžtas jų visų (būtent visų!) indėlis į vyravusią santarvę, atiduotą pagarbą Aukščiausiajam. O žodžiai apie liūdnus įvykius turėjo labai pagrįstą priežastį. Pasirodo, visai netoliese – Balstogėje – per tų pačių 1906-ųjų Devintines įvyko šiurpus pogromas, sukeltas iš balkono į procesiją mestos bombos. Prasidėjus sąmyšiui, vaitojimams, policija, kariuomenė ėmė šaudyti į minią, kažkas suriko „Бей жидов“ (Mušk žydus). Ir kelias dienas juodašimčiai siaubė, niokojo, plėšė, žudė…

Žinia sukrėtė Vilnių, artėjančių Devintinių laukta su nerimu ir baime. Laimei, kaip matyti iš padėkos, šventė praėjo ramiai, „su tikra pagarba Aukščiausiajam“.

Tačiau Vilnius Balstogės įvykių neišvengė. Jų banga atsirito po 13-os metų – 1919-aisiais, kai, išstūmę „raudonąją Kapsuko armiją“, į miestą įžengė trys lenkų kavalerijos batalionai – pulkas, vadovaujamas kapitono V. Belinos-Pražmovskio (Władysław Belina-Prażmowski; beje, „miesto fotografas“ J. Bulhakas (Jan Bułhak) yra padaręs jo nuotrauką – kavaleristo kelyje geriau nesipainioti…). Kas tuomet, balandžio 19-ąją (didįjį šeštadienį), dėjosi, truko ne vieną dieną, plačiai rašė žydai, nepraleido lietuviai, minėjo ir patys lenkai.

Antai literatūroje cituojamas įsidėmėtinas autorius V. Slavekas (Walery Sławek) – įvykių dalyvis, 2-ojo skyriaus (kontržvalgybos) vadovas, be to, J. Pilsudskio dispozicijos žmogus, jo patikimiausias bendradarbis, siunčiamas ypatingoms paskirtims. Štai to „ypatingojo“ prisipažinimas: „Jei pogromą būtų pradėję vietos lenkai, tai nebūtų taip svarbu. Tačiau šį nusikaltimą [!] įvykdė mūsų kariuomenės daliniai. Mes buvome nusiųsti įvesti tvarkos“.

Šios kelios eilutės, panašiai kaip trumputė vyskupo padėka, taip pat istorinės reikšmės – jos patvirtina nusikaltimo rengėjus. O kaip buvo įvedama „tvarka“, kokie jos mastai, matyti ir iš vysk. Jurgio (Matulaičio) „Užrašų“, kuriuose ne vieną kartą paminimi prašyti pagalbos atbėgę žydai (rabinas I. Rubinšteinas, bendruomenės pirmininkas, garsusis daktaras C. Šabadas). Jie papasakojo: „[…] legionieriai areštavę galybes žydų, daugelį jų mušę ir kankinę, daug krautuvių išplėšę, bekrėsdami daugeliui pinigus paėmę“. (M. Biržiškos teigimu – 6 mil. rusų rb.) Kitame „Užrašų“ puslapyje vėl: „Tikrai aš mačiau tą žydų minią [kurioje buvo ir C. Šabadas su I. Rubinšteinu], mačiau kaip nuožmiai su jais pasielgė. Suėmę po gatves varinėjo, tąsė; į kalėjimus sugrūdę, laikė. Kitur ir nekalčiausius žmones sušaudę. [M. Biržiškos duomenimis – 54, žydų – 80.] Kitiems žydams barzdas degino, net ir Lentvario rabinui, 70-ties metų seneliui. Jis ranką dangstėsi, tai mušė jam per ranką […]“.

Tai buvo Balstogės įvykių per Devintines pasikartojimas Vilniuje. Tuo laiku – didžiojo šeštadienio, Velykų – vysk. Jurgis „Užrašuose“ įrašė savo ganytojiškos veiklos credo: „Mano uždavinys: visus žmones taikyti, vesti prie meilės ir vienybės. Ir tai aš darysiu. O tamstos […] žinokitės su savo politikomis“. Ir tai darykime mes…