Lietuvos vaikų šventumo garsas

You are currently viewing Ateis diena, kai tėvas Jurgis vėl šypsosis iš Berninio „Glorios“
Arkivyskupas Jurgis Matulaitis. Data nenustatyta. LCVA nuotrauka.

Ateis diena, kai tėvas Jurgis vėl šypsosis iš Berninio „Glorios“

Autorius Ses. Viktorija Plečkaitytė
Šaltinis Bernardinai.lt, 2024 01 27

 

Sklaidau palaimintojo Jurgio Matulaičio raštus galvodama, kuo norėtųsi ir derėtų pasidalinti sausio 27-ąją, jo gimimo Dangui proga. Sukaktis ne jubiliejinė – 97-eri. Bet, kita vertus – vos treji metai iki 100-mečio! Tad gal ir laikas jau šiemet, šiandien, šią sausio 27-ąją, tartum iš naujo paieškoti pačios tėvo Jurgio žinios širdies, jo liudijimo esmės. Juk neretai didelėms jubiliejinėms sukaktims taip iš anksto ir ruošiamasi.

Beje, jubiliejų bus ir daugiau. Štai jau 2026-ųjų pavasarį švęsim Lietuvos Bažnytinės provincijos (o kartu ir daugumos vyskupijų) 100-metį, o tų pačių 2027-ųjų rugsėjo 27-ąją (!) – Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos konkordato 100-metį! Ir, kad ir kas ką sakytų – tėvui Jurgiui ačiū už abu. O pirmiau dar bus 2025-ieji jubiliejiniai metai Bažnyčioje. Šventasis Tėvas jau pakvietė – šiuos, 2024-uosius, paskelbdamas Maldos metais – su tikru sąmoningumu keliauti šventųjų durų atidarymo link. Jubiliejus (bet koks) mums, tikintiesiems, yra (ar bent turėtų būti) laikas grįžti į esmę ir būtent todėl – malonės įvykis. (O, kad Viešpats išsaugotų mums visus artėjančius jubiliejus taikoje ir ramybėje…)

Turbūt todėl ir su tėvu Jurgiu susitikti šią jo gimimo Dangui dieną norisi būtent taip – ieškant esmės. Tad šį kartą – ne vienas ištisas tekstas. Fragmentai. Paieškos. Jo paties ieškojimai ir atradimai. Ir su Dievo malone – mūsų. Apie esmes.

Pal. Jurgis Matulaitis. Kard. Vincento Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka

Pirmasis – gerai pažįstamas, daugelio ne kartą girdėtas jo dienoraščio („Užrašų“)1 tekstas. Tik retai cituojamas visas. Ir todėl nesuskamba visa jėga, visu iššūkiu, visu realumu ir aktualumu, kaip galėtų ir turėtų. Ypač pastarojo laiko Bažnyčios ir pasaulio realijų kontekste. Kai kas, užmetęs akį, pasakys: saldoka, emocionalu, per daug šventa ir pakylėta, kad būtų tikra, ar panašiai. Žinau, kad pirmas įspūdis gali būti toks. Ir man užtruko. Reikėjo pačiai šį tą perleisti ir pergyventi, kad pradėčiau klausyti ir girdėti.

Tad sąmoningai teksto fragmentą imu su šiuo, pirmuoju, sakiniu. Kad būtų aišku: žmogus kalba iš patirties. Iš dvasios gelmės, iš gyvo susitikimo su Dievu, ir iš skaudžios žmogiškos mizerijos. Štai kad ir šitai: anais, ne vienkartiniais laikais, jei jau mazgotė, puodkėlė, kempinė, šluostė, ar kuo ten bebuvo valoma, ne išplaunama ir padedama kitam kartui, o išmetama, vadinasi, būta neeilinio purvo… Beje, svarbu nepamiršti ir to: rašė sau. Raštu galvojo ir meldėsi, be tikslo kaip nors pasirodyti ar kam nors ką nors įrodyti. Taip. Tėvas Jurgis – savaip radikalus. Bet todėl tebėra ir visada bus aktualus. Tiesą sakant, jei toks nebūtų, kažin ar šiandien mums jo dar reikėtų. O dabar – labai reikia. Taigi:

Ilgai nieko neužrašiau, bet daug visko perleidau, pergyvenau. Viešpačiui Dievui tebūna už viską garbė; tegu Jo švenčiausia valia visame kame išsipildo. Bučiuoju Tavo apvaizdos ranką, pilnai ir visiškai atsiduodu Tau, Viešpatie, mane vesti. Dangiškasis Tėve, daryk su manim kaip tinkamas. – Stebėtinu keliu patinka Tau, Viešpatie, mane vesti. Bet kas Tavo kelius ir sumanymus atspės. Štai aš, Tavo tarnas: siųsk mane, kur nori. Kaip kūdikis puolu Tavo prieglobstin: nešk mane.

Keblumų, kliūčių ir sunkenybių keliu patinka Tau mane vesti, dėkui Tau ir už tai, labai dėkui. Tikiuosi, kad tuo keliu beeidamas ne taip greit suklysiu, nes tai kelias, kuriuo ir mano mieliausias Išganytojas Jėzus Kristus ėjo.

Viešpatie, kaip aš Tave myliu. Duok, kad ir mylėčiau, ir mylėti nenustočiau niekados. Širdis mano dega. Norėčiau iki paskutiniam savo kraujo lašeliui paaukoti už Tave, viską atiduoti, visko išsižadėti – ir gyvenimo, ir visko, kad tik Tavo garbė augtų ir Tavo Bažnyčia tarptų ir kiltų. Pats rodyk, kas man daryti. Tiek man malonių esi, Viešpatie, suteikęs, ką aš Tau už tai atiduosiu, ką paaukosiu, kaip atsilyginsiu. Ką turiu, viskas Tavo; taigi, ką aš Tau galiu duoti? Viską, ką turiu. –

Iš savęs nieko neturiu, bet iš Tavo malonės esu turtingas. Viską Tau pašvenčiu. Jei valia prašyti, tai duok, Viešpatie, kad aš būčiau Tavo Bažnyčioje nelyginant ta mazgotė, puodkėlė, kuria viską valo, o suvartoję meta šalin kur į tamsiausią ir bjauriausią kampą, tegul ir aš taip tapčiau suvartotas ir sunaudotas, kad tik Tavo Bažnyčioje būtų nors koks kampelis geriau išvalytas, kad tik Tavo name būt šiek tiek švariau ir skaisčiau. Tegul paskui mane numeta kur, kaip tą mazgotę suterštą sunešiotą. Duok, Dieve, kad aš būčiau suvartotas Tavo vynyne, Tavo dirvoje per mėšlą, per trąšas, kad tik paskui pjūtis būtų geresnė ir vaisius gausesnis. Duok, kad aš būčiau paniekintas, kad susinešiočiau, sudilčiau, kad tik Tavo garbė augtų, platintųs, kad tik tuo prisidėčiau prie Tavo Bažnyčios tarpimo. Kvailas esu: neišmanau, ko prašyti. Duok, Dieve, kad visame kame Tavo valia išsipildytų. Štai aš, imk mane, daryk ką nori su manimi; duok, kad būčiau palankiu įrankiu Tavo rankose. Tegul tik Tavo garbė auga, Tavo karalija platinasi, Tavo valia pildosi. Duok man, kad kaskart labiau savęs išsižadėčiau ir kaskart Tave labiau mylėčiau. –

Antrasis. Būtent apie tai. Apie savęs išsižadėjimą. Drąsą mirti sau. Kad atrastum tikrąją laisvę. Taip pat iš dienoraščio. Ir taip pat greičiausiai girdėtas, tik nebūtinai iki galo išgirstas:

Atsidėjus visame kame reikia ieškoti Dievo ir stengtis Jam įtikti. Bet Viešpats Dievas taip yra malonus ir geras, kad Jis pirmutinis mūsų ieško. […] Tik nereikia trukdyti ir kliudyti Dievo malonės įtekmei, nereikia daryti kliūčių Dievui mūsų sieloj, priešingai, reikia pašalinti tas kliūtis, reikia pasiduoti Dievo malonei. Reikia sutraukyti, nieko nebojant, vieną paskui kitą tuos pančius, tas virves ir virvutes, kurios mūsų sielą laiko pririšusios prie mūsų savymeilės, prie mūsų kūno ištaigų, prie mūsų valios visokių užgaidų, prie mūsų proto žemiško išmanymo ir neduoda jai pakilti, reikia sutraukyti ir sudaužyti tuos pančius, kurie mus laiko prirakinę prie šio pasaulio daiktų ir daiktelių, ir visokių menkniekėlių, suvaržę tuščios garbės geismų ryšiais, reikia numesti šalin nuo savo pečių tą sunkią naštą, kurią ant mūsų yra užkrovęs nereikalingas atsižvelgimas į tuščią žmonių nuomonę, o kuri taip dažnai mus kaip sloga slogina, reikia numėtyti drąsiai nuo mūsų kelio tuos visus gramozdus, paniekinti tas visas baidykles, kurias mums kryžiaus, kentėjimų, vargų ir bėdų, persekiojimų, nepavykimų ir t. t. baimė mėgsta prieš akis statyti.

Žodžiu, reikia nesibijoti apmirti, kaip tam grūdui, kurį mini Evangelija, įbertam į žemę. Kol grūdas nebus apmiręs, jis vienas nenaudingai gulės žemėj; tiktai kada bus patsai apmiręs, jis išduos gyvybę ir atneš keleriopą vaisių. […] Taip ir žmogus neturi bijotis apmirti, paskęsti Dievuje. Kada bus žmogus sau ir pasauliui tikrai numiręs, tik tada jis atgis ir atgims Dievuje ir gausių vaisių išduos. Kas taip savo sielą pragaišins Dievuje ir dėl Dievo, atras ją vėl, tik šventą, skaisčią, padievintą ir išganys ją ir per ją daug kitų. Kas gi įsikirtęs į savymeilės virves laikysis savo sielos ir visko bijodamasis nežinos, kaip ją saugoti, pražudys savo sielą, liksis vienas sau gulėti, kaip anas sudžiūvęs grūdas.

Ieškok tik Dievo ir Jo valios išpildymo ir nepražūsi, tikrai pataikysi į dangų, o juk tai visų svarbiausia. Ar tuo, ar kitu keliu – kad tik nueiti į dangų ir Dievo garbę padidinti.

Žiupsnelis iš vienos konferencijos. Regis, jau ir „Bernardinai.lt“ cituotos. Bet jis vėl reikalingas. Todėl, kad apie esmes – apie žmogaus gyvenimo tikslą. Ir todėl, kad švytėte švyti tėvo Jurgio išmintimi: gilia, atvira, tiesia, „į vatą nesuvyniota“. Šiuo atveju – beveik ties juodojo humoro riba:

Bet kokiu atveju, išganytas ar pasmerktas, žmogus atiduos Dievui garbę […], noromis ar nenoromis garbins Dievą: arba šlovins Dievo gerumą ir meilę dangaus džiaugsme, arba Dievo teisingumą, kentėdamas bausmę pragare. […] Dievo garbė yra galutinis […] tikslas. Tam tikslui viskas paklūsta. Bet Dievas sujungė šį tikslą su kitais tikslais: su žmogaus laime, kurią žmogus pasiekia, jei atiduoda garbę Dievui, gyvendamas pagal Jo valią ir planą, tai yra tobulindamas save. Šie trys dalykai yra tarp savęs susiję: kuo labiau žmogus tobulinasi, kad atitiktų Dievo valios ir plano numatymus, tuo didesnė jame viešpatauja harmonija, ramybė, tuo laimingesnis žmogus jaučiasi. Apaštalai ir šventieji buvo laimingi ne grynai žmogiška prasme, bet antprigimtine. Tokią laimę supranta sielos, iš tiesų atsidavę Dievui. […] Kuo būtent kūriniai duoda garbę Kūrėjui? Tuo, kad nešioja savyje Jo tobulumo, Jo šventumo, didybės, harmonijos, išminties, jėgos, Apvaizdos atspindį. Žmogus šlovina Dievą, kai tampa kaskart tobulesnis, šventesnis. O kuo yra šventesnis, tuo didesnę laimę pasiekia danguje. Visa tai susiję. Taigi, galutinis žmogaus tikslas yra laimė danguje. Bet žmogus turi dar artimesnį tikslą čia, žemėje – taip sunaudoti to trumpo gyvenimo laiką, kad per jį pasiektų galutinį tikslą. […]

To tikslo pasiekimą Dievas padarė priklausomą nuo mūsų valios. Kiti kūriniai siekia jo instinktu, o žmogus – protu ir valia. Nėra nesvarbu, kaip sutvarkysime savo gyvenimą žemėje, kaip jį pakreipsime, nes laimė nenukrinta už dyką, bet turi būti viso mūsų gyvenimo pastangų rezultatas, turi būti jo apvainikavimas, atlygis, poilsis po darbo ir vargo. Dievas nori mūsų laimės: tai mums garantuoja įgimtas polinkis. Bet Dievas nori mūsų laimės, kuri atitinka mūsų paskirtį, nori, kad jos siektume per darbą su malonės pagalba. […]

Taigi, kai mus prispaudžia rūpesčiai, kad po jais linkstame ir klumpame, kai mumyse kyla sumaištis, tiesiog griūtis, priminkime sau savo tikslą.

Ir dar – pluoštelis ištraukų iš laiškų. Tiems, kurie vienu ar kitu būdu buvo tėvo Jurgio dvasios sūnūs ir dukros. Patarimai, pamokymai, padrąsinimai. Ir pasidalinimai. Šie greičiausiai dar mažai kam girdėti:

Kas mane labiausiai jungia su Dievu? – Sunku pasakyti. Kartais – kryžiai, o kartais – gautos malonės. Visa tai priklauso nuo Dievo ir nuo to, kaip Jam patinka. Dievas žmogui gali duoti visokias patirtis. Reikia būti viskam pasiruošus ir visame kame reikia Jo šventai valiai atsiduoti, Jobo iš Senojo Testamento pavyzdžiu.

Rašai kad eilė metų ant Tavęs jau yra uždėjusi savo delną. Brolau, prie Dievo grįžti ir Dievą pradėt mylėti niekad nepervėlu. Dievo meilės liepsna visas praėjusio gyvenimo dėmes ir žymes panaikys, sudegys. Ar nežinai kad meilė stebuklus daro ir galinga kaip mirtis. Ant galo grįžus, kas Dievo meilės stebuklus gali apsakyti; viskas niekai vieni prieš Dievo meilę! – Pradėk tik iš tikrųjų visa širdžia mylėt Dievą, ieškoti visame Dievo, gyventi kas kart didesnėje su Dievu vienybėje; stenkis visame Dievui įtikti, kad jis Tavo širdyje pamėgtu apsibūti, o pats išvysi Dievo meilės stebuklus. […]

Jėzus niekam nepažadėjo, kad lengvu keliu nuves į dangų.  […] Kad patektume į Dievo karalystę, turime pereiti per daugelį išmėginimų. Tik su meile laikykis Jėzaus, ir niekas o niekas negalės Tavęs nuo Jo atplėšti: jokios pragaro jėgos ir jokios pagundos. Visame kame atsiduok Dievo valiai, būk rami, linksminkis ir džiūgauk, kad Dievas yra toks geras ir tarnauk Jam kuo ištikimiau. Rūpinkis paprastomis, smulkiomis kasdienėmis dorybėmis: nuolankumu, švelnumu, gerumu, kantrumu, meile ir t. t., stenkis kaskart ištikimiau pildyti kasdienes pareigas, nešti kasdienius smulkius kryželius.

Ieškok tik Dievo ir Jo valios išpildymo ir nepražūsi, tikrai pataikysi į dangų, o juk tai visų svarbiausia. Ar tuo, ar kitu keliu – kad tik nueiti į dangų ir Dievo garbę padidinti. Būk rami, atsiduok Dievo valiai.

Pabaigai. Dar vienas palinkėjimas. Šį kartą – ne vienam asmeniui. Visai bendruomenei. Kažkada užrašytas laiške. O dabar, ypač šiandien, tikrai tėvo Jurgio su visu nuoširdumu ir įsitikinimu kartojamas daugeliui. Taip paprastai – lyg pasimatymui vietą ir laiką skirtų. Visiems, kas tik nori išgirsti ir priimti:

Visada atsiminkite, kad aš esu jums visoms visa širdimi atsidavęs ir trokštu kada nors matyti jus danguje. Meldžiuosi, kad kada nors kartu su angelais galėtume Dievą garbinti ir Jo meilėje skęsti.

Beje, tais pačiais 2027-aisiais minėsime ir tėvo Jurgio beatifikacijos (paskelbimo palaimintuoju) 40-metį. Taip pat jubiliejus. Ir proga prisiminti: o juk tada viskas buvo ne pagal įprastą tvarką. Aišku, objektyvios priežastys (t. y. sovietų okupacija Lietuvoje) nulėmė, kad beatifikacijos iškilmės vyko ten, kur paprastai skelbiami šventieji (ne palaimintieji!), kur naujų šventųjų (ne palaimintųjų!) portretus Berninio „Glorios“ angelų apsupty atidengia staiga atsivėrusios užuolaidos… Ir – tada, tais 1987-aisiais, Lietuvai reikėjo stebuklo. (Ne mano mintis. Dar dešimt metų iki beatifikacijos ją užrašė kun. Stasys Yla: „Lietuvių tauta yra desperacijoj, […]. Tautai reikia moralinės paramos. Ar negalima paskubinti Matulaičio beatifikacijos?“) Ir – atsitiko.

Vos už poros mėnesių, 1987-ųjų rudenį – pirmasis Sąjūdžio mitingas. Kelio, atvedusio į laisvę, pradžia. Taip pat ir todėl ne per įžūlu šiandien paspėlioti: kai ateis toji diena, kai tėvas Jurgis vėl šypsosis iš Berninio „Glorios“ – kokia tądien bus (o iš tiesų – ir šiandien yra) jo žinia, jo liudijimas neramiam, sumišusiam, susipriešinusiam, kariaujančiam pasauliui ir jame keliaujančiai šventajai nusidėjėlių Bažnyčiai, su visom jos bėdom ir žaizdom? Juk ir šiandien Lietuvai reikia stebuklo. Vadinasi – reikia šventojo Jurgio Matulaičio. Ir kitų – šventųjų ir palaimintųjų mūsiškių.

1 Cituota iš: Jurgis Matulaitis, Užrašai, P. Subačius (ed.), FHM 4, Vilnius: Aidai, 1998.