Viešpats sako: „Aš esu Alfa ir Omega, Pradžia ir pabaiga“ (Ap 21, 6). Tai yra tiesa, kurią reikia labiausiai stengtis suprasti.
Tikslas yra pirmasis dalykas visame kame. Tikslas iš tiesų yra gyvenimo vairas. Kas nori sutvarkyti savo gyvenimą, tas visų pirma turi suvokti to gyvenimo tikslą. Kai pažįstame tikslą, lengviau galime pritaikyti priemones, tai yra užsiėmimus, darbus, pastangas. Kaip jūreivis, išsileisdamas į kelionę, visų pirma nusistato tašką, kurį turi pasiekti, ir tik tada leidžiasi į kelią, susidurdamas su audromis, pavojais ir nesėkmėmis, lygiai taip kiekvienas žmogus turi elgtis su savo gyvenimu: įsmeigęs žvilgsnį į to gyvenimo tikslą, lyg į kelrodę žvaigždę, juo vadovautis, pagal jį elgtis, į jį orientuotis. Tasai tikslas turi kaip saulė apšviesti žmogaus gyvenimą ir aiškiai jam rodyti, kaip elgtis.
[…] Galimas daiktas, kad jau dešimtis kartų esame apie tai mąstę, bet dabar ir vėl reikia tai daryti, kad tą tiesą savo mintyse atnaujintume. Tuo labiau, šitai reikia daryti todėl, kad praktikoje visuomet esame mažiau rūpesningi nei tas jūreivis, pamirštame apie savo piligrimystės tikslą, pametame iš akių Dievą, todėl gyvenimas pradeda painiotis ir raizgytis, o sieloje prasideda sumaištis. Todėl reikia […] tą tiesą savyje atnaujinti, iš naujo permąstyti, nes tik per ją galime žengti pirmąjį žingsnį gyvenimo tvarkos ir ramybės link.
Gyvenimas yra tiek vertingas, kiek pataiko į tikslą. Šv. Rašte skaitome, kad pats Dievas yra pradžia ir pabaiga. Kol kas sustokime prie to, kad mūsų pradžia yra mūsų Sutvėrėjas!
Tad kas gi yra mūsų tikslas? Svarbus klausimas. Nuo jo sprendimo priklauso mūsų laimė. Jei pamesime tikslą, tai ir mūsų gyvenimas bus prarastas. Gyvenimas yra tiek vertingas, kiek pataiko į tikslą. Šv. Rašte skaitome, kad pats Dievas yra pradžia ir pabaiga. Kol kas sustokime prie to, kad mūsų pradžia yra mūsų Sutvėrėjas!
Buvo laikas, kai mūsų nebuvo. Jis pašaukė mus į buvimą savo visa galinčia valia (tiesa, per mūsų tėvų tarpininkavimą, bet vis dėlto savo galia, pasinaudodamas tėvais tik kaip įrankiu ir priemone). Ir kam mus pašaukė į buvimą? Negalėjo kaip tikslo turėti savo poreikio ir naudos, nes jis pats yra laimingas ir pats sau pakankamas. Bet jis yra meilė, gerumas, laimės davėjas. Taigi pašaukė mus į buvimą, kad padarytų mus laimingus. Kurdamas mus, įdėjo savo gerumą ir parodė savo galią mažame atspindyje. Sukūrė mus ne per angelus, bet pats: „Tavo rankos padarė mane – sukūrė“ (Ps 119, 73). Iš čia mūsų didis orumas: Kūrėjas davė mums protą, valią, širdį, gebėjimą mylėti ir nuostabiai padarytą kūną.
Per šitai nešiojame Jo išminties, gerumo, tobulumo atspindį, nes gebame pažinti tiesą, siekti gėrio, kurio šaltinis yra Dievas. Esame pajėgūs save tobulinti, turime į tai polinkį. Galime, kad ir labai menku būdu savyje atspindėti Dievo tobulumą. […] Dievas […] mus apdovanojo prigimtinėmis ir antprigimtinėmis dovanomis. Padarė mus gebančius matyti Dievą, galinčius turėti visą Jo pilnatvę. Ir, nors žmogus prarado tą būklę per gimtąją nuodėmę, vis dėlto Dievas jo neapleido, pažadėjo atpirkimą, atsiuntė Savo Sūnų, kad permaldautų įžeistą teisingumą, nuplautų nuodėmę savo Krauju ir per tą atpirkimo slėpinį grąžintų žmonėms Dievo sūnų, dangaus vaikų, bendrapaveldėtojų su Kristumi titulą. Suteikė jiems antprigimtinę pagalbą iš dangaus ir pakėlė iki būklės, apie kurią žmogus nė supratimo turėti negalėjo.
Negana tos geradarybės, Jis nuolat naujomis dovanomis apipila, malonių jūra užlieja, ir nors žmogus vėl iš naujo savivaliauja, nebaudžia jo tuojau pat, laukia jo geros valios, atgailos ašarų, o kai tai pamato, vėl naujai apvelka malonės rūbu. Iš tiesų reikia stebėtis dėl tokio negirdėto gerumo. Atėjome į pasaulį, būdami nuodėmės vaikai, su gimtosios nuodėmės dėme. Jis mus apvalė ir malonės rūbu apvilko, palaikė mūsų gyvybę (juk tiek jau greta mūsų mirė ir jų kapai jau žole užžėlė, o mus vis laiko ir duoda pajėgumą darbuotis dėl išganymo). Gal darėme nuodėmes nuo pat jaunystės, o Jis mus kėlė, taisė […]. O net jei ir vėl pultume ir murmėtume, nepaliks mūsų, vėl kels, taisys, gelbės. […]
Net jei žmogus piktnaudoja buvimu, Dievas nepakeičia savo nusistatymo, neatitraukia savo Visagalybės, be kurios žmogus į nieką pavirstų. Dievas moka ilgai laukti pasitaisymo, atsivertimo.
[…] Jei būtų tik davęs malones, dovanas ir pašaukimą, ir tai jau būtų negirdėtai daug, bet Jis dar ir palaiko visa tai mumyse. Jei nepalaikytų mumyse buvimo, kurį mums davė, tuojau taptume niekuo. Net jei žmogus piktnaudoja buvimu, Dievas nepakeičia savo nusistatymo, neatitraukia savo Visagalybės, be kurios žmogus į nieką pavirstų. Dievas moka ilgai laukti pasitaisymo, atsivertimo. Visame tame yra meilės paslaptis. Jame gyvename ir judame, Jis mums duoda, kad norėtume ir kad pasiektume. Kokias išvadas turėtume pasidaryti iš šios tiesios, kurią apmąstome?
- Reikia Dievui ir Viešpačiui atiduoti šlovinimo, garbinimo ir nuostabos duoklę.
- Savyje išsiugdyti įsitikinimą, kad esame Dievo nuosavybė, kad visiškai Jam priklausome. Jei ta mintimi persiimtume, […] nebandytume išslysti, išsiveržti iš Dievo rankų, būtume jose klusniu įrankiu ir iš visos širdies šauktume: „Viešpatie, tu esi man skirtoji dalis ir mano taurė“ (Ps 16, 5).
- Žadinti dėkingumą ir meilę už beribį Dievo gerumą, už tai, kad mus dosniai apdovanoja, kad mus kelia, gelbsti ir neleidžia pražūti, nepaisydamas to, kad nusidedam.
- Ugdyti nuolankumą, nes jei viską iš Dievo rankos turime, tai ką gi patys sau galime priskirti? Ką gi žmogus turi, ko nebūtų gavęs? O jei gavo, tai kuo gi didžiuotis ir pūstis? Ką atiduosiu Viešpačiui už viską, ką man padarė?
- Su atsidavimu kartoti: priimsiu iš Dievo rankų tą taurę, tą ligą, tą Jo valią man, tuos kryžius, kuriuos Jis man duos, ir šlovinsiu Viešpaties vardą.
- Naudodamasis tomis dovanomis, kuris Jis man davė, platinti Dievo garbę.
[…] Tačiau Dievas yra ne tik mūsų pradžia, bet taip pat ir pabaiga – tikslas. Išėjome iš Dievo, pas Dievą grįžtame. Kad tikrai taip yra, įrodo faktas, jog niekas negali mūsų patenkinti, tik Dievas. Nei turtai, nei titulai, nei mokslas, nei darbas, nei žmogiškieji idealai, netgi pati dorybė […]. Joks materialinės ar net aukštesnės sferos dalykas mūsų nepatenkina, tik Dievas – Neklystanti Tiesa, Pilnutinis Gėris, Aukščiausias Tobulumas. Žmogaus širdis instinktyviai veržiasi prie Dievo. Kol Jame nepailsės – nenurims. Dievas šaukia prie savęs keistu širdies jausmu, dažnai lyg ir kokia tuštuma, neskanumu. Kai širdis savo tikslo pradeda ieškoti kūriniuose, o ne Dieve, žmogus pajunta nerimą ir nusiminimą. Dievas šaukia mus ir traukia prie savęs. Jis viską padarė dėl savo garbės. Kiekvienas kūrinys garbina Dievą savo prigimtiniais tobulumais. […]
Taigi bet kokiu atveju, išganytas ar pasmerktas, žmogus atiduos Dievui garbę […], norom ar nenorom garbins Dievą: arba šlovins Dievo gerumą ir meilę dangaus džiaugsme, arba Dievo teisingumą, kentėdamas bausmę pragare. […] Dievo garbė yra galutinis išorinis tikslas. Tam tikslui viskas paklūsta. Bet Dievas sujungė šį tikslą su kitais tikslais: su žmogaus laime, kurią žmogus pasiekia, jei atiduoda garbę Dievui, gyvendamas pagal Jo valią ir planą, tai yra tobulindamas save. Šie trys dalykai yra tarp savęs susiję: kuo labiau žmogus tobulinasi, kad atitiktų Dievo valios ir plano numatymus, tuo didesnė jame viešpatauja harmonija, ramybė, tuo laimingesnis žmogus jaučiasi. Apaštalai ir šventieji buvo laimingi ne grynai žmogiška prasme, bet antprigimtine. Tokią laimę supranta sielos, iš tiesų atsidavę Dievui. Tobulindamas save, žmogus vis geriau atspindi savyje Dievo paveikslą ir panašumą, savimi tartum rodo Kristų. Ir kuo geriau tai daro, tuo didesnę garbę Dievui duoda. Kuo būtent kūriniai duoda garbę Kūrėjui? Tuo, kad nešioja savyje Jo tobulumo, Jo šventumo, didybės, harmonijos, išminties, jėgos, Apvaizdos atspindį. Žmogus šlovina Dievą, kai tampa kaskart tobulesnis, šventesnis. O kuo yra šventesnis, tuo didesnę laimę pasiekia danguje. Visa tai susiję. Taigi galutinis žmogaus tikslas yra laimė danguje. Bet žmogus turi dar artimesnį tikslą čia, žemėje – taip sunaudoti to trumpo gyvenimo laiką, kad per jį pasiektų galutinį tikslą. […]
To tikslo pasiekimą Dievas padarė priklausomą nuo mūsų valios. Kiti kūriniai siekia jo instinktu, o žmogus – protu ir valia. Nėra nesvarbu, kaip sutvarkysime savo gyvenimą žemėje, kaip jį pakreipsime, nes laimė nenukrinta už dyką, bet turi būti viso mūsų gyvenimo pastangų rezultatas, turi būti jo apvainikavimas, atlygis, poilsis po darbo ir vargo. Dievas nori mūsų laimės: tai mums garantuoja įgimtas polinkis. Bet Dievas nori mūsų laimės, kuri atitinka mūsų paskirtį, nori, kad jos siektume per darbą su malonės pagalba. […]
Taigi, kai mus prispaudžia rūpesčiai, kai po jais linkstame ir klumpame, kai mumyse kyla sumaištis, tiesiog griūtis, priminkime sau savo tikslą. Tegu kaip žvaigždės jūreiviui, taip ir mums dvasios žvilgsnio pakėlimas į tą tikslą suteikia linksmumo. Kaip piligrimas, pamatęs, kad kelionės pabaiga nebetoli, žengia drąsiau ir linksmiau, taip ir mes, po šio gyvenimo matydami amžinąją laimę, iš jos pasisemkime tvirtumo ir drąsos. Čia atsiskleidžia gyvenimo vertė. Gyvenimas nėra žaidimas, nėra kažkas nesvarbaus. Tikėjimo šviesoje pamatome visą vertę tų darbų, rūpesčių, reikalų, iš pažiūros tokių smulkių ir mažų. Kaip tik jie yra priemonės, kuriomis galime gauti amžinąją laimę, akmenėliai, iš kurių susideda kelias į dangų ir laimę. Čia taip pat atsiskleidžia ir dvasinių gėrių, ir dievobaimingo gyvenimo dorybių vertė, o ypač Dievo ir artimo meilės, nes kaip tik ji tiesiogiai ir artimiausiai veda prie galutinio tikslo. […]
Net ir negalioje, ligoje, kančioje verta gyventi. Kad tik vykdytume Dievo valią, tada viską galėsime savęs tobulinimui panaudoti. Tik krikščioniškame požiūryje atsiskleidžia gyvenimo vertė, ne tik darbe, bet ir negalioje, nes visuomet galima Dievui tarnauti, o tai ir lemia žmogaus didybę.
Čia pasirodo ir gyvenimo kaip tokio vertingumas, net jei tas gyvenimas iš pažiūros visiškai nenaudingas, slenka ligoje, negalioje, kančioje. Gyventi visada verta, nes gyvenimas yra Dievo dovana, o naudodami šią dovaną kartu turime galimybę šlovinti Kūrėją ir patys turėti didesnę laimę. Net ir negalioje, ligoje, kančioje verta gyventi. Kad tik vykdytume Dievo valią, tada viską galėsime savęs tobulinimui panaudoti. Tik krikščioniškame požiūryje atsiskleidžia gyvenimo vertė, ne tik darbe, bet ir negalioje, nes visuomet galima Dievui tarnauti, o tai ir lemia žmogaus didybę. Mokykimės branginti gyvenimą, naudotis prabėgančiomis akimirkomis […].
Iš tokio požiūrio kyla vadinamasis šventas abejingumas ar greičiau pasirengimas viskam, ko Dievo valia iš mūsų pareikalaus arba ką mums duos. Kad tik pasiektume tikslą, viskas turi būti mums brangu. Galima stengtis dėl vieno ar kito dalyko, galima trokšti, kad pasikeistų tai, kas mums trukdo, galima siekti sėkmės, trokšti laimės, rūpintis turėti reikalingus dalykus, bet kartu reikia būti pasirengus ir priešingiems dalykams. Net ir tada, kai Dievas veda mus ne tokiu keliu, kaip norėjome ir planavome, kai duoda ne sėkmę, pagyrimus ir sielų laimėjimą, o negalę, ligą ir kančią, turime būti ir tam pasiruošę, ir su tuo sutikti.
[…] Taigi patyrinėkime save: ar stengiamės Dievą pažinti visų pirma gamtos knygoje? Ar gebame taip žiūrėti į pasaulį, į žvaigždes, kad mintis ir širdis kiltų į Dievą. O gal mes skęstame kūriniuose, per juos pamesdami iš akių Dievą? […] Toliau dera save paklausti, ar stengiamės mylėti Dievą labiau už viską. Ar stengiamės Jo ieškoti visame kame? Ar dėl Jo veikiame, kenčiame. Ar šaukiame: Viešpatie, tu esi man skirtoji dalis ir mano taurė, mano likimas tavo rankoje! (plg. Ps 16, 5). Tada klauskime savęs: ar naudojame gyvenimą Dievo garbei? Klauskime savęs: ar stengiamės tarnauti Dievui ir pildyti jo valią? Nes galiausiai „ne kiekvienas, kuris man šaukia: „Viešpatie, Viešpatie!“, įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią“ (Mt 7, 21). Ar neprarandame pusiausvyros negandose, sunkumuose, kančioje? Ar esame drąsūs tik tada, kai mūsų savimeilė turi atramos tašką, ar ir tada, kai jo nėra? Ar esame pasirengę viskam? Ar esame pasirengę eiti bet kokiu keliu, kokiu tik Dievas panorės mus vesti?
Paklauskime savęs: ar galime pasakyti, jog laikome save Dievo nuosavybe, kad tai, ką Dievas mums davė yra Jo? Ar nepametėme iš akių savo tikslo? Ar nepaskendome žmogiškų planų apskaičiavimuose? Ar nenaudojome Dievo mums duotų dovanų savo savimeilei paglostyti, o gal net per nuodėmę ir neištikimybę vertėme jas blogiu? Jei sąžinė darys mums priekaištus, supraskime jų teisingumą, nusižeminkime, gailėkimės, kad atsitraukėme nuo Dievo kaip paklydusi avis nuo piemens, bet neprarasdami džiaugsmo ir pasitikėjimo sakykime Dievui, kad nuo dabar leidžiame Jam mus visiems laikams nunešti į savo avidę. […]
Pagal pal. Jurgio Matulaičio Apie žmogaus tikslą, asketinė konferencija, in „Bl. Jerzy Matulewicz, Konferencje ascetyczne“, red. Ks. Jan Bukowicz MIC, Tadeusz Górski MIC, Warszawa, 2002, parengė ses. Viktorija Plečkaitytė MVS.
