„Žmonės ateina į muziejų mokytis, pažinti. Taip pat pasipildyti, atsigauti. Nuostabu, kad užsienyje tai daro daugelis žmonių. Tik ne Lietuvoje. Čia supratimas, kad muziejus – aukšto lygmens pramoga, dar tik ateina. Tam reikia, kad norėtume auginti savo asmenybes, ne tik būti vartotojais“, – kalba pašnekovė.

Skeptikų, teigiančių kad visa informacija – internete, todėl muziejai nereikalingi, R. Zajančkauskienė norėtų paklausti: ar galite internete atsigerti tyro šaltinio vandens? „Esame patirtinės būtybės. Turime kūną, ribotą laiką, gyvename fizinėje erdvėje. Virtuali erdvė reikalinga sužadinti pažinimo troškulį. Manau, kad muziejai leidžia pasiskonėti iš tikrųjų – lėtai, ramiai. Tikri dalykai visada yra vertybė“, – sako ji.

Apsilankymo muziejuje patirtį gali sugadinti nemalonūs ar abejingi darbuotojai. Pasak R. Zajančkauskienės, sykį nelaukiamas pasijutęs lankytojais gali į jokį muziejų kojos nebekelti. „Labai liūdna, jei muziejaus darbuotojų požiūris į lankytojus netinkamas. Man nepatinka šis žodis, bet muziejai teikia paslaugas. Jei paslauga suteikta kokybiškai, mandagiai – norisi vartoti dar“, – teigia muziejininkė. Jos vadovaujamame Birštono sakraliniame muziejuje lankytojus stengiamasi priimti kaip dovanas, dovanoti jiems savo laiką, dėmesį, gebėjimus, atliepti poreikius.

Kas yra šio 2000 metais Birštone įkurto muziejaus lankytojai? Kai kurie jų – praeiviai, poilsiautojai, dažnai nežinantys, ką reiškia pavadinimo žodis „sakralinis“. Anot ponios Romos, sanatorijose sklando legendos, kad išvažiuoti iš Birštono neužėjus į „sakralinį“ – negalima. Taip pat muziejų gausiai lanko organizuotos moksleivių grupės, noriai dalyvaujančios edukaciniuose užsiėmimuose, pavyzdžiui, margina kiaušinius, kepa Birštono herbą primenančius sausainius, susipažįsta su mineralinio vandens šaltiniais ar liaudies žaidimais.

„Pernai, arkivyskupo Teofiliaus Matulionio beatifikacijos metais, muziejuje padaugėjo piligrimų. Labai džiugu, kad auga religinis turizmas. Jie iš tiesų ne turistai, o tikri piligrimai – meldžiasi, gieda giesmes, dalyvauja Mišiose, užsisako paskaitą ar ekskursiją“, – pasakoja R. Zajančkauskienė. Pernai Birštono sakralinį muziejų aplankė 15 tūkst. žmonių, iš jų 3 tūkst. – iš anksto užsiregistravusios organizuotos piligrimų grupės. Jos keliauja pernai palaimintuoju paskelbto Kaišiadorių arkivyskupo ir kankinio Teofiliaus Matulionio (1873–1962)  takais. Muziejus ir atsirado iš noro skleisti žinią apie šį palaimintąjį.

Dabartinėse muziejaus patalpose, kurios anksčiau funkcionavo kaip klebonija, palaimintasis Teofilius gyveno porą metų nuo 1956-ųjų. Čia jis perėmė Kaišiadorių vyskupijos valdymą ir slapta, nepaisydamas brutalaus Bažnyčios persekiojimo sovietmečiu, vyskupu konsekravo savo įpėdinį Vincentą Sladkevičių. Taigi esminė muziejaus ekspozicija pristato palaimintojo gyvenimą, eksponuojamos fotografijos, autentiški jo daiktai – „šimtasiūlė“, lazda, tremtyje liturgijoje naudoti indai, rožinis iš duonos, pagamintas Vladimiro kalėjime, saugomos antrinės relikvijos. Taip pat muziejuje galima pažiūrėti dokumentinį režisieriaus Daliaus Ramanausko filmą „Palaimintas kankinys arkivyskupas Teofilius Matulionis“.

Nors muziejaus pastatas nedidelis, jame pristatoma ne viena tema.  Nuolatinė ekspozicija pasakoja ir apie kardinolą V. Sladkevičių. Eksponuojamos fotografijos, asmeninės knygos, liturginiai indai bei rūbai. Žodžiai moko, bet pavyzdys patraukia. R. Zajančkauskienė įsitikinusi, kad mums, XXI amžiaus žmonėms, šių dviejų Dievo tarnų – Teofiliaus Matulionio ir Vincento Sladkevičiaus – gyvenimai yra iškalbingi bei įkvepiantys. „Čia susipažįstama ir su šalies istorija. Šių asmenybių svarba Lietuvai – begalinė. Tą reikia pasakoti, nes kitaip pasimirš. Istorija moko, kad reikia pakovoti už Lietuvą, už vertybes“, – teigia pašnekovė.

Pasak jos, šia ekspozicijos dalimi atidengiami mūsų visuomenės pūliniai, tokiu būdu gydomasi nuo sovietinių žaizdų. „Ne visi lankytojai susitvarko su emocijomis. Kai kuriems sunku, neištveria, išeina. Manęs yra klausę, ar ne per atvirai viską pasakojame. Dar yra ką veikti. Tokios ekspozicijos padeda pasižiūrėti į savo skaudžią patirtį iš šalies“, – sako Birštono sakralinio muziejaus vadovė. Ji atkreipia dėmesį, kad kitoje pirmo muziejaus aukšto pusėje įkurta sakralinio meno ekspozicija lankytojus, patyrusius neigiamų emocijų, nuramina. Joje pristatomi tapybos darbai, liturginė tekstilė ir indai, liaudies meno mažoji skulptūra.

Kaip pasakoja R. Zajančkauskienė, vos įkūrus muziejų suprasta, kad nuolatinė ekspozicija nebus birštoniečių traukos objektas. Todėl antrajame pastato aukšte dažnai organizuojamos laikinos parodos: per metus įvyksta net keliolikos jų atidarymai. Birštono sakralinis muziejus aktyviai kviečia profesionalius menininkus, neatstumia ir tautodailininkų, neprofesionalių meno kūrėjų. Šiuo metu galima apžiūrėti tris laikinas parodas – velykinių margučių, L. Steponavičiūtės tapybos ir prezidento Valdo bei Almos Adamkų šeimos  fotografijų.

Muziejuje dirba tik trys darbuotojos, tačiau jos ne tik ne tik priima lankytojus, teikia edukacines paslaugas, bet ir skaito paskaitas, pranešimus Lietuvoje ir užsienyje. Praėjusiais metais poniai Romai teko apie palaimintąjį Teofilių kalbėti Kanadoje, Rusijoje. „Buvo žiauriai sunkūs metai“, – šypsosi pašnekovė, kalbėdama apie beveik šimtu procentu išpildytus lankytojų lūkesčius – priėmė visus norinčiuosius, nuvyko pas visus kvietusiuosius.

Čia eksponuojamas pasaulio rekordas, mažiausia pasaulyje spausdinta Biblija, kurią sukūrė vokiečių muziejininkai, minėdami pirmosios Gutenbergo atspausdintos Biblijos sukaktį. „Įskaityti negali, kraštinė – 3,5 milimetrų. Gali atrodyti nerimtas eksponatas, bet džiaugiamės juo, nes lankytojas yra priverstas pagalvoti, kas ta Biblija, kas Dievo Žodis“, – kalba muziejaus vadovė. Norintiesiems kruopščiai ištyrinėti ekspoziciją ir sužinoti plačiau apie eksponatus siūlomas audiogidas. Jis nemokamas kaip ir muziejaus lankymas. Kol kas informacija pateikiama tik lietuvių kalba, tačiau R. Zajančkauskienė svajoja apie anglų kalbą.

R. Zajančkauskienė yra teologijos mokslų daktarė, prieš keletą metų Vytauto Didžiojo universitete apsigynusi disertaciją „Teologinių dorybių sklaida Teofiliaus Matulionio kankinystės kelyje“. Ji yra tyrinėjusi rašytinį palaimintojo Teofiliaus palikimą, buvo beatifikacijos bylos ekspertė. Moteris niekada neturėjo troškimo dirbti muziejuje, studijas apskritai pradėjo reklamos srityje, tačiau beveik du dešimtmečius vadovauja Birštono sakraliniam muziejui.

„Šis muziejus užaugino mane kaip asmenybę. Tai be galo prasminga darbo vieta, – baigiant pokalbį sako ponia Roma, dirbanti čia nuo atsidarymo ir dėl šio darbo net atsikrausčiusi su šeima gyventi į Birštoną iš Kauno. – Mano motyvacija stiprėja, kai matau, kad muziejus augina ne tik mane, bet ir lankytoją. Pradedu galvoti, kad gal yra ir muziejininko pašaukimas…“

Birštono sakralinis muziejus laukia visų, kuriems rūpi gyvenimo prasmė ir asmenybės branda. Ne tik pavalgyti ir pamiegoti, kaip sako jo vadovė.