Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmečio minėjimo ir pal. Jurgio Matulaičio metų panoramoje ryškus 1918 m. gruodžio 1 d. Kaune konsekruoto naujo Vilniaus vyskupo Jurgio ir kun. Juozo Tumo-Vaižganto kelerius metus trukęs bendradarbiavimas. Šį faktą prasminga prisiminti, minint lietuvių literatūros klasiko kan. J. Tumo-Vaižganto mirties 85-ąsias metines. J. Tumas-Vaižgantas mirė 1933 m. balandžio 29 d.

„Ganytojas ir tiesos žodį atvirai pasakydavo“

Į išsvajotąjį Vilnių, kur 1907–1911 m. dalyvavo inžinieriaus Petro Vileišio inicijuotame sostinės lietuvinimo sąjūdyje ir drauge su Antanu Smetona ketverius metus redagavo „Viltį“ bei ieškodamas gabaus jaunimo („deimančiukų“) iškilo kaip vienas įdomiausių ir skaitomiausių publicistų, kun. Juozas Tumas-Vaižgantas sugrįžo 1918 m. gegužės 8-ąją. Pirmas, jau kitoks, nors vokiečiai šalies dar nepalikę, nepriklausomos Lietuvos pavasaris… Jau kitoks, visuomeninės ir politinės veiklos patirtį sukaupęs, ir pats Vaižgantas: aplankyta Amerika, Tautos pažangos partijai atstovauta Rusijos lietuvių seime, dalyvauta 1917 m. Stokholme vykusioje lietuvių politinėje konferencijoje. Ką suprato, pajuto, kuo įsitikino, jis Vilniuje pirmiausia aptarė su buvusiu bendradarbiu, Valstybės Tarybos nariu A. Smetona klausdamas, kur link pirmą žingsnį žengti. Laikytis arčiau Valstybės Tarybos, jos veikloje talkinti, savuoju nepakartojamu stiliumi rašyti publikacijas P. Klimo redaguojamam „Lietuvos aidui“, berti sėklas naujai dirvai ir augti pačiam. Galbūt A. Smetona ir patarė Vaižgantui, apsistojo netoli Katedros Odų skersgatvyje, tame pačiame name, kur nemažą būstą turėjo iš Rusijos grįžęs kun. Mykolas Krupavičius. Atsiminimuose rašė, jog aštuoniuose kambariuose jautėsi lyg tikras dvarininkas. Sutikęs iš Rusijos grįžusį kokį „bežemį“ kvietė pas save, patardamas atsinešti šiaudų, nes ir jis, „dvarininkas“, taip pat miegojo ant šiaudų, neturėdamas nei pagalvės, nei antklodės. Didžiulis butas prigužėjo gyventojų daugiau, negu reikia: „…Tikra Zaporožė. Vakarais ypač karšti ginčai būdavo su Vaižgantu. Vaižgantas buvo kunigas, ir geras kunigas, bet teologija ir kanoniškoji teisė jo buvo senokai pamiršta. Jis susikūrė savo teologiją. Svarstant čia Lietuvos sutvarkymo planus, Vaižgantas pasisakydavo už civilinę santuoką, už nusavinimą ne tik bažnytinių žemių, bet ir visų trobesių, net ir pačių bažnyčių. Su tokia teologija, aišku, nesutikau ne tik aš, bet ir tie mano gyventojai, kurie ne tik iš metrikų buvo katalikai. Diskusijos dažnai užsitęsdavo ligi vėlyvos nakties. Karščiausiai ginčijosi ir gynė savo pozicijas Vaižgantas, bet jis pirmutinis ir kapituliuodavo: „Vyrai, nuo tų ginčų jau slogą gavau. Užteks. Daugiau nebesiginčysiu. Gal jūs ir geresni už mane teologai, bet aš vis tiek pasilieku prie savo nuomonės.“ Bet kitą vakarą, susėdus prie šnypščiančio virdulio, ne kas kitas, bet tas pats Vaižgantas, kuris tik vakar dieną buvo pasižadėjęs daugiau nebesiginčyti, vėl tą ar kitą vakarykščių ginčų dalyvį užkabindavo, ir vėl prasidėdavo nauji ginčai – tokie pat karšti, tokie pat ilgi, kaip ir kitomis dienomis. Juos baigdavo vėl Tumas pareikšdamas, kad jau gavęs slogą ir daugiau nebesiginčysiąs…“ 

Iš Petro Klimo perėmęs „Lietuvos aido“ vyr. redaktoriaus pareigas, Vaižgantas išsikėlė į ramesnę vietą ir, įsitraukęs į politinę visuomeninę veiklą, domėjosi visa kuo, kas vyko atgimstančioje Lietuvoje. Sužinojęs, jog Marijonų vienuolijos atnaujintojas ir jos generolas kun. Jurgis Matulaitis paskirtas Vilniaus vyskupu, labai džiaugėsi: „Tuomet Vilniuje vargą vargusiems, puspadžiu gyvenusiems, rodės, lyg pirmoji Lietuvos saulė nušvito. Mums rodės, kad Vilniaus vyskupijoje daugiau nebereikės kovoti už tautines lietuvių teises Romos Katalikų bažnyčiose… Tad laukėme pasiilgę, ne tik Bažnyčios Atstovo, bet ir šiaip jau išsimokslinusio inteligento, kuris nusimano socialinių dalykų, taip reikalingų visokių sukrėtimų metu.“ 1896 m. kun. J. Tumas įsteigęs ir pats šešerius metrus redagavęs „Tėvynės sargą“, sulaukdavo Petrapilio katalikų dvasinės akademijos studento J. Matulevičiaus-Matulaičio aktualios tematikos rašinių. O turint pastabią akį ir gerą redaktorišką „uoslę“, asmenybę atpažinti nesunku. Kaip spaudos atstovas, kunigiškai apsirengęs, Tumas-Vaižgantas išsiruošė keliauti iš vokiečių okupuoto Vilniaus į Kauną drauge su Kazimieru Vizbaru, Lietuvos Valstybės tarybos reikalų vedėju, dalyvauti naujo vyskupo konsekracijos iškilmėse. Tą kelionę traukiniu vaižgantišku šmaikštumu jis vėliau aprašė. Vilniaus geležinkelio stotyje vokietis delegatų nepraleido, nors bilietus jie turėjo, bet trūko dokumento, liudijančio judviejų higieną: „Stovime pusę valandos ar daugiau – nieko. P. Vizbaras vokiškai baras – nieko. Pagaliau antras skambutis. P. Vizbaras vokiškai šaukia: „Išsiutėliauk tu pats! O mes Valstybės Tarybos nariai, to nesame reikalingi!, – ir šoka per aukštą užtvarą. Aš paskui jį – net sutana neužkliuvo. Cerberis griebė mus už skvernų, bet pro langelį nepasiekė, o išeiti negalėjo: ir tiesiai į vagoną.“

1918 m. gruodžio 1-ąją Kaunas, pasak Vaižganto, buvo kaip bičių avilys, pilnas kariuomenės ir lietuvių… Vyskupo Matulevičiaus konsekracija vyko Kauno katedroje, kuri, anot kun. Tumo, rodos, juo senyn, juo plytos kietyn, ir stovės tas galingas, rimtas, nedailintas mūras tūkstančius metų… Patį iškilmingiausią apeigų momentą Vaižgantas aprašo itin vaizdingai: „Keistą įspūdį daro tasai Kauno katedros didžiojo altoriaus Prikryžiuotasis. Kiek ten visokių „apaštalų“, kiek visokių pagražinimo gumbų, filiarų, piliastrų, karnizų, nišų. Vis dėlto virš altoriaus plačiausia erdvė, kurioje Prikryžiuotasis viešpatauja vienas… vienas… visų apleistas. Nė po Jo kojų parkritusios moters nejaukina mirties valandos. Panašų įspūdį darė ir vyskupo Jurgio konsekracijos valanda. Aplink švytruoja keliolika asistentų. Blizga siūtiniai brangūs bažnytiniai apdarai. Keliolika jaunų levitų tarnauja. Vis dėlto kniūpsčias kryžium parkritęs vyskupas Jurgis prieš jį konsekruojantį vyskupą Pranciškų Karevičių rodės vienas… vienas… visoje toje minioje. Šiuo metu priimti ganytojo lazdą nepiga net tikrai pašauktam dvasininkui. Visokios politikos kėsinasi sau pavergti visas sritis, siekia ir pačios dvasios…“

Pasibaigus konsekracijos apeigoms, prasidėjo sveikinimai. Vyskupas Jurgis visiems atsakinėjo tai lietuvių, tai lenkų kalba, kaip rašė Vaižgantas: „Visa taikos, meilės, teisybės ir nuolankumo dvasia, kuri buvo jaučiama vyskupo Jurgio atsakuose, sunku atskirais sakiniais atšviesti: jos tebuvo galima gerti.“ Spaudos vardu sveikino prel. Aleksandras Dambrauskas, Adomas Jakštas ir vienintelio lietuvių dienraščio „Lietuvos aidas“ redaktorius kun. Juozas Tumas, pareikšdamas: „Mes žmoniškai galime netesėti, galime pristigti išminties, tik niekados nepristigsime gerų norų ir geros valios. Taigi, „Lietuvos aido“, nepartinio ir nepriklausomo dienraščio, redakcija ir bendradarbiai tikybos ir doros dalykuose ištikimai klausys teisėto tos teritorijos Ganytojo. Ir džiaugsis, jausdami, jog vis daugiau yra, kas nuo grynų žemės sielvartų stengias žmonių sielas patraukti į dvasios sritį.“ Vyskupas Jurgis gėrėjosi kun. Tumo kalba jo konsekracijos proga, savo „Užrašuose“ pažymėjęs: „Iš visų išskirti reikia kun. Tumo kalbą. Sakė: mes turime kunigų politikų, tautininkų, visuomenininkų ir kitų kitokių, bet neturime kunigo tėvo, ganytojo. Kai reikia eiti išpažinties, kai nori atlikti rekolekcijas, nėra kur, nei pas ką. Išreiškė linkėjimus, kad aš būčiau tas ganytojas, tėvas, ir pasitikėjimą, kad kelsiu bažnytinius idealus ir žadinsiu Kristaus dvasią.“ 

„Vilniuje vysk. Jurgis buvo lengvai prieinamas, – atsiminimuose rašė Vaižgantas, – nes visados buvo namie ir ypatingos etikietos nesilaikė. Kas tik panorėjo, beldės į duris ir tarnas tave vedė ne į oficialųjį salioną, bet į privatųjį kabinetą be jokių papuošalų. Ir maišės ne oficialusis sekretorius, tik brolis vienuolis kun. J. Kriščiukaitis. Man tekdavo dažnokai sudrumsti Ganytojo ramybę kuriais nors audringais sumanymais ir ekstrentiškais įvertinamais bėgamųjų dalykų. Ganytojas buvo visados maloningas, bet ir tiesos žodį atvirai pasakydavo.“

 „Buvau tapęs tarpininku tarp vyskupo ir vilniškės bolševikų valdžios“

1918 m. gruodžio 8 dieną, Vilniaus katedroje vykstant vyskupo Jurgio Matulaičio ingresui, Maskvoje Sovietų komisarų taryba įsteigė ir pripažino tris sovietines respublikas: Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Ir tuojau pradėjo į tas „respublikas“ Raudonosios armijos invazijas, paskui kurias sekė Maskvoje suformuotos „vyriausybės“. Tą pačią dieną Vilniuje buvo sudaryta „laikinoji revoliucinė darbininkų ir valstiečių vyriausybė“. Vyriausiasis visos bolševikų karinės operacijos Lietuvai okupuoti ir komunistinei santvarkai įvesti vadas buvo Vincas Mickevičius-Kapsukas. 

Vyskupas Jurgis, pasak Vaižganto, buvo lyg bokšte uždarytas. Su vyskupija santykiai nutrūko ir pačiame mieste nežinojai ko sulaukti, nors iš pradžių bolševikų vyriausybė nesmarkavo. „Lietuvos aido“ redaktorius J. Tumas-Vaižgantas iki pat bolševikų okupacijos su daugeliu Vilniuje ir Petrograde dalyvavo Nukentėjusiems nuo karo remti komisijose, todėl bolševikų vyriausybės pažįstami nariai jam buvo lengviau prieinami: „Ir aš savaime buvau tapęs tarpininkas tarp vyskupo ir vilniškės bolševikų valdžios. Mickevičiui-Kapsukui įrodžiau, kad Vilniaus Ganytojas yra ne mažesnis demokratas už tuos, kurie tuo vardu vadinas. Jis keliolika metų buvo darbininkų dvasios vadas ir darbininkiški jo nusistatymai aiškūs. Tam įrodyti aš išprašiau iš kan.(vyskupo) J. Kuktos 1909 m. „Draugijos“ VIII tomą, kur buvo atspaustos trys vyskupo paskaitos, ir įteikiau V. Mickevičiui. Jis sakęs tuojau tai pradėjęs skaityti ir matės buvo gerai, „demokratiškai“ nusiteikęs. Tai padėjo man ir kitais kartais ką ne ką laimėti pas V. Mickevičių…“

Tolyn viskas ėjo blogyn. Geresnės ir puošnesnės miesto patalpos ir namai buvo sekvestruojami apgyvendinti partiečiams ir raudonarmiečiams. Vaižgantas rašė: „Kunigams pažeminti įsakė sekvestruoti jų klebonijas ir ten apgyvendinti ateivius. Išimties nepadarė nė vyskupo rūmams. Ten prikimšo pilna žmonių, o į priėmimų salę, kuri šalia vyskupo kabineto, įdėjo šešias nepasakomai triukšmingas ir įkyrias jaunas žydes. Padėjimas pasidarė ne tik nebepakenčiamas, bet ir nebepatogus bet kam. Tuo reikalu buvau gavęs dvi extra audiencijas pas Vincą Kapsuką. Žydes iš saliono atsiėmė.“

„Dar daugiau esu susisielojęs dėl tikybos mokyklose, – rašyta vyskupo Jurgio Užrašuose. – Nuo pat pradžių, kai tik atvyko, bolševikai gresia išleisti mokyklų dekretą, kuriuo būsią iš mokyklų pašalinti visi tikybiniai ženklai, pati tikyba ir kunigai. Kai kur jau ėmė tai vykdyti.“ Dėl mokyklų sujudo ir Vilniaus katalikų visuomenė – „lenkai ir lietuviai ėjo pas vyskupą tartis, kas daryti… Paskui atėjęs kun. Jasinskis, vienos lenkų gimnazijos mokytojas, klausė, kaip elgtis su tomis gimnazijomis, kurios, nusileisdamos bolševikams, pašalins tikybą? – ar jas boikotuoti? – Atsakiau: geriau dar susiturėti su boikotavimu ir laukti. Jei suboikotuotume mokyklas, lenkų visuomenė, ypač socialistai, galėtų padaryti priekaištų, kad mes, kunigai, jiems mokyklas esame išardę. Pasiprašęs kun. Tumą, tariausi su juo, ar ne gera būtų, kad jis nuėjęs į švietimo komisarą Vaclovą Biržišką tuo mokyklų reikalu pakalbėtų. Kun. Tumas buvo tirti, kaip dalykai stovi, nuėjo į komisaro brolį Mykolą Biržišką, gimnazijos direktorių. Jis sakė, kad komisaras buvęs pas jį tartis dėl mokyklų dekreto. Direktorius draudęs komisarą, kad tokio dekreto dar neleistų, nes tik sukelsiant prieš save bolševikai visą katalikų visuomenę. Iki šiam laikui dar, dėkui Dieve, tasai dekretas nėra pasirodęs… Dieve, koks keistas šis pasaulis! Tie patys žmonės, kurie tiek šaukė, rėkė prieš mirties bausmę, dabar patys šaudo ir žudo savo suimtus priešus. Tie patys, kurie neseniai kovojo prieš cenzūrą, prieš spaudos laisvės varžymą, dabar neleidžia kitokių pažiūrų laikraščių, o, jei ir išdrįsta koks pasirodyti, tuoj jam užčiaupia burną. Tie, kurie reikalavo lygių teisių visiems, dabar jas pripažįsta tik sau ir savo šalininkams, tik mažai žmonių kuopai (grupei). Iš tiesų, baisus daiktas tasai politikavimas, kaip dažnai čia taikomas tokio laukinio nedorėlio doros dėsnis: jei tu man pavogsi karvę, tai bus blogai, o jei aš tau pavogsiu, tai bus gerai…“

Bolševikų laikraščiai ėmė daug rašyti prieš Bažnyčią, tikėjimą, krikščionišką moralę. Matyt, buvo pradėta rengti žmones valstybės atskyrimui nuo Bažnyčios. Šeštadienį, vasario 15 d., bolševikų laikraščiai paskelbė, kad būsiąs vakare lenkų darbininkų mitingas tema: „Darbininkai ir Katalikų Bažnyčia. „Nurašiau kun. Tumui, kad teiktųsi nueiti mitingan ir man pranešti, kas ten bus prieš Bažnyčią ir tikybą kalbama; nusiunčiau tenai ir savo Andrių Miciūną. Mitingas bolševikams labai nepavyko; žmonės neleido jiems liesti tikybos ir Bažnyčios, protestavo; kosėjo, krankštė, šaukė. Darbininkai katalikai taip pat kalbėjo, gindami Bažnyčią ir tikybą. […] Sekmadienį anksti rytą atėjęs kun. Tumas išpasakojo man, kokius priekaištus per susirinkimą bolševikų kalbėtojai buvo daręs Katalikų Bažnyčiai ir tikėjimui. Susirankiojau ir tuos priekaištus, kurie bolševikų laikraščiuose buvo keliami. Ketinau jų niekingumą įrodinėti pamoksluose ir juos atremti.“ 

Vilniuje vienas kitą vijo bolševikų areštai. Kun. P. Dogelio 1933 m. atsiminimuose rašyta: „Kunigams Reiniui, Vailokaičiui ir man patekus į bolševikų kalėjimą, tenka patirti malonios Vilniaus vyskupo J. Matulevičiaus globos. Atsiunčia mums vyskupas Jurgis šventųjų relikvijų, kad prie kalėjimo esančioje buvusioje pravoslavų cerkvėje galėtumėm laikyti šventas Mišias. Be to, gauname per Jo Ekscelenijos rankas stacijų kryželį, kurį laikydami rankoje kalėjimo kameroje atlikdavome stacijas. Tas kryželis buvo mums, kunigams, kalėjime didele sielos paguoda. Dar ir dabar turiu jį ir laikau kaip brangią Vyskupo Jurgio relikviją.“ 

„Šv. Katarinos bažnyčioje laikiau šv. Mišias ir pasakiau konferenciją mergaitėms mokinėms. Kunigas Tumas buvo pas bolševikus reikalauti, kad kaliniams būtų galima laikyti rekolekcijos, kad juos leistų koplytėlėn šv. Mišių klausyti. – Bolševikai sutiko. – Kunigai kaliniai atlaikė jiems rekolekcijas, išklausė išpažinties. Prie jų dar prisidėjo kun. Varnovskis, kurio parapijoj yra Lukiškių kalėjimas… Seniau man buvo skundę kun. Tumą, kad jis pasauliniais rūbais dėvįs, ypač vilkįs margu švarku. Teisinosi, kad tokiuose rūbuose sugrįžęs iš užsienių ir tokius teturįs. Sutaną, jau apiplyšusią, tausojąs, kad turėtų kuo apsivilkti eidamas šv. Mišių laikyti. Ir iš tikrųjų mačiau, jo sutana buvo suskydusi. Matydamas, kad tai žmogus tikrai idealistas ir didelio pasišventimo, sakiau, kad nieko nepaisydamas nešiotų, kaip nešiojęs, kol Dievas duos susilaukti geresnių laikų.“

„Dusyk nurodinėjo „tikrąjį“ mano pašaukimą – dailiąją literatūrą“

„Pusiau šeštą iš ryto atnešė mergaitė kun. Tumo laiškelį; prašė, kad aš ateičiau aprūpinti jo šventais sakramentais, nes sunkiai sergąs smegenų uždegimu, – 1919 m. vasario 28 d. rašė vysk. J. Matulaitis. – Jei aš negalėčiau, tai kad ateitų kun. Vaitkevičius. Atlaikęs lenkėms tarnaitėms žadėtąsias šv. Mišias 6 val. Šv. Kazimiero koplytėlėje, tiesiog iš ten nuėjau su Ponu Dievu prie ligonio. Labai širdingai ir pamaldžiai jis atliko šv. išpažintį. Švenčiausiojo nenorėjo gulsčias imti, o tik mano vaikino padedamas atsiklaupė. Suteikęs šv. Sakramentus, dar valandėlę su juo pakalbėjau. Matyt, jo vaizduotė labai sujudusi buvo ir galvą jam sopėjo; nuolat ranka grybčiojosi už galvos; išrodė nusilpnėjęs. Labai man jo gaila buvo; tai gabus rašytojas; jo raštai nepaprastai vaizdingi; jis pats, nežiūrint kai kurių silpnybių, doras geras kunigas, skaisčios grynos sielos žmogus, idealistas, labai karštai mylįs savo tėvynę, visa širdimi jai atsidavęs; gal per daug pasidavė tautiškumo srovei ir per daug paskendo pasauliniuose darbuose. Iš tikrųjų jis sirgo ne smegenų uždegimu, o tik dėmėtąja šiltine. Dieve duok, kad pasveiktų!“ 

Vyskupas Jurgis buvo skaitęs tik ką Vilniuje išleistas ir jam dovanotas Vaižganto parašytųjų „Pragiedrulių“ pirmas dvi knygas. Pasigėrėdamas skaitė, o perskaitęs duodavo prelatui Januševičiui, kad pasigrožėtų lietuvių kalba. „Ir vysk. Jurgis, – atsiminimuose rašė Vaižgantas, – man bent dusyk nurodinėjo „tikrąjį“ mano neva pašaukimą – dailiąją literatūrą, o ne publicistiką, ne dienos feljetoną ir ne politiką. Ji man nesisekanti, tai lai ją kiti dirba. Tik gan greit vyskupo Jurgio įtakoje parašiau brošiūrą „Politikos ar visuomenės kunigų darbas“ (1919); žinoma, piršdamas pirmon galvon visuomeninį darbą visose pozicijoje. Mano „politika“ vyskupas Jurgis laikė mano nesuvaldomą individualybę, kuria aš bridau per gyvenimą visiems įkyrėdamas: politikams ir ne politikams, kunigams ir ne kunigams. Dažnai turėdavau visu prieš save baudu ir neatsargiai vartodamas papeikimo ir pašaipos žodžius net broliams kunigams. Jie skundėsi vyskupui, kad tai girdi ir pasauliečiai ir t. t. Šiuo antruoju atžvilgiu likau nepataisomas sau žmogis, niekur nepritapęs. Viena iš Vilniaus teišsivežiau- politikos ir partijų nepakentimą šiaip jau ir kunigijoje ypač.“

Vysk. Jurgis, turėdamas kiek laisvesnio laiko, skaitydavo knygas, daugiausia naujus lietuviškus leidinius. Džiaugdavos savo gimtosios kalbos gražumu, studijuodavo J. Šlapelio leistą lietuvių kalbos žodyną. Skaitydavo ne tik „Pragiedrulius“, bet ir Donelaičio raštus. Prisiminęs spaudos draudimo laikus, sakydavo: kokia didelė pažanga padaryta. Lietuvai pranašavo labai šviesią ateitį. „…Kun. Matulevičius ir aš drauge atsidėję skaitome „Tikybos pirmamokslį“. Poteriuose dar šis tas būtinai reikėtų taisyti, o paties „Tikybos pirmamoklsio“ turinys labai geras, visų giriamas, bet kalba nuo pradžios iki galo labai silpna, pilna aiškių klaidų…“ Taip 1918 m. gegužę iš Marijampolės vyskupui Pranciškui Karevičiui laiške rašė Seinų vyskupijos kancleris kun. Juozas Laikaitis. Jis padėjo iš lotynų į lietuvių kalbą versti kai kuriuos dalykus, reikalingus tėvo Jurgio steigiamai pirmajai moterų vienuolijai. „Kunigų tad šventa priedermė ir patiems gerai mokėti lietuvių kalbą, ir gražų to mokėjimo pavyzdį per bažnyčią rodyti visai lietuvių tautai“, – t. Jurgis įsidėmėjo ne sykį kartotus kun. Juozo žodžius. Kun. J. Laukaičio iniciatyva ir pastangomis 1909 m. Seinuose įvyko pirmasis lietuvių kalbininkų suvažiavimas: atvykę Jonas Jablonskis, Kazimieras Būga, Juozas Balčikonis ir Jurgis Šlapelis per du mėnesius ištaisė svarbesniųjų maldų kalbą „moksliškai, taip, kaip lietuvių kalbos dvasia reikalauja“. Tie du bendradarbiavimo su kunigams skirtu „Vadovo“ žurnalo steigėju ir redaktoriumi, kalbininku iš pašaukimo, buvusiu vysk. Antano Baranausko sekretoriumi kun. Laukaičiu iš dalies padėjo t. Jurgiui Matulaičiui įveikti vidinį sielos skausmą, sužinojus, kad į Vilniaus vyskupus keliama jo kandidatūrą. 

Suprantama, kodėl Vilniaus vyskupas J. Matulaitis, sužinojęs, jog kalbininkas J. Jablonskis negaluoja, paprašė Vaižganto, kad jį palydėtų. Kun. J. Tumui-Vaižgantui pasiūlius vežėją, nes kelio apie du kilometrai, griežtai atsisakė ir energingai, „nors stijuliuodamas dideliais čebatais, pasileido eiti“. Vyskupui itin rūpėjo lietuvių kalba. Apie tai ir buvo pradėta šnekėtis. „Vyskupas Jurgis, – atsiminimuose pažymėjo Vaižgantas, – primygtinai skatino gramatininką, kad jis pirmon galvon duotų linksnių mokslą tam tikroje sintaksės dalyje. Nurodinėjo, kaip dabartinė literatūrinė kalba nusususi, palyginant su gyvąja kalba; kokių prašmatnių, tiesiog neįtikėtinų konstrukcijų gyvoje kalboje esama, o mes, svetimomis kalbomis išlavinti, to nebejuntame. Ir pabėrė keletą tikrai nugirstų, bet tikrai neįtikėtinų pavyzdžių, ko linksniai reikalauja. J. Jablonskis džiaugės nurodymais ir sakės pasirūpinsiąs tą dalį sintaksės pirmiau parengti spaudai ir lenkės vyskupui labai žemai, lyg siekdamas jam ranką pabučiuoti, tačiau vyskupas šiaip jau pasibučiavo. Palikome Jablonskį sujaudintą… Grįžtant vyskupas kalbėjo, kad jo liga nepagydoma, kad už visa, ką gera jis yra lietuvių kultūrai davęs, mes, kunigai, privalome atsidėkoti jam rūpesčiu jo sielos išganymu, pastangomis, kad jis amželį pabaigtų ištikimu kataliku, Bažnyčios sūnum. Ir tą pareigą ypatingu būdu krovė ant manęs. Jam nuolat rūpėjo, kad mūsų didvyris nenumirtų be šv. Sakramentų. Deja, ta misija, ne man teko…“

Vaižganto įsitikinimu, savo širdyje vyskupas Jurgis buvo tikras ir atviras lietuvis, „rūpestingiausiais dabotojas jos gerovės, kultūros, moralybės“. Tačiau jis nebuvo tautininkas, specifiškai tą žodį suprantant. Jis buvo visos žmonijos darbininkas, nes buvo katalikiškosios, vadinas, visuotinės Bažnyčios tarnas. „Jam net prikaišiojama, jog jis uoliai tarnavęs „Rymui“. O kam jis turėjo tarnauti? Jis, būdamas Rymo katalikas? Varšuvai, Maskvai, Kaunui? Tada jis būtų ministeris, ne vyskupas. Čia joks priekaištas. Reikia juk žmonių, kurie būtų nenusidažę politika.“