Vienas svarbiausių, turbūt ir labiausiai kankinančių klausimų besidomintiems Holokaustu: kodėl per Holokaustą dalis nežydų rizikavo šeimų gerove bei gyvybe, kai gelbėjo pasmerktuosius, ir kodėl to nedarė kiti (arba netgi dalyvavo žudynėse). Reprezentatyvūs sociologiniai tyrimai, atlikti Vakarų šalyse prieš keletą dešimtmečių, rodo, jog atsakymo reikėtų ieškoti humanistiniame šeimos etose ir ankstyvojoje socializacijoje, t. y. būsimųjų gelbėtojų vaikystėje, kai ypač intensyviai formuojasi asmens tapatybė.

Nesveiki? Tiesiog blogi?

Iškart po Antrojo pasaulinio karo, per Niurnbergo procesą, apklausti žymiausi naciai, organizavę Holokaustą ir kitus nusikaltimus žmoniškumui. Siekta nustatyti, ar šie asmenys pakaltinami, kartu atsakyti, kas šie žmonės, kaip jie galėjo organizuoti ir vykdyti tokius žiaurius nusikaltimus. Kaip įmanoma su tokiu atkaklumu siekti nužudyti kiekvieną žydų tautybės vaiką, moterį ir vyrą, rasti tam pateisinimų? Šis klausimas penktame–šeštame 20 a. dešimtmečiuose keltas nekart ir nesiliovė gluminęs.

Iš pradžių manyta, jog šie žmonės – sutrikusios psichikos. Tokią išvadą padarė Niurnberge dirbę amerikiečių psichiatrai. Metams bėgant, požiūris keitėsi ir į nacių nusikaltėlius imta žiūrėti veikiau kaip į amoralius, blogus žmones, tarytum blogio įsikūnijimą. Ilgainiui ir šioji paradigma neatlaikė kritikos, kai nustatyta, kad nusikaltėliai labai (labai) įvairūs žmonės. Taikos sąlygomis, paprasti, „normalūs“ piliečiai ir demonizavimas dažniausiai nepaaiškina veiklos motyvų.

Šio požiūrio kaitos simboliniu tašku, kai nuo metafizikos ir demonologijos pasukta prie sociologijos ir psichologijos, buvo Adolfo Eichmanno teismas Jeruzalėje ir šį procesą stebėjusios Hannah’os Arendt žymioji studija. Ji atskleidė, jog teisiamasis A. Eichmanas – ne pabaisa, o pilkas, skrupulingas, paklusnus biurokratas, kurio veiklą kurstė ne antisemitizmas (nors būta ir jo), o sėkmės troškimas, noras tapti socialiai reikšmingam, pastanga įtikti vyresnybei ir pareigingumas.

Šešto–septinto dešimtmečio sandūroje imta daugiau domėtis ir gelbėtojais, radosi įvairių knygų. Atskirai norėčiau paminėti 1953 m. Jeruzalėje įsteigtą Jad Vašemo institutą, kurio misija, be kita ko, būtent pagerbti gelbėtojų atminimą, o 1963 m. įsteigta speciali programa. Panašiu metu imta tirti ir žydų gelbėtojų motyvacija, tačiau pagreitį šios srities tyrimai įgijo vėliau, kai labiau susidomėta moralės kilme ir empatijos bei altruizmo fenomenais, taip, matyt, bandant rasti šviesos Holokausto tamsoje.

Septintame dešimtmetyje apie žydų gelbėtojus imta rašyti ir sovietų okupuotoje Lietuvoje. Keleto grožinių knygų ir atsiminimų (žinoma, kupiūruotų) pasirodymas susijęs su chruščioviniu atšilimu, kai sudarytos sąlygos santykinai laisvesniam žodžiui ir vaizdui, bet šis laikas greitai baigėsi, o ir atšilimo laikotarpiu žodžio „žydai“ publikacijose vengta. Atsivertę to meto leidinius, pastebėtumėte: kalbant apie žydų gelbėtojus, akcentuotas antrasis žodis – „gelbėtojai“, o žodis „žydai“ keistas į „žmones“, „gyventojus“ ar „tarybinius piliečius“.

Minėtas požiūrio posūkis (nuo metafizikos ir demonologijos – prie sociologijos ir psichologijos) SSRS neįvyko ir negalėjo įvykti vien dėl mokslo ideologizacijos. Per visus šios valstybės egzistavimo metus viešojoje komunikacijoje išlaikytas senasis, dar karo metais suformuotas hitlerininkų ir jų tarnų kaip žmogėdrų, pabaisų, žvėrių, tarsi nesąmoningų būtybių, vaizdinys. Gelbėtojai apibūdinti kaip herojai, kuriuos vedė meilė, humanizmas, internacionalizmas ir socializmo idealai.

Nemažai apie Lietuvos žydų gelbėtojus rašyta lietuvių išeivijoje užatlantėje, tačiau jų istorijos paprastai naudotos bendruomenės apologetikai: kaip politinis svertas, siekiant sušvelninti faktą apie masinėse žudynėse dalyvavusius lietuvius. Jei minėtieji apibūdinami kaip tautos „atplaišos“, iš esmės pavieniai asmenys, tai gelbėtojai tituluojami tautos „žiedas“, kaip dalis, išreiškusi tikrąjį lietuvių tautos požiūrį į tai, kas vyksta, siekiama kuo daugiau jų rasti.

Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, periodinėje spaudoje pasirodė daug straipsnių apie Lietuvos žydų gelbėjimą, pradėta sistemingai rinkti medžiagą apie gelbėtojus ir išgelbėtuosius, publikuojami gelbėtojų sąrašai ir memuarai, tačiau gelbėtojų motyvacija, su tam tikromis išimtimis, giliau netyrinėta, kaip minėjau, iš dalies, matyt, dėl to, jog laikyta savaime suprantama, iš dalies dėl susitelkimo į kitas temas. Visų pirma, istorinių procesų rekonstrukciją ir genocido vykdytojų motyvacijas.

Gelbėtojai ir stebėtojai

1982 m. Samuelio P. Olinerio (JAV įsteigusio Altruistinio elgesio tyrimų institutą Humboldto universitete) ir Pearl M. Oliner vadovaujama tyrėjų grupė pradėjo tarpdalykinį tyrimą, siekta išsiaiškinti, kokie motyvai skatino gelbėti žydus, kokiomis savybėmis ir gebėjimais šie asmenys skyrėsi nuo stebėtojų (angl. bystanders)? Apklausus 700 informantų iš įvairių šalių paaiškėjo, jog gelbėtojai, palyginti su kitomis dviem grupėmis, išsiskyrė aukštu empatijos lygiu, t. y. gebėjimu įsijausti į kito žmogaus būseną.

Itin aukštu empatijos lygiu išsiskyrė Akmenėje gimusi Ona Šimaitė, bene žinomiausia Lietuvos žydų gelbėtoja. Viename 1941 m. laiškų poetui Kaziui Jakubėnui O. Šimaitė rašė: „Tomis dienomis man iš tikrųjų buvo gėda būti ne žyde, matant, kaip žūsta vienas po kito mano geriausi prieteliai. Gėda gyventi, gėda turėti pastogę, gėda turėti galimybę nusiprausti, kada tūkstančiai žmonių tokių minimalių dalykų nebeturi, bet kai Damoklo kardas kaba ant jų galvų, kada kiekvienas gali tyčiotis ir kankinti kas netingi“. Kaip pastebėjo kita autorė Julija Šukys, „[j]os pareigos jausmas peržengė draugų, šeimos ir tautos ribas“.

Kaip minėjau, prie išvados, kad esminis bruožas, skyręs gelbėtojus nuo ne-gelbėtojų ir stebėtojų buvo empatijos lygis, prieita Olinerių komandai atlikus 700 kelių valandų trukmės struktūruotus interviu. Daugiausia kalbinti žmonės, gyvenę Lenkijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Olandijoje, Danijoje, Belgijoje ir Norvegijoje, keli – iš JAV ir Kanados. Dauguma respondentų gimę 1900–1920 m., taigi tyrėjai išnaudojo galimybę pakalbinti pačius gelbėtojus ir pažvelgti į šių žmonių biografijas holistiškai – nuo vaikystės iki brandos.

Savaime suprantama, sovietų okupuotoje Lietuvoje panašūs tyrimai nebuvo įmanomi. Galima įsivaizduoti, kokios reakcijos būtų susilaukęs(-usi) mokslininkas ar mokslininkė, pradėjęs(-usi) giliau tirti masinių žudynių vykdytojų arba gelbėtojų veikimo prielaidas, daryti giluminius interviu ir tyrinėti biografijas sociologiniu ir psichologiniu aspektu. Sovietinis režimas visada stengėsi visuomenei pateikti paprastus atsakymus į sudėtingus klausimus. Žudikai –„pabaisos“ ir „žvėrys“, gelbėtojai – „geri žmonės“.

Dėl objektyvių priežasčių tarp šių 700 respondentų nebuvo gelbėtojų iš Lietuvos, o 2021 m., preliminariais Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus darbuotojos Danutės Selčinskajos duomenimis, gyvi buvo tik 5 Pasaulio tautų teisuoliai: Eglė Marytė Bimbirienė (Ruzgytė) (g. 1928) ir jos brolis Kazimieras Aurimas (g. 1930), Antanina Briliuvienė (Matuzevičiūtė) (g. 1928), Genovaitė Dugnienė (Černiauskytė) (g. 1931) ir Ramutė Raškevičienė (Dubininkaitė) (g. 1931). Iš gimimo datų matyti, kad per karą jie buvo paaugliai, taigi tėvų pagalbininkai.

Šeimos etosas

Tarsi savaime suprantama, kad gelbėtojai išsiskyrė aukštu empatijos lygiu. O kokios priežastys lėmė tokį aukštą empatijos lygį? Olinerių komanda ir kiti tyrėjai priėjo išvadą, kad tokiai empatijai išsivystyti lemiamos reikšmės turėjo tėvų ir vaikų santykiai būsimųjų gelbėtojų šeimose, auklėjimo būdas, tėvų pavyzdys ir auklėjimo turinys. Gelbėtojai dažniau liudijo, kad ryšiai su tėvais – artimi, pagarbūs, o auklėjimas grindžiamas įtikinimu, aiškinimu, bet ne bausmėmis.

Gelbėtojai dvigubai dažniau apibūdino savo tėvus kaip geranoriškus, mylinčius, švelnius ir užjaučiančius. Kitaip tariant, daugelis būsimųjų gelbėtojų augo aplinkoje, kuri leido formuotis aukštesnei jų savigarbai. Tyrinėjant nustatyta ir kitų svarbių aplinkybių, visos kreipė į įvairius socialinio ryšio aspektus. Gelbėtojai dažniau nei stebėtojai akcentavo artimumą šeimai, artimumą mamai ir tėvui, labiau tapatinosi su žydais, jautė juos kaip savus, užjautė romus ir daug dažniau nei įprasta – neturtinguosius.

Reikšmingas skirtumas nustatytas vertinant gelbėtojų ir stebėtojų ryšius su žydais prieš karą. Į klausimą „ar jūs turėjote nors vieną draugą žydą?“ teigiamai atsakė 59 proc. gelbėtojų ir 25 proc. stebėtojų. „Ar jūsų sutuoktinis(-ė) turėjo nors vieną draugą žydą?“ – 46 proc. gelbėtojų ir 16 proc. stebėtojų, atitinkamai – bendradarbį (34 proc. versus 15 proc.), sutuoktinio(-ės) bendradarbį(-ę) (28 proc. versus 4 proc.). Tokių ryšių egzistavimas labai didino pasmerktųjų šansus išlikti, o būsimų gelbėtojų – lengviau apsispręsti.

Olinerių tyrimų rezultatus – kad gelbėtojų socializacija, o ypač tėvų bei vaikų santykiai skyrėsi nuo stebėtojų – patvirtino ir kiti panašūs tyrimai, pavyzdžiui, panašiu metu atlikti Franceso K. Grossmano. Kitas šios srities tyrėjas Stanley’us Coopersmithas patikslino, kad gelbėtojų tėvai nebūtinai buvo „šilti“ žmonės, bet iš esmės priimantys ir rodantys meilę vaikams. Gelbėtojų ir stebėtojų šeimose dominavusių disciplinavimo būdų (fizinės bausmės, autoritarizmas versus žodinis auklėjimas, demokratija) skirtumus parodė ir Evos Fogelman tyrimas, atliktas devintame dešimtmetyje.

“Gelbėtojai dvigubai dažniau apibūdino savo tėvus kaip geranoriškus, mylinčius, švelnius ir užjaučiančius. Kitaip tariant, daugelis būsimųjų gelbėtojų augo aplinkoje, kuri leido formuotis aukštesnei jų savigarbai.”

Auklėjimas žodžiu, grindžiamas įtikinimu, aiškinimu leido išugdyti savarankiškas, atviras, integralias, jautrias, savimi ir pasauliu pasitikinčias, drįstančias eksperimentuoti asmenybes, nemanančias, kad stipresnio dominavimas – savaime suprantamybė, o smurtas – legitimi veikimo šiame pasaulyje strategija. Įdomu ir svarbu, kad gelbėtojų tėvai daug dažniau nei stebėtojų akcentavo „minkštąsias vertybes“ – ryšio su kitais žmonėmis svarbą: paslaugumą, svetingumą, rūpestingumą, meilę, užuot iškėlę darbo įgūdžių, apdairumo ekonomikoje svarbą, sunkų darbą kaip vertybę ar „padėties visuomenėje“ reikšmę.

Sprendžiant iš lietuviškų rašytinių ir sakytinių atsiminimų, pozityvų šeimos etosą palaikė Kazio ir Sofijos Binkių, Vladimiro ir Danutės (Čiurlionytės) Zubovų, Kutorgų, Stefanijos Ladigienės, Sofijos ir Domo Jasaičių ir kitose lietuvių šeimose, kurių nariai įsitraukė į žydų gelbėjimą. Binkių šeimos Kaune išgelbėtos Gitos Judelevičiūtės pasakojimas atskleidžia paprastą ir kartu ypatingą atmosferą, vyravusią Binkių namuose: gyvybingumą, jautrumą, nuoširdumą ir pamatinį tikėjimą ateitimi. Irena Veisaitė išsaugojo šviesų ją gelbėjusios Stefanijos Ladigienės atminimą, o Markas Petuchauskas – jį slapsčiusių ūkininkų paveikslą.

Ir priešingai

O kas gresia, kai vaiko poreikiai kūdikystėje ir vaikystėje neatliepiami, jausmai slopinami, vaikai auklėjami gėdijimu, o namuose taikomos fizinės bausmės? Apie tai daug rašė šveicarų psichoterapeutė Alice Miller (daugelį jos knygų turime lietuviškai). Tada formuojasi žemos savivertės asmenybės, išsiskiria priešingomis nei minėta savybėmis, pavyzdžiui, polinkiu paklusti, uždarumu, nepasitikėjimu savimi ir kitais, aukiškumu, koncentracija į save.

Tokie žmonės, susiklosčius sudėtingoms istorinėms aplinkybėms, rizikuoja virsti sistemos varžteliais, linkusiais veiksmus pateisinti aplinkybėmis ir viršesnių įsakymais (taip darė daugelis nacių nusikaltėlių). Ištyrusi diktatorių ir masinių žudynių vykdytojų vaikystę, A. Miller padarė išvadą, kad visi tie žmonės „vaikystėje patyrė neįsivaizduojamų žiaurumų, tačiau tai uoliai neigė“. Jos manymu, jau suaugus šis neigimas vertė griebtis keršto, neapykantą ir baimę nukreipiant į atpirkimo ožį (arba savižalą).

Atskira auklėjimo būdo įtakos XX a. žiaurumams potemė būtų dominuojanti berniukų auklėjimo kultūra, kurioje vyravo (tebevyrauja?) mokymas būti tariamai stipriam, skatinimas ignoruoti ir slėpti švelnumą bei atkaklus siekis susitapatinti su grupe. Ši problematika nagrinėjama psichologų Dano Kindlono ir Michaelo Thompsono knygoje Augant Kainui, rašoma apie berniukų jausmų pasaulį. Šią knygą, mano akimis, reikėtų perskaityti kartu su Christopherio Browningo veikalu apie „paprastus vyrus“, įgyvendinančius galutinį „žydų klausimo“ sprendimą Lenkijoje. Ch. Browningas atskleidžia kaip „paprasti“ vyrai, sūnūs ir šeimos tėvai tapo masiniais žudikais – juos skatino pareiga, ištikimybės priesaika tėvynei, paklusnumas autoritetui ir baimė išsiskirti („būti ne vyru“). Tokių išvadų prieina ir Holokaustą vykdžiusių lietuviškų policijos batalionų veiklą tyrinėjęs Alfredas Rukšėnas.

Sakyčiau, Augant Kainui, Paprasti vyrai ir A. Miller knygos, pavyzdžiui, Gyvenimo keliai – privaloma lektūra norintiems suprasti neapykantos kilmę, rasti atsakymą, kodėl žmonės kankina kitus žmones, kodėl atsirado Trečiasis Reichas, kodėl buvo stalinizmas, kodėl yra dabartinė Rusija. Minėtoje knygoje A. Miller rašo: „Mano nuomone sistemingas vaikų žeminimas amžių sandūroje (A. Miller kalba apie Vokietiją, kur tuo metu dominavo pažiūra, jog vaikai turi besąlygiškai paklusti vaikams, to buvo siekiama nuo pat kūdikystės – Z. V.) ir kankinimai, kurių tėvai, deja, nelaikė kankinimais, iš esmės paaiškina žiaurumus. Gaila, bet iki šiol šiam veiksniui buvo skiriama mažai dėmesio.“

Apie tai, kad nusikaltimus žmoniškumui gali paskatinti ne tik kerštas už vaikystėje patirtas skriaudas, bet ir pareiga bei paklusnumas, įtaigiai pasakojama dar iki H. Arendt studijos 1952 m. išleistame prancūzų rašytojo Roberto Merlerio romane Mirtis – mano amatas (lietuviškai išleista 1965 m.). Autorius analizuoja Aušvico-Birkenau komendanto Rudolfo Hösso biografiją. Šioje knygoje aprašoma tai, ką psichiatras Jamesas Gilliganas, ilgus metus dirbęs JAV kalėjimuose, pavadino laipsniška asmenybės (sielos) mirtimi, ištinkančia sistemingai taikant drausminimo vaikystėje strategijas (gėdinimą, kaltinimą, mokymą negalvoti, o daryti, kas liepta, ir t. t.).

Ir visiškai atvirkščiai, žvelgdami į gelbėtojų biografijas matome, kad gelbėtojai, bendraudami su gelbėjamaisiais, pratęsė tą patį dėmesingą, atliepiantį bendravimo modelį, kuris dominavo tėvų namuose. Gelbėjamiesiems gelbėtojai tapdavo tėvais, kurie rūpinasi saugumu, maistu, drabužiais, palaiko emociškai. Nenuostabu, kad „antrieji tėvai“ gelbėjamiesiems teikdavo netgi daugiau dėmesio nei saviesiems – dėl pirmųjų pažeidžiamumo ir baimės, filosofo Emmanuelio Levino žodžiais tariant, „esmiško vargo“.

Svarbiausioji vertybė – susietumo su kitais žmonėmis jausmas

Olinerių tyrimai parodė, kad 7 iš 10 gelbėtojų sprendimą gelbėti priimdavo iškart arba per kelias minutes. Ilgai abejojęs žmogus paprastai apsispręsdavo neigiamai arba jo apsisprendimas būdavo netvarus. Kelmėje gelbėtas Icchokas Meras prisiminė: vieni tokie gelbėtojai, perfrazuojant, įvarė ne mažiau baimės nei persekiotojai, jie buvo siaubingai įsitempę, nuolat „poteriavo“ ir galų gale išprašė vaiką lauk (tada jį rado pro šalį iš karčiamos traukęs Juozas Dainauskas, išvadinęs trumpalaikius gelbėtojus skrandom prasmirdusiom ir parsivedė vaiką namo).

Apsisprendimo motyvus gelbėtojai vėliau aiškino akcentuodami pareigą, gailestį ir ryšius: „Dariau tai, ką turėjau daryti“, „gelbėjau į bėdą patekusius žmones“, „negalėjau matyti, kaip skriaudžiami nekalti žmonės“, „pažįstami bėdoje, reikia padėti“. Panašu, kad toks elgesys jiems buvo savaime suprantamas. Bet ką vis dėlto reiškia ši „savaime suprantamybė“? Veikiausiai tai, jog etinė nuostata padėti skriaudžiamam žmogui, kas jis bebūtų, buvo integrali gelbėtojo(-os) tapatybės dalis, tiesiogiai susijusi su aukštu vertės suvokimu – asmuo tiesiog negalėjo pasielgti kitaip, o jei būtų pasielgęs, pažeistų savo kaip asmens integralumą.

“Olinerių tyrimai parodė, kad 7 iš 10 gelbėtojų sprendimą gelbėti priimdavo iškart arba per kelias minutes. Ilgai abejojęs žmogus paprastai apsispręsdavo neigiamai arba jo apsisprendimas būdavo netvarus.”

Galima sakyti ir taip: dalis gelbėtojų nacių elgesį su žydais priėmė kaip iššūkį fundamentaliai, universaliai ir tarsi intuityviai atpažįstamai etinei vertybei, kurią krikščionybėje išreiškia apaštalo Pauliaus žodžiai: „Nebėra nei žydo, nei graiko“ (Gal, 3,28). Šią didžiąją vertybę galima pavadinti susietumo su žmonėmis, visų žmonių lygybės ir rūpesčio kitais vertybe. E. Levinas pasakytų – čia būta įsipareigojimo veidui, esančiam priešais tave ir į tave besikreipiančiam. Ne veltui vienas nacių propagandos, žudynių vykdytojų tikslų buvo siekis aukas nužmoginti: sutapatinti su kenkėjais, apiplėšti, nurengti, suvaryti į masę ir sušaudyti (aukų veidai neatsitiktinai nukreipti į duobės pusę).

Jei žvelgtume į Olinerių pateiktą statistiką, 39 proc. jų kalbintų gelbėtojų pabrėžė etinių vertybių universalumą, kad pasaulyje, kaip minėta, „nebėra nei žydo, nei graiko“, kitaip tariant, visi lygūs. Tokią nuostatą išsakė tik 13 proc. stebėtojų. Minėtųjų pasaulėžiūrai, labiau nei gelbėtojų, būdingas ir fatalizmas – žydus ištikusią nelaimę jie priėmė kaip likimą, kurio ne tik jie, bet niekas pasaulyje negali pakeisti. Alfonsas Eidintas atkreipia dėmesį: „Daugeliui žydų išgelbėjimas atrodė paprasčiausiai neįmanomas dalykas <…>. Žydai laikyti pasmerktais, net gelbėjant juos nieko negalima pakeisti, nes atrodė, kad visas pasaulis yra už jų sunaikinimą.“ (žmonės, apsisprendę gelbėti, taip nemanė).

Susietumo su žmonėmis, visų žmonių lygybės ir rūpesčio vertybės raiška galėjo įgyti įvairių formų, kartais radikaliai susitapatinti su aukomis. Įsimintinas garbingojo žemaičio būsimojo GULAG’o kalinio, mąstytojo Justino Mikučio poelgis (tada jam buvo septyniolika–aštuoniolika metų). Kai naciai ir jų bendradarbiai pradėjo varyti žydus į sušaudymo vietą, Mikutis miestelio aikštėje protestavo ir šaukė: „Ir aš žydas! Ir aš žydas! Sušaudykit ir mane“, tačiau nacių karininkui įrėmus pistoletą į galvą, jis vis dėlto „nesutikęs mirti“. Palaimintos ir Strėvininkų moterys, bandžiusios fiziškai stabdyti vokiečius ir jų talkininkus, bandančius išvesti žydus sušaudyti. Jos apstumdytos ir sumuštos.

Susietumo su žmonėmis ir rūpesčio jais idėją išsakė žemaitis Alfonsas Songaila, padėjęs gydytojui Petrui Girbudui ir kunigui Polikarpui Macijauskui gelbėti žydus Užventyje (Kelmės rajone). Estera Krengel liudijo Jad Vašemui: „Jis buvo užsibrėžęs tikslą: gelbėti žydus. Vieną kartą mes jo paklausėm: „Kas tave į tai pastūmėjo?“, jis atsakė: „Mano širdis. Pirmą postūmį man davė vokiečiai, kai atvykau į miestelį pažiūrėti, kaip jie atrodo. Kai pamačiau, kaip vokietis skėlė antausį žydui, pats sau prisiekiau, „tu juos muši, o aš – gelbėsiu.“. Vaikinui, kaip ir Mikučiui, tada buvo tik septyniolika.

Susietumo su kitais žmonėmis vertybė galėjo reikštis įvairiai: kaip patriotizmas ir neapykanta okupantams (tai būdinga inteligentų pozicijai), kaip religinių priesakų vykdymas, išplečiant juos už savo etninės grupės ribų („žydai yra savi“), kaip idėjinė kova (žydus aktyviai gelbėjo kairiųjų pažiūrų asmenys) ir kaip intuityvi užuojauta kaimynams, draugams, pažįstamiems ir bendradarbiams. Dažnai gelbėjamieji pažinojo savo gelbėtojus, tačiau pažintis, netgi artima, savaime neužtikrino palankumo aukoms ir apsisprendimo gelbėti – esama nemažai pasakojimų, kai pasinaudota žydus ištikusia nelaime ir siekta materialinės naudos sau (apie tai laiškuose daug rašė O. Šimaitė).

Jei pagrindinė motyvacijos (tiksliau, motyvacijų) gelbėti žydus prielaida – vaikystėje išmokta pamatinė ryšio su kitais žmonėmis ir rūpesčio jais vertybė, leviniškai kalbant, gebėjimas pamatyti kito žmogaus veidą ir jo pažeidžiamumą (o ne stereotipą – „žydą“). Tad ir negelbėjimo priežastys turėjo būti kompleksiškesnės: ne vien baimė (žinoma, būta ir jos, bijojo ir gelbėtojai, ir stebėtojai), bet ir du „centrizmai“: etnocentrizmas, t. y. susitelkimas į savo etninę grupę bei egocentrizmas, t. y. susitelkimas į save, leidę stumtelėti aukas į pasaulio, kur galioja moralės dėsniai, pakraštį arba netgi už jo ribų ir taip apsisaugoti nuo sąžinės priekaištų. Žinoma, dalis gyventojų tiesiog nesuvokė žydus ištikusios nelaimės ir jos masto.

Bendruomenių lyderiai

Didelė dalis užjautė persekiojamuosius (jautė jiems empatiją), tačiau tik nedidelė dalis ėmėsi gelbėti – tam reikėjo stiprios vidinės motyvacijos, drąsos rizikuoti, tvarių ryšių ir autoriteto. Itin svarbų vaidmenį gelbėjant suvadino bendruomenių lyderiai, t. y. autoritetingi bendruomenės nariai. Šių asmenų įtaka leido jiems tapti žydų gelbėjimo koordinatoriais parapijose. Dažnai tai buvo gydytojai, kuriuos vedė Hipokrato priesaika saugoti žmogaus gyvybę, ir kunigai, kreipiami evangelinio meilės artimui idealo, artimąjį suprantant ne kaip savo genties narį, bet kaip tą, esantį arti. Šių žmonių namai tapo neformalių gelbėtojų centrais, o jų vardai – patikimumo garantija.

Štai Alsėdžių klebonas Vladislovas Taškūnas priglaudė Sarą ir Dobą Feidelmanaites, o paskui surado joms ilgalaikę prieglaudą parapijiečių namuose. V. Taškūnas užstojo žydus dar 1941 m. liepą, protestavo prieš žydų persekiojimą, stengėsi paveikti okupacinių institucijų tarnautojus, o po žydų žudynių – viešai reiškė pasipiktinimą. Pamatęs į bažnyčią atėjusį nacių pagalbinį baltaraištį, pasakė: „Žmogžudy, lauk! Tavo rankos kruvinos“, mišias pradėjo tik tada, kai žudikas pasišalino.

“Didelė dalis užjautė persekiojamuosius (jautė jiems empatiją), tačiau tik nedidelė dalis ėmėsi gelbėti – tam reikėjo stiprios vidinės motyvacijos, drąsos rizikuoti, tvarių ryšių ir autoriteto.”

Išskirtinį vaidmenį gelbėjant žydus Kelmės krašte, Užventyje, suvaidino gydytojas Petras Girbudas, bendradarbiavęs su daugeliu apylinkės žmonių: Kolainių kunigu Polikarpu Macijausku ir Alfonsu Songaila. Šis parveždavo žydus iš Šiaulių geto į Užventį, P. Girbudo ir P. Macijausko namus, o iš čia išvežiodavo pas aplinkinius ūkininkus. P. Girbudo veikla įvairialypė: ragino parapijiečius neprisidėti prie žudynių, įspėjo žydus, kad ruošiamasi juos sušaudyti, ieškojo prieglaudų, aprūpindavo besislapstančiuosius, gydydavo.

Įsimintina Gelgaudiškyje gyvenusio gydytojo Vytauto Žakavičiaus istorija – sušaudytas Kauno IX forte. Suimtas už žydų gelbėjimą ir kalinamas turėjo galimybę išsisukti nuo bausmės, tačiau kalėjimo prižiūrėtojams prieš evakuaciją nesugraibius dokumentų, skubiai klausinėjant, kas už ką sėdi, užuot sakęs, kad sėdi, tarkime, „už vagystes“, ką padarė kiti du gelbėtojai, V. Žakavičius atsakė: „gelbėjau žydus“. Ir buvo sušaudytas. Prieš mirtį sakęs, kad jaučiasi ramiai, nes gyvenimo misiją atliko.

Skaičiuojama, kad vieną žmogų išgelbėti, reikėjo dešimties tų, kurie priimdavo, slėpdavo, perduodavo ir perimdavo. Telšiškis Jehošua Šochotas suskaičiavo, kad pakeitė net 15 slapstymosi vietų, o mama – net 22. Kaip minėjau, dažniausiai aukos pažinodavo gelbėtojus, tačiau tolesni gelbėtojai ir gelbėjamieji būdavo nepažįstami. Olinerio tyrimai rodo: dviem trečdaliais atvejų aukos gelbėtojų ieškojo pačios (tiesiogiai ar per tarpininkus), trečdaliu atvejų gelbėjimą inicijavo ne žydai.

Darant nedidelę digresiją, norėčiau atkreipti dėmesį į moterų vaidmenį žydų gelbėjimo procese. Kadangi lietuvių kalboje vyriškoji giminė vartojama kaip bendroji, žodžiai gelbėtojas(-ai), didvyriai, lyderiai skatina mus to nepastebint galvoti būtent apie vyrų indėlį. Žydų gelbėjimo istorijos – gera proga kvestionuoti šią klaidinančią kalbos ypatybę, nes tokį pat vaidmenį gelbstint gyvybes atliko ir vyrai, ir moterys, o gelbėti žydus apsispręsta bendru sutarimu.

Daryčiau prielaidą, kad sėkmingam žydų gelbėjimui esminę reikšmę privalėjo turėti pakankamai darnūs pačių gelbėtojų – žmonos ir vyro – tarpusavio santykiai. Kadangi gelbėjimo procesas išsitęsdavo (ir nebuvo galima žinoti, kada baigsis), sunku įsivaizduoti, kad nedarnios šeimos galėjo įgyvendinti šį tikslą, kai tęsėsi ribinės istorinės aplinkybės.

Kartais lyderiais tapdavo visi bendruomenės nariai. Vakarų istoriografijoje plačiai žinomas protestantų miestelio Le Šambon Sur Linjon Pietų Prancūzijoje bendruomenės veiklos ar Nivlandės kaimo Nyderlanduose pavyzdžiai, kur visi gyventojai slėpė ir išgelbėjo labai daug žydų (pirmuoju atveju apie 5000, antruoju – 117). Tokio masto gelbėjimo Lietuvoje, manau, nelabai galėjo būti, kadangi nacių režimas Lietuvoje buvo kur kas brutalesnis nei Vakarų Europoje, o pasekmės sugavus gelbėtoją – fatališkos, bet ir čia būta kolektyvinio žydų gelbėjimo atvejų. Pavyzdžiui, Šarnelės kaimas, Kalnėnų, Vigantiškių ir Buožėnų kaimai Žemaitijoje, kur, išgelbėtųjų teigimu, daugelis ūkininkų slėpė žydus.

Kasdienis herojiškumas

Visi aprašytieji gelbėtojai buvo ne tik lyderiai, bet ir herojai. Sakydami žodį „herojiškumas“, tikėtina, girdime graikišką šio žodžio reikšmę – heros (pusdievis, gimęs iš dievo ir žmogaus) – ir spontaniškai siejame su išskirtiniais pasiekimais kare, tačiau Antrasis pasaulinis karas (per kurį žuvo ir nužudyta dvigubai daugiau civilių nei karių) lėmė naujų, nekonvencionalių herojų iškilimą, o herojiškumas apėmė daug veiklų – iš pažiūros ne itin herojiškų senąja graikiškąja prasme. Galima sakyti ir taip: žydų gelbėjimo tikrovė išplėtė herojiškumo sampratą. Naujieji herojai – tai ne auksiniais šarvais ir povo plunksnomis pasidabinę žiaurūs karvedžiai, o „paprasti“, dažnai nežymūs žmonės.

Gelbėti žydus buvo neabejotinai itin pavojinga ir kartais dramatiška, tačiau tarp pavojingų epizodų, kaip ir kare, būta daug kasdienybės, rutinos. Bene didžiausias kasdienis iššūkis gelbėtojams buvo buitis: kaip globotinius pamaitinti ir užtikrinti sanitariją. Ir būtent kasdienybėje, per paprastus veiksmus, atsiskleisdavo gelbėtojų herojiškumas. Galima tik įsivaizduoti, ką reiškia, tarkime, mėnesių mėnesius išlaikyti aštuonis vaikus ir šešiolika žydų, kad ir šimto hektarų ūkyje. Arba šešis vaikus ir vieną žydų vaiką, kai gyveni labai skurdžiomis sąlygomis. Kadangi gelbėjimas – ilgalaikis procesas, herojiškomis savybėmis tapdavo apdairumas ir ištvermė.

Apibendrinant

Gelbėtojų apsisprendimai įrodė, kad žmonės ribinėmis istorinėmis aplinkybėmis nėra vien pasyvūs istorijos objektai (kuo teisindavosi dalis stebėtojų ir masinių žudynių vykdytojai), bet subjektai – aktyvūs, savarankiškai priimantys sprendimus, gebantys peržengti natūralų egocentrizmą (susitelkimą į save) ir etnocentrizmą (susitelkimą į etninę grupę), taip pat įveikti baimės emociją.

Dalis tarpdalykinių tyrimų rodo, jog giluminių gelbėtojų motyvacijos šaknų reikėtų ieškoti ankstyviausiame gyvenimo tarpsnyje – vaikystėje ir pozityvioje ankstyvojoje socializacijoje. Gelbėtojai dažniau nei kiti apibūdino ryšius su tėvais kaip artimus, o auklėjimą – kaip grindžiamą įtikinimu, aiškinimu, pavyzdžiu bei ryšio su kitais žmonėmis ir žmonių prigimtinės lygybės akcentavimu.

“Bene didžiausias kasdienis iššūkis gelbėtojams buvo buitis: kaip globotinius pamaitinti ir užtikrinti sanitariją.”

Apsisprendimas gelbėti – internalizuotų auklėjimo vertybių (prigimtinio žmogaus orumo, lygybės, gyvybės šventumo) ir išugdytų charakterio savybių (savarankiškumo, pasitikėjimo, drąsos eksperimentuoti, kantrybės, rūpestingumo) raiška. Gelbėti žydus – labai individualus ir itin socialus aktas – plaukė iš aukštesnės šių asmenų empatijos ir jos paskatinto altruizmo.

Žinoma, gelbėtojų motyvacija ne visais atvejais paaiškinama vien pozityviais tėvų ir vaikų santykiais, demokratišku auklėjimu, tėvų autoritetu, tačiau minėtieji veiksniai didino tikimybę, kad sudėtingomis aplinkybėmis asmuo bus linkęs pasielgti taip, kaip pasielgė gelbėtojai. Ir priešingai, vaikai, kuriems tėvai pasaulį reprezentuoja kaip vietą, kur dera nusilenkti galiai, moko žvelgti į pasaulį instrumentiškai, bus linkę pasielgti mažų mažiausiai kaip stebėtojai.

Straipsnis parengtas pagal 2022 rugsėjo 23 d. mokslinėje konferencijoje „Holokaustas Žemaitijoje: istorijos ir atminties atodangos“ skaitytą pranešimą ir leidinį.