Sukako 100 m., kai 1914 m. balandžio 4 d. Sindriūnų kaime, Pasvalio r., gimė kunigas jėzuitas Antanas Šeškevičius, vienas iš labiausiai persekiotų ir gal daugiausia kentėjusių už apaštalavimą Lietuvoje, Sibire ir Vidurinėje Azijoje, buvo pogrindinės kunigų seminarijos ir atkurtos Telšių kunigų seminarijos dėstytojas. Mirė 2002 m. sausio 25 d., palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse.

,,Pirmas nuo mūsų šeimos tėvų“

1955-ųjų lapkritį per žvarbų Vorkutos vėją iki savo būsto prasiyręs kun. Antanas Šeškevičius rado laišką iš Lietuvos. Pranciškus Masilionis – voko kampe parašyta siuntėjo pavardė. Iš nuostabos ir džiaugsmo kasykloje patirtas nuovargis ištirpo, vidus sušilo, todėl tą patį lapkričio 19 d. vakarą sėdo rašyti atsakymą: „Labai, labai dėkui už laiškutį. Tai pirmas nuo mūsų šeimos tėvų. Linksma, kai sužinojau, kad mūsų šeima gyva, dirba. Dažnai per svetimus klausdavau. Visą laiką maniau, kad ir jūs Šiaurėje…“

,,Mūsų šeimos tėvai“ – Lietuvos jėzuitai, kurių nariu jau dvidešimt metų buvo ir t. Antanas, pirmą kartą apie juos išgirdęs 1934 metais Biržų gimnazijoje. Kapelionas kun. Petras Rauda, pristatydamas iš Kauno atvykusį rekolekcijų vedėją t. Juozą Venckų, pasakojo, kad jėzuitai – neturtingi, turi tik vienus kailinius, kuriais, vesdami rekolekcijas nešildomose bažnyčiose, visi iš eilės dalijasi. Abiturientui Šeškevičiui, širdin dedantis ir kapeliono, ir t. Venckaus reiškiamas mintis, kad jėzuitas, kaip ir Jėzus, eina per gyvenimą sunkiausiu keliu, tvirtėjo troškimas būti jų sekėju.

Tų pačių 1934 m. vasarą, dalyvaujant Kaune vykusiame Lietuvos pirmajame Eucharistiniame kongrese, kapeliono kun. P. Raudos patartas, Antanas Šeškevičius aplankė jėzuitų provincijolą t. Joną Kipą. Kuo baigėsi kunigo ir jaunuolio susitikimas, atsispindi vėliau rašytuose atsiminimuose: ,,1934-ųjų rugpjūčio 20 d. išėjau iš namų į vienuolyną – Pagryžuvio naujokyną pasiruošti vienuoliniam gyvenimui.“ Nors auklėjo vokiečiai jėzuitai Bėgneris, Fricenas, bet jauniesiems dėmesingi buvo ir lietuviai. Laiške iš Vorkutos t. Pranciškui Masilioniui rašė: „Kai apie jus pagalvoju, vis prisimenu mūsų keliones į Gudelius. Jūsų žodžiai man kaip naujokui smigdavo į širdį ir paliko pėdsakus. Atsimenu, kartą ėjome per lietų. Žmonių gyvenamieji namai atrodė tokie juodi, menki. Pagalvojau: žmoneliai pasistatė laikinas palapines vargo šalyje. Dirba, kruta laikinai. Man patinka jūsų didžiadvasiškumas – eiti ligi kryžiaus.“

Prabėgus dvejiems vienuolinio ugdymo metams, kai 1936-aisiais išaušo pirmųjų įžadų diena, provincijolu buvo Lietuvos jėzuitų atkūrėjas t. Benediktas Andruška. Tai jis palaimino Antano Šeškevičiaus kelionę į Insbruko universitetą studijuoti filosofijos. Hitleriui užėmus Austriją, Antanas su kitais lietuviais jėzuitais filosofijos studijas baigė Galaratėje, prie Milano. 1939 metais grįžo į Lietuvą, į Kauną, atlikti vadinamojo intersticiumo – praktinio darbo prieš teologijos studijas – redagavo „Žvaigždės“ žurnalą ir mokėsi Kauno kunigų seminarijoje. O prasidėjus karui, vyresniųjų paskatintas, slapta perėjęs sieną, nuvyko į Vieną toliau studijuoti teologijos. 1943 m. birželio 19 d. Vienos kardinolas Iniceris t. Šeškevičių įšventino į kunigus.
1944 m. gavęs žinią, kad sunkiai susirgo motina, sugrįžo. Laimė, ji pasveiko. Bet provincijolas t. Stanislovas Gruodis nepritarė minčiai grįžti atgal į Vieną, sakydamas: ,,Užeina rusai, reikia kunigų. Terciatą čia, Lietuvoje, užbaigsi.“ Atsiminimuose rašyta: ,,Pasilikau. Dirbau Šiaulių Šv. Ignaco bažnyčioje apie trejus metus. Darbo daug. Kartu buvome trys tėvai: Benediktas Andruška, Pranciškus Masilionis ir aš…“

T. Pr. Masilioniui rašytuose laiškuose ne sykį skambtelėjo skaudžiai paliesta t. B. Andruškos gyvenimo styga. ,,Aš mirsiu komunistų kalėjime“, – dar prieš karą ištarti provincijolo žodžiai t. Antaną lydėjo visus lageryje praleistus metus. ,,… O vis dėlto nelaisvėje mirti kaip mūsų kankinys t. Benediktas yra dar didingiau, nes viską paaukojo“, – rašyta viename laiške. Kitame su t. Pranciškumi dalijasi tokia patirtimi: ,,Kai buvau Vorkutoje, kartą lenkai mane pakvietė prie mirusiojo pasimelsti… Ant kojos pririšta lentelė su pavarde ir bausme. Pagalvojau: taip mirė ir t. Andruška. Tai gal panašiausias būdas į Kristų. Pageidauju ir aš tokios mirties, jei tai Jo valia. Taip atkrinta visa žmogiška puikybė.“ Atsakydamas į geruoju tėveliu vadinto Masilionio užuominą apie jį ištikusį negalavimą, t. Antanas rašo: ,,Kreipiausi į mūsų t. Benediktą jums užtarimo…“

1949 m. birželio 3 d. kun. A. Šeškevičių areštavo už darbą Šiauliuose, už jo įkurtos ,,Jėzaus Širdies Sargybos“ organizacijos labai sėkmingą veiklą ir nuteisė 25-eriems nelaisvės metams. Tardė Šiauliuose, mušė, tris paras be miego tardė. Paskui kalino Vilniuje, 1950 m. sausį išvežė per Leningradą į Vorkutą.

,,Čia, Šiaurėje, iš mūsų šeimos esu vienas, nors kunigų daug“, – atsakydamas į pirmąjį t. Masilionio laišką pasiguodė, kad buvo ilgai pamirštas. O 1956 m. gegužės 3 d. laiške lyg atsiprašinėdamas dėsto: ,,Už laiškus mūsiškių nekaltinu, tik pasakiau, kad taip yra. Gal, iš jūsų pusės žiūrint, kitaip nė būti negalėjo. Tik prisimenu Austrijos provinciją. Kaip nuoširdžiai rūpinosi vyresnieji su savaisiais palaikyti ryšį. Atsimenu, rašydavo laišką apie visą šeimą ir siųsdavo į frontą, o mums pranešdavo, kaip laikosi anie fronte, vėl bendrų laiškų santrauką surašydavo. Taip dvasia bendravome. Žinoma, dabar čia kitokios sąlygos… Kas mėnesį laikau t. provincijolo intencija dvejas Mišias, o šeštadieniais bent antra intencija už mūsų išsklaidytą šeimynėlę. Tikiu, kad ir tamstos mūsų neužmirštate, tik pasitikite, kad mes esame užsigrūdinę, į frontą išleisti vaikai.”

,,Dievą šlovinu su kirviu rankose miške“

,,…Dabar kukuoju vėl tarp vielų už Mišių laikymą, už išpažintis ir Šliūpus“, – 1956 m. pavasarį rašė t. Antanas. Praėjus metams po Stalino mirties, Vorkutos kaliniai gyveno kaip tremtiniai. Kasykloje dujų matuotoju dirbęs kun. Šeškevičius galėjo pasirūpinti tautiečių dvasiniais reikalais, sekmadieniais nuvykti ir į atokesnę vietovę. Pajutęs, kad pridygo religingumo daigų, tremtiniams pasiūlė prašyti oficialaus leidimo pamaldoms, net pasistatyti bažnytėlę. Visi mielai sutikę pasirašė prašymą į Maskvą. Bet kai atvykęs atstovas pradėjo tardyti visus pasirašiusius,žmonės išsigando, manė, kad areštuos, dalis išsigynė, dalis viską primetė kunigui.Todėl prikišdami ir tą prašymą ir kitus dalykus, pasak t. Antano, ,,įgrūdo už vielų“ Intos lageryje: ,,Jaučiu, kad čia ypač turime išsiskirti kaip šviesos vaikai, kad mūsų elgesys, darbai būtų lyg saulė prieš egoizmo, moralinio ir kultūrinio smukimo tamsą. Padėkit man, Tėveli, kad kalėčiau kaip tikras jėzuitas.“

Bet naujas „vielų“ laikotarpis greitai baigėsi, nes 1956 m. vasarą po bylų peržiūrėjimo buvo paleistas. Kaip t. Masilioniui buvo minėjęs, kad važiuotų visur, taip ir padarė, savo noru išvyko į Altajaus kraštą, Stargorodo miestą, kur beveik dvejus metus dirbo savo įkurtoje bažnytėlėje, darbavosi Volgos vokiečių kolonijose, įkūrė parapiją. Vokiečiai dar ilgai nuoširdžiai minėjo savo „Pater Antaną“. Daugelio Vidurinės Azijos vokiečių namuose kun. A. Šeškevičiaus portretas buvo pakabintas šalia šventųjų paveikslų.O ir pats kunigas į Lietuvą siuntė gerus atsiliepimus: ,,Kai palyginu Rusijos vokiečius katalikus su mūsų brangiais tautiečiais, didelis didelis skirtumas, nors apie 30 metų neturėjo kunigo. Atmintinai gieda šv. Mišias. Jaunimas, vakare iš girdęs skambant „Viešpaties angelą“, bėga namo.“ Pamatęs, kad ten katalikai neturi nei maldaknygių, nei paprasčiausių tikėjimo simbolių, parašė laišką Vilniuje prie Aušros Vartų tarnavusiai Elenai Dulko, kuri rankiodama senas ir naujas maldaknyges, rožantėlius, kryželius, medalikėlius įvairiais adresais t. Šeškevičiui tas dievocionalijas siuntinėjo.

Pradėtas persekioti Altajuje, persikėlė į Kirgizijos netoli Frunzės esantį Kanto miestą. Trejus metus dirbdamas cukraus fabrike, įkūrė bažnyčią lietuvių ir vokiečių tremtiniams. Lankė tremtinius Aktiubinske, Čerbakte, Barnaule, Novosibirske ir kitose vietovėse. Augant katalikų bendruomenės poreikiams, uoli talkininkė Eufrozija Kolesnikova pasisiūlė vykti į Lietuvą rinkti aukų dievocionalijoms, Mišių stipendijoms, užmegzti ryšį su kitais Lietuvos jėzuitais. T. Antanas laiške džiaugėsi: „Iš Kirgizijos į Vilnių atvyko penkios maldininkės. Atvyks dar daugiau. Kai gyvas tikėjimas, nei kelias per tolimas, nei vargai ne per sunkūs.“

1961 m. gegužės mėn. Kanto mieste kun. Šeškevičiui surengtas viešas teismas tik paliudija, kokio masto ir gylio buvo komunistus gąsdinusi jo pastoracinė veikla, už kurią valdžia skyrė penkerius metus pataisos darbų Ošo mieste. Dirbo gamykloje, o laisvu laiku aptarnavo tikinčiuosius. Tačiau po metų, 1962 m. liepos 18 d., suėmė ir 1963 m. balandžio mėn. teisė už „spekuliaciją“. Mat vokietaitis į Sibirą iš Lietuvos vežėsi rožančių, dėl ko apkaltino kun. Šeškevičių. Teismas buvo aprašytas „Švyturio“ žurnale ir „Liaudies sargybos“ laikraštyje. Dėl iškraipymų buvo padavęs pareiškimą, bet po pusmečio gavo atsakymą, kad literatūros laikraštyje kiekvienas gali kurti ir rašyti, kaip jam patinka.

Vilniuje vykusiame teisme nuteistas septyneriems metams laisvės atėmimo. Kalėjo Pravieniškėse. „Nustebau, gavęs Jūsų brangų laiškutį, – rašyta 1963 m. spalio 6 d. laiške t. Masilioniui, – juk dabar nuo „raupsuotojo“ dauguma stengiasi pabėgti, o Jūs kaip tik dabar prisiartinate kaip brolis… Mums vis norisi savo norus vykdyti, savo planus įgyvendinti, bet jei Dievulis ant jų kryžių padeda, ar gali skųsti? Manau, negarbinga aimanuoti, Jo valią kritikuoti, priešingai – laimė, kad gali vykdyti Jo valią. Džiaugsmas, kad Jis naudoja kaip įrankį savo karalystėje. Nors ir širdis verktų kaip Jėzaus Alyvų darželyje, vis dėlto Jis pasilieka maloningiausias Tėvas kaip Kristui ant kryžiaus. Tik prašyčiau maldų, kad aš tą teoriją įgyvendinčiau, kad mano kančios ką nors išdaigintų.“

Už tai, kad Pravieniškėse, pasak t.Antano, stengėsi eiti Gerojo Ganytojo pėdomis, buvo išsiųstas į Permės lagerį,vėliau išvežtas į Uralo miškus…“ Dabar Dievą šlovinu su kirviu rankose miške: išsiuntė tyčia, nors kitų tokio amžiaus į tokią vietą nebesiunčia. Džiaugiuos, kad dėl Dievo vardo turiu ką paaukoti. Pirštu padarau kryželį ant kirvio ir tašau. Noriu užtašyti malonių visam pasauliui, atlyginti už save ir kitus, noriu panašiai dirbti kaip Jėzus Nazarete, kad ir mano darbas būtų palaimintas ir pašvęstas.

Tuo tarpu tėvynėje likę Jėzaus draugijos nariai ėmėsi žygių dėl kun. Šeškevičiaus perteisimo. Br. Anastazas Janulis 1965 m. vyko į Maskvą pas advokatą, kad jis imtųsi bylos TSRS Aukščiausiajame Teisme. Sunkumų kėlė tai, kad teistas 25 metams „už labai sunkius priešvalstybinius nusikaltimus“, be to, bylą sudarė ne prokuratūra, o saugumas. Kad ir nelengvos darbo sąlygos, kad ir ilgisi žmonių, tačiau šio laikotarpio laiškuose dažnai aptariami Bažnyčios reikalai: gyvai domisi Vatikano II susirinkimu, prisimena Vienoje sutiktą prof. Karlą Rachnerį SJ, dėkoja Romoje esantiems jėzuitams prof. P. Rabikauskai ir A. Liumai už dėmesį ir dovanas, susirašinėja su kitais pašaukimo broliais. Antai t. Petrui Lygnugariui t. Antanas rašo: „Jūsų gyvenimą per kitus sekiau, sužinojau, kad Albinas( kun. Dumbliauskas SJ) Jus aplankė, kad dar turite pusantrų metų pasilikti. Sekiau ir kasdien meldžiausi, kad kartu ištvermingai neštume savo panašius kryžius… O kaip Tėvelis atvargote? Kur buvote? Koks kontingentas? Koks režimas? Ką dabar veikiate? Kaip pragyvenate? Gal reikia pagalbos? Mišių? Ar ten yra lietuvių? Aš renku pašto ženklus misijų reikalams, jau turiu didelę kolekciją.Gal turit kokių ženklų, atsiųskit. Mano tikinčiuosius daug kur aptarnauja t. Albinas.“

Paskutinis sakinys apie ,,mano tikinčiuosius“ byloja, jog dalis t. Antano širdies palikta Kante, lietuvių ir vokiečių tremtinių šeimose, iš kur jam plaukia padėkos ir pagarbos laiškai.1966 m. lapkričio 1 d. laiške t. Pranciškų Masilionį pasveikinęs vardinių proga lyg dovaną jam siunčią gerą žinią, kad Frunzės įgaliotinis priėmė vieną ukrainietį kunigą ČU stotyje Kanto klebonu: ,,Tai didis laimėjimas. Paskui gal užsidegs kiti žiburėliai.“

Nors neretai, anot t. Antano, užeina kažkoks maras ant laiškų – jie naikinami, nors tenka nuryti kartėlio gurkšnį, ,,kitų nežmoniškumas man tik gera padaro, kaip Jėzui ant kryžiaus“, bet jau plakasi vilties vilnys: ,,Mano byla rūpinasi maskvietis advokatas, žada nenuleisti rankų.“1969 m. kovo 20 d. t. Pr. Masilioniui rašytame laiške praneša: ,,Tuoj bus ir bausmės galas. Lyg gaila, nes čia savo gyvenimą galima brangiau parduoti. Aišku, išorinis gyvenimas laisvėje malonesnis ir žmoniškesnis, bet čia gal dieviškesnis, nes gyveni iš tikėjimo ir kaip žvakė degi prie tabernakulio. Auka norėčiau atmylėti už laiką, kada Jo pakankamai nemylėjau, atmylėti už tuos, kurie dabar Jo nemyli, nelaisve išprašyti Bažnyčiai laisvės…“

Lietuvoje po 20 metų

,,Gerasis Tėveli, atvykau į tą vietą, iš kurios ėjo meilės spinduliai į Uralą ir lengvino mano dalį. Iš dėkingumo atvykau padėkoti… Gaila, neradau Tamstos, bet užtat prie Jūsų altoriaus prašiau Jėzaus, kad šimteriopai Jums atlygintų, kad laimintų Jūsų kilnų darbą.“ 1969 m. rugsėjį sugrįžęs į tėvynę kun. A.Šeškevičius aplankė t. Prancišką Masilionį, kitus savo geradarius. Tėvas Antanas, 55-erių metų kunigas, sugrįžęs po dvidešimties metų Lietuvai parvežė neįkainuojamą savo dvasinio gyvenimo patirtį, žmogiškąją brandą, lageryje pradėtus rašyti religinės literatūros darbus: ,,Dienoraštį“, ,,Apmąstymus“, ,,Šv.Mišios“, ,,Penktasis Dievo įsakymas“.

Molėtų Šv.apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia – pirmoji kun. Šeškevičiaus pastoracinės tarnystės vieta po tremties. Netrukus buvo paskirtas Dubingių Šv. Jurgio parapijos klebonu. Pražydęs 1970-ųjų pavasaris nešė Pirmosios Komunijos iškilmes. Į bažnyčią vidudienį atėję Molėtų r.vykdomojo komiteto ir Dubingių apylinkės pirmininkai rado 17 kun. Šeškevičiaus egzaminuojamų vaikų. Skandalas, byla, teismas… ,,LKB kronika“ rašė, jog Molėtuose dvi rugsėjo dienas kaip didžiausias nusikaltėlis buvo teisiamas Dubingių parapijos klebonas kunigas Antanas Šeškevičius už tai, kad bažnyčioje keliolikai vaikų paaiškino tikėjimo tiesas – katekizmą, kurio pagrindą sudaro Dekalogas.

Apie t. Antano gynimosi kalbą šiame teisme taip rašė Amerikos lietuvių išeivių laikraštis ,,Draugas“: ,,Daug kunigų perėjo per sovietinius teismus, kentėjo brutalias bausmes, būdami absoliučiai nekalti, bet nedaug buvo tokių, kurie išdrįso teismo akivaizdoje pasirodyti su drąsiu, logišku, nuginkluojančiu žodžiu. Tai padarė kun. A.Šeškevičius. Jis pasakė klasišką gynybos kalbą, vertą plačiausio dėmesio… Tokios kalbos pasakyti negalėtų joks sovietinis advokatas. Kun. A.Šeškevičius, būdamas neeilinio išsilavinimo, labai nuosekliai atrėmė visus kaltinimus, kad, rengdamas vaikus sakramentams, nenusikalto nei konstitucijai, nei įstatymams, nei Lenino mokymui, nei Bažnyčios taisyklėms.“ Kanados lietuvių laikraštis ,,Tėviškės žiburiai“ vedamajame pabrėžė, kad šis teismas buvo kankinio ir budelio susitikimas. Jų vieta istorijoje seniai nustatyta.

Šį kartą teismo paskirtą bausmę kun. A.Šeškevičius atliko Alytaus griežtojo režimo kalėjime: „Čia stengiuos katakombiniu būdu valyti ir stiprinti sielas, kad kentėtų kaip gerasis latras. Dauguma pasirenka kairiojo latro dalį. Melskimės už kalinius. Dirbu skalbykloje. Tikiu, kad ir mano paprasti darbai dėl Jėzaus gieda Dievui su angelais „Šventas, Šventas“.

1971 m.rugsėjo 9 d., baigęs bausmę, jis kreipėsi į Kaišiadorių vyskupijos valdytoją, prašydamas paskyrimo į parapiją. RRT įgaliotinis atsisakė jam duoti registracijos pažymėjimą ir liepė dirbti kitokios specialybės darbą, motyvuodamas, kad nesilaikęs tarybinių įstatymų. Tada kun. Šeškevičius kreipėsi į LTSR Ministrų Tarybos pirmininką: ,,Jei jau nusikaltau tarybiniams įstatymams, tai paskirtą bausmę atlikau ir dar gavau gerą charakteristiką. Be to, mane paleidžiant, teisės man nebuvo susiaurintos, tai už ką be jokio teismo vėl esu baudžiamas net visam gyvenimui? Neleidimas eiti kunigo pareigų mane stumia į nusikaltimą, nes vis tiek pasilieku kunigu, ir teks atlikti bent kai kurias kunigo pareigas, o tai valstybė laikys nelegaliu darbu, ir manęs vėl lauks kalėjimas.“
Tik po kreipimosi į TSRS generalinį prokurorą, į mokslininko Sacharovo komitetą žmogaus teisėms ginti, du kartus asmeniškai apsilankius Religijų reikalų taryboje, pagaliau jam buvo pažadėta leisti dirbti Telšių vyskupijoje.
Po pusės metų varginimo kun. A. Šeškevičius buvo įdarbintas vikaro pareigose Šilalėje, tačiau registracijos pažymėjimas buvo išduotas laikinai – trims mėnesiams, neleidžiant egzaminuoti vaikų, neturint teisės išvykti už parapijos ribų, neleidžiant Šilalės bažnyčioje vesti kunigams rekolekcijų.

1975 m. perkeltas į Gargždus, kur vikaravo, sykiu aptarnaudamas Mikoliškių parapiją. ,,LKB kronikoje“ rašyta, jog 1983 m. sausio 26 d. Gargždų parapijos vikaro kun. Antano Šeškevičiaus bute, garaže ir palėpėse buvo padaryta krata, kurios metu ieškota TTGK komiteto dokumentų archyvo. Paimta: 2 rašomosios mašinėlės (viena kun. A. Šeškevičiaus, kita vargonininko), 10 magnetofoninių juostų su pamokslų bei giedojimų įrašais, valdžios organams išsiųstų raštų kopijos ir kiti raštai – iš viso 31; iš palėpės paimta „Kronika“ Nr. 55. Buvo reikalaujama nurodyti, kokius ryšius jis palaikė su kun. Alf. Svarinsku.

,,Kryžius yra krikščionių vėliava. Supjaustyti kryžių — reiškia įžeisti krikščionis, kurių pasaulyje yra daugiau kaip milijardas. Kas būtų, jei koks asmuo supjaustytų tarybinę vėliavą? Visi komunistai labai pasipiktintų, tai nuskambėtų po visą pasaulį. Galbūt šis žiaurus išpuolis taip pat nuskambės po visą pasaulį, nes įvykdytas Atpirkimo metais, kada krikščionys kryžių ypač gerbia. Ar tokie išpuoliai pasitarnauja komunizmui? Lietuva garsi kaip Kryžių Žemė. Argi katalikai nesipiktins kryžių naikinimu? Tai juk visos tautos užpuolimas ir jos išniekinimas, pažeidžiant šimtametes tradicijas.“ Šitaip kantriai ir kaip visada nuosekliai visoms sovietinėms instancijoms kun. Šeškevičius aiškino dėl Mikoliškių bažnyčios šventoriuje supuvusio medinio kryžiaus pakeitimo nauju. Pensininkas senukas Grušys padirbino naują, bet jis valdžios buvo atimtas, supjaustytas, o meistras už gerą, labdaringą darbą nubaustas administracine bauda.

1985 m. liepos 31 d. administracinė komisija prie Gargždų miesto vykdomojo komiteto kun. Antaną Šeškevičių buvo apkaltinusi laidotuvių eisenos iš bažnyčios į kapines organizavimu ir nubaudusi 40 rb. bauda. Ir vėl kunigas kantriai aiškina, kad laidotuvės nėra nei procesija, nei ceremonija, nei religinė apeiga, o eisena į kapines: ,,Kai laidoja karį, moksleivį, partietį-ateistą, būna atitinkama eisena su išoriniais pagarbos ženklais. Kai laidoja tikintįjį, pagal šimtametę tradiciją kunigas eina prieš karstą su laidotuvių apranga….“

1988 m. buvo paskirtas į Naująją Akmenę, vėliau – į Eigirdžius, kur, prasidėjus Atgimimui, tapo pirmuoju mokyklos tikybos mokytoju. Atkūrus Telšių kunigų seminariją, kun. A. Šeškevičius buvo pakviestas dėstytojauti. 1992 m. paskirtas Klaipėdos Šv. Juozapo Darbininko parapijos vikaru. Vyskupas Jonas Kauneckas viename minėjime yra kalbėjęs: ,,Kunigas A. Šeškevičius ypač mokėjo patraukti paprastus žmones ir tremtyje, ir dirbdamas Klaipėdoje. Buvo tolerantiškas, nuoširdus, lankydavo parapijiečius namuose. Siūlydavo nesusituokusioms poroms susituokti; kartais dėl to kildavo konfliktų, kunigai sakydavo, kad tuokti galima tik bažnyčioje. O jis sakydavo, jog sovietmečiu žmonės nedrįsta ateit į bažnyčią, bet kam jiems gyventi nuodėmėje. Kiti dvasininkai jam priekaištaudavo, bet kunigas A. Šeškevičius atsakydavo: ,,Svarbu ne raidė, o žmogiškumas, tikėjimas ir Dievo meilė.“

Pats tėvas A.Šeškevičius savo gyvenimo kelią taip apibūdino: ,,Ne žymiais darbais, o kalėjimu pasižymėjau. Apgailėtinas gerų žmonių akyse: ,,Tas žmogus neišeina iš kalėjimo“. Ne taip svarbu, ką žmonės sakys. Svarbu, ką Kristus apie mane mano. Jis žino, kad stengiausi būti geru kunigu, jėzuitu, nors ir silpnybių parodžiau. Viešpats matė gerą valią, pastangas… Jam svarbu ne žymūs darbai, bet pastangos. Turiu vilties, kad Viešpats įvertins manąsias. Daug akimirkų, ypač iš ankstyvos jaunatvės išbraukta, kada gyvenau lyg pagonis. Dėkoju Bažnyčiai, Jėzaus draugijai, kad ji mane ant kojų pastatė, parodė tikrąjį žmogaus kelią…“