Lietuvos vaikų šventumo garsas

You are currently viewing Andrius Rudamina: tarp legendos ir tikrovės (I)
Andriaus Rudaminos portretas. Nežinomas XVII a. Vilniaus dailininkas (Varšuvos nacionalinis muziejus)

Andrius Rudamina: tarp legendos ir tikrovės (I)

Autorius Gediminas Zemlickas
Šaltinis Mokslo Lietuva, Nr. 12 (412), 2009 06 25

 

Artėjant Lietuvos jėzuitų provincijos 400 metų sukakčiai, kuri buvo minima 2008 metais, nemažai rašėme apie jėzuitų mokslinę veiklą Lietuvoje ir pasaulyje. Tas publikacijas Mokslo Lietuvoje pradėjome spausdinti dar 2006–2007 metais. Buvome užsiminę ir apie Andrių Rudaminą (1596–1631). Jis kilęs iš Daugėliškio, mokėsi Vilniaus jėzuitų kolegijoje, 1617 m. pradėjo studijas Liuveno universitete. Deja, mirus tėvui turėjo grįžti į Lietuvą, kur įstojo į jėzuitų naujokyną. 1620–1622 m. studijavo teologiją Vilniaus akademijoje (universitete). Kaip gabus studentas Lietuvos jėzuitų provincijolo buvo išsiųstas mokslų tęsti į Romą. Išvyko su dviem kitais jėzuitais – Mikalojumi Zaviša, kuris mirė nuo drugio vos atvykęs į Romą, ir Motiejumi Sarbievijumi.
Romoje Andrius Rudamina išreiškė norą vykti į misijas Azijoje, buvo atrinktas kaip tinkamas tokiai atsakingai veiklai. 1624 m. pavasarį iš Romos išvyko į Lisaboną, o 1625 m. sulaukęs laivo iškeliavo į numatytą misijų vietą. Kelionėje mūsų kraštietis pasižymėjo kaip ligonių ir nusilpusiųjų slaugytojas. Po penkių mėnesių ir trijų savaičių pasiekė Goa uostą Vakarų Indijos pakrantėje. Goa tuo metu garsėjo kaip Portugalijos sostinė Indijoje. Deja, gailestingumas slaugant ligonius laive pačiam Rudaminai paliko skaudžių pėdsakų – jis apsikrėtė ir susirgo.
1626 m. buvo išsiųstas į Makao uostą prie pat Kinijos sienos, ten kiek sustiprėjo ir buvo nusiųstas dar toliau į šiaurę mokytis kinų kalbos. Sveikatai blogėjant buvo perkeltas į Fudziano (Fukien) provinciją, kur klimatas švelnesnis. Vos prieš trejus metus ten buvo pradėta evangelizacija, tad darbo misionieriams netrūko. A. Rudaminai teko būti jėzuito Julijaus Aleni pagalbininku: dalyvavo diskusijose su literatais ir norinčiaisiais diskutuoti religiniais ir kitais klausimais. Teko įrodinėti Europos mokslo pranašumą pasitelkiant įvairius prietaisus, taip pat naudojamus ir astronomijoje. Tai stebino vietos gyventojus, nes astronomija buvo išimtinė imperatoriaus dvaro privilegija.
Trumpai tariant, mūsų kraštietis propagavo pažangą Kinijoje. Tam reikėjo gilių žinių, ypatingo sumanumo ir diplomatinių sugebėjimų. Buvo užrašyta 20 Andriaus Rudaminos pokalbių su kinų literatais. Tie pokalbiai 1640 m. buvo paskelbti kinų kalba parašytoje knygoje Pasikalbėjimai su kunigu (Kouduo richao). Deja, pats Rudamina tuo spaudiniu pasidžiaugti negalėjo, nes susirgęs džiova mirė 1631 metais. Lietuvoje paskelbtose publikacijose jis laikomas tos knygos autoriumi, tačiau šiame pokalbyje su prof. Romualdu ŠVIEDRIU aiškėja kiek kitokia tiesa. Mūsų pašnekovas dėsto ir mokslinį darbą dirba Niujorko politechnikos universitete, nors yra dažnas svečias ir Lietuvoje. Beje, to galėjome ir nesakyti, nes Mokslo Lietuvoje su Romualdu Šviedriu esame spausdinę jau kelias dešimtis pašnekesių.


Suprantu, kad apie mūsų įžymųjį kraštietį jėzuitą ir misionierių Andrių Rudaminą turite pasakyti kai ką naujo ir šiek tiek daugiau, negu pristatėme šio pokalbio anonse. Gal net pamėginsite sugriauti kai kuriuos mitus, kurie nuo seno lydi šią pavardę. Kadangi mitų ir stabų griovimą tauta paprastai palydi ne katutėmis, o labai nepatikliai, prieš ką nors griaunant skaitytoją reikėtų truputį prisijaukinti. Todėl iš pradžių pamėginkime atsakyti į klausimą, ar Andrius Rudamina buvo tipiškas jėzuitų misionierius, o gal ne visai? Pagaliau gal tų misionierių būta ir kitokių, ne vien jėzuitų?

Laivas „galleonas“, kuriuo jėzuitai keliaudavo į Tolimuosius Rytus N. Trigault ir A. Rudaminos laikais

Kitokių Kinijoje buvo labai mažai, bent jau turint mintyje į Kiniją vykusius misionierius. Mėgino vykti dominikonai, pranciškonai, tačiau be didesnės sėkmės. Jie nemokėjo prisitaikyti prie kinų kultūros, tvarkos ir gyvenimo būdo. Juk nevežė į Kiniją ir mandarinams nedovanojo išmoningai sumeistrautų mechaninių laikrodžių ar kitų brangių dovanų iš Europos, nemokėjo elgtis kaip kad reikėjo, parodyti deramos pagarbos kinų aukščiausiose hierarchijos pakopose esantiems asmenims. Ar galėjo ką dominti basi ir virve persijuosę pranciškonai, kai ir vietinių vargšų Kinijoje pakako. Mandarinų jie tikrai nenustebino.

Supratau, kad jėzuitai buvo daug geriau pasirengę misijoms į tolimus kraštus, didelis atstumas nesutrukdė jiems gerai susipažinti su kinų papročiais, imperijos valdymo subtilumais. Iš Europos atsivežtos brangios dovanos kinų mandarinams net ir imperatoriui darė įspūdį. Dovanos rodė, kad Europos technologijos ir mokslas buvo toli pažengę palyginti kad ir su kinų mokslu, kuris buvo gerokai atsilikęs, nepaisant visų nuostabių atradimų senovėje. Didžiąja siena daug šimtmečių apsitvėrę nuo išorinio pasaulio kinai gerokai atsiliko nuo XVII a. Europos. Tiesa, kai kurias jėzuitų veikimo „technologijas“ Kinijoje esame aptarę mūsų seniau publikuotuose pašnekesiuose.

Būtų galima kai ką pridurti ir nauja. Turime sąrašą 463 misionierių, kurie per 200 metų dalyvavo misijose į Kiniją pradedant nuo XVI amžiaus. Andrius Rudamina tame sąraše yra 55-tas, vadinasi, buvo vienas iš ankstyvesnių į Kiniją atvykusių misionierių. Štai tie 463 jėzuitai tikėjosi į krikščionybę atversti 150 milijonų kinų. Tam tikslui pirmiausia siekė prasismelkti prie imperatoriaus ir jį paveikti. Atvertus į krikščionybę imperatorių, tikėjosi atversti ir visą kinų tautą.

Brolio Pierre Trapperie (1664–1703) kapas (Beijing). Mirė vos po trejų metų atvykęs į Kiniją

Ar ne panašiai Romos Bažnyčia veikė ir tais laikais, kai jokių jėzuitų dar nebuvo? XIII a. į krikščionybę patraukę Lietuvą valdžiusį Mindaugą katalikų misionieriai tikėjosi krikštyti ir visą Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Labai teisinga (krikščionybės požiūriu) taktika, tik Lietuvoje po Mindaugo žūties ir prasidėjus kunigaikščių tarpusavio vaidams ta taktika nepasiteisino. Bent jau XIII a. svarbiausias tikslas Lietuvoje nebuvo įgyvendintas, krikščionybę Lietuvoje vėluota įvesti kone pusantro šimto metų.

Praėjus daugiau kaip 300 metų nuo tų įvykių Lietuvoje, panašios taktikos jėzuitai ėmėsi ir Kinijoje.

Labai abejotina, ar kas nors iš Romos popiežių ar Jėzuitų ordino vadovų apie tą „lietuviškąją patirtį“ būtų prisiminęs. Nors geras istorijos žinojimas gal būtų pravertęs.

Taigi jėzuitai Kinijoje visuomet stengėsi veikti „iš viršaus“, t. y. pradėti nuo imperatoriaus vertimo į krikščionybę. Tuo jėzuitų taktika skyrėsi nuo pranciškonų ir dominikonų taktikos – pastarieji stengėsi krikščionybę diegti vargšams ir taip pradėti krikščionybės idėjų propagavimą Kinijoje. Deja, tai nebuvo sėkmingas kelias.

Pamėginsiu atsakyti į klausimą, ar A. Rudamina buvo tipiškas jėzuitų misionierius Kinijoje. Vertėtų prisiminti jėzuitą Julijų Aleni, kurio asistentas Kinijoje ir buvo A. Rudamina. J. Aleni ryžosi keliauti į Kiniją ir specialiai pradėjo ruoštis šiai atsakingai misijai.

Gal žinoma, kaip jis tai misijai rengėsi?

Aleni lankė specialius geografijos, matematikos, astronomijos kursus. Ruošėsi iš esmės galvodamas, kaip turėtų nustebinti kinų mandarinus, o svarbiausia – kaip prie jų prieiti, nes tai nebuvo paprasta. Kelias prie imperatoriaus vedė tik per mandarinus.

Prisiminkime jėzuitų misionierių astronomą Mateo Riči (Matteo Ricci, 1552–1610), kuris laiškuose į Romą rašė: siųskite į Kiniją astronomus, matematikus ir kitus gerai paruoštus žmones.

Kur J. Aleni Jūsų išvardytus kursus studijavo? Kas buvo tie Kinijos reikalų žinovai Europoje?

Julijus Aleni tais dalykais domėjosi Romoje, kur veikė Romos kolegija – Collegium Romanum. Tie kursai nebuvo dėstomi kolegijoje filosofiją ar teologiją studijavusiems visiems jėzuitams, nes tai – specialūs kursai. Prieš tai studijavo matematiką ir astronomiją.

Kelias į misijas, bent jau į Kiniją, vedė per Romos kolegiją?

Ne visai taip. Papildomų specifinių žinių buvo galima įgyti ir Lisabonoje. Jeigu į misiją išsiruošdavo iš savo kolegijos kuriame nors Europos mieste, kelias vedė į Portugaliją. Iš Lisabonos uosto laivai plaukdavo į Kiniją ar kitą tolimą kraštą tik kartą per metus. Išplaukdavo kovo pabaigoje arba balandžio pradžioje – reikėdavo prisitaikyti prie palankių vėjų ir orų. Taigi į Lisaboną atvykus anksčiau buvo galima gauti papildomų žinių apie Kiniją. Lisabonoje veikė didelė jėzuitų kolegija, kur jėzuitai dėstė misionieriams labai reikalingus specifinius dalykus.

A. Rudamina taip pat tokius specifinius kursus gavo? Gal kito kelio į Kiniją jėzuitams nebuvo, tik per Romos ar Lisabonos jėzuitų kolegijas?

Neaišku, ką specialaus be studijų baigimo Rudamina atliko. Jis turėjo dar vieną galimybę. Jeigu dėl kokių nors priežasčių būtų nepavykę tobulintis Romoje ar Lisabonoje, žinių apie Kiniją spragas buvo galima užpildyti laive. Vien tik į Goa kelionė trukdavo apie pusę metų, tad įžvalgūs jėzuitai tą laiką apdariai išnaudodavo žinioms apie kraštą, į kurį keliaudavo, gilinti.

John Francis Regis – vienas iš devynių kinų jėzuitų palaidotas Zhalan kapinėse Pekine. Ten palaidoti 63 jėzuitai iš įvairių Europos kraštų

A. Rudaminos kelionė iš Lisabonos į Goa uostą Vakarų Indijoje užtruko 5 mėnesius ir 3 savaites. Kelionė buvo varginanti, tačiau laive vienas iš jėzuitų vedė matematikos kursus, mokė naudotis astronominiais ir kitokiais prietaisais. Laiko dykai tėvai jėzuitai neleido.

Tokius kursus vesdavo paprastai vienas iš pačių misionierių jėzuitų?

Paprastai laivu keliaudavo 12–15, kai kuriuose – net iki 25 jėzuitų misionierių. Tarp jų būdavo įvairių dalykų žinovų. Pasitaikydavo, kad tų misionierių keliaudavo gerokai mažiau, gero matematiko ar astronomo laive galėjo ir nebūti. Tada patys laivo įgulos nariai užsiimdavo misionierių tobulinimu. Bet nebūtinai laivo kapitonas, paprastai būdavęs aukšto luomo žmogus, tačiau ne visada galėjęs išmanyti matematiką. Paprastai tas paskaitas jėzuitams skaitydavo kapitono padėjėjai – šturmanai. Būtų įdomu sužinoti, ar Rudamina spėjo pasitobulinti Romoje ar Lisabonoje, o gal jam teko išklausyti tokį kursą pačiame laive.

Vargu ar tokie dalykai buvo fiksuojami. Nebent būtų patekę į kurio nors jėzuito dienoraštį.

Esu tikras, kad labai daug ką būtų galima sužinoti – reikėtų važiuoti ir patyrinėti Romos kolegijos ar Lisabonos archyvus, kur buvo registruojami visi išvykstantys misionieriai. Jeigu J. Aleni fiksavo, kokius specialius kursus gavo norėdamas pasiruošti misijai Kinijoje, kas galėtų paneigti, kad nėra išlikusių žinių ir apie A. Rudaminą.

Iš 463 jėzuitų misionierių Kinijoje (tokį sąrašą turime) ne visi jėzuitai keliavo iš Europos – apie 50 buvo gimę Filipinuose ar kur nors Makao prie Kinijos sienos, kilę iš mišrių šeimų. Štai tuos 50 jėzuitų būtų galima įvardyti kaip nekeliavusius iš Europos. Minėjau, kad turime atvykusiųjų sąrašą ir iš Europos. Žinau, kad yra vieno vokiečių tyrinėtojo sudarytas sąrašas asmenų, kurie kasmet vyko iš Lisabonos į Kiniją. Gaila, bet kol kas to sąrašo JAV bibliotekose man nepavyko rasti. Vokiečio straipsnis buvo išspausdintas vokiškame žurnale ir skirtas Portugalijos kultūros istorijai. Vienintelis to žurnalo man žinomas egzempliorius yra Notre Dame jėzuitų universiteto bibliotekoje, Indianos valstijoje. Vienintelė vieta Amerikoje, kur tas žurnalas buvo saugomas. Deja, tas tomas, kuriame straipsnis buvo išspausdintas, yra dingęs.

Nejau domintis A. Rudamina visi keliai veda į Amerikos bibliotekas?

Ne, ne visi. Manau, vaisinga būtų padirbėti Europoje. Dabar jau tampa aišku, kad į Kiniją važiavo apie 920 jėzuitų. Atvyko, kaip minėjau, apie 400. Vadinasi, beveik pusė mirė pakeliui.

Iš tų, kurie atvyko gyvi, turiu mintyje ir mūsų A. Rudaminą, atimkime dar apie 25 jėzuitus, kurie mirė gan po trumpo laiko, maždaug po 5 metų, praleistų šioje šalyje. Tad kaip turėtume atsakyti į klausimą: ar A. Rudamina tipiškas misionierius?

Bet Jūs atsakymą žinote?

Galėčiau atsakyti, kad jis buvo tipiškas jėzuitų misionierius Kinijoje tuo požiūriu, kad išliko gyvas ir misijoje dalyvavo 5 metus. Tipiškas ir todėl, kad liko gyvas kelionės laive metu, kai pusė keliauninkų nepasiekdavo kelionės tikslo. Pavyko nustatyti penkias ypač pavojingas vietas jūrose, kur suduždavo daugiausia laivų ir įgulos su keleiviais žūdavo.

Prie Somalio krantų piratai dar nesiautėjo, tad ta vieta į Jūsų sąrašą nepatenka?

Ne, nes Somalio piratai siautėja dabar. Pirmas pavojus kildavo pasiekus Gvinėją, nes ten dažnai pasitaikydavo štilis. Jeigu srovės genamas laivas pernelyg priartėdavo prie kranto, laive neretai kildavo geltonoji šiltinė, maliarija ar kitos epideminės ligos. Tos epidemijos buvo labai „demokratiškos“, nes buvo vienoda tikimybė susirgti ir laivo kapitonui, ir jūreiviui, ir jėzuitui. Kitas ligas daugiau lėmė ligonių luomas ar socialinė padėtis. Laivo kapitonas ir karininkai laive gyveno geresnėmis sąlygomis negu keleiviai, o laivo virėjas jų meniu dar paįvairindavo šviežia ožkiena, vištiena ir kitu geresniu maistu. Keleiviai gyvendavo ankštai, antisanitarinėmis sąlygomis. Maisto produktai dažnai sugesdavo, todėl kildavo žarnyno ir kitokių ligų pavojus.

Man pačiam yra tekę patirti panašaus keliavimo laive „malonumų“, kai mūsų šeima po Antrojo pasaulinio karo iš Europos keliavo į Kolumbiją. Prekinis laivas buvo sausakimšas, tropikuose nepaprastai karšta, tvanku, o keliaujantieji negalėjo nusiprausti ir išsiskalbti drabužių, maistas gedo, baigėsi gėlas vanduo ir viso to padarinys – prasidedančios ligos. Senais laikais pusė tų keliauninkų mirdavo, ir niekas dėl jų galvos nesukdavo – lavonai būdavo tiesiog išmetami į jūrą, kad likusiems gyviems būtų laisviau keliauti.

O laivų kapitonai kažkodėl vengdavo užsukti į svetimus uostus užpirkti provianto, vaistų, gėlo vandens.

Kur ten užsuksi, jeigu keliaujant aplink Afriką dauguma pakrančių – ištisos dykumos, o kitoje Afrikos pusėje gyvena musulmonai. Su jėzuitais jie ceremonijų nerengdavo – žudydavo. Vienintelė vieta, kur laivas galėjo sustoti, – dabartinės Pietų Afrikos uostai. Ten greitai įsitvirtino olandai, išstūmę anksčiau viešpatavusius portugalus. Jėzuitai ir portugalų laivo įgulos nariai jiems nebuvo pageidaujami. Dar buvo galima sustoti Mozambike.

Žinomas atvejis, kai dėl kažkokių svarbių priežasčių Mozambiko uoste ilgam įstrigo portugalų laivas, kuriame plaukė lenkų kilmės jėzuitas Michalas Piotras Boymas (Michał Piotr Boym, 1612–1659). Laivas negalėjo išplaukti du mėnesius, o per tą laiką Boymas ne tik sudarė Mozambiko žemėlapį, bet ir aprašė Mozambiko augalus.

Pietų Afrikoje, kur Atlanto vandenys susibėga su Indijos vandenynu, siaučia nepaprastai stiprūs vėjai ir yra daugybė laivams pavojingų audrų. Tai viena tų vietų, kuri nusinešdavo ne vieną gyvybę. Panašių pavojingų vietų buvo ir prie Indijos krantų. Žodžiu, jėzuitams misionieriams tekdavo patirti daugybę pavojų.

Pasiekę Goa uostą vakarinėje Indijos pakrantėje keliauninkai galėjo tarti sukorę pusę kelio . Toliau laukdavo sunkumai prie Singapūro, Vietnamo ir Kinijos krantų, kur ne vienas laivas sudužo. Žinomas atvejis, kai vienas laivas pasiekęs Kinijos krantus net keturis mėnesius turėjo sugaišti, kol įplaukė į Šanchajaus uostą – trukdė nuolatinės audros.

Susižavėję audromis ir pavojais truputį pamiršome tuos pavojus įveikusį Andrių Rudaminą. Išeitų, kad jis ne tik netipiškas, bet net unikalus atvejis tarp jėzuitų misionierių.

Penkerius metus išgyvenus Kinijoje vargu ar pavyktų taip įvaldyti šią europiečiams neįprastą kalbą, kad pavyktų parašyti knygą ir dar mokslinę – apie astronomiją, teologiją, filosofiją. O juk tokia yra A. Rudaminai priskiriama knyga Pasikalbėjimai su kunigu (Konduo richao).

Noriu atkreipti dėmesį į dar vieną faktą, kuris rodo, kad A. Rudaminos atvejis niekaip netelpa į tipiškumo tarp jėzuitų misionierių ribas. Jis nė karto iš Kinijoje buvusių misionierių jėzuitų nebuvo išrinktas grįžti į Europą.

Jėzuitas Nicholas Trigault pavojingą laivo kelionę įveikė tris kartus. Nuotraukoje dėvi mandarinų drabužius

Kaip tai reikėtų suprasti?

Kas treji metai Jėzuitų ordino vadovybė skelbdavo visuotinį susirinkimą, kiekviena jėzuitų provincija turėdavo atsiųsti savo atstovą (prokuratorių), kuris papasakodavo, kuo gyvena jų provincija, kokius sunkumus patiria, ko siekia ir t. t. Aptikau 36 jėzuitus, kurie keliavo į Kiniją ir sugrįžo į Europą kaip prokuratoriai.

Kad dar kartą patirtų antra tiek sunkumų.

Jie jau prityrę keliautojai, tad jiems gal lengviau įveikti sunkumus. Be to, iš Kinijos į Europą laivai plaukia ne tokie perkrauti. Atsiskaitę savo vadovybei Europoje kai kurie iš jų vėl buvo siunčiami į Kiniją.

Rafinuota kankinimo priemonė, galinti rungtyniauti su rytiečių išmonėmis.

Jėzuitams tai ne kankynė, bet tarnystė savo pašaukimui. Tačiau įveikti tris ar net keturias keliones, kuriose vidutiniškai žūdavo 50 proc. įgulos ir keleivių nuo skorbuto, epidemijų, audrų ir paskendusių be žinios laivų, tai reikalauja didžiulio atsidavimo Dievo valiai. Nikolas Trigo (Nicholas Trigault) 1618 m. keliaudamas antrą kartą į Kiniją su 22 naujais misionieriais palūžo dvasiškai. Mirtis jam nuolat žvelgė į akis, o sugrįžęs į Kiniją po devynerių metų nusižudė. Nikolo Trigo užverbuoti 6 jėzuitai mirė kelionėje į Goa, tarp jų ir Nikolo brolis. Dešimt jėzuitų buvo taip nusilpę, kad reikėjo juos palikti Goa mieste. Tik 7 pasiekė Kiniją.

Ar tai gyvenimo būdas?

Galima ir taip pasakyti. Buvo tokių, kurie įveikė tris ar net keturias tokias keliones, t. y. dukart pabuvojo Kinijoje ir liko gyvi. Šiuo požiūriu A. Rudamina tipiškas, nes atgal į Europą jam nebuvo lemta keliauti.