Mielos seserys ir bičiuliai, kai kurie žmonės, kuriuos susitinkame per savo gyvenimą, palieka ilgalaikį įspūdį ir neišdildomą pėdsaką mūsų sieloje. Paprastai jie yra nuolankūs, nebūna komplikuoti, bet labai paprasti; jie išmintingi ir mielai dalijasi žiniomis; jie yra tie, kurie išlaiko karštą tikėjimą Dievu ir liudija jį savo gyvenimu, neprimesdami to kitiems; tie, kurie yra nepaprastai malonūs ir nuoširdūs, be paslėptų interesų; tie, kurie myli savo artimą, nesiekdami būti mylimi. Mūsų brangi iškeliavusi sesė Nijolė Sadūnaitė buvo toks žmogus.

Su seserimi Nijole pirmą kartą susipažinau, kai pradėjau skaityti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“. Visuose „Kronikos“ pasakojimuose, kur ji minima, mane ugdė jos tikėjimas Dievu ir visiškas pasitikėjimas Jo Apvaizda; jos tiesos gynimas ir noras kentėti už ją; taip pat jos drąsa susidurti su savo persekiotojais. Vis dėlto labiausiai jaudinanti jos sielos savybė buvo meilė, kurią ji parodė savo ir savo tautos priešams, nepaisydama visų neteisybių ir diskriminacijos. Galima sakyti, kad jos gyvenime išsipildė Viešpaties Jėzaus palaiminimai, ypač paskutinis: „Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus šmeižia ir persekioja bei meluodami visaip piktžodžiauja. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų atlygis danguje bus didelis“ (Mt 5, 11–12). Iš tiesų šis Raštas išsipildė sesės Nijolės gyvenime, ir jos atlygis danguje bus didelis.

Perskaitęs visą „Kroniką“ ir kitas knygas apie jos gyvenimą, norėjau su ja susitikti asmeniškai, ir tai, laimė, keletą kartų padariau jos kongregacijos namuose ir kituose renginiuose. Kiekvieną kartą, kai susitikdavome, žinojau, kad esu gyvo šventojo akivaizdoje. Kartu jaučiau ir didžiulį dėkingumą Dievui, kad jis padovanojo Bažnyčiai ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje tokią nuostabią dukrą.

Jos širdis nustojo plakti Velykų sekmadienį, Viešpaties prisikėlimo dieną, kuri yra tinkamiausia, nes visą gyvenimą jos širdis buvo susijungusi su Prisikėlusiu Viešpačiu Jėzumi. Nors mums liūdna matyti, kad ji mus paliko, kaip tikintieji kūno prisikėlimu ir amžinuoju gyvenimu, per tikėjimą žinome, kad pats Jėzus paskutinę dieną prikels tuos, kurie jį tikėjo ir priėmė Jo Kūną ir Kraują prie Eucharistijos stalo. Iš tiesų liturgijoje meldžiamės: „Tavo ištikimajam, Viešpatie, gyvenimas tik pasikeičia, o ne pasibaigia.“ Dabar jos žemiškosios kelionės pabaigoje pavedame jos sielą Dievo gailestingumui. Tegul gerasis Viešpats, mūsų Dangiškasis Tėvas, atlygina jai už kiekvieną maldą, gerą poelgį ir už kiekvieną jos auką, kurią ji padarė per savo gyvenimą, dovanodamas amžiną ramybę Jo Karalystėje tarp Jo išrinktųjų.

Šventojo Tėvo popiežiaus Pranciškaus vardu reiškiu nuoširdžią užuojautą jos broliui Jonui ir jo šeimai bei artimiesiems, taip pat Marijos Tarnaičių kongregacijos seserims bei meldžiuosi už amžiną jos sielos atilsį. Tegul šios tikėjimo bendruomenės maldos lydi jos sielą į dangų ir suteikia mums visiems atnaujintą tikėjimą kūno prisikėlimu ir amžinuoju gyvenimu. Amžiną atilsį duok, Viešpatie, sesei Nijolei, ir amžinoji šviesa jai tešviečia. Tegul ji ilsisi ramybėje. Amen.