Šiemet, 2024-aisiais, rengiant kompleksinę vysk. M. K. Valančiaus metų programą, prasminga prisiminti, kad pagal senąjį Julijaus kalendorių vasario 16-ąją, o pagal naująjį – vasario 28-ąją minėtinos 223-iosios Žemaičių vyskupijos ganytojo gimimo metinės sutampa su 1863–1864 m. vykusio sukilimo 160-ąja sukaktimi.

Vysk. M. Valančius 1863 m. sukilimo šviesoje iškilo visa savo didybe, kaip nepagrįstoms iliuzijoms nepasidavęs realistas, diplomatas, Bažnyčios gynėjas, tikras vadas ano meto painioje ir sunkioje situacijoje.

Gaisro apimtuose Varniuose išsaugotas atsišaukimas

Varnių kunigų sodo šakose blykstelėję 1863-iųjų gegužės saulės spinduliai niro į debesis. Vakarėjo. Susigūžusį miestelį gaubė tyla, dar nežinant, kad tą pačią 1863 m. gegužės 8 d. Gudiškio kaime nuskambėjo paskutinis Zigmanto Sierakausko vedamų sukilėlių kovos akordas.

Per keturias valandas trukusį mūšį vadas buvo sužeistas šūviu į nugarą ir Skrebiškio dvare paslėptas. Dvarininkė, pabijojusi, kad už sukilėlių vado slėpimą gali būti griežtai nubausta, jį išdavė. 1863 m. gegužės 10 d. į dvarą įsiveržę caro kareiviai suėmė sunkiai sužeistą Z. Sierakauską, paskubomis ištardė ir dar skubiau išgabeno į Vilnių. O gegužės 11-osios ankstų rytą į tuščią Varnių miestelį iš Kražių atvykęs Povilo Šimkevičiaus vadovaujamas sukilėlių būrys privertė konsistorijos valdininkus duoti 320 rublių, pareikalavo parašų, kad daugiau Rusijai nebetarnaus, ir nuėmė nuo sienos bei suplėšė ciesoriaus (caro) portretą.

Po kelių savaičių tie patys sukilėliai, vėl atėję į Varnius, iš konsistorijos pasiėmė 1200 rublių. „Nuplakė mano malūnininką vokietį Berentą už tai, kad peikė sukilėlių sumanymą, ir sakė, nieko gera iš to nebūsią, – „Namų užrašuose“ pažymėjo vyskupas M. Valančius. – Varnių dešimtininkas, kažkoks perkrikšta, pas žydus vaišino kareivius, ateinančius į miestelį, už tai žydai paskundė sukilėliams – jis esąs priešingas sukilimo dalykams. Jie tad išsivedė jį už miestelio ir pakorė.“

Ir trečią kartą – birželio 14-ąją, vyskupas Motiejus matė, kaip Telšių keliu atjoję 40 sukilėlių pradėjo šaudyti, būtų įveikę išsisklaidžiusius rusus, kad ne dragūnai, netikėtai atvykę Kaltinėnų keliu. Jie padegė miestelį. „Gaisras prasidėjo nuo Leibos karčemos patiltėje tarp seminarijos ir miestelio, – dėstyta M. Valančiaus užrašuose. – Degė per visą naktį. Ugnis sustojo prie rokitų daržo tvoros. Dar prie mano daržo rusai padegė pono Kosiliausko klojimą, kibirkštys krito ir ant mano namų, bet gontais dengti jie neužsidegė. Buvo tai baisioji žydų naktis; niekas visame miestelyje nemiegojo, kulkos visur lakiojo, mediniuose namuose buvo pavojinga būti.“

Seminarija, kaip savo monografijoje rašė kun. Antanas Alekna, su rektoriumi Juozapu Silvestru Dovydaičiu (buvusiu vyskupo sekretoriumi) praleido baisią naktį, „kulipkoms švilpiant pro langus“. Išėjęs į kiemą sutiko vyskupą M. Valančių, lydimą Rusijos kariuomenės oficieriaus (karininko), jo paprašė tuojau apžiūrėti seminariją, kad įsitikintų, jog sukilėlių ten nėra.

Tuometinio klieriko Petro Legecko atsiminimuose rašyta, kad, pradėjus sklisti gandams apie mūšius su maskoliais, visi seminarijos alumnai įteikė prašymus leisti palikti seminariją ir važiuoti į namus. Kiti seminaristai taip pat liudijo, kad iš namų sugrįžo visai pasirengę išeiti į mišką, turėjo net drabužius atsivežę persirengti. Tuo metu seminarijos antrame kurse studijavęs būsimasis Žemaičių vyskupas (1908–1913) Gasparas Felicijonas Cirtautas tam tikslui net pasisiūdino ilgus geros tvirtos odos batus.

Klierikai dar prieš Velykas būtų savo sumanymą įgyvendinę, jei ne vyskupas ir seminarijos rektorius, kurie melste meldė taip nedaryti, nes ir patys pražus, ir dėl tokio jų poelgio Rusijos valdžia uždarys seminariją, taip suduodama smūgį visai vyskupijai. Vieni paklausė, kiti, ypač iš bajoriškų šeimų kilusieji, šventimus jau gavę kunigai, išgirdę vyskupo M. Valančiaus pareikštą nuomonę, kad sukilimui prasidėjus elgtųsi, kaip nori, paskui sukilėlius išėjo į miškus. Ir nenuostabu, juk visai neseniai, 1861-aisiais, į Lietuvą iš Lenkijos atsiritus kelerius metus pulsavusiai politinio sąjūdžio bangai, ir žemaičių bajorai, palaikydami XVIII a. buvusios Abiejų Tautų Respublikos atkūrimo siekį, bažnyčiose pradėjo inicijuoti tautines manifestacijas.

Lietuvoje 1862 m. buvo paskleistas atsišaukimas, kuriame pavaizduotas sulaužytas kryžius ir kurį skaitė ir net saugojo dažnas Varnių seminaristas: „Broliai žemaičiai, tas perkapotas kryžius yra paveikslas persekiojimo nuo maskolių mūsų vieros (tikėjimo), mūsų Bažnyčios ir mūsų brolių, yra čia išstatytas, kad atmintumėt, jog ši diena paznočyta (pažymėta) nuo Bažnyčios šventos ant maldos už kenčiančius brolius kalinyčiose (kalėjimuose), už mūsų vierą ir tikrą teisybę, taipogi, kad mestumėt visokius blogus senus papratimus, gyventumėt zgadoj (taikoje) ir vienybėj, turėtumėt vierą, nodieją (viltį) ir meilę, o už tikra, pagal žodžių Viešpaties Dievo neužilgo ant jūsų žemės išvysite karalystę Dievo ir Jo teisybę.“ (Kalba netaisyta.)

Vyskupo pranašystė – liūdni ateina laikai

Kaune, anapus Nemuno, pagal administracinį padalinimą – Lenkijos karalystėje – 1861 m. liepos 31-ąją, minint Liublino unijos metines, iškilmingą su kryžiumi ir bažnytinėmis vėliavomis procesiją vedė trys kapomis apsivilkę kunigai augustijonai.

Prabėgus dienai kitai, vyskupas Motiejus sulaukė Kauno gubernatoriaus Nikolajaus Muravjovo prašymo, kad imtųsi priemonių politinėms, nors bažnytinį pobūdį turinčioms, manifestacijoms stabdyti: „Žinodamas Tamstos išmintingą atsargumą ir griežtumą valdyme, visiškai esu įsitikinęs, jog Tamsta pasirūpinsi neleisti dalykui eiti prie kokio nors nelaimingo galo.“

Vis dėlto įsisiūbavus patriotinėms manifestacijoms, kurioms toną davė Varšuva ir Vilnius, vysk. M. Valančiaus padėtis buvo sunki. Manifestacijas rengė bajorai ir šviesuomenė. Kunigai, kurie joms priešinosi, buvo apšaukiami tėvynės priešais, o pritariantieji susilaukdavo valdžios represijų. M. Valančius dėl manifestacijų bažnyčiose turėjo vykti į Petrapilį teisintis vidaus reikalų ministrui Valujevui, o paskui išleisti kunigams raštą, draudžiantį patriotines giesmes ir visokias manifestacijas. „Tai įsakydamas, reikalaujant civilinei valdžiai, turiu viltį, jog dvasininkija parodys jai pritinkantį išmintingumą ir neužsitrauks bausmių, nuo kurių apsaugoti nebūtų mano galioje“, – rašyta vyskupo aplinkraštyje, susilaukusiame įniršio pilno atgarsio.

Viename anoniminiame rašte, greičiausiai kokio karštuolio kunigo rašytame, nežinomas patriotas, išdėstęs policijos piktnaudžiavimus Kauno bažnyčiose, ragino M. Valančių pasekti kitų vyskupų pavyzdžiu.

„Jeigu neturėsi vyskupo Fijalkowskio drąsos ir atvirai nepasiskelbsi, kad vadovausi, jei neišeisi su žmonėmis į lauką ir drauge su jais nesiųsi maldas pas Dievą, – tai bent įsakyk uždaryti visas bažnyčias, nes dabar jose šeimininkauja ne kunigai, bet policija ir bjaurių visuomenės atmatų būriai, nes suterštuose altoriuose Dievas nepriims aukos. Pagaliau jau paties šalto galvojimo ir žydiško apskaičiavimo sumetimais, Tavo viešas pasirodymas sukilėliams, Ganytojau, yra būtinas. Kunigų žodžiais guodžiami žmonės garbingai iškentės akimirkos priespaudą ir ištvers, o ištverti reikia… Vargas mums, jeigu kartą valdžią suerzinę, parodysime savo silpnybę ligi tokio laipsnio, kad netgi savo bažnyčių ir maldų nesugebam apginti. Turėdama rankoje baimės ginklą, valdžia nuolat jo griebsis. Pagalvok, Ganytojau, apsvarstyk, perskaityk laikraščius, paklausyk, kaip visoje Europoje bruzda tautų banga, kaip visur dreba galiūnai, ryžkis ir pasirodyk viešai“ (J. Stakauskas, „Valančiaus laikų lietuviškasis darbas“, „Tiesos Kelias“, 1938, Nr. 11).

Tačiau gudrusis M. Valančius nepasirodė viešai, nors protestavo prieš bažnyčių profanavimą. Į tų dienų politinį sūkurį jis nesikišo, matydamas, kad sukilimas negali pasisekti ir atneš tik nelaimes.

„Dabar jau mano vaikai – jau nebe vaikai, bet viri fratres (broliai). Todėl ir kreipiuosi į jus kaip jau subrendusius virus cooperatores in vinea Domini (Viešpaties vynuogyno bendradarbius)“, – šitaip vyskupas M. Valančius 1862 m. gruodžio 13 d. pasveikino jį aplankiusius naujai įšventintus kunigus Petrą Šauluševičių ir Justiną Dovydavičių.

Taręs trumpą žodį apie mūsų pareigas, toliau kalbėjo: „Žinote, kas pasaulyje dedasi? Manifestacijos pasibaigė, ir jau prasideda karo baisenybės. Juk Lenkijoje jau vyksta revoliucija. Matydamas, kas darosi, jaučiu, kad ir lietuviai įsimaišys ir bus daug nelaimių. Katalikų Bažnyčia daug nukentės. Taip jaučia mano širdis. Todėl sakau jums, kai apsigyvensite paskirtoje vietoje, nesimaišykite į politiką, prisaikdinu jus Dievo vardu. Laikykitės savo pareigų: altoriaus ir brevijoriaus. Liūdni ateina laikai.“

Kaip savo atsiminimuose pažymėjo kun. J. Dovydavičius: „Toji vysk. Valančiaus kalba, pasakyta su tokia vyskupiška užuojauta, taip man įsmigo į širdį, kad ir šiandien, rodos, matau anos valandos vyskupo veidą, pilną meilingumo ir nujautimo ateinančių politinių baisenybių.“

Nepaliaujant beldžiantis, prašant, reikalaujant

Kai tik Papilės, Ventos ar Sedos, Darbėnų, Kalnalio ar Salantų bažnyčių varpai imdavo gausti, sodiečiai per laukus traukdavo išgirsti iš sakyklos skelbiamą žinią. Parapijos klebonas privalėdavo garsiai perskaityti sukilimo būrio vado pateiktą Lietuvos provincijos komiteto į sukilimą šaukiantį manifestą. Ir čia pat, šventoriuje, kur stoviniuodavo grupelė sukilėlių, būdavo verbuojami į kautynes pasišovę žygiuoti parapijos jaunuoliai.

Mažai ką patys turintys valstiečiai negalėjo jų aprūpinti maistu, todėl nori nenori gerovės punktais tapo dvarai. Kuris dvarininkas maistu neaprūpindavo geruoju, iš to buvo imama jėga. Puldinėtos ir valdžios įstaigos, paštų kasos, žydai pirkliai ir rusų kariuomenės mažesnių dalinių ginklų sandėliai. Besipriešinantieji sukilimui arba jam kenkiantieji, ypačiai išdavikai, sukilėlių teismo buvo baudžiami mirtimi.

Tarp parapijų kunigų atsirado vienas kitas, kuris pakluso valdžios griežtam įsakymui ir pranešdavo apie dvaran įpuolusius sukilėlius. Tačiau vysk. M. Valančius tokių „nusipelniusiųjų“ nevertino, laikė juos menkaverčiais ir, skirdamas į menkesnes vietas, savotiškai baudė. Bet neglostė ir toli gražu nei dvasininko uolumu, nei pavyzdiniu doroviniu elgesio nepasižymėjusiųjų.

„Daugelis net kunigų nepripažino dvasiškosios, o paskui ir svietiškos (pasaulietinės) valdžios“, – jau būdamas Kaune iš sakyklos kalbėjo vysk. M. Valančius. – Esu įsitikinęs, kad ne vienas išėjo miškan dėl to tiktai, kad norėjo išvengti mano reikalavimų ir pataikaudami savo geiduliams.“

Ir vis dėlto niekas negalėjo nuslopinti iš tėviškos širdies kylančio ganytojo rūpesčio dėl sukilime dalyvavusių dvasininkų arešto ir tremčių. Mintis, kokiu būdu padėti išlaisvinti į nuožmaus priešo rankas patekusius Žemaičių vyskupijos kunigus, 1863 m. liepą ganytoją lydėjo visą kelią nuo Varnių iki Vilniaus. Vyskupas Motiejus, gavęs kvietimą susitikti su gegužės vidury naujai paskirtu generalgubernatoriumi Michailu Muravjovu, žinojo, kad kalba bus nelengva. Mat jo galybės simboliu buvo Vilniuje Lukiškių aikštėje pastatytos kartuvės, kuriose gegužės 22 d. pakibo kun. Stanislovas Išora, gegužės 24 d. – kun. R. Žemackis, gegužės 28 d. – Boleslovas Kolyška, birželio 27 d. – Zigmantas Sierakauskas.

Tačiau, pasak istoriko kun. A. Aleknos, diplomatiniais gabumais, aukšta erudicija, stipria vidine jėga ir žmogišku žavesiu apdovanota asmenybė, koks buvo vysk. M. Valančius, matyt, savaip nuginklavo ir Koriku pramintą generalgubernatorių. Juk per pirmąjį susitikimą vyskupui pavyko Muravjovą paveikti, kad šis įsakytų išlaisvinti du suimtus kunigus. O ir vėliau iš Varnių skriejo generalgubernatoriui skirti raštai: „Prieš mano išvažiavimą iš Vilniaus, – netrukus rašyta, – Tamsta teikeis padaryti man laimę savo maloningu pavelyjimu (leidimu) stačiai kreiptis į Tamstą prašymu ir teikeis duoti man vilties, jog mano užtarimas bus išklausytas. Drįstu įteikti maloningiausią prašymą apie palengvinimą likimo kunigų, išvardytų pridedamajame lakšte (išvardyta 11 kunigų), kurie, mano numanymu, pilnai verti Tamstos dovanojimo ir aukštai viršininkiškos mielaširdystės.“

Arba vėl: „Dovanok, Tamsta, jog drįstu varginti Tamstos aukštai viršininkišką atydą (dėmesį) už vieną mano ištikimiausių draugų, 70-ies metų seniuką Peliksą Kontrimą (Šiaulių apskričio).“ Toliau M. Valančius aiškina, kad P. Kontrimas visai nesidomi politika, tiktai savo krašto tyrinėjimu, esąs visai ligotas, arešte laikomas jau šešis mėnesius, ant jo dvaro uždėtas sekvestras (draudimas arba ribojimas naudotis turtu).

Dėl M. Valančiaus užtarimo generalgubernatorius Muravjovas davė įsakymą išlaisvinti kunigus Rupertą, Bartkevičių, Giedraitį, Tautkevičių, kitus. Prašydamas generolo Bulyčevo užtarimo dėl Kvėdarnos klebono kun. Goiževskio arešto, vysk. M. Valančius pridėjo, kad jį papulkininkis Kazanskis suėmė vien dėl to, jog jam nedavė reikalaujamos pinigų sumos. Dinabarko tvirtovės komendanto vyskupas prašė paleisti kun. Lileiką, netrukus mirsiantį džiova.

Nėra abejojimo, vaikai mano, kad jūsų pasišventimas begalinis, kad jūsų meilė mūsų krašto neapsakoma: gal Viešpats Dievas užmokės jums kuo kitu, ne išliuosavimu (išlaisvinimu) mūsų, ne pergalėjimu rusų…

Užtardamas atskirus asmenis, M. Valančius priešinosi kiekvienam tikėjimą menkinančiam įsakymui. Vilniaus generalgubernatoriui nusiuntė tokį raštą: „Šiomis dienomis gavau kopiją paliepimo kariškojo viršininko, duoto Ukmergės isprauninkui (apskrities viršininkui) ir cirkuleriškai (plačiai) išsiuntinėto po visą pavietą (apskritį): jo tonas ir išsireiškimai, labai užgaunantys tikybinius kiekvieno kataliko jausmus, ne tiktai negali prisidėti prie krašto nuraminimo, bet priešingai lengvai gali iššaukti naujus sumaiščius.“

Sunkiais represijų laikais, kai vyriausybė mėgino žymią kaltės dalį suversti katalikų dvasininkijai, kai buvo areštuota daug kunigų, vysk. M. Valančius turėjo drąsos su atitinkamu raštu kreiptis į carą Aleksandrą II: „Tų nelaimių priežastis, neskaitant svarbių visuomenėje sumaiščių, yra šventenybių išniekinimas, beprasmiai kariuomenės atstovų gąsdinimai visuotinu išnaikinimu viso, kas yra katalikiška, kasdieniai kunigų areštai, nežmoniškas ir nepakenčiamas su jais elgimasis, didžiausias niekinimas ir žeminimas iš žemesniųjų kareivių pusės. Pranešdamas apie tai Jūsų Ciesoriškai Didenybei, drįstu maldauti palengvinimo katalikų gyventojų nepakenčiamo likimo pavestoje man vyskupijoje, pavelijimo dvasiškiems mokytojams sugrįžti prie savo apleistų bažnyčių.“

Ką į tai atsakė Aleksandras II, rugpjūčio 21 d. gavęs Žemaičių ganytojo laišką? Ogi įraitė piktdžiugišką pastabą: „Nors po jo laišku, rašytu man, jo nuoširdumu netikiu, šį faktą laikau reikšmingu ir negaliu nesidžiaugti, kad jis buvo priverstas padaryti tokį viešą pareiškimą vyriausybės norima dvasia.“ Ir persiuntė Vilniaus generalgubernatoriui M. Muravjovui.

Audra dėl priverstinio aplinkraščio

Pirmą kartą liepos mėnesį Vilniuje, kai vyskupas M. Valančius apsilankė pas generalgubernatorių M. Muravjovą, lyg maža spingsulė buvo švystelėjusi viltis. Bet kai antrą kartą rudenį kviečiamas nuvyko, rado „dalykus atsimainiusius: prisiklausiau visokių grasinimų, žadėjo man Kamčatką ir kartuves, tik mane užstojo ypatinga Dievo apvaizda…“

Kas lėmė tokias netikėtas permainas? Generalgubernatorius M. Muravjovas, numalšinęs ginkluotą sukilimą, siekdamas pademonstruoti carui Aleksandrui II savo gebėjimą įkvėpti krašto gyventojams ištikimybės imperatoriui jausmą, privertė dvarininkus pateikti visapusiško klusnumo pareiškimą, kuriuose pabrėžiamas priešiškas nusistatymas sukilimo atžvilgiu, pasmerkti revoliuciniai veiksmai ir viešai pareikšta, kad visam laikui lieka ištikimi caro valdiniai.

Vysk. M. Valančius, generalgubernatoriaus M. Muravjovo verčiamas išleisti analogišką atsišaukimą, derėjosi ir teiravosi, koks likimas bus tų, kurie metę ginklus grįš namo. Žodžiu buvo patikinta, kad grįžusieji iš sukilimo bus amnestuoti ir nebus baudžiami, todėl, savo ganytojišku stiliumi rašydamas, turėjo mintį apginti, pateisinti ir gelbėti areštuotus ir teismo laukiančius kunigus. Gavęs tokį vyskupo tekstą, ne juokais įsiutęs M. Muravjovas vysk. M. Valančiaus rugsėjo 6 dienos kone prievartą išplėštą raštą ištaisė, prikaišiojo savo pataisų ir plačiai paskleidė Lietuvoje. „Atsiduokit visiškai ant mylystos ir mielaširdystės aukščiausios mūsų krašte vyresnybės, kuriais Šviesiausias ciesorius pavedė macę (galią) dovanoti visiems, kurie pametę ginklus, parodys tikrą gailestį ir maldaus pasigailėjimo…“ – buvo sakoma tame iš naujo redaguotame ganytojo laiške.

Kilo didelė audra. Iš vienos pusės – caro valdžia vyskupą laiko dviveidžiu ir savo priešu, iš kitos – piktinasi sukilėliai. Spalio 11 d. vyskupas sulaukė rugsėjo 6 d. aplinkraštį smerkiančio sukilėlių vadovybės laiško. M. Valančiaus ganytojiškas laiškas buvo išverstas į prancūzų kalbą ir nusiųstas į Romą. Spalio 27 d. Lvive leidžiamo laikraščio „Czas“ įdėtas Tautinio Lietuvos vykdomojo komiteto Vilniuje atviras laiškas, kuriame stebimasi, kaip vyskupas taip galėjo rašyti. Matyt, buvo žiauriai verčiamas: „Jūsų žmonės herojiškai kovoja jau 8 mėnesius, negaudami jokios pagalbos…Tai šventa kova dėl nepriklausomybės, o jūs ją vadinate skausmingais vargais…“

Kitas spyglys – vysk. M. Valančiui per iškilmingus pietus įteiktas grasinantis laiškas paskvilis: „Užsivilk sau popo ryzą (rus. ряса, liet. sutana), nes toliau, jei taip nebosi – ant sausos šakos kabosi.“ Vyskupas to laiško neslėpė, rodė svečiams ir leido jį nusirašyti…

Laikinoji tautos vyriausybė 1863 spalio 29 d. savo rašte popiežiui Pijui IX padėkojo už Romoje surengtas viešas pamaldas už Lenkiją ir prašė paraginti krikščionis valdovus, kad jie siųstų reikalingos pagalbos lenkams, nes: „Lietuvoje atsirado tokių silpnadvasių, kurie, užmiršę pavyzdį dvasiškijos, vyriškai ginančios Bažnyčios ir Tėvynės teises, ir priešo vilionėms pasidavę, viešai Maskvos carui įteikė ištikimybės pareiškimą. Neatsižvelgdami į priešingą vidaus įsitikinimą ir visos tautos ištvermingumą…“ Tiems „silpniesiems“ palaikyti ir kovotojams sustiprinti prašyta Apaštališkojo palaiminimo.

Ką tą valandėlę sužinojus apie kilusias audras ir komentarus slėpė aštrūs vyskupo Motiejaus veido bruožai? Atsakymą galima rasti užrašuose „Pačiam sau“: „Muravjovas pareikalavo iš manęs rašto, šaukiančio žmones, kad padėtų ginklus ir pasiduotų rusų valdžiai. Sutikau ir daviau tiek, kiek jau buvo davęs gubernijos bajorų vadas (maršalka) ir visi apskričių vadai. Dėl to provincijoje mane kaltino nepatrijotiškumu. Tačiau tuo laiku kitaip pasielgti negalėjau.“ Juk Vilniaus vyskupas Adomas Stanislovas Krasinskis birželio mėnesį buvo ištremtas į Rusijos gilumą. Neparašius aplinkraščio, toks pat likimas būtų laukęs ir M. Valančiaus.

Ar Lietuvai nuo to padėtis būtų pagerėjusi? Nebūtų likę nė vieno autoritetingo asmens, kuris būtų galėjęs ginti bažnytinius reikalus ir užtarti tuos, kurie dėl sukilimo būtų nukentėję. Todėl, laikantis išorinės nuolaidumo taktikos, buvo galima tikėtis palengvinti areštuotų sukilėlių dalią, galbūt ir nuo kartuvių išvaduoti.

Negalėjo vyskupas Motiejus, sukilimui įsiliepsnojus, viešai skelbti rašyto savo ganytojiškojo laiško, kurį, žinojo, muravjoviško režimo laikais išleisti negalės. Ką jis skelbė? „Ne tiktai mes, bet ir visa Europa, matydama jūsų pasišventimą, stebisi ir sako: ach, kaip smarkiai šie vargšai kenčia dėl savo žemės. Per kiaurus metus gyvendami ne namie, be maisto, be apdangalo, kiek sielvarto, kiek šalčio ir bado jie pritirsta. Nėra abejojimo, vaikai mano, kad jūsų pasišventimas begalinis, kad jūsų meilė mūsų krašto neapsakoma: gal Viešpats Dievas užmokės jums kuo kitu, ne išliuosavimu (išlaisvinimu) mūsų, ne pergalėjimu rusų…“