Baigusi savo klajones po pasaulį, į Kretingą sugrįžo Jurgio Pabrėžos, arba tėvo Ambraziejaus, ranka rašytų pamokslų knyga „Kninga turinti savėj kozonius“. Šią knygą, tėvo Ambraziejaus surašytą 1822 m., Kretingos muziejui padovanojo brolis pranciškonas Julius Sasnauskas, perduoti ją patikėjęs Vilniuje gyvenančiam mūsų kraštiečiui „Pajūrio naujienų“ bendraautoriui Romualdui Beniušiui. Jungtinėse Amerikos Valstijose atsidūrusį pamokslų rinkinio originalą J. Sasnauskui perdavė amžinatilsį brolis pranciškonas Leonardas Andriekus, kuris rūpinosi pranciškonų vienuolyno palikimu. O į Kretingą sugrįžęs didžiausias iki šiol žinomas pamokslų rinkinys – ne tik dovana pranciškonų sugrįžimo į Kretingą 30-mečio proga. Tai – tarsi Jurgio Pabrėžos testamente išsakyto priesako „mano biblioteka netaksuotina, bet visa turi atitekti ne kam kitam, kaip tik Kretingos konvento bibliotekai…“ įvykdymas.
„Kai perskaičiau Jurgio Pabrėžos palikimo tyrinėtojo Giedriaus Subačiaus mintį, jog jis bus laimingas, jeigu jo straipsnis padės surasti tėvo Ambraziejaus knygą, pagalvojau – negi tikrai jos neįmanoma rasti? Visada vyliausi, kad Jurgio Pabrėžos palikimo gali būti Kretingoje. Ir kai sužinojau, kad tą knygą turi Julius Sasnauskas, pamaniau, kad tai – likimas: iš Kretingos išėjusi, į Kretingą ir sugrįžo“, – kalbėjo Jurgio Pabrėžos pamokslų knygos paieškų ėmęsis R. Beniušis.
Su J. Sasnausku jį suvedė Teofiliaus Matulionio labdaros-paramos fondo steigiamasis susirinkimas.
„Nors žinojau, kad disidentas Julius Sasnauskas lankosi Šiauliuose pas mano jau amžinatilsį motiną Jadvygą Petkevičienę – pati būdama disidente, ji rėmė ir daug bendravo su bendraminčiais, tačiau mudviem su Juliumi teko susitikti tik epizodiškai. O dabar – toks sutapimas: man prasitarus apie dingusius Jurgio Pabrėžos pamokslus, brolis pranciškonas ir prasitarė, kad knyga – pas jį, Vilniuje“, – R. Beniušis neabejojo, kad geriausia vieta knygai saugoti – Kretingos muziejus.
Praėjusių metų vasario 16 d. „Pajūrio naujienose“ publikuotame straipsnyje „Ar turės Kretinga savo palaimintąjį?“ R. Beniušis rašė, kad J. Pabrėža testamentu visą savo gausų mokslo ir kūrybos palikimą – didžiųjų autorių knygas, botanikos augalų rinkinius, savo pamokslų bei botanikos mokslų rankraščius – paliko Kretingos vienuolynui. Jis, 1821 m. paskirtas vienuolyno pamokslininku, pradėjo sudaryti savo pamokslų rinkinius ir juos suskirstė pagal temas, įrišo odiniuose viršeliuose, kad pamokslai neišsimėtytų ir patogu būtų jais naudotis.
M. Valančius savo knygoje „Žemaičių vyskupystė“ paminėjo 7 pamokslų rinkinius, kai vėlesni J. Pabrėžos palikimo tyrinėtojai kunigas Petras Ruškys (1876–1967) ir mokslininkas kalbininkas Antanas Salys (1902–1972) aprašo jų buvus dešimt. O štai 1939 m. lapkričio 2 d. Kaune leidžiamo spaudinio „Mūsų laikraštis“ publikacijoje „Žemaičių šventasis“, kuri skirta J. Pabrėžos 90 metų mirties sukakčiai paminėti ir kurią pasirašė J. Povilonis, rašoma: „…nėra beveik nė vienos didesnės parapijos, kur jis per eilę metų nebūtų sakęs po keletą pamokslų ir ištisomis valandomis nebūtų klausęs išpažinčių. Užtat jis puikiai pažinojo tų laikų gyvenimą, pažinojo žmonių ydas ir rūpesčius. Tai puikiai matyti iš jo užsilikusių pamokslų, o jų liko labai daug: 5 storos knygos ir 14 atskirų knygelių. Iš viso yra likę virš 500 pamokslų…“ (kalba netaisyta – aut. past.).
J. Pabrėžos kūrybinis palikimas ir jo asmeninės bibliotekos knygos Kretingos vienuolyno bibliotekoje išbuvo iki 1940 m., kai sovietinė valdžia ją uždarė, o išlikusias knygas ir rankraščius išvežė į Kauną ir perdavė Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekai, iš kurios dalis 1952 m. pateko į Vilniaus universiteto biblioteką.
Taip išsklaidžius biblioteką, dalis knygų ir rankraščių buvo sunaikinta ar dingo be žinios. Iš dešimties J. Pabrėžos pamokslų rinkinių šiuo metu išlikę ir žinomi tik trys. Kunigui P. Ruškiui bei pranciškonui M. Tamošiūnui, palankiai susiklosčius aplinkybėms, pavyko išgelbėti nedidelį kiekį knygų bei kelis pamokslų rinkinius. Nepasitikėdami sovietine valdžia, jie ieškojo kelių ir galimybės jų saugomus pamokslų rinkinius ar jų kopijas perduoti į JAV čia įsikūrusiems pranciškonams, iš kurių Viktoras Gidžiūnas (1912–1984 m.) didžiąją savo gyvenimo dalį paskyrė J. Pabrėžos gyvenimo ir jo veiklos tyrinėjimams, kuriuos vainikavo 1993 m. Romoje jau po autoriaus mirties išleista apie 300 psl. knyga-monografija „Jurgis Ambraziejus Pabrėža“. V. Gidžiūnas, pokario metais atvykęs iš Europos į JAV ir nusprendęs parašyti knygą apie vieną iškiliausių Lietuvos pranciškonų, pradėjo susirašinėti su pranciškonais vienuoliais, likusiais Lietuvoje. Šiandien žinoma, kad sovietiniais metais M. Tamošiūnas ir P. Ruškys Kretingoje turėjo šiuos J. Pabrėžos rankraščius: du pamokslų rinkinius – „Kninga turinti savėj kozonius“ (1822 m., 1244 p.), „Apei septynis sakramentus“ (apie 1820 m.) ir rankraštį „Rekolekcijos dvasiškos“ bei septynis smulkius tekstelius. Šių dviejų pamokslų rinkinių rankraščių kopijos pateko į JAV, taip pat – ir „Kninga turinti savėj kozonius“ originalas. Manoma, kad V. Gidžiūnas galėjo prisidėti prie to, kad šios knygos originalas atsidūrė pas išeivijos pranciškonus ir iki šiol buvo jų archyve.
Kretingos muziejaus direktoriaus pavaduotojas istorikas Julius Kanarskas, paklaustas apie tolimesnį J. Pabrėžos pamokslų rinkinio likimą, neslėpė: „Bandysime eksponuoti. Pamokslų rinkinio originalas papildys Jurgiui Pabrėžai skirtą ekspoziciją – greičiausiai pamokslų rinkinys pakeis mūsų turimą pamokslininko botanikos darbo kopiją.“ Be šių eksponatų, Kretingos muziejus dar turi vienuolio herbariumą-paveikslą, vieną jo knygelių, išleistą po mirties, atvirukų ir salantiškio Petro Kalendos sukurtą biustą. J. Kanarsko pastebėjimu, 128-ių J. Pabrėžos pamokslų rinkinys yra labai vertingas istoriniu, etnografiniu, kalbos požiūriu: „Tai – istorinis paminklas, atskleidžiantis mums to meto žmonių buitį, papročius, jų ydas ir gerąsias savybes. Savo pamokslams J. Pabrėža rengdavosi labai atsakingai, jis jautė pareigą pažinti tuos žmones, kuriems skelbdavo pamokslą. Praeitį mes labiau pažįstame per teisinius dokumentus, išlikusią materialiąją kultūrą, o čia turime gyvą pamokslininko surašytą istoriją.“ J. Pabrėžos pamokslai parašyti žemaičių tarme – jis, remdamasis dounininkų, arba kretingiškių, patarme, su mokytoju Simonu Grosu bandė sunorminti bendrinę žemaičių kalbą, taigi tėvo Ambraziejaus pamokslai, arba kozoniai, – dar ir paminklas mūsų kalbai. J. Kanarskas akcentavo ir tai, kad J. Pabrėžos pamokslai yra įskaitomi, nes parašyti dailia, tegu jau ir senstančio žmogaus, kaligrafiška rašysena – tokia, kokios tuometinėse mokyklose buvo mokoma nuo mažumės. Be kita ko, knygos originalas atskleidžia, kokia plati buvo J. Pabrėžos, kaip pamokslininko, geografija: pamokslus jis skelbė ne tik Kretingoje, bet ir Raudėnuose, Plungėje, Salantuose, Palangoje, Kartenoje, Darbėnuose, Lenkimuose, Kalnalyje, Budriuose, Veiviržėnuose, Beržore, Kantaučiuose, Jokūbave, Lieplaukėje, Vėžaičiuose, Tveruose, Laukžemėje, Žlibinuose.
