Lietuvos vaikų šventumo garsas

You are currently viewing Vyskupo Motiejaus Valančiaus tarnystė (I)
Vysk. Motiejus Valančius (1801–1875). Lietuvos nacionalinio muziejaus parodos katalogo „Žemaičių vyskupų galerija“ iliustracijos fragmentas

Vyskupo Motiejaus Valančiaus tarnystė (I)

Autorius Irena Petraitienė
Šaltinis bernardinai.lt, 2021 02 16

 

Prieš 220 metų, 1801 m. vasario 16-ąją (pagal naują kalendorių 28 d.), Salantų valsčiaus Nasrėnų kaime laisvųjų valstiečių šeimoje gimė Žemaičių didysis vyskupas Motiejus Valančius.

Prisimindami iškilaus katalikų ganytojo, švietėjo, rašytojo lietuvių beletristikos pradininko gyvenimo kelią, iš pradžių tylų, mažai pastebimą, bet vis sparčiau kylantį į viršų, savo asmens įtaka aptraukusį visą šalies horizontą, galėsime atsakyti į klausimą, kodėl XIX a. Lietuvos istorijoje vysk. M. Valančius pripažintas didžiausiu autoritetu.

Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia, kur buvusiame augustijonų vienuolyne glaudėsi Vilniaus vyriausioji kunigų seminarija. Redo Vilimo / „BNS Foto“ nuotrauka

Nuotykiai ir aukšti pasiekimai dominikonų mokykloje

Trečiasis Mykolo ir Onos Valančių vaikas, Kalnelio bažnyčioje pakrikštytas Motiejaus vardu, iki 15 metų gyveno tėvų ūkyje. Atlikęs įprastus kaimo darbus palinkdavo prie tėvo brolio Milašaičių kunigo Motiejaus Valančiaus-Volončevskio atvežto pradžiamokslio vadovėlio. „1816 metų rugpjūčio 30 d. mano tėvas Mykolas nuvežė mane į Kalvariją mokytis ir paliko Žvirkalnyje pas Gliozeraitę, – rašė dienoraštyje. – Ji buvo senosios gadynės pana, nepuikesnė už velnią, nemaža rėksnė, tačiau neblogiausia davatka.“ Tame Gliozeraitės laikomame bendrabutyje Motiejus buvo dvyliktas. „Buvau gana išlepintas ir liguistas, todėl mažas kaip vagelis, liesas kaip penėtas svirpliais, lengvas kaip ligota žąsis pavasarį.“

Šitaip save charakterizavęs, miliniu juodai dažytu surdutėliu ir ištrintais kailinėliais vilkintis, kepurę, konfederatką, užsidėjęs į dominikonų mokyklą atvykęs Valančių Motiejus prisistatė profesoriams, kurie jį, kaip gerai pasiruošusį, priėmė „stačiai“ į antrą klasę. Mokiniai kasdien eidavo į bažnyčioje tėvų dominikonų laikomas pamaldas. Kovo 7-ąją iškilmingai būdavo minima šv. Tomo Akviniečio diena, giedant procesijoje iš mokyklos į bažnyčią būdavo nešamas to šventojo paveikslas.

Tėvai dominikonai lenkiškai dėstė tikybą, prigimtinę teisę, antikinę, ypač Romos istoriją, senovės geografiją, retoriką ir poeziją, matematiką, fiziką, gamtos mokslus. Ne tik per pamokas, bet ir tarpusavyje mokiniai privalėjo kalbėtis tik lenkiškai, o kiekvienas, apie kurį praneš paskirtieji cenzoriai, ir bus įsitikinta, kad tarpusavy kalbasi žemaitiškai, bus „baudžiamas viešu sugėdinimu mokykloje“.

Nors mokykla laikėsi Vilniaus universiteto parengtos programos, klausė jo vizitatorių nurodymų, tačiau buvo gajūs ir viduramžiški metodai. „Profesoriai (mokytojai) turėjo teisės būti mokinių teisėjais ir budeliais, – rašyta M. Valančiaus atsiminimuose. – Kiekvienas buvo viešpats, neprivaląs niekam atsiskaitinėti. Nė vienas mokinys, nors kažin kaip gerai buvo išmokęs, kas užduota, negalėjo būti tikras, kad jo mokykloje nenuplaks, nes tai priderėjo ne nuo to, moki ar nemoki, bet nuo to, piktas ar nepiktas bus kunigas profesorius.“ Itin žiaurus buvęs lotynų kalbos mokytojas Gerardas Laurynas Klimavičius. Jo bijoti labiausiai reikėdavę, kai ateidavo neišsimiegojęs ir įkaušęs. Kartą, kai 24 antrosios klasės mokiniai negalėjo atsakyti, ką reiškia neužduotas išmokti žodis „indigeo“ (reikalauju), išsitraukė iš už aulo bizūną ir, pasak M. Valančiaus, pliekė, pliekė be galo… „Klasėje buvo 86 mokiniai. Ir visi drebėjo, nes liūtas draskėsi. Aš šiuo kartu išlikau, nes nebuvau pavėjuj.“ Tačiau prabėgus savaitei po tos „pirties“ ir Motiejui, kuris dėl jį pagavusios audros ir išgąsčio, kad „mirtis ant nosies“, pavėlavo į klasę, mokytojas Klimavičius kaipmat „įsegė šešis tokius skanius bizūnus, jog randus per šešias savaites nešiojos.“

Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia, kur buvusiame augustijonų vienuolyne glaudėsi Vilniaus vyriausioji kunigų seminarija. Redo Vilimo / „BNS Foto“ nuotrauka

Vieną dieną ant Beržokalnio prie „Viešpaties vakarienės“ koplyčios Motiejų pasitiko trys bendramoksliai, norėję pasitarti, kokiu būdu tironą Klimavičių įveikti. Išklausęs visų pasiūlymus, Valančius reikalą išguldė taip: „Jeigu nunešime skundą į Vilnių, kur universiteto rektorius yra Sniadeckis ar Liobenveinas, palaikys tai maištu; pranešus mokyklos globėjui baronui A. Renei, dominikonai iškels pietus, ir tuo pasibaigs byla; jei visa klasė eis pas prefektą, taip pat gali palaikyti susibaudimu. Tai, mano nuomone, mes patys turime jam taip įkyrėti studentiškais savo pokštais, kad jis pasijustų priverstas pamesti vietą… Nors prasimanytas pokštas ir nebūtų švelnus, tiek to: juk ir profesorius nėra švelnus.“ Ir iš tiesų, kai vienas išplaktas mokinys, prišliaužęs keliais lyg dovanoti prašydamas, apkabino Klimavičiaus kojas taip, jog išsitiesė aukštielninkas, jis dvi savaites sirgo ir į mokyklą daugiau nebeatėjo.

Tokie dominikonų mokyklos nuotykiai neužgožė mokiniams sudarytų lavinimosi sąlygų. Iš Krokuvoje rasto dominikonų archyvo matyti, jog M. Valančiaus lenkų, rusų, vokiečių, prancūzų kalbų žinios įvertintos „gerai“, o lotynų kalba ir iškalba – „puikiai“. Iš kitų mokinių ypatingai niekuo neišsiskyręs Motiejus sėkmingai baigė 6 klases ir turėjo teisę stoti į Varnių dvasinę seminariją. Per dvejus metus, 1824 m. lapkritį ją baigus, Vilniaus vyriausiojoje seminarijoje atsirado viena vakansija Žemaičių vyskupijai. Dėl jauno amžiaus dar negavęs kunigystės šventimų, Motiejus Valančius, kaip vienas geriausių seminarijos alumnų, buvo ten iškomandiruotas.

Mozyriaus, pirmosios Motiejaus Valančiaus tarnystės 1828–1834 m. vietos, bernardinų vienuolyno Šv. Mykolo arkangelo bažnyčia, 1942 m. Radzima.org nuotrauka

Pirmojoje tarnystės vietoje – Mozyriuje

„Vidutinio ūgio, tvirto sudėjimo, tamsaus veido, – tokį Motiejų Valančių Vilniaus vyriausioje seminarijoje, kur studijavo katalikų ir unitų vyskupijų čia siunčiami stipendininkai, pažinojo kun. Andrius Dabševičius. – Visame paviršutiniam pasielgime ir kalbėjimo būde, ženklu buvo kažkokio stebėtinai patraukiančio paprastumo. Pasižymėjo dideliais proto gabumais ir darbštumu: visados veiklus, visados užimtas.“ 1828 m. teologijos magistro laipsniu baigęs Vyriausiąją seminariją, rugsėjo 1 dieną Vilniaus katedroje vyskupas Tadeušas Kundzišius, jėzuitas, Vilniaus universiteto matematikos profesorius, 27-erių metų Motiejų Valančių įšventino kunigu. Ką jis reiškė gimtajai Žemaičių vyskupijai, liudija 1922 m. kun. Antano Aleksos biografinėje knygoje paskelbtas faktas: „Jau tuo laiku jaunutis Valančius tiek užsipelnijo Žemaičių seminarijai, kad jo vardu buvo pavadinta stipendija 700 muštinių, nežinomo asmens sudėta per Valančiaus tarpininkavimą klierikams išlaikyti. Valančius žymiai turėjo prisidėti prie tos stipendijos steigimo.“ (Žemaičių konsistorijos archyvas; knyga vizitacijų 1828 metų, „Summa Wolonczewska“ seminarijoje.)

Tačiau pirmoji kun. Motiejaus tarnystės vieta išpuolė Vilniaus vyskupijoje, Minsko gubernijos Mozyriaus mieste, kuris, beje, XII ir XVII a. priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, o nuo XVIII a. – Rusijos imperijai. Pavieto, apskrities, bajorų mokyklos tikybos mokytojas kun. M. Valančius Mozyriuje sakytus pamokslus sudėjo į rinkinėlį „Moje zabawy“ („Laisvalaikio darbai“).

Pavyzdžiui, viename pamoksle apgailestaujama, kad netgi tarp apsišvietusių žmonių esama tokių, kurie negali atsikratyti vaikystėje girdėtų pasakų ir fantazijų, tikėjimo sapnais, nors iš tikrųjų nebūna jokių pranašiškų sapnų. Šventieji yra tarpininkai ir užtarėjai, tačiau būtina pasitikėti vien Dievu, o relikvijas, paveikslus reikia suprasti kaip brangių mirusiųjų atminimą, o ne kaip garbinimo objektą. Iš graikų į lenkų kalbą išverstame pamoksle „Grigorijaus Nazianziečio kalba, pasakyta Tėvui ir susirinkusiai liaudžiai, perimant vyskupystės valdžią“ aptariama pačiam Valančiui labai svarbi kunigystės esmė ir paskirtis: „Dvasia mane skatina, kad stovėčiau tarpe jūsų ir tarnaučiau viešajam gėriui, o padėdamas kitiems, padėčiau pats sau. Dievo šlovę kad platinčiau, tikinčią liaudį Dievop vesčiau ir šventą tautą, kunigišką karalystę įsteigčiau. Kaip visas sodas yra gražesnis negu vienas medis ir visas dangus su savo šviesuliais negu viena žvaigždė, taip gražesnė yra visa Bažnyčia, gerai sutvarkyta, negu vienas žmogus, ištikimai atliekantis savo pareigą. Dėl to prieš akis reikia turėti ne tik savo gėrį, bet ir kitų naudą.“

1830 m. lapkričio pabaigoje Lenkijoje prasidėjusio sukilimo, siekusio atkurti unijinę Lietuvos ir Lenkijos valstybę, galinga banga 1831 m. pradžioje nusirito ir į M. Valančiaus gimtąją Žemaitiją. Nors istorinių įvykių pakraštyje likusio Mozyriaus pats sukilimas beveik nepalietė, tačiau, jį numalšinus, gudų gyvenamosiose srityse prasidėjo rusų vyriausybės plačiu mastu vedama unijos naikinimo ir unitų vertimo į stačiatikius akcija: vyko žiauriausios valstiečių egzekucijos (plakimai iki mirties).

Kun. M Valančius, matydamas, kaip imperija aiškiai siekia religinio valstybės vientisumo, mintyse skaičiuodamas prailgusius toli nuo gimtosios šalies praleistus metus, visa savo esybe jaučia, kad, susidorojus su unitais, ateis ir katalikų eilė. Apniukusi rodėsi ir jo, katalikų kunigo, ateities padangė. Nors vyskupas kunigaikštis Juozapas Arnulpas Giedraitis, XIX a. pradžios žemaičių tautinio ir kultūrinio sąjūdžio globėjas, po sukilimo savo vyskupijoje buvo netekęs valdžios ir negalėjo paveikti dvasininkų skyrimų, vis dėlto kun. Motiejus šiam ganytojui rašo vilties sugrįžti Žemaitijon prisodrintą laišką.

Panašiu laiku vysk. J. A. Giedraitis sulaukė Lietuvos švietimo apygardos globėjo prašymo, kad į Kražių gimnazijos laisvą tikybos mokytojo vietą jis pasiūlytų „vertą ir patikimų pažiūrų dvasininką“. Toks pageidaujamas asmuo, kaip rašoma vyskupo atsakyme, šiuo metu yra Mozyrio apskrities mokykloje, tai kapelionas M. Valančius, kurį prašoma perkelti į Žemaitijos vyskupiją. Prasidėjo beveik pusmetį trukęs susirašinėjimas tarp Lietuvos švietimo reikalus tvarkančių įstaigų ir Minsko gubernatoriaus Kartaševskio, kol pagaliau, gavęs iš Mozyriaus policijos pranešimą, kad Valančius esąs patikimų pažiūrų ir nedalyvavęs 1831 m. sukilime, tokiam perkėlimui pritarė. 1834 m. liepos mėnesį Valančius per Minską išvyko į savo naująją paskyrimo vietą – Kražius.

„Kražių mokslinyčioje“ palikti pėdsakai

„Nuo senų dienų ligi pat mūsų gadynės Kražiuose buvo aukšta ir už visas kitas geresnė mokslinyčia, todėl Kražiai gali skaitytis už šaltenį, iš kurio per kelis amžius plūdo apšvietimas į Žemaičius“, – rašoma 1848 m. išleistoje M. Valančiaus „Žemaičių vyskupystėje“. 1834 m. rugpjūtį Kražių jėzuitų įkurtą gimnaziją kun. M. Valančius pasiekė per patį rusų kalbos dėstymo įvedimo šurmulį. Mozyriuje įgijęs nemažą dvasinės-švietėjiškos veiklos patirtį, ją čia gražiai išplėtė ir savo mokiniams turėjo didelės įtakos. Kaip atsiminimuose rašė profesorius Andrius Matas Ugianskis, Kražių gimnazijos lenkai mokytojai gerai lenkiškai nekalbančius vaikus vadino „juodais žemaičiais“. O Bažnyčios istoriją dėsčiusio mokytojo M. Valančiaus pamokos įsiminė kone visam gyvenimui. Vienoje pamokoje apie reformacijos plitimą jis netiesiogiai priminė lenkų intrigas prieš Lietuvą, jos savarankiškumo gynėjų persekiojimą, sutrukdymą Vytautui karūnuotis karaliumi.

Buvusio Kražių gimnazijos mokinio Jono Zenkevičiaus 1850 m. tapytas Motiejaus Valančiaus portretas. Nuotrauka iš K. Misiaus leidinio „Kražių mokykla ir gimnazija 1773–1844“

Kitas Kražių gimnazijos mokinys, vėliau Kauno kunigų seminarijos rektorius, pirmasis vyskupo biografas Jeronimas Kiprijonas Račkauskis rašė (kalba netaisyta): „Kaipo kapelionas Kražių gimnazijos Valančius pasiliks ant visados pavyzdžiu visiems kapelionams. Rūpinos apie tikrą ir vienkart malonų aiškinimą mokslo ir apie paturėjimą tarp jaunuomenės nesuteptos dorybės; vaikus mylėjo, kaip tikra motina; taisė jų ydas, lavino charakterį, dėl to įgijo negirdėtą populiarumą: jauni protai visa širdimi prilipo prie jo. Kad klausė lekcijų, būriai berniukų turėjo apsiautę profesorišką jo katedrą, sėdėjo arba stovėjo, o jisai vieniems dalijo cukierkas, kitus glostė arba ant užklausimų atsakinėjo; vienu žodžiu klasėje būdavo klegesys; bet, pradėjus išguldinėti, tuojaus viskas nutildavo taip, kaip tai sakant, kad musė skristų, tai jų sparnų šlamėjimas girdėtųs, – taip noriai ir ramiai jaunuomenė klausės išguldinėjimų; tie patys vaikai tik ką rėksniai, davus ženklą, jog prasideda išguldinėjimas, su didžia atyda ištempė ausis ant žodžių numylėto kunigo ir gobėjos ryti mokslą. Meilė vaikų ir apskritai jaunosios kartos buvo charakteringas kapeliono širdies privalumas.“ („Tėvynės sargas“, 1901, nr. 2)

Rusinamoje gimnazijoje, kur per visuotinės ir Rusijos istorijos pamokas buvo ignoruojama ne tik LDK, bet ir Lenkijos istorija, šių tautų kultūros paveldas, vyresniųjų klasių mokiniams M. Valančius buvo tikras šviesulys. Kražių mokinys kun. Vincentas Prialgauskis, į lenkų kalbą vertęs „Žemaičių vyskupystės“ dalį apie katedrą, rašė šiuos įžangos žodžius: „Mano kapelionas tuomet buvo kunigas Volončevski (Motiejus Valančius), šios knygos autorius, kuris, vaikus mokydamas katekizmo, protarpiais ir apie tėvynės istoriją užsimindavo: iš jos pirmą kartą savo gyvenime išgirdau apie Jogailą ir Vytautą, Kęstutį ir Birutę, Algirdą ir kryžiuočius ir t. t. Prisimenu, kaip atidžiai IV klasėje klausėmės jo pasakojimų ir ryte rijome kiekvieną jo žodį. Jis kalbėjo garsiai, aiškia tarsena ir paprastai, ne vieno jaunuolio širdyje įpūsdamas tėvynės meilės ugnį, kuri nebegali išblėsti visą gyvenimą.“

Kodėl taip greitai kapelionas kun. Motiejus įgijo autoritetą ne tik tarp mokinių, bet ir tarp mokytojų? Kodėl ir aukštesniosios valdžios pareigūnai jautė jam palankumą? Visi M. Valančiaus gyvenimą tyrinėję biografai pažymi jo sumanumą, sugebėjimą maloniai nuteikti ir veikti pašnekovą, taip pat ryškų diplomato talentą. M. Valančius greitai įgijo autoritetą ir tarp mokytojų. Jau 1836 m. vasario mėnesį vokiečių kalbos mokytojas F. Maruševskis lenkų kalba parašė M. Valančiui skirtą eilėraštį, kuris 1841 m. išspausdintas L. Jucevičiaus sudarytoje knygoje. Šio eilėraščio prieraše teigta, kad jį „dėl nepaprasto išsimokslinimo ir uolaus atsidavimo mokyklinio jaunimo labui drąsiai galime laikyti iškiliausiu tarp Žemaičių vyskupijos dvasininkų“.

1836 m. spalio 25 (lapkričio 6) d. M. Valančiaus Kražių gimnazijos vadovo pareigoms prisaikdintas A. A. Bernhofas jį gyrė už pedagoginius gabumus, tarnybinį pareigingumą ir uolumą – už tai nusipelnąs ypatingo valdžios dėmesio. Už rengiamą istorinį-statistinį Žemaitijos aprašymą 1837 m. autorius buvo premijuotas 75 sidabriniais rubliais. Nors savo būsimąjį darbą valdžiai pavadino „Istoriniu-statistiniu Žemaitijos aprašymu“, tikėtina, kad jau tada galvojo rašyti „Žemaičių vyskupystės“ istoriją.

Laiškai ateinančioms kartoms

„Kražių knyginyčioj yra knygų, įvairiais liežuviais parašytų. Pradžią tai knyginyčiai davė Merkelis Giedraitis, Žemaičių vyskupas, kaipogi ir lig šiol daug tebėra knygų su jo parašu. Paskiau vyskupas Mikalojus Pacas nemaž knygų Kražių jezavitams dovanojo. Dar paskiau patys jezavitai apsčiai jų pripirko, – rašoma M. Valančiaus „Žemaičių vyskupystės“ istorijoje. Būdamas ne tik Kražių gimnazijos  mokytoju, bet ir bibliotekininku jis buvo visa galva ir visa širdimi pasinėręs į jam artimą knygų pasaulį. Kaip XX a. viduryje rašė bibliofilas Vaclovas Biržiška: „M. Valančius buvo įpratęs knygos pabaigoje įrašyti trumpą viso veikalo apibūdinimą, tai ir savo parašu patvirtindamas. Šiose pastabose jis pasireiškė ne tik rimtu teologu, bet ir istoriku, keliais trumpais ir ryškiais posakiais sugebančiu kritiškai įvertinti knygos teigiamas ir neigiamas puses. Tai rimta kritika įvairių katalikiškų sunkiausiai įkandamų teologinių traktatų. Valančius geru noru juos perstudijavo, įvertino ir tiek savo negausų iš Varnių ir Vilniaus universiteto išneštą bagažą pagausino, kad retai kas Lietuvos kunigų čia su juo lygintis galėjo.“

Antai susipažinęs su 1500 m. inkunabule „Apie šv. Brigitos kančias ir stebuklus“, M. Valančius taip įrašė: „Buvo laikai, kada ir tokios svajonės buvo laikomos aukščiausios būtybės apreiškimais, o šiandien net Biblija nebenorima tikėti.“

Jeano Cauvino 1552 m. veikale yra ši bibliotekininko pastaba lotynų kalba: „Kalvino veikalai, nors ir parašyti su įkarščiu prieš katalikus, tačiau jie turi nedaug ką smerktino.“ Kito humanisto – Erazmo Roterdamiečio, katalikų kritiko – 1558 m. knygoje yra šis patarimas (lotynų kalba): „Didžiai mokslingas Erazmas šio veikalo pabaigoje pažymėjo vietas, vertas dėmesio; todėl, skaitytojau, negaišk laiko jų ieškodamas.“

1590 m. išleistos knygos „Romėnų istorija“ trečiame tome yra tokia lotyniškai parašyta pastaba: „1835 metais Motiejus Valančius, bibliotekininkas, šį kūrinį skaitęs prisipažįsta ir net ne senovės mėgėjams rekomenduoja.“

M. Valančiaus pastaba išliko ir 1536 m. Paryžiuje išleistame II a. pirmoje pusėje gyvenusio Hermijaus veikale „Trijų vyrų ir mergelių dvasinių pratybų (regėjimų) knyga“: „Šiame tome maišomi šventi dalykai su bedieviškais. Iš seniausiųjų laikų garsus Hermijaus veikalas pritaikytas viduramžių vizionieriams.“

Jano Dubovičiaus knygoje „Hierarchija, arba apie viršenybę Dievo Bažnyčioje“ įrašė: „Šis veikalas yra ir retas, ir naudingas skaityti.“ Kuo šis veikalas patraukė kun. Motiejų? Tikriausiai todėl, kad šis žymus bažnytinės unijos LDK šalininkas savo darbe naudojosi Lietuvos metraščiais, Maskvos kronikomis, Vakarų Europos istoriniais šaltiniais. M. Valančiaus skaitymo pomėgius, kaip rašė prof. dr. A. Pacevičius, galima sieti ir su siekimu pažinti Žemaitijos istoriją, garsiųjų LDK kultūros veikėjų knygas, rinkti medžiagą jau gimstančiai „Žemaičių vyskupystei“.

Kražių kolegijos ir jėzuitų bažnyčios vaizdas apie 1844 m. Dailininkas – Angelas Kozlovskis. Šiaulių „Aušros“ muziejaus nuotrauka

Kodėl atsisveikinta su Kražiais?

Kražiuose artuose dirvonuose per šešerius metus gražiai suvešėjo M. Valančiaus mesti dvasinio, kultūrinio, istorinio pažinimo grūdai. Tačiau derliaus vainiką pinti teko palikti kitiems, nes 1840 m. birželio mėnesio pradžioje M. Valančius gavo Vilniaus katalikų dvasinės akademijos rektoriaus Antano Fijalkovskio raštą, jog gegužės 10 d. vidaus reikalų ministro jis yra patvirtintas tos akademijos adjunktu (jaunesniuoju dėstytoju). Birželio 25 d. Švietimo apygardos globėjui nurodžius, M. Valančius, iš Kražių mokyklos tikybos mokytojo ir bibliotekininko pareigų atleistas, netrukus išvyko į Vilnių.

1931 m. carinei rusų valdžiai likvidavus Vilniaus universitetą, Vyriausioji kunigų seminarija virto Vilniaus katalikų dvasine akademija. Tapus jos dėstytoju ir per dvejus metus apgynus teologijos daktaro laipsnį, Motiejui Valančiui atsivėrė vartai į platesnį pasaulį.