Šventumą liudija gyvenimas
Vyskupas E. Bartulis premija įvertintas už Stasio Šalkauskio minties įprasminimą ir plėtojimą.
Premija buvo įteikta spalio 6 dieną Šiaulių vyskupijos Pastoraciniame centre. Laureatas apdovanotas ir Henriko Orakausko sukurta skulptūra.
„Aš visa tai sujungiau su Šventuoju Raštu, – žiūrėdamas į H. Orakausko kūrinį, sako vyskupas. – Šventajame Rašte parašyta, kad garstyčios grūdelis yra viena iš mažiausių sėklų, iš kurios išauga medis, kurio šakose netgi paukščiai susisuka savo lizdus. Pažiūrėkite – viskas tinka! Išaugęs medis ir paukščiai lizdus sukasi. Akmuo – kertinis, ant kurio stovi visas mūsų gyvenimas, tai yra Kristus, uola. Ant šios uolos stovi mūsų gyvenimo pastatas, tada jis yra tvirtas. Visa simbolika man labai gili ir prasminga.“
– Esate Šiaulių miesto garbės pilietis, Šiaulių universiteto garbės daktaras. Kuo ypatingas šis įvertinimas – Stasio Šalkauskio premija?
– Man Stasys Šalkauskis yra labai brangus, manau, mūsų dvasia tam tikra prasme susilieja, susivienija. Labai prasmingas įvertinimas, nes S. Šalkauskis iš tiesų gyveno ta dvasia giliai, giliai, giliai įsišaknijęs – ir mes stengiamės taip gyventi. Šis atitikmuo yra labai prasmingas.
– Kada jūs atradote S. Šalkauskį ir jo filosofiją?
– Esu ir anksčiau domėjęsis, bet gal ne taip stipriai. Kai atvykau į Šiaulius, kai sužinojau, kad jis čia ir palaidotas, man S. Šalkauskis pasidarė labai artimas. Mąstau apie tai, kad jo šventumas yra nepaprastas, kaip pasauliečio žmogaus, kuris taip giliai susivienijo su Kristumi, su jo meile ir troško, kad visa tai būtų perduota jaunajai kartai.
Apie jo šventumą galime ilgai kalbėtis, diskutuoti, bet tai labai aiškiai liudija S. Šalkauskio gyvenimas. Mes kalbame apie mūsų palaimintuosius – Dievo tarną Ignacą Štachą, apie Barborą Žagarietę. Manau, kad mano uždavinys yra S. Šalkauskį taip pat iškelti į Dievo tarnus, nes tai yra nepaprasta asmenybė.
Jei žiūrime į šventųjų gyvenimus, visuomet iškeliami jų gyvenimo ypatingumai, savybės. Jeigu reikės rašyti apie Stasį Šalkauskį, mes turime medžiagos tomų tomus: unikalus dalykas, nes kartais apie vieną ar kitą šventąjį nėra ką net parašyti. O čia – tiesiog jo liudijimas visur, gyvenimo tikrovė, kuria jis gyveno, spinduliavo ir troško, kaip kažkokia bacila užkrėsti kitus – tuo geruoju, gražiuoju gyvenimu.
– Kokius S. Šalkauskio gyvenimo aspektus išskirtumėte?
– Mane labai žavi jo gilus susivienijimas su Kristumi. Kai jis gyveno Aleksote, Kaune, būdamas tokioje inteligentijos aukštumoje, beveik kiekvieną dieną pagal savo sveikatos galimybes (nes, kaip žinote, sveikatėlė jo nebuvo iš stipriųjų) dalyvaudavo Jėzuitų bažnyčioje Šventoje Mišių aukoje ir priimdavo Šventąją komuniją. Kai jam sakydavo priekaištus, ką jūs, profesoriau, toks žmogus ir einate vos ne kasdien į bažnyčią, jis sakė: „Tas, kuris nori kažką sukurti, turi bendradarbiauti su Kūrėju, su Amžinąja išmintimi“. Nes, sakė, aš esu be tos išminties visiškai niekas.
Apie religiją jis pasakė: „Religijos dvasia turi persunkti visą kultūrą, kitaip kultūra taps tuščiavidurė civilizacija“. Taip stipriai pasakyta! Vadinasi, tada civilizacijoje nėra branduolio, jėgos, kuri galėtų harmoningai suteikti sparnus kilti ir kelti kitus.
Mes matome tikrovę, kai žmonės neturi dvasios, matome tuščiavidurę civilizaciją.
Jo dorovė buvo ypatinga. Net sakydavo, kad jo dorovingumo kartelė yra per aukštai užkelta.
Jis buvo ateitininkų vadas po Prano Dovydaičio. To meto merginos šokdavo įvairius šokius, kurie buvo susijungę su pasaulietiška dvasia. Ateitininkėms merginoms sakydavo: „Jūs tų šokių nešokite!“ Tik ne visada jos klausydavo.
Kaip giliai jis išgyveno dėl kiekvieno žmogaus, ypač dėl jaunuomenės, jaunų merginų, kad jų dorovė būtų aukšta. Nepaprastas rūpestis! Jis nebijodavo pasakyti tiesos žodį ten, kur reikėdavo, nežiūrint nieko.
Bažnyčia mini šventąją Teresę Didžiąją, Teresę Avilietę, ispanę, nepaprastą šventąją, jos posakis buvo: „Vien Dievo gana!“ – „Sólo Dios basta!“
Ji sakydavo, jei žmogus turi Dievą, supranta ir gyvena jo artumu, tada jis myli žmones, tada jis yra visai kitoks žmogus. Apaštalas Jonas sako, tos meilės šviesoje gyvenimas tampa nuostabus, nes tada sugebame mylėti, nes be tikro meilės šaltinio mes esame bejėgiai. Pats Viešpats sako, kad be manęs jūs nieko negalite, nuo manęs atsiskyrę jūs nieko negalite nuveikti.
Bet kažkaip mes neįsiklausome į visa tai, neįsijaučiame.
– Ar planuojate daryti žingsnius, kad S. Šalkauskis būtų pakylėtas?
– Apie tai mąstau ir galvoju. Matote, mano troškimo dar yra mažai, reikia, kad ir žmonių troškimas būtų.
Pavyzdžiui, dėl vieno ar kito Dievo tarno, kurį iškėlėme, pirmiausia žmonės rodė iniciatyvą ir surinko parašus. Tuo remdamasis aš kreipiuosi į Šventąjį sostą.
Manyčiau, čia galėtų pasidarbuoti ateitininkai, nes jis buvo ateitininkijos vadas, galėtų rinkti parašus. Ir mūsų parapijų žmonės gal ateityje po truputėlį susijudins, nes asmenybė nepaprasta, ypač paliestų visą inteligentiją, jeigu žmonės turėtų gerą valią.
Kaip popiežius Jonas Paulius II sakė: „Atverkite duris, įsileiskite šviesą, įsileiskite meilę“. Ir mes turime įsileisti šį nepaprastą žmogų į savo kasdienybę. Priimti jį kaip asmenybę ir po truputėlį studijuoti tai, ką perteikė, nes jis rūpinosi ir Lietuvos valstybe, rūpinosi inteligentija, ypač jaunimu. Paliesta jo viskas, visos sritys – pačios svarbiausios.
– S. Šalkauskis kalbėjo apie visuomenės nuskaidrėjimą, kaip šiandien turėtume suprasti jo žodžius?
– Jis siūlo visiems žmonėms gyvąją dvasią – gyvosios dvasios sąjūdį. Jis nesiūlo kažkokio kitokio kelio, jis siūlo tai, kas yra 2000 metų patirtis. Tą dvasingumą, kurį priėmė šventieji, kurį priėmė dvasingi žmonės, jis siūlo visiems.
Nieko daugiau nereikia – kad visa tai būtų gyva, kasdienybėje pritaikoma.
Pavyzdžiui, esame išleidę rinkinį „Evangelija kasdien“, penkis tomus. Troškimas, kad Evangelija būtų atversta kiekvieną dieną ir kad Kristus, kalbantis kiekvieną dieną per Evangelijos puslapius, mus visus prikeltų naujam gyvenimui. Mes esame silpni žmonės, mums reikia paskatinimo, reikia vado, reikia ugnies. O Kristus sakė: „Aš atėjau uždegti ugnies ir taip norėčiau, kad ji liepsnotų, kad ji degtų“.
Ir S. Šalkauskio asmenyje ta ugnis degė. Tik tokie žmonės ir uždega kitus, kai patys dega ir liepsnoja.
Jis neskubėjo eiti modernizmo keliu ir man primena mūsų popiežių Benediktą XVI. Vertybės labai giliai turi būti saugomos. Neišbarstyti to turto. Ir dabartinis popiežius ragina branginti savo šaknis, savo šeimos šaknis.
Popiežius Pranciškus sako, kad išmintis yra seneliuose ir mes turime tą išmintį branginti. Jeigu dabar nubraukiame viską, nežinau, prie ko prieisime.
Išsigimstame, kai neiname tikruoju keliu, kurį nurodo Viešpats, sakydamas: „Aš esu jūsų kelias“. Tada vykome savo, o ne Viešpaties valią, ir matome rezultatus.
Reikia augti
– Ką tik baigėsi Seimo rinkimai. S. Šalkauskis politikai irgi skyrė dėmesio, kalbėjo, jog politika turi būti pagrįsta dorovingais principais ir valstybę statė ant lietuvybės, krikščionybės ir demokratijos pagrindo. Ar tinka šiandien tie patys pamatai?
– Nepaprastai aktualūs! Labai aiškiai pasakė: politika turi būti krikščioniška ir demokratinė. Mes turime leisti laisvai žmonėms kurti, tačiau ta kūryba turi būti pagrįsta laisve, kuri sujungta su meile, atsakomybe ir teisingumu.
– Ar šių dienų politikams reikėtų dažniau atsiversti S. Šalkauskį?
– O! Seime, Jono Pauliaus II maldos kambaryje, yra rinkinys „Evangelija kasdien“. Bet kiek seimūnų pažiūri, klausimas.
Kol kas matome lipimą per galvas – visiškai ne ta dvasia. Mums labai reikia augti. Kaip kardinolas Vincentas Sladkevičius sakė Atgimimo pradžioje, mums reikia augti ir laukti, ir laukiant augti, augti tomis tikromis vertybėmis, kurių niekas negali pakeisti.
– S. Šalkauskis daug vilčių dėjo į jaunimą, netgi sakė, jog prigimtinę jaunystę vėliau galima pakeisti dvasine. Jūs irgi daug dėmesio skiriate jaunimui, kasmet kartu keliaujate į piligriminius žygius – iš Šiaulių į Kryžių kalną, iš Kryžių kalno į Šiluvą.
– Taip, taip, taip! Nėra kito kelio, tik taip – mes turime būti jauni visą laiką, nežiūrint amžiaus, nežiūrint sveikatos, bet dvasia turi būti jauna ir gyva.
Kai kurie net sako: amžius toks, kaip jautiesi. Jei jautiesi žvalus, pilnas energijos, tada viskas yra gerai. Žiūrėkite, kartais jauni žmonės tokie nuliūdę, nusiminę, bedvasiai – senatvė aplankė, paseno per anksti.
Popiežius, kuris aplankė mūsų šalį, Jonas Paulius II, kuris ir Kryžių kalne aukojo šv. Mišias, nepaprastai mylėjo jaunimą. Pasaulio jaunimo dienos buvo viso pasaulio jaunimo suvienijimas. Kanadoje jis nepaprastai gražiai pasakė: „Jaunime, jeigu jūs būsite tuo, kuo turite būti, jūs pakeisite pasaulio veidą“.
Neįvertiname šalia esančio turto
– S. Šalkauskis kalbėjo ateities žmogui, ne tik savo amžininkams?
– Užtai jis ir buvo ateitininkų vadas, kad žvelgė į ateitį. Ateitį kuriame šiandien. Ne kažkada kursime, bet šiandien. Ir šiandien mes turime tapti kitais žmonėmis, šiandien mes turime keisti mąstymą, savo veiklą taip, kaip mums nurodo Amžinoji išmintis, Amžinoji meilė. Ir eiti šituo keliu drąsiai ir tvirtai.
– Jei S. Šalkauskis gyventų dabar, ar jis būtų girdimas mūsų visuomenėje, ar būtų suprastas?
– Sunku pasakyti. Kiekvienas spindulėlis šviečia – kaip bebūtų, ar jis purvyne įmestas ar kur, deimantas vis tiek spinduliuoja, vis tiek skleidžia šviesą.
Mes ir dabar turime asmenybių ir dvasingų žmonių, bet matome, kaip ta kita, pasaulietinė, pusė labai užgožia.
Imkime konkrečius dalykus: lošimų namus. Visi suprantame, kad yra toks skaudus dalykas, kurio turėtų visiškai nebūti. Medį pažinsime iš vaisių, jeigu jis duoda gerus vaisius, viskas gerai, jei medis neduoda gerų vaisių, jį reikia iškirsti.
Pažiūrėkite, tūkstančiai žmonių, o jei imsime pasaulio mastu, milijonai, lošimų namuose praranda gyvenimus, šeimas, turtą, garbę, viską. Kaip mes galime leisti, kad tokie dalykai vyktų mūsų visuomenėje?
Savo laiku teko būti Los Andžele, dabar nežinau, kokia padėtis, tada meras pasakė: pas mus lošimo namų nebus, važiuokite, kas norite, į Las Vegasą. Jis saugojo savo žmones, brangino. Jeigu mes mylime Lietuvą ir branginame savo žmones, jau seniai sakiau, iš lošimo namų reikia padaryti sporto treniruoklių aikšteles ir ten tegul žmonės eina, stiprina savo jėgas, sveikatą, o ne pralošia gyvenimus. Mūsų visuomenėje yra tokių skausmingų dalykų! Jei mokėsime radikaliai į visa tai pasižiūrėti ir skaudulius pašalinti, kiek būtų laimingų žmonių.
– Teko skaityti interviu su S. Šalkauskio sūnumi Juliumi Šalkauskiu, jis kėlė klausimą, ar Lietuvoje yra inteligentija ir pats atsakė: taip, inteligentų yra, bet daug pusinteligenčių ir prisiplakėlių. Kokia mūsų inteligentija jūsų akimis?
– Inteligentijai reikia pagrindų, reikia kertinio akmens. Jeigu to nėra, vėl kalbame apie tuščiavidurę civilizaciją.
Pagalvokime apie tą laikotarpį, kai žmonės su nepaprasta meile ieškojo vertybių, kai buvo viskas draudžiama, žmonės dar giliau skverbėsi, dar giliau pogrindis veikė, ieškodavo literatūros.
Dabar, kai viskas laisvai prieinama, žmonės pasroviui pradėjo plaukti lengvesniu keliu. O pasroviui, sako, plaukia tik negyvos žuvys.
Kaip Teofilis Matulionis sakė, per kančias į žvaigždes, mes turime visą laiką siekti aukštumų. Kai kopi į kalnus (mano tokia silpnybė yra), kažką visada nepaprasto atrandi ir pajunti, nors būna ir pavojų, ir sunkumų, ir nelengva, bet aukštumų siekimas žavi. Atsivėręs nepaprastas grožis viską atperka. Jeigu tik šliaužiosime, nieko gero nematysime.
– Ar Šiauliuose pakankamai įprasmintas ir įvertintas S. Šalkauskio atminimas?
– Trūksta ir labai. Manau, kad S. Šalkauskio gimnazija turėtų degti šia dvasia, tiesiog liepsnoti.
Brangenybė yra visai šalia, bet mes kartais neįvertiname, neatskleidžiame viso to turto. Todėl dabar – mūsų užduotis tai padaryti.
Dalytis grožiu
– Šiemet vyko jau dvidešimtoji Šeimų šventė – unikalus renginys, kurį pradėjote Šiauliuose, ir jis tapo žinomas visoje Lietuvoje. Kaip kilo idėja sukviesti šeimas?
– Romoje pamačiau, kaip popiežius Jonas Paulius II suburia pasaulio šeimas, teko dalyvauti pasaulio šeimų susibūrime Ispanijoje. Sužavėjo, kad susirenka nepaprastai daug šeimų, būna Santuokos sakramento atnaujinimas. Visa tai norėjau perkelti ir į Lietuvą, į mūsų vyskupiją.
Iš pradžių renginį darydavome „Saulės“ koncertų salėje, paskui, matome, nebetelpame! Sakau merui (tada dar Vytautas Juškus buvo) – reikia statyti naują areną! Juokavome, juokavome ir netyčia išėjo realybė. Kartais manęs klausia, kaip tu surenki tiek žmonių? Sakau, nerenku, patys ateina!
Tik dabar alinkybės truputėlį kitokios, turime, vilties, kad po truputį situacija pagerės.
– Kuriuos iš savo darbų išskirtumėte?
– Jeigu kūrybinius, man labai smagu išleisti kalendorius. Naujausias, penkioliktas, – „Marija, globok Europą“. Pagalvojau apie skilimus, nesutarimus, atsiskyrimus ir grįžimą prie šaknų – Europa pastatyta ant krikščioniškų šaknų, dabar nutolome ir matome rezultatus.
Pažiūrėkite viršelį, kokią gražią Mariją suradau – Ispanijoje, šv. Juozapo vienuolyne. Ji man taip patiko, niekur tokios nemačiau. Nepaprastas grožis.
Marijos nufotografuotos įvairiose Europos šventovėse, yra ir Lietuvos – Kryžių kalno, Šiluvos.
– Kalendoriai turi gilesnę prasmę, nei tik skaičiuoti dienas? Pristatykite plačiau idėją.
– Kalendorių išleidžiama visokių ir labai daug, mano mintis tokia – kad kalendoriai būtų dvasingi.
Pavyzdžiui, viso pasaulio alpinistų ir turistų pamėgta Materhorno viršukalnė Šveicarijoje. Einu laukuose ir prieš akis – Marija su kūdikiu, skulptūra ir kartu Materhornas matosi! Kas gali būti gražiau!
Arba – Italija, Neapolis, Pompėjos šventovė, Rožinio Karalienė. Visa tai labai žavi ir norisi tuo džiaugsmu, grožiu pasidalyti su žmonėmis.
– Visų penkiolikos kalendorių fotografijos – jūsų?
– Taip.
– Esate sukaupęs didelį fotografijų archyvą?
– Nuotraukų yra labai daug, bet kol kas nesiryžtu su jomis nieko daryti. Dabar visko labai daug, nesinori dar žmonių apkrauti.
– O kas dažniausiai būna jūsų fotografijų objektas?
– Mane žavi šventovės ir gamta. Daugiausia – kalnų vaizdai.
– Trūksta dabar galimybės keliauti į kalnus ir apskritai keliauti?
– Buvau kalnuose ir šiemet! Buvo truputį ramesnis tarpas po Kryžių kalno atlaidų, pabėgau į Alpes Italijoje. Kaip vienas mūsų alpinistas juokauja: vaikščiojame po Alpes, todėl – alpinistai.
– Ar aukštai kopėte?
– Virš 3 kilometrų. Kai sovietmečiu keliaudavome po Kaukazą, būdavo, kaip sakoma, „nuo pat dugno“ – eini labai toli, kol prieini prie kalno, paskui kol įkopi vieną ar kitą perėją. O dabar civilizuotuose kraštuose, kaip Austrija, Vokietija ar Italija, yra keltuvai. Tikrieji alpinistai kopia nuo kalno apačios, mes esame tik mėgėjai, būna, kad kažkurį etapą užsikeliame, o paskui jau kopi toliau. Yra visokių palengvinimų.
Arba užsikeli aukštai, o ten randi dar aukščiau, kur nekelia liftai – pėsčiomis einame toliau. Visur atsiveria naujas grožis, už kiekvieno kampo kažkas naujo. Tuo ir įspūdingi kalnai.
Stasio Šalkausio premija ir laureatai
Išeivijoje 1968 metais Ateitininkų sendraugių sąjunga įsteigė profesoriaus Stasio Šalkauskio premiją 50-osioms Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metinėms paminėti.
Keturios premijos įteiktos užsienyje gyvenusiems lietuviams: filosofui, egzistencialistui Juozui Girniui (1915–1994), premija skirta 1968 metais; istorikui, žurnalistui, pedagogui Simui Sužiedėliui (1903–1985), premija skirta 1970 metais; lietuvių literatūrologui ir menotyrininkui Jonui Griniui (1902–1980), premija skirta 1977 metais; technologijos inžinieriui, mokslininkui išradėjui, pasipriešinimo sovietiniam ir naciniam okupaciniams režimams veikėjui, profesoriui Adolfui Damušiui (1908–2003), premija skirta 1981 metais.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Šiauliuose pratęsta tradicija įamžinti S. Šalkauskio atminimą. 1991 metais Lietuvos kultūros fondo Šiaulių skyriaus iniciatyva premija pradėta teikti Lietuvoje, pagerbta 10 laureatų.
Po septynerių metų pertraukos – 2018 metais – Šiaulių miesto savivaldybė atkūrė Stasio Šalkauskio premiją.
Kas dvejus metus už tautos kultūros, meno, filosofinės ir pedagoginės minties įprasminimą ir plėtojimą skiriamos premijos dydis − 2 000 eurų.
Įprastai premija teikiama per S. Šalkauskio gimimo dieną – gegužės 16 dieną.
1991 m. – Romualdas Ozolas (1939–2015), filosofas, Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras, iškilus Lietuvos kultūros, visuomenės ir politikos veikėjas.
1993 m. – Arvydas Petras Žygas (1958–2011), antropologas, profesorius, kultūros veikėjas, ateitininkijos atkūrėjas Lietuvoje.
1995 m. – Vytenis Rimkus (1930), menotyrininkas, profesorius, habil. daktaras, kultūros ir visuomenės veikėjas, buvęs politinis kalinys ir tremtinys.
1997 m. – Sigitas Tamkevičius (1938), kunigas, Kauno vyskupijos arkivyskupas metropolitas.
1999 m. – Nijolė Alfonsa Gaškaitė-Žemaitienė (1938–2000), istorijos tyrinėtoja, pogrindžio dalyvė ir politinė kalinė.
2001 m. – Vytautas Sirtautas (1921–2008), Šiaulių universiteto profesorius, mokslo ir kultūros veikėjas, poliglotas, senųjų baltų kalbų tyrinėtojas.
2003 m. – Valdas Adamkus (1926), Lietuvos Respublikos Prezidentas, visuomenės ir politikos veikėjas, aplinkosaugininkas.
2005 m. – Leonidas Donskis (1962–2016), profesorius, habil. daktaras, kultūros ir visuomenės veikėjas, filosofas.
2008 m. – Libertas Klimka (1940), profesorius, habil. daktaras, kultūros ir visuomenės veikėjas etnologas, mokslo istorikas, etnokosmologijos pradininkas Lietuvoje.
2011 m. – Arūnas Sverdiolas (1949), filosofas, profesorius, habil. daktaras, pedagogas, Stasio Šalkauskio palikimo tyrinėtojas.
2018 m. – Alvydas Jokubaitis (1959), profesorius, filosofas, politologas, humanitarinių mokslų daktaras.
2020 m. – Eugenijus Bartulis (1949), Šiaulių vyskupas, Šiaulių miesto garbės pilietis, Šiaulių universiteto garbės daktaras.
Parengta pagal Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos inf.
Vyskupas Eugenijus BARTULIS
Pirmasis Šiaulių vyskupas E. Bartulis gimė 1949 m. gruodžio 7 d. Kaune, Šančių parapijoje, dešimties vaikų šeimoje, kurioje buvo jauniausias. 1968 m. baigė Kauno 7-ąją vidurinę mokyklą, 1971–1976 m. studijavo Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje, 1976 m. gegužės 30 d. įšventintas kunigu.
1976–1986 m. dirbo Kelmės, Radviliškio, Kauno Petrašiūnų ir Kauno arkikatedros bazilikos parapijų vikaru.
1986–1989 m. – Deltuvos, Bukonių ir Kauno arkikatedros parapijų klebonu.
1990 m. kovo 25 d. paskirtas Kauno arkivyskupijos kurijos kancleriu, po pusmečio – Kauno kunigų seminarijos dvasios tėvu.
Trejus metus (1992–1995) dirbo Kauno Kristaus Prisikėlimo parapijos klebonu, 1995–1996 metais – Kauno kunigų seminarijos dvasios tėvu, 1996–1997 metais – Kauno kunigų seminarijos rektoriumi.
1997 m. gegužės 28 d., Šventajam Tėvui Jonui Pauliui II įsteigus naują, Šiaulių, vyskupiją, kun. Eugenijus Bartulis nominuotas Šiaulių vyskupu. Vyskupu konsekruotas 1997 m. birželio 29 d. Kauno arkikatedros bazilikoje, minint Šv. apaštalus Petrą ir Paulių.
1997 m. liepos 13 dieną Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis iškilmingai įžengė į Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedrą.
2000–2010 metais ėjo Lietuvos Respublikos kariuomenės ordinaro pareigas.
Nuo 2003-ųjų – kasmet rengiamo piligriminio žygio Kryžių kalnas–Šiluva iniciatorius bei vadovas, vyskupijos Šeimų švenčių iniciatorius.
Parengta pagal Šiaulių vyskupijos inf.
Filosofas profesorius Stasys ŠALKAUSKIS
Gimė 1886 metais Ariogaloje gydytojo Julijono Šalkauskio ir bajoraitės Barboros Goštautaitės-Šalkauskienės šeimoje. 1888 metais šeima persikėlė į Rygą, bet po poros metų grįžo ir apsigyveno Šiauliuose.
1895–1905 m. mokėsi Šiaulių gimnazijoje. 1911 m. baigė Maskvos universiteto Teisės fakultetą. 1915–1920 m. studijavo filosofiją Fribūro (Šveicarija) universitete. 1922–1940 m. dėstė Kauno Vytauto Didžiojo universitete, 1939–1940 m. buvo šio universiteto rektorius, profesorius (1922). Prasidėjus sovietinei okupacijai, liko be darbo. 1941 m. vasarą persikėlė į Šiaulius, mirė 1941 m. gruodžio 4 dieną. Palaidotas senosiose Šiaulių kapinėse.
S. Šalkauskis paliko didžiulį mokslinį palikimą. Svarbiausi jo darbai: „Bažnyčia ir kultūra“ (studija, 1913 m.), „Kultūros filosofijos metmenys“ (1926 m.), „Bendrosios mokslinio darbo metodikos pradai“ (1926 m. ir 1933 m.), „Visuomeninis auklėjimas“ (1932 m.), „Ateitininkų ideologija“ (1933 m.), „Lietuvių tauta ir jos ugdymas“ (1933 m.), „Bendroji filosofijos terminologija“ (1938 m.), „Grožis filosofijos šviesoje“ (1928), „Bendrieji pedagogikos pagrindai“ (1936) ir kt. Daugybė mažesnių studijų bei straipsnių išspausdinta įvairiuose žurnaluose bei mokslo darbų rinkiniuose.
Įsteigė žurnalą „Romuva“, 1932–1934 m. redagavo žurnalą „Židinys“, bendradarbiavo katalikiškos orientacijos žurnaluose „Naujoji Romuva“, „Lietuvos mokykla“, „Draugija“, „Logos“ ir kt. S. Šalkauskis buvo Lietuvos ateitininkų vadovas (1927–1930), Lietuvių katalikų mokslų akademijos steigimo (1922) iniciatorius, nuo 1933 m. jos akademikas, pirmininkas (1938–1940).
1990 m. Lietuvoje pradėti rengti S. Šalkauskio devynių tomų „Raštai“ serijai „Iš Lietuvos filosofijos palikimo“.
Sutvarkyta išlikusi profesoriaus archyvo dalis saugoma Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje. Nemažai medžiagos sukaupta Šiaulių „Aušros“ muziejuje.
S. Šalkauskio vardu 1990 metais pavadinta gatvė, jungianti Trakų ir Ežero gatves.
1994 metais Šiaulių 7-ajai vidurinei mokyklai suteiktas Stasio Šalkauskio vardas.
Parengta pagal Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos inf.
