Apie kunigo, kaip dvasininko, nuopelnus (ne itin aukštai vertinamus Bažnyčios hierarchų, tačiau didžiulius tikinčiųjų požiūriu) savo laiku rašyta nemažai. Nenorėdama kartotis neaprašinėsiu jo darbo įvairiose parapijose, dažnų ir šiltų susitikimų su gausybe tikinčiųjų, aukojamas šv. Mišias ir organizuojamus piligriminius žygius, pamokslus, kurie buvo glaudžiai susiję su gyvenimu ir rodė teisingą kelią, ir apie žmogiškąjį dvasininko požiūrį į kasdienius dalykus, tokius svarbius gyvenimo keliuose pasiklydusiems žmonėms.

Daug metų lankydavau kunigą kukliame pagal plotą ir įrangą jo bute Vilniuje su atsiveriančiu vaizdu į Nerį. Pro langą buvo matyti seni buvusio vienuolyno ir Šv. arkangelo Rapolo bažnyčios mūrai, kur 1982-1990 metais kun. Antanas klebonavo. Tą laikotarpį, kaip ir laiką, praleistą Riešės parapijoje ir Antakalnio Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijoje, kur dar savo mirties metais dirbo ganytojišką darbą kaip kunigas rezidentas, visada prisimindavo su dėkingumu. Vyriausi Šnipiškių gyventojai prisimena „šį gerą, bet keistą kunigą“, kuris „ne tik į operą ir baletą bėgiodavo į netoliese esantį teatrą iš bažnyčios per Žaliąjį tiltą, bet ir lankydavosi visose lenkų renginiuose sovietmečiu“. Beje, net kai kuris iš lietuvių žurnalistų yra pabrėžęs, kad sovietmečiu A. Dilys buvo nuolatinis vienintelio tuomet lenkų knygyno „Draugystė“ („Przyjaźń“) klientas. Reikėtų pabrėžti, kad geriausias knygas buvo galima įsigyti šios parduotuvės „užnugaryje“, kur irgi galiojo eilė.

Šiandien atėjo kiti laikai. Dažnai matome kunigus be koloratkos besišypsančių draugų būryje. Važinėja geromis mašinomis, atostogų vyksta į egzotiškas šalis, puošniai įrenginėja klebonijas, privačius butus ir net namus. Vis dėlto aš asmeniškai jaučiu daugiau pagarbos „senosios datos“ kunigams.

Kun. Antano kambarėlis Goštauto gatvėje buvo kiek ankštokas: rašomasis stalas su kėde prie lango, du foteliai su atverstomis knygomis ir laikraščiais skaityti, sofa, dvivėrė rūbų spinta, sienos spinta knygoms, o priešais ant sienos – lentynos enciklopedijoms, žinynams, albumams ir žodynams (džiaugiuosi, kad vieną jų – lotynų – „paveldėjau“). Sakydavo, kad jeigu ko gyvenimui trūkdavo, tai tik balkono arba darželio, nes mėgdavo gryną orą. Dėl šios priežasties beveik nesinaudodavo viešuoju transportu. Net būdamas jau senas pėstute eidavo į Antakalnį, Šnipiškes ar Užupį. Neturėjo automobilio ir net vairuotojo pažymėjimo. Nemokėdavo nei dirbti su kompiuteriu, nei aptarnauti spausdintuvo. Bet ir netroško bet kokia kaina technikos naujovių sakydamas, kad internetas ir mobilieji telefonai, nors ir duoda naudą, daro daugiau žalos, nes prisideda prie tarpžmogiškųjų ir tarpšeimyninių santykių nykimo.

Paskutiniais metais prieš mirtį kun. Antanas – kaip sakydavo – „padarė tvarką“, sumažindamas viską iki minimumo. Tačiau visada prisiminsiu jo nekrentantį į akis, bet jaukų butuką tokį, koks jis buvo kadaise. Ant sienų, be trijų popiežių palaiminimų, kabėjo paveikslai su bažnyčių, kuriose kun. A. Dilys paliko dalelę savo gyvenimo, paveikslai – „už dėmesį ir žmogiškumą“ dėkingų parapijiečių atsisveikinimo dovanos. Senos fotografijos, tarp jų – ir iš studijų laikų. Anapilin iškeliavusių seminarijos kolegų nuotraukos, iš kurių vis dar gyvas tik kardinolas Henrik Gulbinovič (g. 1923 m.), kun. A. Dilio bendraamžis, su kuriuo iki galo palaikė ryšį ir kuris lankydavosi Goštauto gatvėje.

Atrodo, kad savo nerašytą kunigo šūkį Patientia et caritas kun. Antanas perėmė būtent iš savo seminarijos laikų kolegos Henriko. Ji reiškia „kantrybė ir meilė“. Pirmoji dorybė, kaip aiškino kun. Antanas, reiškė „ištverti kančią“. Mirties nebijojo. Sakydavo, kad per savo gyvenimą žmogus turi laiko priprasti prie to, kas neišvengiama. Į klausimą, ar žino, kas laukia anapus, atsakydavo: „Niekas nežino.“ Kelrodžiu jam visada buvo kun. Prelatas Juzef Obrembski (1906-2011) iš Maišagalos, sulaukę 105 metų – populiarus ganytojas, iki gyvenimo pabaigos išsaugojęs šviesų protą. Žiūrėdamas į fotografiją, kur stovi apsikabinę ir jaunesni, dažnai retoriškai klausdavo: „Ar aš tiek sulauksiu..? O taip norėčiau. Iš tėvo pusės turiu gerus genus.“

Kun. A. Dilys nenoriai vilkėdavo juodos spalvos drabužius. Rinkdavosi tamsiai mėlyną, grafito ir visus pilkumo atspalvius. Mėgo vilnones berankoves, atseit „šildo senus kaulus“. Tai buvo labai svetingas žmogus. Kiekvienas susitikimas prasidėdavo nuo „arbatėlės“. Visada būdavo lietuviška vytinta nugarinė ar kita rūkyta mėsa, baltas varškės sūris, desertui – vaisiai. O tiems, kuriuos mėgo labiau – maža „gero konjakėlio“ taurelė. Dėl skrandžio problemų, kurios jį kamavo nuo kalėjimo Karagandos ir Vorkutos lageriuose (1949-1956), valgydavo po nedaug, bet dažniau. Pavyzdžiui, labai mėgo šaltieną iš vištų kojelių su daržovėmis, įvairiai patiektus virtus raudonus burokėlius ir gydytojų nerekomenduojamus rūkytus šprotus. „Et, tokie mažai žmogiški malonumai, – sakydavo. – Kas žmogui senatvėje liko…“

Knyga „Gyvenimas – tai didelė paslaptis“ („Życie – to wielka tajemnica”, „Magazyn Wileński“, 2003), kurią apie jį parašiau, labai kunigui patiko. Kiekvienas jos skyrius buvo autorizuotas. Stebėtina, kad jis kruopščiai atlikdavo visus „namų darbus“. Sąžiningas ir pareigingas, o kartu labai tikslus, niekada nepakeitė mūsų susitikimo laiko. Buvau, ko gero, vienintelis žmogus, kuris kada nors galėjo pažvelgti į jo privačius užrašus, o šie vėliau, prieš mirtį, buvo sunaikinti. Kunigo Antano refleksijos ir prisiminimai nevargino. Juose nebuvo pamokymų ir gatavų gyvenimo receptų, nereikalingo moralizavimo ir su kasdieniu gyvenimu nesusijusių pamokslų. Tai buvo asmeninis dienoraštis (pirmus tokius užrašus pradėjo dar mokyklos laikais) žmogaus, kuris sąmoningai pasirinko kunigystės kelią, stengdamasis būti jam ištikimas, nepaisant įvairių gyvenimo pagundų ir likimo negandų. Manė, kad kunigams ir vienuoliams laikytis Dešimties Dievo įsakymų sunkiau nei pasauliečiams, reikalauja didesnio pasiaukojimo. Pats irgi turėdavo su tuo problemų. Nežinau, ar tai buvo kunigo Antano gyvenimo „credo“, bet prieš daugelį metų darydama jam nuotrauką prie rašomojo stalo nufotografavau asmeninių užrašų fragmentą: „Padėti žmonėms tyliai. Gyventi pakeliant kančią. Suspėti atsisveikinti su pasauliu, einant į susitikimą su Dievu.“

Daugelį metų kunigas Dilys buvo mano asmeninis nuodėmklausys. O pats išpažintį atlikdavo pas ilgametį savo draugą, dabartinį Minsko-Mogiliovo arkivyskupą metropolitą kunigą Tadeušą Kondrusevičių (g. 1946), kuris irgi lankydavosi Goštauto gatvėje. Kun. Antanas, kuriam reikėjo dėmesio ir palaikymo, taip pat ir su manimi dalydavosi savo abejonėmis, su kuriomis susidurdavo kaip ir kiekvienas mirtingasis. Iš Vilniaus atsiųsdavo man laikraščių su įdomesniais straipsniais. Visi laiškai ir atvirukai buvo su antspaudais, t. y. su jų išsiuntimo diena, mėnesiu ir metais. Kartais dėl juoko prirašydavo dar ir valandą. O savo korespondenciją pradėdavo nuo informacijos, kurio mėnesio kurią dieną ir valandą atvirukas buvo gautas. Paskutinio jo jubiliejaus proga buvome jam mes su vaikais išsiuntę atviruką su nupieštu šampano buteliu. Atėjo atsakymas: „Ačiū už šampaną. Labai skanus. Gaila tik, kad tiek mažai.“ Turėjo gerą humoro jausmą. Kartą paskambinau jam ir paklausiau, ar galėčiau jį aplankyti su savo drauge. Rimtai atsakė: „Tik su sąlyga, kad ji jauna ir graži. Mano epochos damų mano draugijoje yra pakankamai.“

Galvojome apie naują knygą, tačiau amžius ir liga tam sukliudė. Turbūt taip turėjo būti. Gyvenimas buvo nugyventas… O juk būdamas 96-erių, iš kurių 72 skyrė kunigystei, kunigas Antanas toliau mylėjo gyvenimą. Dažnai sakydavo, kad žmogaus gyvenimo paslaptis (pradžia ir pabaiga) yra ir iki galo liks nesuvokiama, nes gyvenimas yra Dievo dovana, o ar jis bus gražus ir prasmingas, daug priklauso nuo mūsų. Net būdamas garbingo amžiaus kunigas nenustojo žavėtis pasauliu. Mylėjo žmones ir knygas, noriai žiūrėdavo filmus apie gamtą ir gyvūnus, o paskutiniu gyvenimo periodu, kai dėl amžiaus ilgiau būdavo bute, atėjo susidomėjimas detektyvais – literatūra ir filmais.

Kun. A. Dilys – tai tam tikra prasme kunigas mąstytojas. Skaitė ir rašė daug, kad mąstytų. Noriai kalbėdavosi su žmonėmis (turėjo kantrybės kiekvieną išklausyti), kad turėtų ką apmąstyti. Kasdien lavindavo savo protą lotynų kalba. O visų pirma, savo protą regeneruodavo žaisdamas šachmatais. Kiek šachmatų mėgėjų apsilankė įvairiose klebonijose ir kiek kunigų ar vienuolių žaidė partijas, šiandien neįmanoma net suskaičiuoti. Beje, ne tik aš, mano vyras, bet ir mūsų sūnūs yra kadaise buvę kunigo partneriai žaidžiant šachmatais arba šaškėmis. Tarp mano artimųjų, kai kalbama apie kažkokio darbo ar veiksmo pabaigą, arba visišką problemos sprendimą, įsišaknijo žodis „šach“. Mėgstamas kunigo Antano žodis „šach“ tiesiog tapo mūsų šeimos anekdotų kanonu.

Lankydavomės pas kunigą per tradicinius pusryčius per Kalėdas. Tuomet susipažinome su kunigo seserimi Ana ir broliu Vitoldu (mirė bevaikis). Šie susitikimai visada būdavo skiriami kunigo tėvų atminimui, o prieš bendrą maldą visada būdavo pabrėžiama: „Gyvenome dorai ir darniai.“ Apie tai, kad po pusryčių grįžtume namo, nebuvo nė kalbos. Juk laukė… šachmatai! Būdavo žaidžiama taip ilgai, kol šeimininkas laimėdavo prieš kiekvieną. Tad kartais prašydavau vyresnio sūnaus (lankė šachmatų mokyklą ir dalyvaudavo tarptautiniuose turnyruose), kad pasiduotų. Tačiau būdavo, kaip toje patarlėje, kad pataikė dalgis ant akmens, tad kelis kartus buvome užtrukę iki vėlyvo vakaro.

Mano sūnus labai mėgdavo, kai kunigas Dilys linksmai pasakodavo apie savo vaikystę: apie tėvą Juozą Dilį (1868-1954), zakristijoną iš Švenčionėlių bažnyčios, apie dievobaimingą motiną Antoniną iš Dindulių (1884-1940), kuri parodė kelią pas Dievą ir į kunigystę (daug jaunesnė už savo vyrą paliko Antaną našlaitį, kai šiam buvo 16 metų), ir apie tai, kaip iš namų išsinešė pagarbą kitam žmogui. Suprantama, kad didžiausią susidomėjimą kėlė pasakojimai apie mažo Anteko vaikystės žaidimus. Tėvai negalėjo sau leisti pirkti žaislų. Užsiėmimus reikdavo patiems sugalvoti, nes tėvai dirbo. Kadangi Diliai gyveno prie klebonijos, jų vaikai su savo bendraamžiais žaisdavo arba klebonijoje, arba tuščioje bažnyčioje, arba šventoriuje, dažniausiai atkartodami klebono ir zakristijono veiksmus, judesius ir mimiką per šventines eitynes ir procesijas aplink bažnyčią. „Buvau mažas, putlus, tad mano brolis ir sesuo ar kiti vaikiščiai mane praminė, kad galiu būti storas barokinis angeliukas.“ Ir kun. Antanas pradėdavo vaizduoti apvalaus veido angeliuką, jo šypseną ir dviprasmiškas pozas… „Antuk, – pamokydavo jo bendraamžiai. – Tu daugiau perkreipk veidą ir pilvą išpūsk, nes kažkaip per mažai pilvotas…“

O dar buvo linksmiau, kai medikams kategoriškai uždraudus valgyti bet kokius saldumynus, o ypač – šokoladą (šeimininkė iš kunigo kambario tuomet vis išnešdavo padėklus su saldainiais), kunigas atidarydavo rūbų spintą, kurioje stovėjo maišas (tiesiogine prasme) su jo mėgstamo „Rūtos“ fabriko saldainiais ir liepdavo įsismaginusiems berniukams semtis iš jo saujomis. O pats po truputį valgydavo tuos saldainius naktį. „Kitaip negaliu užmigti“, – teisinosi. Prašė neatskleisti šios paslapties šeimininkei, kuri stebėjo, ar kunigas nepažeidžia šio draudimo. Tačiau kai per kitą apsilankymą ponia Marija atidarė duris, mūsų jauniausiasis iš karto nubėgo į kunigo kambarį kone šaukdamas: „Dėde Antanai, ar ir šiandien bus tų skanių saldainių iš spintos, kuriuos kunigas valgo naktį?!!“  Kunigas garsiai nusijuokė, o po to jau ramiau pasakė: „Juk žinai, Karoli, kad jų ten visada yra.“ Šeimininkė neteko žado.

„Dėdė Antanas“ – taip ji pavadino mano vaikai ir toks būtent šviesaus atminimo Antanas Dilys liks mūsų atmintyje. Pats kunigas sakydavo, kad tokių šiltų, o kartais ir humoristinių apibūdinimų („mūsų popiežius“, „Vilniaus krašto patriarchas“, „paprastas ir malonus kunigas“, „Vilniaus bažnyčios nestorius“, „rūpestingas nuodėmklausys“, „dėdė Antanas“ (lenk. „wujaszek Antoni“) dėka pasijuto vertingu žmogumi – tiek visuomenės, tiek šeimos dalele.

Viena man įsimintiniausių dienų… Tai buvo jau po kunigo šeimininkės ponios Marijos mirties. Apie kurią, į mano skaniai pavalgyti mėgstančio jaunesnio sūnaus klausimą, ar buvo gera virėja, kunigas Antanas kaip visada su humoru yra atsakęs: „Kaip matai, manęs nenunuodijo.“ Atskridome lėktuvu iš Vokietijos ir, kaip įprasta, iš anksto susitarėme dėl šachmatų partijos. Pasakiau kunigui, kad kol žais šachmatais su mano Karoliu, aš nuplausiu langus, sutvarkysiu butą ir kad paruoštų drabužių skalbti. „Gerai, viskas bus paruošta“, – atsakė klusniai.

Atvažiavome į Goštauto gatvę stengdamiesi nepavėluoti nė minutės (visada itin punktualus kun. Antanas netoleruodavo, kai kas nors vėluodavo). Aš, žinoma, apsirengusi darbiniais drabužiais, pasiėmusi kempines, skudurus, muilą, skalbimo miltelius ir įvairias kitas švaros priemones.

Šachmatai, tradiciškai jau laukė ant taburetės (vienas žaidėjų visada atsisėsdavo ant sofos, kitas – ant kėdutės). Kunigas kviečia mane atsisėsti šalia į fotelį, kai ant antrojo sudėta naujausia spauda, knygos, kurias pastaruoju metu kunigas nusipirko ar gavo, ir nuotraukos, kurias dar norėtų man parodyti, paaiškindamas, kas yra kas.

Žiūriu į kunigą Antaną nustebusi. Juk turėjau tvarkytis. O jis man sako: „Sėskis, Liliana. Mes su Karoliu turime rimtą šachmatų partiją, o Tau paruošiau popierių. Skaityk ir konspektuok. Kiekvienas šiame pasaulyje turi daryti savo darbą. Ar manai, kad leisčiau rašytojai purvinti brangias rankytes? Bet kad norėjai man senam padėti, esu dėkingas, nepamiršiu.“

Kunigas mėgdavo fotografuotis, o visų pirma – mylėjo žiniasklaidą ir noriai susitikdavo su spaudos, radijo ir televizijos žurnalistais. Vis jautėsi nepastebimas, neįvertinamas. Galbūt dėl to, kad gimęs iš motinos lenkės ir tėvo lietuvio, stengdamasis katalikų Bažnyčios tikinčiuosius vienyti, o ne skaldyti, kai kurių buvo iš anksto priskiriamas konkrečiai politinei stovyklai. Net per paskutinį mūsų pokalbį prisiminė apie tai, kad nieko didelio iš Lietuvos ir nenorėjo „tik prelato sagučių“, tačiau kodėl jų niekada negavo, taip iki galo ir nežinojo. Nenuostabu tad, kad drebančiomis rankomis ir su ašaromis akyse, bet visų pirma su dideliu dėkingumu priėmė lenkų Šv. Stanislovo ordino Riterio kryžių. Išdidžiai rodė jį per mūsų paskutinį susitikimą „šachmatų partijai“ Goštauto gatvėje, pozuodamas nuotraukai.

Tai buvo paskutinė mano daryta kunigo Dilio nuotrauka, o galbūt ir apskritai paskutinė, kurioje likus keliems mėnesiams iki mirties (reikia pabrėžti, kad iki paskutinių dienų jo protas buvo itin aštrus), kaip visada atrodė žvaliai. Apskritai buvo žvalios, nesiskundžiančios senatvės pavyzdys. Beje, labai mėgo išsireiškimus „žvalus veidas“, „žvalus senukas“… Beje, labai mėgo sužiedijusią duoną ar džiūvėsius ilgai burnoje laikyti ir kramtyti. Tai jam primindavo karo ir kalėjime praleistus pokario metus, kai kramtydamas kietos sudžiūvusios duonos gabalėlį apgaudinėdavo alkaną skrandį.

„Dėdė Antanas“ mėgdavo sakyti: „Reikia rūpintis gyvais, o mirusius pakanka prisiminti.“ Rūpinomės, kunige Antanai, kaip galėjome, o dabar prisimename…

Garbė Tavo Atminimui!