Ir Jis man tada atrodė niurzglys nesugebantis “blaiviai” vertinti realybės.

Štai, praėjus dešimčiai metų po Jo mirties stoviu prie Jo kapo su bendraminčiais ir atiduodu pagarbą Jo drąsai. Tuo liudiju, kad buvau neteisus. O Jis teisus daugiau nei bet kada.

Suprantu, kaip sunku pažadinti laisvo žmogaus dvasią savyje, tą dvasią, kurią mums kiekvieną savo gyvenimo dieną demonstravo monsinjoras A. Svarinskas. Kaip sunku ją skleisti kitiems ir tarti laisvą žodį, kuris anksčiau ar vėliau išjudina kitų širdis ir tirpdo baimės ledus.

Prieš kelias savaites geras prietelius man uždavė klausimą: ką daryti paprastam žmogui?

Atsakau – netylėti.

Netylėti kai bando per tave pervažiuoti, netylėti kai bando tave užčiaupti, netylėti kai bando į tavo vaikų galvas prikimšti mėšlo, netylėti kai komisaras ateis į tavo kiemą paimti tavo daikto, padargo, gyvulio ar kito turto. Netylėti net tada kai tu saugus ir tavęs tai neliečia, bet skriaudžia tavo kaimyną.

Vienas gerai žinomas žmogus neseniai pasakė – “žmogus pasitraukia iš gyvulio pasaulio ir tampa žmogumi tik tada, kai pradeda ginti viešą interesą” (V. Radžvilas).

Monsinjoras Svarinskas gynė kiekvieną iš mūsų. Prieš 15-20 metų jis gynė mus nors mes ir neprašėme, gal ir nenorėjome.

Minint dešimtąsias monsinjoro A. Svarinsko mirties metines Vytautas Sinica savo kalboje prie kunigo kapo pasakė, kad nebūtina būti tokiu kaip A. Svarinskas, bet būtina semtis iš jo pavyzdžio, įkvėpimo ir drąsos.

Man šiandien monsinjoras yra kelrodė žvaigždė, kuri įkvepia, drąsina ir lydi. Taip man Jis tapo nemirtingu.