IX teksto dalis apie kardinolo Vincento Sladkevičiaus (1920–2000) gyvenimo kelią.

Jono Pauliaus II telegrama

„Paskatinti meilės ir rūpinimosi mums labai brangia Lietuvos Bažnyčia, mes kreipiamės į brolius Vyskupus tą palaimingą dieną, kurią konsekruojamas naujas vyskupas Antanas Vaičius, – skelbė Šv. Tėvo Jono Pauliaus II telegrama, 1982-ųjų liepos 25 d. perskaityta Kauno arkikatedroje. – Jis valdys kaip apaštališkasis administratorius Telšių vyskupiją ir Klaipėdos prelatūrą. Katalikiškosios bendruomenės džiaugsmu dalijamės ir mes, ypač kad drauge ir garbingasis sielų ganytojas Vincentas Sladkevičius užima vyskupo pareigas kaip Kaišiadorių apaštališkasis administratorius.“

Vadinasi, priverstinės tremties laikas baigėsi. Išaušo atsisveikinimo su šiaurės Lietuvos tikinčiaisiais valanda. Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje šio krašto kunigai B. Strazdas, E. Rinkevičius, A. Balaišis, A. J. Narušis, I. Skardinskas tarė tokius padėkos žodžius vyskupui: „Ekscelencija, daugel metų turėjome Jus savo kaimynystėje ir gėrėjomės Jūsų Asmenybe. Dievo Apvaizdai patvarkius, išvykstate eiti savo tiesioginių pareigų. Patamsės mūsų padangė, kai Jūs nutolsite nuo mūsų, tačiau Dievas nori, kad Jūs kaip Ganytojas neštute palaimą ir džiaugsmą kitiems, kurie labai išsiilgę ir Jūsų laukia…“

„Teisingai sakė Stanislovas Šernas: visas kelias buvo tikra Viešpaties malonė, – pasakojo kraštietė Irena Gaigalienė. – Pasiekę Kaišiadoris, matėme, kokia didelė žmonių minia laukia sugrįžtančio savo ganytojo. Buvo šventiška ir graudu.“

Ingreso iškilmė

Atvykstantį vyskupą valdžia leido pasitikti prie Kaišiadorių katedros šventoriaus vartų. Minia su gėlėmis užtvindė gatvelę nuo šventoriaus iki centrinės gatvės. Pusiaudienį pradėjo iškilmingai gausti katedros varpai. Pasirodžius vyskupui, minia klojo ant mašinos ir žemės gėles, plojo – kaip kas sugebėjo, taip tas reiškė savo džiaugsmą.

„1982 metų rugpjūčio 8 dieną, per Kristaus Atsimainymo atlaidus, teko dalyvauti vyskupo V. Sladkevičiaus ingreso iškilmėse, – pasakojo kardinolas Sigitas Tamkevičius. – Pilnutėlėje Kaišiadorių katedroje įsiminė vyskupo tą dieną pasakytas pamokslas apie tai, kaip prieš 50 metų buvęs Kaišiadorių gimnazijos mokinukas, čia, katedroje, giedojo ateitininkų himną, o dabar žmonių akivaizdoje stovi jau kaip vyskupas. Graži tada buvo iškilmė, visi džiaugėmės tuo dideliu Bažnyčios laimėjimu. Iš tiesų laimėjimas, nes valdžia vyskupą sugrąžino ne iš gero. Per visas Vakarų radijo stotis buvo nuolatos kalbama, kad vyskupai ištremti, todėl sovietų valdžia norėjo save reabilituoti ir parodyti, jog ji ne tokia baisi.“

„Gerai, kad kai kurios klaidos atitaisomos, bet dar ne visiškai, ir mes tikime, kad laikui bėgant jos bus iki galo atitaisytos. Mes kantriai laukėme ir laukiame, kad kai kurie dalykai būtų peržiūrėti ir Bažnyčios atžvilgiu“, – kalbėjo vysk. V. Sladkevičius.

„Ne tas yra didis, prieš ką milijonai dreba“

Per daugelį metų, kol nebuvo tikrojo šeimininko – Kaišiadorių vyskupo, kol dvasininkai neturėjo sąlygų susirinkti draugėn, galima sakyti, išsivaikščiojo vyskupijos kapitula. Todėl po 25 metų į ganytojišką postą stojęs V. Sladkevičius ėmė burti senuosius jos narius. Iš atkampios Stirnių parapijos į Kaišiadoris pasikvietė kan. Stanislovą Kiškį. Tuo siekė nors iš dalies atstatyti teisingumą: kan. St. Kiškis buvo vysk. Teofiliaus Matulionio kancleris, patyrė didelių skriaudų, kalėjo lageryje, o sugrįžęs taip pat buvo nustumtas nuo vyskupijos centro.

Nė vienas uolus, savo pašaukimui visa širdimi atsidavęs kunigas neliko vyskupo nepastebėtas. Tą pačią Kristaus misiją atliekantiems vyresniosios ar jaunesniosios kartos kunigams buvo reikalingas stiprinantis ganytojo žodis. „Kiekvienas sutiktas žmogus yra savaip brangus, tačiau turintis savybę gerbti kitus, neniekinti silpnesnio, ypač brangus, – mintimis dalijosi Jo Eminencija. – Vyresnės kartos kunigams labiau būdingos artimo meilės savybės. Įsiminė iškili Kaišiadorių vyskupijos asmenybė kun. Nikodemas Švogžlys-Milžinas. Išvaizdus ir iškalbus žmogus, poetas, mokėjo laiku ir taikliai tarti žodį, bet niekada nemenkino kito. Neretai visos didelės žmogaus dovanos nublanksta tada, kai paaiškėja, kad jis savy nešioja puikybės daigą ir norą menkinti kitus.“

Nuo Aukštaitijos ežerų iki Dzūkijos pušynų driekiasi Kaišiadorių vyskupija. Vievis, Aukštadvaris, Merkinė, Pivašiūnai, Punia, Žilinai… Per kelis dešimtmečius išaugo kelios tikinčiųjų kartos, savo parapijoje neregėjusios vyskupo. Tarp pirmųjų lankytinų vietų vyskupas V. Sladkevičius pasirinko Merkinę, atmintiną pirmųjų kunigystės metų parapiją. Tikinčiųjų džiaugsmas, sulaukus ganytojo, liejosi dzūkišku nuoširdumu. Tarp vyskupą sutikti gausiai susirinkusių žmonių buvo ir iš Marcinkonių atvykusių parapijiečių, atsimenančių, kokį drąsų pamokslą 1945 m. per Simono Judo atlaidus pasakė kun. Vincentas. „Ne tas yra didis, prieš ką milijonai dreba“, – tada Vinco Kudirkos žodžiais kalbėjo Merkinės vikaras, iškeldamas dvasinės didybės reikšmę. Ne veltui Marcinkonių žmonės nuogąstavo, kad jauno kunigo drąsus žodis nepasiektų saugumiečių ausies. „Bet bausti mane tada dar nebuvo atėjęs laikas“, – prisiminęs pirmuosius kunigystės metus kalbėjo Jo Eminencija.

Vizitacijų planai turėdavo būti suderinami su tuometiniu Religinių reikalų tarybos įgaliotiniu. Per metus buvo leidžiama surengti 3–4 vizitacijas. Lankydamas parapijas, vyskupas didelių valdžios trukdymų nepatyrė, tačiau iš paskos lyg griaustinis dundėdavo nuolatiniai įgaliotinio perspėjimai, jog kunigai vaikų nekatekizuotų ir neturėtų jokio ryšio su mokyklomis. Kiekvieną sykį į Vilnių sukvietęs vyskupus, įgaliotinis primindavo valdžios vykdomą politiką ir akcentuodavo, kad Bažnyčios tarnai savo veikla neperžengtų šventoriaus vartų. Nors buvo varžoma tikėjimo ir ganytojiškos veiklos laisvė, tačiau devintojo dešimtmečio vidury, pučiant šiltesniems politiniams vėjams, buvo griaunamos užtvaros. Žmonės ištroško dvasingumo ir gaudė kiekvieną laisvę ir tikėjimą nešantį žodį.

Pirmasis susitikimas su popiežiumi

1984 metais, tuoj po Velykų, į Romą ad limina proga atvyko vyskupai L. Povilonis, R. Krikščiūnas, A. Vaičius ir V. Sladkevičius. Tuometinis Vatikano radijo Lietuviškosios programos redaktorius monsinjoras Vytautas Kazlauskas pasakojo: „Ypač laukėme vyskupo V. Sladkevičiaus, kurio gyvenimą visą laiką sekėme, iš Lietuvos atplaukiančias žinias skaitydavome per Vatikano radiją. Džiaugsmingai pranešėme, kad jis 1957 metų gruodį buvo įšventintas vyskupu. Atsimenu, visi džiaugėmės, kad jį, kilnų ir dvasingą kunigą, vyskupas Teofilius Matulionis pasirinko savo įpėdiniu. Daugiau kaip 40 metų buvau nematęs dabartinio vyskupo Vincento, bet, lėktuvui Romoje nusileidus, ant jo trapo išsyk pamačiau tokiu pat giedrumu kaip jaunystėje švytintį V. Sladkevičiaus veidą.“

Šv. Kazimiero kolegijos rektorius prel. Ladas Tulaba taip pat džiaugėsi, išvydęs buvusį savo auklėtinį Kauno kunigų seminarijoje: „Ekscelencija V. Sladkevičius papasakojo, kad kelionėje jis išimtinai nepalankiai buvo traktuojamas. Prieš išvykstant iš Lietuvos buvo kulto komisaro priimtas. Čia gavo nurodymą, ko Maskva tikisi ir laukia iš jų apsilankymo pas Šventąjį Tėvą. Audiencijoje pas Šventąjį Tėvą, iš pradžių kiekvienas atskirai pasikalbėjo su Kristaus Vietininku, po to įvyko bendra vieša audiencija.“

Kaip jautėsi vyskupas Vincentas, žengdamas į asmeninį susitikimą su šv. Jonu Pauliumi II? „Pirmą kartą asmeniškai susitikęs su Popiežiumi buvau tiesiog juo sužavėtas. Su Šventuoju Tėvu kalbėjausi lenkiškai. Tada pagalvojau, kad jis pasižymi ne tik šventumu, bet ir didele išmintimi, taip pat paprastumu ir savyje turi kažką mums labai savo, lietuviško. Lietuvos vyskupai tada atsargiai išreiškė visos lietuvių tautos didįjį troškimą atgauti Bažnyčios ir Tėvynės laisvę. Šventasis Tėvas palaiminęs linkėjo, kad Lietuvos Bažnyčios ir lietuvių tautos troškimas kuo greičiau taptų tikrove“, – sakė jis.

Tvirta laikysena

„Vienas neatidėliotiniausių dabarties uždavinių yra kelti žmonių dorovingumą, auklėti mūsų jaunimą ir puoselėti, kad jie brangintų dvasines vertybes. Grąžinkime į gyvenimą maldos „Tėve mūsų“ dvasią“, – tokias mintis reikšdavo Kaišiadorių vyskupas V. Sladkevičius, išsikalus pirmiesiems politinio atšilimo daigams. Kiekviename žingsnyje jis skleidė Dievo meilę, gėrį, išmintį ir laikėsi tiesios atviros pozicijos Bažnyčios atžvilgiu.

„To meto spaudoje pasirodžius išpuoliams prieš [Lietuvos Katalikų Bažnyčios] Kroniką, vyskupas V. Sladkevičius savo pamoksluose davė atkirtį, – pasakojo vysk. Jonas Boruta SJ. – Tai buvo labai drąsu, nes už tokį žodį buvo galima susilaukti didelės nemalonės. Tai buvo ir labai reikšmingas vyskupo žingsnis, nes kai kurie manė, kad vyskupo pareigas pradėjęs eiti jis tapo nuolaidesnis. Bet šis atvejis parodė, jog tokia nuomonė neteisinga. Vyskupo aiški pozicija morališkai palaikė mus, ir mes, Kronikos leidėjai, buvome sustiprinti jo ryžto. Jeigu vyskupas V. Sladkevičius laikosi tokios nuostatos, kad ir kas būtų, reikia dirbti. Jeigu jis laimina, reikia toliau eiti pirmyn. Vyskupo dvasinė parama buvo labai reikšminga tolesniam LKB Kronikos gyvavimui.“

Šiame įtakingame sovietmečio pogrindiniame leidinyje buvo rašoma, jog 1986 m. spalio 6 d. į Vilnių pas įgaliotinį P. Anilionį buvo sukviesti Lietuvos vyskupai, vyskupijų valdytojai ir Kunigų seminarijos rektorius. Įgaliotinis primygtinai reikalavo vyskupus pasirašyti po vienu iš trijų raštų. Kaišiadorių vyskupas V. Sladkevičius nusistebėjo, kad tokiam valdžios pageidavimui parinktas pats netinkamiausias laikas. „Prieš porą dienų, rugsėjo 30 d., „Tiesoje“ perspausdintame „Pravdos“ pagrindiniame straipsnyje tikintieji ir mes, vyskupai, buvome išvadinti „nuo pradžios iki galo melagingų pažiūrų“ atstovais. Tai kam prireikė melagingų parašų? Nebent tikinčios liaudies akyse sutrypti mūsų autoritetą. Pagrindiniame straipsnyje jūs raginate su mumis kovoti visomis priemonėmis, o mes už jūsų reikalus verčiami aukoti savo autoritetą“, – kalbėjo vyskupas V. Sladkevičius. „Ką jūs turite omenyje sakydamas „visomis priemonėmis“?“ – paklausė įgaliotinis. „Propagandos aparatą, saugumą…“, – paaiškino vyskupas. P. Anilioniui taip pat nepatiko vyskupo V. Sladkevičiaus pasakymas: „Kai ką pareiškime išbrauksime, kai ką pridėsime, pavyzdžiui, kad tikintiesiems būtų daugiau suteikta laisvės…“ Pagaliau P. Anilionis nusileido, leisdamas vyskupams paruošti raštą. Vyskupai pasirašė po savo suredaguotu raštu.

Marijos metų dovanos

„Tau, Marija, Išganytojo Motina, ypatingai pavedame tas tautas, kurios šiais Tavo metais švenčia šešių šimtų metų ir tūkstantmečio sukaktis nuo Evangelijos priėmimo, o visų jų istorija yra nužymėta pamaldumu į Tave“.

Visas katalikų pasaulis 1987 m., minėdamas Marijos metus, meldėsi šiais Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II žodžiais. Marijos metais, 1987 m. birželio 28 dieną, visuotinė Katalikų Bažnyčia į altoriaus garbę iškėlė lietuvių tautos sūnų ir ganytoją Jurgį Matulaitį. Romoje, Šv. Petro bazilikoje, vykusiose beatifikacijos iškilmėse dalyvavo apie 3 500 lietuvių, suvažiavusių iš visų penkių kontinentų. Lietuvos katalikų dvasininkų delegacijai vadovavo Telšių vyskupas Antanas Vaičius, Kaišiadorių vyskupijai atstovavo kun. Vytautas Kazimieras Sudavičius.

Tą pačią birželio 28 dieną penkiose Vilniaus bažnyčiose vyko Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejinis minėjimas. Kaišiadorių vyskupas V. Sladkevičius Šv. Mišias aukojo Šv. Rapolo bažnyčioje. „Tada pirmąsyk šešis kartus [kiekvieno krikščionybės šimtmečio garbei] lotyniškai Mergelės Marijos tonacija giedojau „Gloria in excelsis Deo“, –  aiškino Jo Eminencija.

Krikščionybės Lietuvoje 600 metų sukakties minėjimas baigėsi Kaišiadorių Kristaus Atsimainymo katedroje rugsėjo 27 dieną. Vyskupijos ganytojas tada pasakė įsimintiną pamokslą, buvo meldžiamasi už estafetę šiems laikams perdavusius kunigus.

„Mūsų tautos kilni krikščioniška laikysena, lietuvių tautos didžiosios asmenybės – Jogaila, Vytautas, šventas Kazimieras, vyskupai Juozapas Arnulfas Giedraitis, Motiejus Valančius, mūsų šventovės ir kilnus krikščioniško gyvenimo būdas iškalbingai liudija Bažnyčios įnašą į Lietuvos kultūros vystymąsi. Šeši krikščioniško gyvenimo šimtmečiai, kupini nenutrūkstamo Šventosios Dvasios veikimo ženklų. Prisiminkime žemaičių vyskupą Merkelį Giedraitį, kuris pažadino tikrą dvasinį atgimimą, asmeniškai vykdydamas tautos katekizaciją gimtąja lietuvių kalba, arba jo įpėdinį M. Valančių. Su didele pagarba mes minime arkivyskupą J. Matulaitį, kuris įveikė daug sunkumų, būdamas ištikimas vyskupiškam šūkiui „Nugalėk blogį gerumu“. Ir nesuklysiu sakydamas, jog didžiausias Bažnyčios įnašas į Lietuvos kultūrą, kad ji sėjo dorybės sėklą, kilniausius ir švenčiausius jausmus, skiepijo artimo meilę“, – tąkart kalbėjo vyskupas.