Kiekvieną kartą pristatant iškilų kunigą Česlovą Kavaliauską pirmiausia jis apibūdinamas kaip Naujojo Testamento į lietuvių kalbą vertėjas. Versti Šventąjį Raštą yra labai atsakingas darbas, kuriam paprastai pasitelkiami išsimokslinę biblistai, sudaromos kalbos, stiliaus bei redagavimo komisijos. Vienu žodžiu – tai komandinis tam pasiruošusių asmenų darbas.
Žvelgiant į lietuviškus Šventojo Rašto vertimus akivaizdu, kad jie priskiriami pirmiausia vienam ar kitam asmeniui, bet ne asmenų grupei. Žymesnieji iš jų: Jonas Bretkūnas (†1602), Motiejus Valančius (†1875), Juozapas Skvireckas (†1959), Česlovas Kavaliauskas (†1997), Antanas Rubšys (†2002)…
Šiais metais minint kun. Č. Kavaliausko atlikto Naujojo Testamento vertimo keturiasdešimtmetį, norisi labiau pažinti vertėją, jo situaciją bei šio kruopštaus darbo sąlygas.
I. Teologinio išsilavinimo „spragos“
Vertėjo darbas reikalauja aukštos kvalifikacijos ir atitinkamo išsilavinimo. Pavadinau vertimo procesą darbu, bet tai – kūrybiška interpretacija, nes kiekvienas vertėjas tą patį sakinį gali išversti įvairiais būdais, daugiau ar mažiau išreiškiančiais originalią mintį, o kartais pridedančiais ir papildomų niuansų.
Ar kun. Česlovas buvo tinkamai paruoštas vertimo darbui? – Žvelgiant vien tik į kun. Česlovo teologines studijas pasirodo, jog būta rimtų spragų. Įstojus 1941 m. į Kauno kunigų seminariją dėl vykstančio karo bei prasidėjusios okupacijos nebuvo galimybės pilnai įvykdyti studijų programos ir baigti kunigų seminariją. Nepaisant to, buvo nuspręsta išimties tvarka suteikti kunigystės šventimus dar nebaigusiems kunigų seminarijos kandidatams. Taip 1946 m. Česlovas Kavaliauskas tapo kunigu.
Praėjus beveik dvidešimčiai metų 1966 m. rugsėjo 20 d. Lietuvos diecezijų Ordinarų Kolegijos konferencijoje buvo nutarta įpareigoti nebaigusius teologinių studijų kunigus užbaigti minimas studijas neakivaizdiniu būdu. Tokį paraginimą gavo ir kunigas Česlovas, tačiau jis 1966 m. rugsėjo 13 d. Kaišiadorių vyskupijos kurijai nusiuntė tokį raštą:
„Sąryšyje su šiuo įpareigojimu prašau Jo Prakilnybę Valdytoją paliuosuoti mane nuo neakivaizdinių studijų dėl sekančių priežasčių: 1) Prašau atsižvelgti į mano amžių (44 metai), kuris, deja, nėra palankus teoretiniam darbui; 2) į mano sveikatos stovį, kuris tapo labai netikęs po smegenų sutrenkimo 1965 m.; 3) į mano privačias teologines studijas, kurių niekuomet neužmiršdavau praktinėje pastoracijoje ir visuomet stengdavausi papildyti, iškilus bet kuriam neaiškumui. Pagaliau, Jo Prakilnybei ex informata conscientia žinoma, kad visuomet mylėjau teologinę ir bažnytinę literatūrą ir todėl pakartotinos – priverstinės studijos mano amžiuje reikštų nedaugiau, kaip formalų vardų ar pavadinimų kalimą vien tik patenkinamam pažymiui gauti. Dėl nurodytų priežasčių prašau padaryti galutinį sprendimą“.
Prašymas buvo patenkintas, kurijos kanclerio ranka prirašyta: Concedo iuxta preces [patenkinti prašymą]. – Taip kun. Česlovas išsisuko nuo oficialaus teologinių studijų baigimo ir neįgijo jokio teologijos studijų diplomo.
II. Kviečiamas bendradarbiauti
1965 metais Lietuvoje įsteigta Liturginė komisija, kuriai priklausė rengti liturginių knygų vertimus ir liturgines nuorodas (Vaclovas Aliulis, Vieno žąsiaganio istorija, Vilnius 2007, 35). Tuo metu kyla noras turėti atnaujintą Naujojo Testamento vertimą, nes juntama, jog iki tol naudoto arkivyskupo J. Skvirecko vertimo kalbos stilius nebetenkina modernaus klausytojo. Naujo vertimo ruošimas buvo svarbus net ir politiškai, nes tikintieji ateistinėje visuomenėje buvo pristatomi tamsybininkais, o pasenusių kalbos konstrukcijų naudojimas tokį įspūdį galėtų tik sustiprinti.
Liturginės komisijos narys kun. Vaclovas Aliulis MIC nuo 1965 m. aktyviai susirašinėja su kun. Česlovu Kavaliausku ir aptarinėja, kaip galima būtų pataisyti kai kurias arkivyskupo J. Skvirecko išverstas Naujojo Testamento vietas. Nors kun. Česlovas ir teikė kun. V. Aliuliui naudingų patarimų, bet mintis taisyti vertimą jam buvo nepriimtina:
„Neišsemiamas Naujojo Testamento gilumas […] panašiuose „taisiniuose“ yra dieviškosios minties žudymas. Maldauju Jus, kaip sekretorių, išsaugoti kiekvieną jotą ir kiekvieną brūkšnelį nuo panašaus nesusipratimo. Juk Skvirecko tekstas vis dėlto beveik pažodinis. Tebūnie kalbiniai netobulumai (jų pilna originale!), tik nereikia „taisyti“ apreikštos minties. Mane tiesiog pagavo pasiutimas, pagalvojus, jog esama žmonių, kurie bona fide [nuoširdžiai] galvoja, kad galima ir reikia „pataisyti“ NT!“ (Kun. Č. Kavaliausko laiškas kun. V. Aliuliui [1966.02.03], in: Teologas. Jo siekiai ir ieškojimai. Apie Česlovą Kavaliauską, Vilnius 2008, 111).
Gavęs „pylos“ dėl J. Skvirecko vertimo „taisymo“ kun. V. Aliulis nenusiminė, nes apie 1966 metus Lietuvos vyskupai ir vyskupijų valdytojai Romoje susitarė su išeivijoje gyvenančiu vyskupu Pranu Braziu MIC parūpinti viso Šv. Rašto vertimą iš originalo kalbų. Išeivijos lietuviai turėjo išversti Senąjį Testamentą, o Tėvynėje likusieji – Naująjį (Vaclovas Aliulis, Vieno žąsiaganio istorija, Vilnius 2007, 77).
Išgirdęs šią naujieną, kun. Česlovas 1967 m. rašo kun. V. Aliuliui: „Labai norėčiau versti NT, kadangi nuo pirmosios klierikystės vasaros pradėjau skaityti jį graikiškai ir laikau savo mylimiausiu dalyku. NT – man viskas… Deja, šitie norai nieko neįrodo. Puikiai suprantu, kad šiam tikslui neturiu lituanistinio pasiruošimo. Užtai iš pradžių mons. Česlovui Krivaičiui sakiau: versiu su sąlyga, kad vertimas pereis pro dviejų protingų vyrų (kun. V. Aliulio ir kun. dr. J. Grigaičio) kritiką ir tikro lituanisto dirbtuvę“ (Kun. Č. Kavaliausko laiškas kun. V. Aliuliui (196.02.23), in: Teologas. Jo siekiai ir ieškojimai. Apie Česlovą Kavaliauską, Vilnius 2008, 114). Laiško pabaigoje Česlovas priduria: „O dabar nekantriai lauksiu lemtingo žodžio: pasakykit atvirai, ar galėsiu išversti NT ir, iš viso, ar nesu tam „per skystas“? Mat Jūsų pastabos gerokai atšaldė mano karštokus užmojus. (O norėtųsi iki rudens nušluostyti nosį tiems, kurie ruošiasi versti!)“ (Kun. Č. Kavaliausko laiškas kun. V. Aliuliui [1966.02.03], in: Teologas. Jo siekiai ir ieškojimai. Apie Česlovą Kavaliauską, Vilnius 2008, 115).
Matydamas didžiulį norą ir žinodamas, kad kun. Česlovas nuo seminarijos laikų įsimylėjęs graikiškąjį Naująjį Testamentą, kun. V. Aliulis be jokios abejonės patikėjo vertimo darbą kun. Česlovui (Vaclovas Aliulis, Vieno žąsiaganio istorija, Vilnius 2007, 77).
III. Vertimo eiga
Su didžiuliu užsidegimu kun. Česlovas stvėrėsi versti Naujojo Testamento. Kaišiadorių vyskupijos kurijos archyve yra išlikęs kun. Česlovo naudotas 1964 m. Romoje išleistas Naujasis Testamentas graikų bei lotynų kalbomis (Novum Testamentum Graece et Latine / apparatu critico instructum edidit Augustinus Merk. Ed. 9. Romae: Sumptibus Pontificii Instituti Biblici 1964). Graikiško – lotyniško NT egzemplioriaus nugarėlėje yra aiškiai užrašyta vertimo pradžios data: 1967 m. kovo 21 d. Tuomet kun. Česlovas klebonavo Kazokiškėse (nuo 1967.05.13). 1970 m. rugpjūčio 1 d. kun. Česlovas paskiriamas į Vievį altaristu. Vievyje 1971 m. gegužės 7 d. buvo baigtas NT vertimas į lietuvių kalbą.
Graikiško – lotyniško NT egzemplioriaus nugarėlėje taip pat įrašyta: „vartotas Nestle egzempliorius“. Tai galėtų reikšti, kad vertimo procese dar papildomai naudotasi Ebenhard Nestle išleistu Naujuoju Testamentu graikų kalba, kuris turėjo naujesnius komentarus (Eberhard Nestle (Hrsg.), Novum Testamentum Graece. Cum apparatu critico Eberhard Nestle novis curis elaboraverunt Erwin Nestle et Kurt Aland. Stuttgart 1964).
Kaip pageidavo kun. Česlovas, pagrindiniu kritiku buvo kun. V. Aliulis, kurio pagrindinis uždavinys – lietuvių literatūrinės kalbos taisyklingumo bei ištikimybės originalui derinimas. Tam buvo pasitelkta ir daugiau lietuvių kalbos žinovų, kurie paminėti „Vieno žąsiaganio istorijoje“. Apie savo indėlį į šį darbą kun. V. Aliulis taip liudija: „Betgi iš tiesų aš buvau antrasis ir lig šios dienos galiu daug laisviau kalbėti apie kun. Kavaliausko vertimą, negu jei jis būtų vadinamas Kavaliausko – Aliulio. Mano prisidėta nemažai, bet be kun. Česlovo nebūtų iš viso buvę šio ir tikslaus, ir gražaus vertimo“ (Vaclovas Aliulis, Vieno žąsiaganio istorija, Vilnius 2007, 80).
IV. Naujojo vertimo leidyba
Kuomet Naujojo Testamento vertimas buvo paruoštas, liko viena „smulkmena“ – gauti sovietinės valdžios leidimą jį išspausdinti. Iki paskutinės akimirkos trunkanti nežinia rodo didžiulį vertėto pasitikėjimą, jog su Dievo žodžiu viskas nugalima. Pagaliau 1972 m. balandžio 26 d. Naujojo Testamento vertimą aprobavo vysk. Juozapas Matulaitis – Labukas ir gavo valdžios leidimą išspausdinti 10.000 tiražu (neoficialiomis žiniomis buvo išspausdinta papildomai dar 1000 egzempliorių). Baigęs vertimo darbus kun. Česlovas iš Vievio 1972 m. gegužės 24 d. buvo paskirtas vikaru į Molėtus, kur nekantriai laukė pasirodant savo darbo vaisių.
a) NT leidyba Lietuvoje. Pagaliau 1972 metų pabaigoje, gavus visus reikalingus valdžios leidimus, buvo išleistas Naujasis Testamentas (vertimas iš graikų kalbos) kaip Lietuvos TSR Vyskupijų Ordinarų kolegijos leidinys, kuriame nurodyta: vertė kun. Č. Kavaliauskas, redagavo kun. V. Aliulis (Plg. Naujasis Testamentas. Keturios evangelijos. Apaštalų raštai, Vilnius – Kaunas 1972).
Gali atrodyti, jog tai – didžiulis laimėjimas, tačiau Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika Naujojo Testamento pasirodymą vertino ir kitokiu požiūriu:
„1973 m. vasario mėnesį kunigai galėjo jį pasiimti iš kurijų. Mažesnių parapijų klebonai gavo tik po kelis egzempliorius. Didesnėms parapijoms teko nuo 10 iki 20 egzempliorių. Kalbama, kad vidutiniškai parapijai teko po 10 egzempliorių. Du Šv. Rašto egzemplioriai skiriami parapijos bažnyčiai, du — kiekvienam kunigui, o likusius klebonas turi teisę išdalinti savo nuožiūra aktyvesniems katalikams. Vienam katalikui vidutiniškai tenka vienas Šv. Rašto lapas!
Pasakojama, kad spausdinant „Vaizdo” spaustuvėje Šventąjį Raštą, darbininkų kolektyvas buvo parinktas tik iš partiečių. Nepaisant jų „ištikimybės” valdžiai, nemažas skaičius Šventojo Rašto iš spaustuvės dingo. Pasirodžius Šventajam Raštui, kai kurie Vilniaus ateistai, apsimetę katalikais, bandė iš klebonų nupirkti Šv. Raštą, kad kuo mažiau jo patektų tikintiesiems.
Vieni katalikai Šv. Raštu džiaugėsi, kiti kritikavo vertimą, o treti sakė: „Laimėta už vieną rublį, o pralaimėta už dešimtį.” Juk toks mažas Šv. Rašto tiražas praktinės naudos beveik neduos, o tarybinė valdžia juo pasinaudos savo propagandai – žiūrėkite, kokia spaudos laisvė Tarybų Lietuvoje!
Labai daug (tikslių žinių neturime) Šv. Rašto egzempliorių pasiėmė Partijos Centro Komitetas. Daug Šv. Rašto knygų, propagandos tikslais, pasiųsta į užsienį lietuviams, aukštiems Katalikų Bažnyčios atstovams ir kitur. Daug Šv. Rašto egzempliorių teko krikščionims nekatalikams, keletas šimtų palikta kunigų seminarijai.
Iš įvairių Lietuvos kampelių į knygyną „Knyga — paštu” pasipylė daugybė prašymų: „Atsiųskite Šv. Raštą.” Deja, visiems atsakymas buvo neigiamas“ (Plg. Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika Nr. 6 (1973 m. gegužė), in: http://www.lkbkronika.lt/).
B) NT leidyba išeivijoje. 1972 metais Bostone buvo išleistas kun. Č. Kavaliausko verstas Naujasis Testamentas išeivijos lietuviams. Knygos pradžioje įrašyta: „Šiam Naujojo Testamento leidimui yra panaudotas kun. Č. Kavaliausko atliktas ir V. Aliulio redaguotas vertimas iš graikų kalbos“. Nors tuo metu išeivijoje būta ir lietuvių vyskupų, tačiau išeiviams skirtą NT leidimą 1972 m. gruodžio 15 d. aprobavo Tijuanos vyskupas Juan Jesus Posadas Ocampo (Meksika). Nėra žinoma, kokie ryšiai išeivijos lietuvius siejo su Tijuanos vyskupu, tačiau aišku, kad jis buvo gan drąsus ir draugiškas lietuviams. Vyskupo Juan Jesus Posadas Ocampo veikla buvo tinkamai įvertinta, nes pop. Jonas Paulius II 1991 m. jį paskyrė kardinolu. Deja, 1993 m. narkotikų mafijos surengto teroristinio išpuolio metu kardinolas Posadas Ocampo žuvo kartu su kitais šešiais asmenimis. Jo kūne rasta net 14 šautinių žaizdų.
V. Kun. Č. Kavaliausko kaip vertėjo pripažinimas
Nors sovietmetyje ir nebuvo sąlygų tinkamai įvertinti ir pagerbti Šv. Rašto vertėjo kun. Česlovo, tačiau jo kaip vertėjo veikla toliau plėtėsi ir buvo visiems žinoma, ypač per patristinių tekstų (šv. Ignoto Antiochiečio laiškai, Euzebijo Cezariečio Bažnyčios istorija ir kt.).
Vertimo proceso metu savo pastabas išreiškė ir Popiežiško Grigaliaus universiteto profesorius kun. Antanas Liuima SJ. Viename laiške kun. Česlovui jis rašo: „Jums bus sunku įsivaizduoti mano džiaugsmą dėl puikiai atlikto vertimo. Jūsų pastangomis lietuviškieji Evangelijų vertimai vienu šuoliu ne tik prilygo, bet ir pralenkė kitų tautų jau senus ir gausius vertimų bandymus. Su pasigėrėjimu, pakartotinai skaičiau Joną“ (Prof. Antano Liuimos SJ laiškas iš Romos (1969.06.01), in: Teologas. Jo siekiai ir ieškojimai. Apie Česlovą Kavaliauską, Vilnius 2008, 118).
Kadangi kun. Č. Kavaliauskas aktyviai dalyvavo verčiant liturginius Senojo Testamento tekstus, šiame darbe jį taip pat drąsino prof. A. Liuima SJ iš Romos: „Gerokai anksčiau man esate atsiuntęs ir kai kuriuos Senojo Testamento tekstus išverstus į lietuvių kalbą. Nuostabiai puiku. Labai žmonėms suprantama. Tai rodos liturginiam reikalui skirtieji tekstai, skaitomi šv. Mišiose. Net jei ir nebūtų panaudoti greitai tie tekstai ir atspausdinti, bet jau pats išvertimas yra labai didelis įnašas. Jūs turite tam ypatingus gabumus, Dievo dovaną. Tad ir linkiu, kiek jėgos leidžia atsidėti šiam darbui. Tai aukšto laipsnio kūryba“ (Prof. Antano Liuimos SJ laiškas iš Romos [1969.06.01], in: Teologas. Jo siekiai ir ieškojimai. Apie Česlovą Kavaliauską, Vilnius 2008, 118).
Tuometiniam Kaišiadorių vyskupijos apaštaliniam administratoriui vysk. Vincentui Sladkevičiui 1985 m. kovo 1 d. laiške kun. Česlovas pasidalina savo planais išversti istorines ST knygas, o šone raudonu tušu didelėmis raidėmis užrašė: „Visa daroma glaudžiai bendradarbiaujant su k. Vacl. Aliuliu“ (Kun. Č. Kavaliausko laiškas Kaišiadorių apaštaliniam administratoriui (1985.03.01), in: Kaišiadorių vyskupijos kurijos archyvas). Bendradarbiavimo su kun. V. Aliuliu pabrėžimas turėjo suteikti ir paties kun. Č. Kavaliausko veiklai didesnio solidumo. Tame matoma didžiulė Dievo dovana, kad abu šie dvasininkai buvo tam tikru laiku reikiamoje vietoje.
Per kun. Česlovo Kavaliausko laidotuves Vievio bažnyčios šventoriuje (1997.02.24) prie kapo duobės jo garbei sukurtą eiliuotą kalbą skaitė Darsūniškio parapijos klebonas kun. Pranciškus Genevičius, taikliai atskleidęs pagrindinius kun. Česlovo pasiekimus:
Kaip kūrėjas jis turėjo daug brandžių minčių. Ir dosniausiai vis jas sėjo dirvoje širdžių. Sau paminklą pasistatęs Šventuoju Raštu, Jau į Dangų jis keliauja lydimas draugų. Ten po darbo jau ilsėsis prie Tiesos versmių. Ir gyviesiems jis padės vis žengt tiesos keliu.
(Kun. Pranciškus Genevičius, Kalba prie kun. Česlovo kapo duobės, in: Kaišiadorių vyskupijos kurija).
