KURŠĖNŲ DVARE – ŽURNALISTĖS, RAŠYTOJOS VITOS MORKŪNIENĖS KŪRYBOS VAKARAS IR FOTOGRAFIJŲ PARODA

Pradinis/Ištikimi Kristui/Tėvas Stanislovas OFM Cap (Algirdas Mykolas Dobrovolskis)/KURŠĖNŲ DVARE – ŽURNALISTĖS, RAŠYTOJOS VITOS MORKŪNIENĖS KŪRYBOS VAKARAS IR FOTOGRAFIJŲ PARODA

siauliuraj.lt

Rita Žadeikytė

 

Kuršėnų dvare nuo balandžio 1 dienos Šiaulių rajono savivaldybės etninės kultūros ir tradicinių amatų centras kviečia į žurnalistės, rašytojos, publicistės, fotografės, keliautojos Vitos Morkūnienės fotografijų parodą „Paberžės giedantys daiktai“, o balandžio 12 d. 16 val. rengiamas susitikimas su autore ir jos knygų vakaras „Tėvo Stanislovo pasaulis. Giesmė Esimui“.

Susitikimas su rašytoja, žurnaliste Vita Morkūnienė Didžiąją savaitę rengiamas neatsitiktinai – ji yra knygų „Pokalbiai Tėvo Stanislovo celėje“ ir “Tėvo Stanislovo Paberžė. Giesmė Esimui” autorė, ilgai bendravusi su kapucinų vienuoliu Tėvu Stanislovu – vienu iškiliausių XX amžiaus Lie­tu­vos as­me­ny­bių, Lie­tu­vos ka­ta­li­kų Baž­ny­čios žmo­nių.

Vita Morkūnienė gimė ir mokėsi Kėdainiuose. Studijavo žurnalistiką Vilniaus universitete. Lietuvos nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos narė. Valstybės pripažinta meno kūrėja.

Įvairių  žurnalistinių kūrybos konkursų laureatė. Antano Macijausko premijos, skiriamos už tautinės savimonės, valstybinės kalbos ir nacionalinės kultūros puoselėjimą, laureatė.

Publicistikos ir eseistikos knygų :„Pokalbiai tėvo Stanislovo celėje“, „Su savimi ir tavimi“, „Dangaus eiliniai vieversiai“, „Obuolėtas. Įsižiūrėjimai iš arti“, „Tėvo Stanislovo Paberžė. Giesmė Esimui“ autorė.

Surengė keletą fotografijos parodų. Viena jų – „Paberžės giedantys daiktai“, kuri ir bus pristatoma Kuršėnuose.

„O! Kaip aš mylėjau ir myliu daiktus. Ne tik todėl, kad jie be galo nuostabūs, bet ir todėl, kad be galo tikri. Jie gyvi. Yra lotyniškas posakis: „Mundus praegnans Deo – pasaulis nėščias Dievu; kiekvienas daiktas pilnas Dievo…“ Tėvas Stanislovas.

Vitalija Morkūnienė: „Tėvo Stanislovo gyvenime ir aplinkoje daiktai buvo ypatinga sfera. Daiktai gyveno šalia jo, su juo, buvo jo ištikimiausi bičiuliai ir palydovai.

Paberžė ir dabar gyva tėvo Stanislovo daiktais – kapinaitėmis, koplytstulpiais, kasdieniais rakandais ir liturginiais reikmenimis, varpais, žibintais, variniais puodais, aliejinėmis lempelėmis, paveikslais, dūlančiais kryžiais, saulutėmis, besparniais angelais, arnotais, rankomis nertomis užuolaidomis su Jėzaus širdimi, žarijų lygintuvais, raktais, spynomis, begale kitų daiktų, liudijančių ir kasdienybės rupumą, ir amžinybės ilgesį, ir žmogaus santykį su gyvenimu, su laiku, jame rusenančia kūrybos kibirkštimi. Gyva daiktais, surinktais, suvežtais, ištrauktais iš sąvartynų, bažnyčių palėpių, išpirktais iš metalo supirktuvių, dovanotais gerų žmonių.

Daiktai, kurie nugyveno ilgą gyvenimą ir kurie, turėdami žmogaus balsą, papasakotų žodingas istorijas vietų, įvykių, juos kūrusių žmonių likimus.

Žmogaus balso jie neturi, bet turi kitokią galią – pristabdyti laiko tėkmę, praverti istorijos gelmes, gaivinti ir maitinti atmintį.

Tėvas Stanislovas ne kartą yra sakęs, kad be galo myli daiktus, kad daiktai ateina pas jį kaip sužieduotiniai. Kad naktimis daiktai pražysta. Kad daiktai gieda – pridurdamas, kad paprasti daiktai dainuoja, o šventi – gieda. Kad tai – giesmė Esimui“.

Giedriaus Baranausko nuotrauka