T. PRANCIŠKUS MASILIONIS, SJ. (1902 -1980)

Pradinis/Ištikimi Kristui/Kun. Pranciškus Masilionis SJ/T. PRANCIŠKUS MASILIONIS, SJ. (1902 -1980)

Kun. J. Boruta, S.J.

 

Jėzaus Draugija — kelias į šventumą

Jau nuo seniai sakoma, kad jėzuitai pasižymi mokslu, bet daugelis jų yra pasiekę net Bažnyčios pripažinto šventumo. Iki šiol 42 jėzuitai yra paskelbti šventaisias ir 138 palaimintaisiais. Galime džiaugtis, kad ir mūsų Lietuvos provincijoje buvo ir yra šventų vyrų. Lietuvos provincijai priklausęs kun. Andrius Bobola (1591-1657), kankinys, yra paskelbtas šventuoju. Maždaug tuo pačiu metu gyvenęs Kinijos apaštalas Andrius Rudamina (1596-1631) ir Lietuvoje neseniai miręs kun. Pranas Masllionis (1902-1980) buvo pasižymėję šventu gyvenimu. Rengiamasi juodu pristatyti beatifikacijai. Taip pat daugelis Lietuvos žmonių šventuoju laiko ir kun. Karolį Garucką (1908-1979). Apie Andrių Rudaminą ir Karolį Garucką jau buvo seniau ‘Laiškuose lietuviams’ rašyta, dabar duodame straipsnį apie kun. Praną Masilionį.

Red.

1569 m. į Lietuvą atvykę pirmieji jėzuitai protestantizman grimztančioje visuomenėje savo veiklą pradėjo eucharistinio pamaldumo atnaujinimu. Jų šūkis ir veiklos gairės buvo: Katalikiško tikėjimo gaivinimas, remiantis Eucharistija.

Pranciškus Masilionis, S.J.

Po keturių šimtų metų kitas Šv. Ignaco dvasios vyras T. Pranciškus Masilionis ateistinio siautėjimo metais kelia kraštą iš religinio nežinojimo tamsos, organizuodamas eucharistinį sąjūdį.

Pr. Masilionis gimė 1902 m. vasario 26 d. Joniškėlio parapijoje. Tėvai buvo pasiturintys ūkininkai, darbštūs ir pamaldūs. Išaugino gausią šeimą: tris sūnus ir šešias dukteris. Šiaurės Lietuvos Pažosų kaimelyje ant Guobuvos upės kranto prabėgo Pranciškaus vaikystė. Nepaisant neramių laikų, karų ir revoliucijų, tvirtas katalikiškas tikėjimas ir krikščioniškos šeimos tradicijos buvo vidinės sielos ramybės pagrindas. Nors iš prigimties jis buvo melancholikas, linkęs į pesimizmą, bet sveikas krikščioniškas auklėjimas tėvų namuose, o vėliau vienuolyne paklusnumas dvasios vadovams padėjo įveikti skrupulus bei pesimizmo pagundas.

1911-1914 m. Pranciškus mokėsi Pušaloto ir Joniškėlio pradžios mokyklose, vėliau Panevėžio realinėje gimnazijoje. Ją baigęs, 1922 m. įstojo į Kauno universiteto Teologijos-Filosofijos fakultetą ir vienerius metus studijavo filosofiją. Tačiau po metų pasirinko kunigystę ir 1923 m. pradėjo mokytis Kauno kunigų seminarijoje. 1927 m. vysk. K. Paltarokas jam suteikė kunigystės šventimus. Tapęs kunigu, vikaravo Panevėžio katedroje, dirbo kancleriu vyskupijos kurijoje, buvo amatų mokyklos kapelionu.

P. Masilionį vis labiau traukė vienuolinė tarnyba Bažnyčioje. Kaip jis pats ne kartą yra pasisakęs, nuo vaikystės jį žavėjo vienuolių pasiaukojimas Dievui ir Jo tautai. Dirbdamas Panevėžyje, pažino vienuolę seselę, kurios nuolatiniu džiaugsmu pulsuojąs vienuolinis gyvenimas padėjo galutinai apsispręsti. 1929 m. rugsėjo 15 d. jis Kaune įstoja į Jėzaus Draugiją. Pirmuosius vienuoliško gyvenimo žingsnius žengė Pagryžuvyje. Vienas Lietuvos kunigas taip prisimena kun.P. Masilionį jo naujokyno metais: “Jėzuitų naujokynas buvo netoli Kelmės, Pagryžuvyje. Apie 1930-33 metus čia pasirodė kun. P. Masilionis. Tuometinis Kelmės klebonas, artimai bendravęs su jėzuitais, pradėjo jį kviesti sakyti pamokslų. Kun. Masilionio pamokslai patiko liaudžiai. Jis kalbėjo giedančiu tonu. Jo asketiška išvaizda darė didelį įspūdį klausytojams. Man asmeniškai kun. Masilionis paliko neišdildomą įspūdį, kai netyčia pamačiau, kaip jis klebonijos kambarėlyje klūpodamas ruošėsi pamokslui. Jis tada buvo tarsi ekstazėje!”

Baigęs noviciatą, kun. P. Masilionis teologiją studijavo Innsbrucke, Austrijoje. Po studijų grįžo į Lietuvą ir dirbo Šiauliuose jėzuitų Šv. Ignaco bažnyčioje. Sovietinės okupacijos metu 1949 m. uždaromas jėzuitų vienuolynas ir Šv. Ignaco bažnyčia Šiauliuose. Prasideda T. Masilionio kilnojimas iš vienos užkampio parapijos į kitą. Civilinė ateistinė valdžia to reikalavo iš bažnytinės vadovybės. 1949 m. jis skiriamas Karsakiškio parapijos administratorium. 1952 m. perkeliamas administratorium į Palėvenę. Čia kurį laiką civilinė valdžia jam uždraudžia eiti kunigo pareigas. 1956 m. paskiriamas į Saločius altaristu, o 1967 m. perkeliamas altaristu į Vyžuonas. 1969 m. skiriamas Kirklėnų parapijos administratorium ir pagaliau 1977 m. skiriamas Sidabravo klebonu, kur tas pareigas uoliai ėjo iki savo mirties 1980 m. spalio 14 d. Visas šis jo darboviečių sąrašas – tai mažos kaimų parapijėlės, toli nuo didžiųjų miestų, toli nuo didesnių žmonių sambūrių.

Vienas iš įsimintinų T. Masilionio susikirtimų su ateistine valdžia — kova dėl gaisro nuniokotos Palėvenės bažnyčios atstatymo. 1955 m. buvusio vienuolyno patalpose vykusio šokių vakarėlio metu buvo padegtas vienuolyno pastatas. Nuo vienuolyno gaisras persimetė į bažnyčią. Nudegė bažnyčios stogas. Pasinaudodami susidariusia situacija, o gal ir patys inspiravę padegimą, ateistinės valdžios pareigūnai norėjo bažnyčią uždaryti. Uždraudė bažnyčioje laikyti pamaldas, užantspaudavo bažnyčios duris. Reikalavo, kad T. Masilionis atiduotų bažnyčios raktus. Nujausdamas klastą, jis raktų neatidavė, pamaldas laikė lauke, šventoriuje, nepaisydamas darganų, lietaus ir sniego. Tris mėnesius jis važinėjo kas savaitė į Vilnių su prašymais, kad būtų leista uždengti nudegusį bažnyčios stogą, atnaujinti bažnyčios vidų ir pradėti pamaldas. Po ilgos “kovos” leidimas buvo duotas… Nors tuomet T. Masilionis sirgo tuberkulioze, tačiau bažnyčią suremontavo. Už tai tarybinės valdžios buvo “premijuotas” — atimtas darbo pažymėjimas, uždrausta atlikti bet kokias kunigo pareigas. Dėl tokio civilinės valdžios pareigūnų nutarimo užprotestavo vysk. J. Steponavičius. Darbo pažymėjimas buvo grąžintas, tačiau su sąlyga, kad kun. Masilionis būtų iškeltas altaristu į Saločius.

T. Masilionio oficialių darboviečių sąrašas, atliktų remontų aprašymas — tai tik mažytė jo nuveikto darbo dalis. Dauguma jo darbų atlikta pogrindyje ir liko paslėpta dėl anų laikų ateistinės valdžios persekiojimų.

1945-49 metais dirbdamas Šiaulių Šv. Ignaco bažnyčioje tuo metu, kai buvo uždraustas tikybos mokymas mokyklose, kai buvo uždraustos visos katalikiškos organizacijos, T. Masilionis sėkmingai kūrė slaptus moksleivių Eucharistijos mylėtojų būrelius. 1947 m., kai buvo uždarinėjami ir išvaikomi vienuolynai, jis įkuria naują pogrindinę Eucharistinio Jėzaus seserų vienuoliją. Šios jo įkurtos ir vadovaujamos seserys 1969 m. suburia jo globotus Eucharistijos mylėtojų būrelius į vieningą Eucharistijos Bičiulių sąjūdį, kuris sunkiais persekiojimo metais rūpinosi jaunimo ir liaudies religiniu švietimu, rekolekcijų vedimu, tikėjimo dvasios ir artimo meilės gaivinimu visoje Lietuvoje.

Ateistinė valdžia nuolat sekė, terorizavo ir verbavo KGB agentais tuomet vienintelės Lietuvoje kunigų seminarijos dėstytojus bei auklėtinius. Jaunuoliai, padavę pareiškimą stoti į seminariją, tuojau pat buvo saugumo darbuotojų apklausinėjami ir “auklėjami”. T. Masilionis veda daugybę privačių rekolekcijų tokiems jaunuoliams bei seminarijos auklėtiniams, formuodamas jų pašaukimą, drąsindamas neboti persekiojimų, atsilaikyti saugumiečių gundymams. Šį tylų, bet intensyvų jo darbą laimino, rėmė ir skatino tuometinis seminarijos bendrabučio vedėjas, busimasis kardinolas Vincentas Sladkevičius. Kaip tai buvo daroma, pasakoja vėjų bandytas ir blaškytas tų metų seminaristas: “Trečio kurso pradžioje mane pašaukė tarnybai į armiją. Armija yra armija: daug naujų svetimų žmonių, svetimas kraštas, daug svetimų idėjų, nepalankių Bažnyčiai. O siela jauna, imli, jautri viskam… Grįžau į Lietuvą be karšto noro grįžti į seminariją. Viena, gailėjausi netekti gerų draugų, vedėjo, bet antra — nauji gyvenimo vėjai pūtė burlaivį tolyn nuo seminarijos… Grįžęs užsukau pas vedėją ir išsakiau viską, o jis:

— Reikia to šiurkštumo, reikia. Gyvenimas nelepina užuovėjomis. Ką išpustė, atstatysite.

Ir pasiūlė pavažiuoti į Rytų Lietuvą, į bažnytkaimį prie Lėvens atlikti rekolekcijų: pamąstyti, pasvarstyti, su Dievu pasikalbėti…

Kiek jaunų širdžių po tokių rekolekcijų sutvirtėjo savo kunigiškame pašaukime, kiek atsitiesė palaužtų, pagijo sužeistų sielų…

T. Masilionis savo apaštalavimo neribojo tik privačių, “pogrindinių” rekolekcijų organizavimu ir vedimu klierikams bei vienuolėms. Tenka prisiminti, kad net kunigams rekolekcijų organizavimas to meto valdžios buvo laikomas antivalstybiniu nusikaltimu. “Uždrausti kunigams rekolekcijas” — buvo vienas iš civilinės valdžios reikalavimų Vilniaus vyskupui Julijonui Steponavičiui. Už savo nepaklusnumą jis buvo ištremtas iš savo vyskupijos 27-eriems metams. Rekolekcijos kunigams, kunigų dvasios stiprinimas buvo vienas iš didžiųjų T. Masilionio rūpesčių. Apie jo rekolekcijas kunigams lenkas prelatas Ellertas yra pasakęs: “Pas mus į Vilnių prieškariniais laikais atvykdavo rekolekcijų vesti ir iš Krokuvos, ir iš Varšuvos labai išsilavinę eruditai vienuoliai, tačiau šis tėvelis kažkuo pranoko visus”.

T. Masilionis, nors ir būdamas silpnos sveikatos, nepabūgdavo tolimiausių kelionių, kad galėtų tarti padrąsinimo žodį sunkumų prislėgtam kunigui. Garsus Lietuvos katalikų pogrindinės veiklos organizatorius, vėliau paslaptingomis aplinkybėmis žuvęs auto avarijoje, kun. Juozas Sdebskis pasakodavo apie savo susitikimą su kun. Masilioniu. Jis dirbo tolimoje Pietų Lietuvos užkampio parapijoje. Vargingas buvo susisiekimas, 13 km reikėdavo eiti pėsčiomis per miškus. Jis labai nustebo, kai vieną vėlyvą žiemos vakarą per pūgą atėjo kun. Masilionis, kad padėtų susiorientuoti keblioje situacijoje — kokį kelią pasirinkti kunigiškoje tarnyboje: ar eiti su persekiojama Kristaus Bažnyčia, ar flirtuoti su ateistine valdžia. Tuo metu kunigai buvo įbauginti, suskaldyti, bijodavo tarpusavyje aptarti svarbiausias apaštalavimo ir kunigiškos tarnybos problemas. Kunigų kalbos, ypač mažai pažįstamų, sukdavosi apie orą ar kitus buitinius menkniekius. T. Masilionis drąsiai priešinosi tokiam kunigų bendravimo stiliui. Atvykęs pas tuomet dar mažai pažįstamą kunigą J. Zdebskį, tiesiai be jokių užuolankų paklausė: “Su kuo Tu, kunige Juozai?” Kunigą Zdebskį taip sujaudino šis T. Masilionio rūpestis Bažnyčios reikalais ir juo asmeniškai, kad ir po daugelio metų vis prisimindavo, kokią įtaką jo pasirinktam gyvenimo keliui padarė šis apsilankymas.

T. Masilionio veikla buvo tarsi akmuo, mestas į ramų vandenį, kurio sukeltos bangos išjudino daugelį. Tai buvo kunigų Eucharistinio sąjūdžio pradžia. Jo dvasinę įtaką liudija per dešimt metų kasmet jo mirties dieną į Sidabravo bažnyčią susirenkančių tikinčiųjų minia, jo kapo lankytojai.

“Abiit, non obiit” — “Išėjo, bet nemirė!” — norisi kartoti, tai matant. Iš amžinybės aukštumų savo malda ir tėvišku rūpesčiu jis lydi savo dvasios vaikų kovas ir darbus. Žemėje T. Masilionį vadino Meilės jūra. Žmonės jį laikė ir tebelaiko šventuoju. Melskimės, kad sulauktume jį matyti altoriaus garbėje.

Malda. Viešpatie, dėkojame Tau, kad sunkiais persekiojimų laikais davei Lietuvos Bažnyčiai uolų Tavo meilės apaštalą kunigą Pranciškų. Uždek šiandien mūsų širdis tokia pat Eucharistijos meile, kokia liepsnojo kunigo Pranciškaus širdyje. Suteik malonę, kad jį galėtume matyti altoriaus garbėje. Per Kristų, mūsų Viešpatį.