Dvasininkų bendravimas lyg aukštasis pilotažas
Begonijų žiedais nusėtame kieme suburzgus automobiliui, vyskupas Vincentas išėjo pasitikti atvykusiųjų. Išaušo diena, kai po čia praleistų metų tenka atsisveikinti su Nemunėlio Radviliškiu. Mat prie namelio, kur jis gyveno, prasidėjus statyboms ir traktoriams be paliovos ūžiant, Religijos reikalų tarybon nusiuntė prašymą pagerinti gyvenimo sąlygas.
Į Pabiržę jį parsivežti atvyko Švč. Trejybės parapijos klebonas kun. Steponas Pelešynas – Vorkutos lageryje kalėjęs partizanų kapelionas. Jis buvo radęs tinkamą vietą vyskupui apsistoti – vieną seno namo galą, anaiptol ne rūmus, tačiau galvą priglausti buvo kur. Bet prie bažnyčios tvoros priglaudusi parapijietės Petrutės trobelė, kurią ji vyskupui padovanojo, buvo šiltesnis ir jaukesnis būstas, nors svečiai ir juokdavosi: trobelė ant vištos kojelės. „Praėjus kokiam dešimtmečiui Ekscelenciją aplankiau Pabiržėje. Žiūriu – vėl mažas namelis“, – pasakojo mons. Petras Puzaras, tuo metu klebonavęs Akmenės šv. Onos parapijoje. O gretimos Viekšnių šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonu buvo Ekscelencijos Vincento auklėtinis kun. Antanas Striukis. Čia prisiglaudęs altaristas kan. Juozapas Meidus, buvęs Kaišiadorių vyskupijos valdytojas, pasiūlė į artėjančius Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo atlaidus pasikviesti vyskupą Sladkevičių, didelės pagarbos pelniusį neoficialų dvasinį autoritetą.
Dar 1974 m. Kaišiadorių vyskupijos kunigai aukščiausioms sovietinės valdžios instancijoms išsiuntė grupinį pareiškimą, reikalaujantį vyskupą V. Sladkevičių grąžinti į teisėtas ganytojo pareigas. Nors Religijos reikalų tarybos įgaliotinis K. Tumėnas, išsikvietęs parašus rinkusį kan. Joną Pilką ir pareiškė, kad į pareiškimą nebus atsižvelgta, tačiau „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje“ paskelbtas dokumentas nuskambėjo Vatikano, „Amerikos balso“ ir kitų Vakarų radijo stočių bangomis. Taip informacija, kad vyskupas tremtinys, nepaisydamas valdžios draudimo, atlieka ganytojo pareigas, lankosi tolimiausiuose Lietuvos kampeliuose, pasiekė ir užjūrį. Nenuostabu, kad vos tik atsikėlus į Pabiržę pasiekė maloni žinia, jog Amerikos lietuviai Jo Ekscelencijai V. Sladkevičiui dovanoja automobilį.
„Ekscelencija tada stabtelėjo Akmenėje, mūsų parapijiečiams pasakė pamokslą, palaimino,– atsiminimais dalijosi mons. Puzaras, – žmonėms buvo didelis netikėtas džiaugsmas. Viekšniuose per atlaidus vyskupas taip pat pasakė pamokslą. Tada Ekscelencija čia paviešėjo keletą dienų ir pabendravo su kan. Meidumi.“ Jis pačioje 1955 m. pabaigoje į Raseinių parapiją priėmė iš Sibiro lagerio grįžusį prelatą Juozapą Matulaitį-Labuką (vėliau tapusį vyskupu) ir politinį kalinį kunigą Juozą Voverį. O 1959–1962 m., būdamas Kaišiadorių vyskupijos valdytoju, rūpinosi susigrąžinti po kitas vyskupijas išsisklaidžiusius kunigus. Pagaliau 1962 m. kan. J. Meidus pats turėjo persikelti į Telšių vyskupiją. Apie tai pasakodamas mons. P. Puzaras pažymėjo: „Mes labai džiaugėmės, kad galėjome jiems, Kaišiadorių vyskupijos dvasininkams, seniai vienas kitą pažįstantiems, turintiems bendrų interesų ir siekių žmonėms, padaryti tokį malonumą. Įsivaizduoju, kad jų bendravimas tada buvo lyg aukštasis pilotažas.“
„Nebūkite pakelių žmonės“
Pranciškonės, širdietės, kazimierietės, eucharistietės – beveik visų kongregacijų seserys – lankydavosi Nemunėlio Radviliškyje, o nuo 1976 m. – Pabiržėje. Lietuvos vienuolijų seserys sovietmečiu buvo kaip išdraskytų lizdų paukščiai. „Ir seserys benediktinės manęs nepamiršo, – pasakojo Jo Eminencija, – man būnant seminarijos dėstytoju, kan. J. Stankevičius buvo davęs įpareigojimą globoti benediktines. Joms vesdavau rekolekcijas, klausydavau išpažinčių.“
Vyskupas Vincentas visa širdimi buvo pasinėręs į pogrindyje atsikuriančių pašvęstojo gyvenimo institucijų veiklą: konsultavo rašant naujas vienuolijų konstitucijas, visada atsiliepdavo kviečiamas vesti rekolekcijas, drąsindavo ir laimindavo pasiryžimus. Važiuodavo ten, kur saugiau, kur nemato valdžios, o ypač saugumo akis, kur galėtų laisvai į „sielas – gerąją žemę“ berti dieviškosios išminties sėklas: „Paklaustos, kur gyvenate, nesakykite, jog toj ar anoj gatvėj, sakykite – tikėjime. Gyvenkime tikėjime. Mąstykim, kokios esate, kad jūsų gyvenimas būtų prasmingas, neštų vaisių. Pakelė, kelias – čia nuolat vyksta judėjimas, nuolat kas nors praeina, žiūrėk, sumindys sėklą, o kas liks nesumindyta, dangaus paukščiai sules, nebus galimybės sėklai išdygti. Pakelių žmogus – tai tas, kuris visu savo gyvenimu, visais darbais, mintimis susikoncentruoja ties praeinančiais dalykais. Pakelės žmogus niekada nebus dvasiniam gyvenimui vaisingas. Nebūkite pakelių žmonės.“
Pogrindyje įkurtos Eucharistinio Jėzaus kongregacijos sesuo Gema Jadvyga Stanelytė pasakojo, kad ją visuomet stebindavo vyskupo Sladkevičiaus žvilgsnis ir veido išraiška: „Atrodydavo, kad jis kiaurai mato ir dangų, ir pragarą. Jei kalbėdavome apie džiugius, šventus dalykus, jo akys spinduliuodavo, o veidas nušvisdavo tokia giedra, šilta šypsena, kad fiziškai pajusdavau sklindančią šilumą. O jeigu kalba pasisukdavo priešinga kryptimi, apie Bažnyčios ir Tėvynės dvasines žaizdas, jo žvilgsnis nuklysdavo kažkur be galo toli, o veide atsispindėdavo toks sielvartas, jog tapdavo netgi nejauku, nes pajusdavai ne tik dvasinį, bet ir fizinį jo skausmą. Visam gyvenimui įsiminė vyskupo Vincento, žodžiai, kai ruošiausi vykti misijoms į Gruziją, Moldovą. Kai kurie Lietuvos kunigai teisindavosi, kad negali vykti misijoms, nes ir gimtoje šalyje trūksta kunigų. O jis taip kalbėjo: „Reikia dalintis. Jeigu būtų tik vienas kunigas, reikėtų jį padalinti pusiau. Grūdas laikomas saujoje neneš vaisiaus, o mestas į žemę subrandins varpas. Tik duodami augame…“
„Aš būsiu pirmas Eucharistijos sąjūdžio bičiulis“, – nudžiugo vyskupas tremtinys, susipažinęs su ses. Gemos atvežta programa. Palaiminęs šį pasauliečių katalikiškojo pasipriešinimo judėjimą, tarytum jį palydėjo pasirinktos misijos keliu ir niekada iš savo akiračio neišleido. Eucharistijos bičiuliai veiksmingai prisidėjo dauginant ir platinant „Lietuvos Katalikų bažnyčios kroniką“ ir kitus pogrindžio leidinius, paremdavo sovietų valdžios persekiojamus kunigus. Apie 1974 m. ses. Gemos vadovaujami Eucharistijos bičiuliai pradėjo organizuoti eisenas, maldingas Atgailos ir Permaldavimo keliones į Šiluvą, Mergelės Marijos apsireiškimo vietą, reikšmingai prisidėjo atstatant ir išsaugant netoli Šiaulių esantį Kryžių kalną. „Neturime pasitenkinti vien tik stebėdamiesi tuo pavyzdžiu, kurį Marija mums rodo, bet privalome kiek galėdami juo sekti, – tuo metu rašyta vyskupo Vincento užrašuose, – visi privalom mąstyti, tirti save: ar atidavėm Viešpačiui save, o gal pražudėm savo geriausius metus mylėdami pasaulį ir jam tarnaudami, užuot mąstę apie Dievą, savo sielą ir amžinuosius dalykus. Daugelis iš mūsų turėtų prisipažinti, kad nesusimąstėme apie Dievo meilę ir nepakankamai jam tarnavome… O gal ir šiandien ne vienas širdį laiko klaidų purve ir neturi jėgų iš jų išbristi. Dėl Dievo meilės paskubėkime sekti Marijos pavyzdžiu ir atiduoti Viešpačiui nors tai, kas dar liko iš mūsų vargingo gyvenimo. Gailestingasis Dievas bus patenkintas ir šia pavėluota auka. Paskubėkime tai padaryti Marijos padedami ir būsim išgelbėti.“
Vienai lemputei užgesus, girlianda praranda grožį
„Dangiškoji Motina niekada nenusigręžia nuo mūsų. Visada jos žvilgsnis nukreiptas į mus. Tokia ji pasirodo visuose apsireiškimuose – nukreipusi žvilgsnį į mus. Žvelgdami į Dangiškosios Motinos paveikslą, jaučiame šviesą ir šilumą. Laiminga mūsų tauta, kad ji ypatingai atsigręžusi į Dangiškosios Motinos meilės šviesą ir šilumą, kad mes turime ir Šiluvą, ir Aušros Vatus, ir Kalvariją, ir kitas Marijos šventoves. Turime gražiausias maldas, kad užmegztume ryšį su Dangiškąja Motina. Mes nepaklydome gyvenimo keliuose ir išmėginimuos, nesustingom nei Sibiro taigoj, nei mūsų žiemų šaltyje, sunkiausiais momentais giedodami: „Sveika, Aušros Žvaigžde šviesi. Tu linksmybė žmonių esi…“, – taip per Šilinių šventę kalbėjo vyskupas marijonas Vincentas Sladkevičius.
Kai 1977 m. sausio 27 d. Marijampolės šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje iškilmingai buvo švenčiamas Dievo tarno, Marijonų vienuolijos atnaujintojo, Vargdienių seserų kongregacijos kūrėjo arkivyskupo Jurgio Matulaičio 50-ųjų mirties metinių jubiliejus, iškilmių dalyviai buvo maloniai nustebinti, kai sakykloje pamatė vyskupą tremtinį. Turiningame pamoksle vysk. V. Sladkevičius visus ragino eiti aukos keliu. „LKB kronika“ rašė, kad 1971 m. Dievo tarno ark. J. Matulaičio 100-ųjų gimimo metų jubiliejaus organizatoriams nė mintis nebūtų atėjusi į galvą leisti tremtiniui vyskupui pasakyti pamokslą ir celebruoti sumą. Šis nuotaikos pasikeitimas akivaizdžiai liudija, kad ne veltui yra sudėtos aukos, kovojant už Bažnyčios laisvę.
Pasijutus laisviau, buvo galima ir plačiau sparnus išskleisti atliekant ganytojo priedermę. Vyskupą V. Sladkevičių kun. J. Zdebskis nuveždavo į Baltarusiją, dažniausiai į netoli Minsko esančią Dzeržinskio parapiją, kur šventimų laukdavo pogrindžio seminaristai. Iš Sibiro lagerio sugrįžęs baltarusių katalikų dvasininkas prelatas Piankovskis panoro susipažinti su vyskupu V. Sladkevičiumi ir pareikšti jam dėkingumą. Pirmas įsimintinas susitikimas su juo įvyko Pabiržėje. Romoje mokslus ėjęs prel. Piankovskis buvo profesoriavęs Kunigų seminarijoje, mokėjo daug kalbų, turėjo sodrų balsą, buvo nuoširdus, kilnios dvasios žmogus. Jis neslėpė džiaugsmo, kurį jam kėlė pažintis su Lietuvos vyskupu tremtiniu ir vėliau jį lankė, globojo. Baltarusių kunigų dovanų atvežtas medus buvo gražios dvasinės bičiulystės ženklas.
Ypač glaudi bičiulystė vyskupą Vincentą siejo su Biržų dekanu Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonu kun. Broniumi Strazdu, kuris, pasak arkiv. Liongino Virbalo, SJ: „Savo kilnumu, kunigišku taurumu ne tik pats švietė, bet ir kitus uždegė pasirinkti kunigystės kelią.“ Universitete fiziką studijavęs, tačiau dvasininko pašaukimą anksti pajutęs vyskupas Jonas Boruta nuo jaunystės dienų taip pat neretai lankydavosi Biržuose, kur būdavo progų su vyskupu Sladkevičiumi pabendrauti artimiau: „Sužinojęs, kad svajoju apie kunigystę, kad negalėjau į seminariją įstoti, patarė turėti kantrybės, laukti, gal greitai bus galima ne tik oficialioje seminarijoje rengtis kunigystei. Jis man tada paliko savo paskaitų apie kunigystę užrašus. (Tos paskaitos dabar yra jėzuitų archyve.) Kun. Strazdas pasikviesdavo vyskupą Sladkevičių į atlaidus sakyti pamokslų, vesti rekolekcijų. Labai įspūdingi buvo vyskupo pamokslai. Jaunatviškas balso tembras. Dekanas juos užrašydavo, mes persirašydavome ir jais dalydavomės. Kai kurie pamokslai įsiminė visam gyvenimui. Pavyzdžiui, apie Marijos širdį. Dvi mergaitės darželyje kalbasi ir viena kitai sako, kad šios lėlytės mama beširdė, nes paliko Jolantą ir dabar gyvena su kitu tėveliu. Atsimenu, vyskupas pabrėžė, kokie baisūs žodžiai „beširdė mamytė“. Ką jie iš tikrųjų reiškia? Kol žmogus gyvas, tol jo krūtinėje plaka širdis. O jeigu –„beširdė“, vadinasi, nėra dėmesio, palankumo savo vaikui, motina negirdi ko balso. Turi ausis, bet negirdi, turi akis, bet nemato. Ir vaikai būna beširdžiai savo tėvams ir seneliams. Toliau jis kalbėjo apie tai, kodėl prarandamas tikėjimas, kodėl kunigas atsisako kunigystės. Tada kaip tik iš kunigų luomo buvo pasitraukęs netolimos parapijos vikaras. Laikraščiai plačiai buvo aprašę šį įvykį. Vyskupas kalbėjo, jog kai širdyje užgęsta meilė, tada nors turi akis ir ausis, bet nieko negirdi ir nematai. Gali turėti teologinį išsilavinimą, bet užgesus širdyje meilei tikėjimo tiesos lieka nesuprantamos. Geriausia mūsų mokytoja – Mergelė Marija, kuri visus dalykus tikrino savo širdimi. Ir Evangelijoje parašyta, jog reikia svarstyti širdimi, su meile.
Kitas didelį įspūdį padaręs pamokslas – apie atleidimą. Štai elektros lempučių girlianda. Vienai lemputei užgesus, girlianda praranda grožį. Ir žmonių šeima panaši į girliandą. Jei mumyse užgęsta atleidimo šviesa, tai negalime būti Dievo meilės laidininkais. Šią temą plėtodamas, vyskupas kalbėjo apie išpažintį, priminė Evangelijos sceną, kai pas Jėzų atvedė pagautą svetimaujant moterį, kurią žmonės pagal įstatymą buvo pasiruošę užmušti akmenimis. O Jėzus tada tarė: „Eik ir daugiau nenusidėk.“ Čia ir yra tikras draugiškasis teismas. Sovietiniais metais paplitusiuose draugiškuosiuose teismuose žmogus smerkiamas, keliami sugniaužti kumščiai. O Kristaus draugiškojo teismo pavyzdys yra išpažintis. Jis prisiminė vieną kunigą, kuris remontuodamas bažnyčią išmetė senas klausyklas, pasakęs, kad jos baisios. Tokiam kunigo elgesiui vyskupas nepritarė teigdamas, jog tai gražiausias dalykas, kurį mes matome bažnyčioje po Švč. Sakramento. Klausykla – tai draugiškojo teismo vieta, kur niekas negrūmoja, kur kartojami tie patys Viešpaties žodžiai: „Eik ir daugiau nebenusidėk.“ Tokiomis temomis vyskupo sakyti pamokslai buvo labai įspūdingi.
Dėl kardinolo V. Sladkevičiaus memorialios aplinkos lankymo
Šv. Romos kardinolo Vincento Sladkevičiaus (1920–2000) 100-osioms gimimo ir 20-osioms mirties metinėms paminėti memorialinis muziejus-butas pagal atnaujintą programą „Padaryk mane gerumo ženklu“ išlieka atviras dvasiniam susitikimui su XX a. vienu didžiausių LK Bažnyčios autoritetu. Laikantis bendros bažnytinių muziejų pastoracijos misijos, lankytojai susipažįsta ne tik su autentiška aplinka, bet ir tiesiogiai dalyvauja gyvame pokalbyje, išryškinant kard. V. Sladkevičiaus įvairiapusišką dvasinį paveldą, dalijantis atsiminimais ir įžvalgomis.
Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinis muziejaus-butas ir šalia įkurtos LKB kronikos ekspozicijos grupinis lankymas organizuojamas iš anksto susitarus visomis darbo dienomis, tel. 8686 67355, el. p. muziejus@kn.lcn.lt.