Antra jėga – trikdanti drąsa visada būti silpnesnio pusėje. Sesė Nijolė yra krikščionė praktikė, o ne teoretikė ir šiuo požiūriu

man ji labai primena šventąjį Pranciškų iš Asyžiaus, apie kurį Gilbert’as Chesterton’as rašė, kad Asyžiaus neturtėlis turėjo, žvelgiant iš pasaulio pozicijų, negalią – jam neegzistavo žmonijos, bet egzistavo tik žmonės. Ten, kur kiti aptarinėjo mišką, jis matė medžius ir kiekvienas jam atrodė unikaliausias ir brangiausias.

Sesėje Nijolėje galima atpažinti ir Motiną Teresę, kuri labai dažnai būdavo nesuprasta ir vis sulaukdavo kritikos, kad padeda „ne tiems“. Tikrai nieko nuostabaus, kad sesė Nijolė nepriklausomoje Lietuvoje pylos nuo teisėjų, politikų gavo nė kiek ne mažiau nei sovietmečiu.

Tačiau nenoriu rašyti panegirikos sesei Nijolei. Jai pačiai liaupsių tikrai nereikia. Nežinau kito žmogaus, kuriuo labiau tikėčiau, kai sako: „Tikrai nesu verta jokių premijų. Geriau jau partizanams ją skirkite.“ Mano galva, svarbiau klausti – ką Viešpats mums liudija per sesę Nijolę? Vieną svarbų dalyką jau minėjau – sekimas Kristumi yra ne teorija, bet praktika. Neatrasime nė vienos užuominos Naujajame Testamente, jog Jėzus siekia patikti, buria gerbėjus.

Jis ragina tuos, kuriems svarbu laisvė, tiesa ir gyvenimas, Juo sekti. Deja, vietoj to mes labai dažnai ir toliau uoliai kaupiame argumentus, kodėl krikščionybė yra svarbi, dirbame inkvizitoriais, kitų žmonių vertintojais.

Man giliai į širdį krito sesės Nijolės žodžiai apie ją varginusius KGB tardytojus: „Vargšeliai ir našlaičiai. Jie nežino, kad danguje turi mylintį Tėvą, todėl ir blaškosi, tūžta.“ O mes ar dar atsimename, kad esame Dievo vaikai ir, kaip sakydavo senais laikais aristokratai – „kilmė įpareigoja“?

Antras dalykas – sesė Nijolė yra akivaizdus šv. Pauliaus žodžių „silpnume Viešpats tveria savąją stiprybę“ įrodymas. Vertinant

pasaulio kriterijais, sesės Nijolės gyvenimą vargu ar galima vadinti sėkmingu. Natūralu, kad ji nekviečiama į Lyderystės konferencijas, apie ją nerašo žurnalas „Žmonės“. Jai vaikystėje teko palikti gimtas vietas, šeimai gelbstintis nuo trėmimų.

Nuo materialinio komforto Nijolę Sadūnaitę Viešpats akylai saugojo nuo jos pirmųjų dienų iki dabar. Baigė tik vidurinę mokyklą ir atsisakė minties stoti į aukštąją, nors talento tikrai netrūko, tačiau ji rinkosi sąžinės ir tikėjimo, o ne konformizmo ir karjeros kelią. Paskui teko dirbti pačius įvairiausius darbus, įstojo į vienuoliją (vadinasi, atsisakė kurti šeimą), įsijungė į pogrindinę veiklą ir prasidėjo „linksmybės“: KGB rūsys, lageris, tremtis, grasinimai nužudyti,nuolatiniai persekiojimai, grįžus į Tėvynę. Galiausiai, gyvenimas itin kukliomis sąlygomis nepriklausomoje Lietuvoje,nė vienu nuošimčiu neprilygstančioms toms, kurias buvo susikūręs KGB elitas.

Beje, KGB budelius labiausiai trikdė ir net gąsdino tai, kad jie niekaip negali palaužti trapios merginos, nebaigusios universiteto, neturinčios teisininkės išsilavinimo, bet paprasčiausiai tikinčios ir turinčios drąsos gyventi pagal sąžinę.

Psichoterapeutas Viktoras Franklis, aprašydamas savąją konclagerio patirtį, pabrėžė, kad nežmoniškomis sąlygomis nepalūždavo ne fiziškai stipriausi ar labiausiai išsilavinę, bet tik tie, kurie sugebėjo neprarasti vilties, jog visa tai turi prasmę. Tai patvirtina ir sesės Nijolės patirtis. Ji tapo legenda ne todėl, kad buvo labai stipri, herojiška, bet todėl, kad turėjo drąsos sakyti Viešpačiui – „atiduodu save į Tavo rankas, viskas Tavo valioje“. Dievo švytėjimas trapioje sesėje Nijolėje buvo stipresnis nei visa budelių klasta ir neapykanta.

Trečia, paklausta, ar už tokią Lietuvą kovojo, sesė Nijolė nedvejodama sako: „Aišku, kad už tokią“. Tikrai ne dėl to, kad visos permainos būtų atnešusios jai materialinį komfortą, svaresnį socialinį statusą. Sesė net geriau už kitus įžvelgia daugybę socialinės neteisybės atvejų. Kartu ji sugeba matyti puspilnę, o ne pustuštę stiklinę. Ji įžvelgia ir tai, kas gražu, viltinga, vertina tas Dievo dovanas, kuriomis kiekvienas esame apiberiami, net jei dažnai jų neatpažįstame.

Sesė nekaltina kitų ir jų neteisia, bet kasdien, kiek leidžia jėgos, daro tai, kas jai atrodo teisinga ir būtina. Laisvė tikrai automatiškai nereiškia gerovės, bet tikrai atveria erdves, kuriose labai reikalinga kiekvieno iš mūsų drąsa, pasiaukojimas ir solidarumas.

Ketvirta, sesė Nijolė yra pavyzdys, ką reiškia būti turtingu žmogumi. Šiandien Lietuvoje mes turime labai didžiulius materialinius turtus sukaupusius skurdžius. Aš pats, nors mano pajamas šiandien gerokai didesnės už sesės Nijolės, esu nepalyginamai už ją skurdesnis. Kodėl? Nes žmogaus turtą dera vertinti ne pagal tai, kiek jis ar ji turi, bet pagal tai, kiek dalinasi su kitais, kiek kitiems dovanoja. Ne kartą jaučiausi sutrikęs, kai mačiau, kaip dosniai sesė Nijolė sugeba išdalinti viską, ką turi. Dar iš sovietmečio mus pasiekia pasakojimas apie tai, kai vienuolės nusprendė Nijolei Sadūnaitei, kuri atliko sudėtingą, pavojingą ir labai svarbų kurjerio į Maskvą darbą, padovanoti naują megztinį, nes ji dėvėjo apiplyšusį. Tačiau po eilinės išvykos į Maskvą sesė Nijolė grįžo su senuoju megztiniu. Klausinėjama prisipažino, kad sutiko moterį, Maskvoje, kuriai naujo megztinio labiau reikėjo. Mes esame įpratę pavydėti ir matyti, kiek daug žmonių turi daugiau nei mes. Sesė Nijolė sugeba pamatyti tuos, kurie stokoja, turi mažiau nei ji. Tai dvasios aristokrato bruožas. Taip elgiasi žmogus, kuris tvirtai pasitiki mylinčiu Tėvu danguje ir kiekviename sutiktajame mato sesę bei brolį.

Apie sesę Nijolę galima pasakoti ir pasakoti, bet taip pat dera prisipažinti, kad ji visuomet kiek trikdo. Savo šventu paikumu atkakliai skelbti tai, kuo yra įsitikinusi, net jei niekas jos nenori girdėti. Ne visada sesė Nijolė politiškai išmintinga ir toliaregiška, neretai pernelyg pasitiki žmonėmis, po kurių geranoriškomis kaukėmis slepiasi puikybė ir savanaudiškumas.Tačiau – į tai būtinai atkreipkite dėmesį – ji visada gina silpną, tikrai ar menamai nuskriaustą žmogų ir niekada nepataikauja tiems, kurie turi galią, niekada nieko nedaro dėl įvaizdžio ar dėl publikos plojimų. Būtent todėl net ir sesės Nijolės politiniai pareiškimai – su kai kuriais jų tikrai galima ir reikia ginčytis – turi netikėtą prasmę. Jie ugdo mus būti jautresnius, pastabesnius tiems, kurie marginalizuojami, nustumiami į paribius, kurie nepatogūs. Būtent tokie žmonės pirmiausia patekdavo ir į Jėzaus akiratį. Jei su jais mes vis prasilenkiame, dera rimtai

susimąstyti, ar tikrai sekame būtent Jėzų?

Na, o pabaigoje noriu pasidžiaugti, kad, kai susitinku sesę Nijolę, kai kažką kartu planuojame, kur nors vykstame, viskas pasaulyje atrodo aiškiau, skaidriau ir man pačiam tampa paprasčiau atsirinkti tai, kas svaru, o kas – tik detalės. Spėju, kad būtent tai turėjo galvoje vienas ankstyvosios Bažnyčios šventasis, kai teigė, kad tikrai maldai nebūtina kreiptis į Dievą žodžiais, neretai skambiausia malda – tai atviras, tyras, dovanojantis santykis su kitu žmogumi ,ir tai yra viena vertingiausių Kūrėjo dovanų.