Po karo, kai miškuose ir kaimuose girdėdavosi šaudymas, kai geroji lietuvių tautos dalis buvo naikinama trėmimais bei kalėjimais, Dievo žodis nebuvo iš išgąsčio nutilęs. Jis kalbėjo, guodė, gydė netekties žaizdas, stiprino XX amžiaus vergus jų kryžiaus kelyje. Jis netgi kūrė pogrindžio bažnyčią su jai pritaikytais slapto apaštalavimo būdais.
Tais gūdžiaisiais pokario laikais čia, Šiauliuose, niekam nežinant ir nematant kūrėsi svarbus kovos su blogiu bastijonas.
“Kaip lietus ir sniegas nukrinta iš dangaus ir negrįžta atgalios, kol nepalaisto žemės” (Iz 55, 10), taip nenurimsta Dievas, kol nepasirūpina savo vaikų dvasine ateitimi. Jis tai padarė per šiaulietę Jonę Juozapaitytę, pašaukęs ją gana pavojingai tuo metu tarnystei.
Kokia buvo tuometinė Lietuvos Bažnyčios padėtis? Lietuva neteko beveik pusės savo kunigų, vienuolynai atimti, vienuoliai, vienuolės išblaškyti, bet “prižiūrimi”, nes visų pavardės žinomos, neleidžiama vaikų katekizuoti ir ką nors organizuoti. Apaštalavimo visos formos uždraustos, Bažnyčia pasmerkta išmirimui.
Praūžus karui, jėzuito tėvo Pranciškaus Masilionio dvasioje Dievas jau buvo subrandinęs meilę Eucharistiniam Jėzui taip, kad ji nebegalėjo išsitekti šio nuolankaus vienuolio širdyje. Tuo pačiu metu Jonė Juozapaitytė su keliomis draugėmis ieškojo būdų, kaip padėti griaunamai Lietuvos Bažnyčiai. Slaptų konferencijų metu šio kunigo meilė Eucharistiniam Jėzui liejosi į jaunas, imlias ir greit užsidegančias širdis. Meilė gyvajam Jėzui ir įsisąmoninimas, kad Jis yra čia, teikė drąsos ir ryžto. Pastebėkime, koks geras psichologas yra Dievas – tokios negirdėtos priespaudos metu nebūtų padėjusi idėja kurti vienuoliją sekant bet kurio šventojo gyvenimo pavyzdžiu – tai būtų per silpna. Tuo metu reikėjo pirmųjų krikščionių drąsos, tik vienas Jėzus galėjo atstoti viską. Pirmosios dvi drąsuolės, praėję noviciatą Švč. Jėzaus Širdies Tarnaičių kongregacijoje, duoda įžadus 1947 metais ir įkuria Eucharistinio Jėzaus vienuoliją. Pavojai bei sunkios sąlygos išmokė laikytis konspiracijos, bet degančioms meile jaunoms širdims niekas nebuvo per sunku, todėl seserys galėjo bręsti, tobulėti, stiprėti dvasioje, kad galėtų atlaikyti būsimus išbandymus bei persekiojimus.
Neaišku, ar įkūrėjai žinojo šv. kun. Jono Bosko viziją, pagal kurią Bažnyčios laivas bus puolamas ir visomis priemonėmis bus stengiamasi jį nuskandinti. Bažnyčios laivas išsigelbės tiktai priplaukęs prie dviejų kolonų: Eucharistijos ir Švč. M. Marijos ir prie jų prisitvirtinęs.
Apžvelgę laikotarpį ir aplinką, bent trumpai pažvelkime į šios žymios šiaulietės dvasinį pasaulį. Mums įdomu ne tik pasižvalgyti po jos dvasinius horizontus, bet ir atrasti kažką naujo bei pritaikyti savo dvasiai. Pačioje vienuoliško gyvenimo pradžioje, dar prieš įžadus, matyti jos aiškus žmogaus tikslo suvokimas. Ji rašo: “Esu ne žemės, esu Dievo vaikas, esu Jo nuosavybė. Jis gali su manimi daryti, ką tik nori. Mano meilė, mano gyvenimas ne žemei skirti. Didesniems dalykams esu gimusi”. Rūpindamasi savuoju tobulumu nepamiršta artimo: “Patarnauti Jėzui žmonėse. Mylėti Jėzų žmonėse. Eiti per gyvenimą padedant žmonėms ir su meilės giesme Jėzui širdyje, mintyse, lūpose. Daugiau vidinės ramybės su Jėzumi”. Tačiau Dievas ir didieji dalykai vėl ir vėl kartojasi jos dienoraštyje: “Adoruoti, nuolat garbinti Tave, nes Tu esi vienintelis Gėris. Veržtis aukštyn į herojiškumą, į auką, į dorybių meilę, į gilesnį vidinį gyvenimą”. Ji ne tik trokšta didžių dalykų, bet ir konkrečiu pasiryžimu nusistato saviauklos programą: “Smulkūs nusigalėjimai duoda pagrindą didesniems nusigalėjimams, o maži apsileidimai ruošia kelią smukimui. Nuolankumas, paprastumas, gerumas. Iš anksto priimu visa, ką tik siųsi, iš meilės Tau. Mano namai – Dievas, mano tėviškė – Jo šventa valia. Pilnai mylėti Jėzų, aukojantis iki kryžiaus. Atsispirti pagundoms nesvarstant, priimti visą Dievo valią nenagrinėjant. Visa išpildyti, visa pakęsti, visa pernešti, visiems turėti kantrumo, palankumo, meilingumo”. Kas bando išsisaugoti kalbos nuodėmių, žino, kiek tai kainuoja. Seselė Jonė labai rimtai ėjo į kovą tokiais pasiryžimais: “Kalba yra brangi Dievo dovana, kuri privalo tarnauti Jo garbei ir artimo gerovei. Išbraukti visa, kas gali užgauti, įžeisti. Pastatyti sargybą prie širdies durų, kad nepraeitų joks smerkimo ar įžeidimo žodis. Negalvoti ir nekalbėti blogo apie kitus. Tegu kalba garbina Dievą. Tegu ji būna vartojama liūdintiems ir kenčiantiems džiuginti bei guosti”.
Ar jūs esate pastebėję ryšį tarp puikavimosi ar artimo pasmerkimo ir greito nubaudimo? Sesuo Jonė konstatuoja: “Tai, ką pasmerkiu ar ką blogo kituose su pasipiktinimu pastebiu, tuoj pati padarau”. Kiekvienas žmogus gyvenime susiduria su kančia, kiekvienam tenka mokytis ją nešti. Apie tai dienoraštyje skaitome: “Viešpats išradingai duoda kryželius ten, kur nesitiki. Prie kiekvieno kryželio dar ir kryžkelė, kurioje galima pasukti artyn ar tolyn nuo Dievo. Kančioje tik su Kristumi, iš meilės Jam ramiai ir tyliai. O Viešpatie, mokyk, priversk vykdyti Tavo valią, priversk mane neklusnią meilei ir šventumui”. Dvasinė literatūra tvirtina, jog maldos laipsnis atitinka gyvenimo lygmens laipsnį ir atvirkščiai. Štai ką ji rašo apie savo maldą: “Nors nejaučiu meilės jausmo, bet žinau, kad myliu, nes stengiuosiu daryti visa, kas rodo meilę ir ko meilė reikalauja. Nors gal tai atrodo nesąmonė, bet galiu sakyti: myliu nemylėdama, tikiu netikėdama, esu drąsi būdama baili”. Tai rodo aukštą maldos laipsnį bei sielos brandą. Tėvas Pranciškus Masilionis buvo įgavęs gražią ir taiklią pravardę: “Meilės jūra”. Ši “Meilės jūra” paveikdavo klausytojus, o ypač seseles. Skaitome: “Rankos prie darbo, o širdis prie Jėzaus Širdies šv. Eucharistijoj. Jungti visus su Eucharistijoj esančiu gyvuoju Kristumi. Jėzau, Tavo Širdis – Eucharistijoj liepsnojantis galingos meilės židinys”.
Šiandien bandome pažvelgti į dieviškosios Apvaizdos veikimą tokiu sunkiu metu mūsų tėvynėje. Matome tuo metu pastatytą Lietuvos gelbėjimui Eucharistijos koloną, kuri dar turi augti ir stiprėti. Šiandien minime ses. Jonę Juozapaitytę kaip įkūrėją ir pirmąją vyresniąją. Reikia pažymėti, kad Eucharistinio Jėzaus vienuolija išaugino ne vieną ir ne dvi didelės brandos bei pasiaukojimo asmenybes, apie kurias bus kalbama kitu metu ir kitose vietovėse. Iš šios vienuolijos kilo pasauliečių sambūris -Eucharistijos bičiuliai-, kuris ne tik brandino dalyvių dvasią, bet ir akino drąsiems žygiams.
Te Dievas laimina šitą meilės Eucharistiniam Jėzui ąžuolą, Viešpaties pasodintą Šiaulių žemėje ir jau išsisėjusį po kitas vietoves ir net misijų kraštus, telaimina seseris, kurios tiek daug nuveikė, veikia dabar ir nuveiks ateityje. O mes, Lietuvos tikintieji, pilnutinai atsiverkime Jėzaus meilės jūrai ir padėkime Lietuvos Bažnyčiai įsitvirtinti tarp Eucharistijos ir Krikščionių Pagalbos kolonų, nes juk esame Marijos žemės vaikai.
Pagal pamokslą, pasakytą Šiaulių Katedroje vasario 12 dieną
