1909 metų balandžio 15 dieną gimė Dievo tarnaitė kankinė Adelė Dirsytė. Mokytoja, ateitininkė ugdomąjį darbą dirbo ne tik mokyklų klasėse. Katalikiškas idėjas ji skleidė lankydama įvairias Lietuvos parapijas, kalbėdama katalikių moterų organizuojamose renginiuose, rašydama spaudoje. Jos straipsniai – paprasti, skirti plačiajai visuomenei. Šiais metais kun. Nerijaus Pipiro rūpesčiu dar kartą išspausdinti Adelės Dirsytės straipsniai, parengta knygelė „Žodžiai Tavo garbei“.
Adelė gimė 1909 metų balandžio 15 dieną Šėtos parapijos Pramislavos kaime, gausioje Antano ir Agotos Dirsių šeimoje. Tai buvo šeštas vaikas. Po keleto dienų, balandžio 21 d., pakrikštyta Šėtos Švč. Trejybės bažnyčioje. Adelė mokėsi Aukštųjų Kaplių pradžios mokykloje, vėliau – Šėtos progimnazijoje ir Kėdainių gimnazijoje. Dar besimokydama Kėdainių gimnazijoje pradėjo dalyvauti ateitininkų veikloje.
1928 m. įstojo į Lietuvos (vėliau – Vytauto Didžiojo) universitetą, Teologijos-filosofijos fakultetą, kur studijavo vokiečių kalbą, įsitraukė į ateitininkių „Birutės“ draugovės veiklą. Deja, pasikeitus aplinkybėms (miršta tėvas), studijas tenka nutraukti ir pradėti pačiai rūpintis pragyvenimu, tačiau ji ir toliau aktyviai dalyvauja katalikiškų organizacijų veikloje, organizuoja kursus, renginius, skaito paskaitas, rašo straipsnius.
1946 m. kovo 6 d. Adelė suimama ir teisiama už „tėvynės išdavimą ir antikomunistinę veiklą“, kaip ir daugelis kitų iškilių Lietuvos veikėjų. Ji nuteisiama 10 metų lagerio ir 5 metams tremties. Tremtis apvainikuoja visą Adelės tikėjimo ir gyvenimo kelią. A. Dirsytei teko patirti kančias tolimoje Užpoliarėje, Taišete, Kolymoje…
Patekusi į Sibirą, kaip pažymi kun. prof. Kęstutis A. Trimakas, Adelė Dirsytė pirmiausia pati stipriai kabinosi už tikėjimo. 1953 m. vasario 16-ąją jos rūpesčiu dienos šviesą išvysta Sibiro lietuvių maldaknygė „Marija, gelbėk mus“. Tai ne tik maldų rinkinys. Maldaknygėje slypi Adelės pasaulėžiūra, platus ir gilus žvilgsnis į tikėjimą ir pasaulį. Čia, pasak kun. K. A. Trimako, akivaizdžios dvi tikrovės: dieviškoji ir žmogiškoji. Savo žmogiškąją tikrovę Adelė stengiasi derinti su Dievo valia, dieviškąja tikrove. Į Dievą nukreipiami ne tik žodiniai prašymai. Į Jį krypsta ir laikas, iš Jo tikimasi visko. Savo tragišką patirtį Adelė suvokia kaip istorijos, netgi kaip žmonijos dalį. Viskas iš Dievo ir su Dievu.
Šią maldaknygę galime vadinti Naujojo Testamento tremties teologija. Tremtis čia suskamba lyg gražiausia pašaukimo gyventi simfonija. Čia jau nebėra tremties kaip bausmės už neištikimybę, kaip Senajame Testamente. Atvirkščiai. Netolima mūsų Tėvynės istorija rodo, kad tremtį patyrė kaip tik ištikimieji idealams, idėjoms – Kristui. Jie tremiami dėl ištikimybės. Tremtis nėra bausmė. Tai greičiau galimybė „būti dar ištikimesniam Dievui, ypač sunkumuose“. Būtent čia galima atrasti patį Jėzų, kuris savo kančia, mirtimi ir prisikėlimu išgelbėjo žmoniją iš vergovės tamsai. Tremtis, kurioje patiriamas Dievo artumas, atrodo lyg pašaukimas.
Šią tiesą Adelė Dirsytė patvirtina visu savo gyvenimu. Iš jos užrašytų maldų, ieškojimų tampa aišku, jog būti tremtiniu – tai eiti Kristaus keliu, eiti į šventumą ne teoriškai, bet kaip į gyvenimo tikslą. Adelė ėjo, šiandienos žmogui atverdama giliausias ir tikriausias žmogaus galimybes.
Adelės kančių odisėja baigiasi toli nuo Tėvynės – ji mirė Chabarovske 1955 m. rugsėjo 26 d. Tačiau jos idėjos gyvos. Vartydami išlikusius jos rašytus straipsnius, apmąstydami poezijoje glūdinčią gelmę, jaučiame, kad ne tiek užrašytas, kiek paliudytas Žodis, yra raktas ir dabarties problemoms, su kuriomis susiduriame, spręsti.
Savo straipsniuose, skirtuose plačiajai visuomenei, iškeldama katalikiško veikimo, dalyvavimo katalikiškose organizacijose svarbą, Adelė Dirsytė siekia švietėjiškų tikslų. Ji akcentuoja pašaukimo motinystei svarbą, aukština motinystės grožį bei kilnumą. Pasak jos, mylėti artimą reikia konkrečiai, siūlant tiek materialinę, tiek ir kitokią pagalbą. Adelė kreipė dėmesį į religinės praktikos, artimo meilės darbų, nuolatinio ugdymosi svarbą, katalikiškos spaudos platinimo reikšmę, kvietė aktyviai dalyvauti valstybės gyvenime, domėtis ir pažinti tautos istoriją bei gyvenamąjį laikotarpį, plačiai nagrinėjo moters reikšmę visuomenėje.
Galima tik stebėtis, kokios pranašiškos jos mintys apie kančią, išbandymus. Visa tai jau netrukus lyg aidas atsikartos pačios Adelės gyvenime. Ji tam ruošia kitus ir ruošiasi pati, laikydamasi Viešpaties rankos. Tą daryti ji kviečia visus, šalia esančiuosius. Atrodo, tai tik keli žodžiai, keli užrašyti sakiniai. Tačiau tai ne kas kita kaip šių laikų Kristaus apaštalo konstitucija – įstatymas, reikalaujantis neprarasti pasitikėjimo Dievu, nes gyvenimo valtį vairuoja Apvaizdos ranka.
Labai pranašiškai Adelė kalba apie žmogaus galimybių ir jėgų ribas. Viskas, anot jos, tik Viešpatyje. Todėl ir aiškesnio kelio nei Viešpaties valia nėra ir negali būti. Atrodo, kad į šį sakinį Adelė jau tuomet sutalpino ne tiek savo, bet ir savo Tėvynės, tų žmonių, su kuriais ji vienaip ar kitaip susitiks tremties metais, likimą. Šis eilėraštis yra tarsi įžanga į jos tremties teologiją. Yra išlikę keletas jos eilėraščių iš paties sudėtingiausio gyvenimo laikotarpio – tremties. Juose tarsi grįžtama prie svarbiausių Lietuvos istorijos momentų – motinos maldos ir vilties ugdant didvyrius, prie naujas galimybes žadėjusios Aušros ar į naują istorijos vieškelį kvietusio Varpo. Visa tai perauga simbolių kalbą. Aušra ir Varpas Adelės lūpose tampa vilties įrankiais, padedančiais ištverti ištikusius sunkumus ir išgyventi.
Buvimas toli nuo Tėvynės, kitokio gyvenimo, nei buvo tikėtasi, patirtis, be abejo, ir asmeninės kančios – visa, kas patirta bei išgyventa, – tarytum ragina Adelę klausti, ar norės žmogus prisikelti su Kristumi? Atrodo, pati Adelė yra patyrusi nužmoginimo dugną, kai jos pačios pavardę atstoja kalinio uniforma ir numeris. Visgi ji geba klausti, geba kelti akis į Kristų. Tik ar žvelgiant iš tokios baisios perspektyvos Kristus neliks vienas ir vienišas? Ne kur kitur, bet tarp eilučių glūdi viltis… Viltis, kuria ji pati gyvena ir dalijasi. Todėl tos kelios eilutės neapsiriboja vien tik praeities apmąstymais. Tai malda. Tai visas gyvenimas. Ir galų gale – siekis bent mintimis nukeliauti į Tėvynę. Ten, toli nuo Tėvynės, mintis apie ją Adelei atrodo tokia artima, kaip mintis apie Motiną. Tiek fizinę, tiek Dangiškąją – tą, kuri priglaudžia, sujungia, supranta ir gelbsti.
Domo Akstino rūpesčiu išleistoje knygelėje Jūs manieji (2000) yra publikuoti Adelės Dirsytės laiškai artimiesiems.
Dr. Mindaugas Bloznelis yra parengęs knygą Adelė Dirsytė: gyvenimas ir darbai (2003), į kurią sudėta didžioji dalis jos straipsnių.
Šioje knygelėje Adelės Dirsytės rašytinis palikimas tegul nauja gaida suskamba. Tegul tai bus tam tikros rekolekcijos, skatinančios ir mus atnaujinti savo viltį, atsigręžti į tai, ko prieš dešimtmečius mokė, ką liudijo Vilties mokytoja Adelė.
