Mečislovas Reinys gimė 1884 m. vasario 5 d. Utenos rajone, Daugailių parapijos Madagaskaro kaime, ūkininko šeimoje. Tėvas anksti mirė. Motina mirė, Mečislovui studijuojant Belgijoje.

Mečislovas nuo mažens pasižymėjo pamaldumu. Kartu su mama šventadieniais mėgdavo eiti į gimtosios Daugailių parapijos bažnyčią. Dažnai susikviesdavo kur nors į kluoną vienmečius vaikus, sakydavo jiems pamokslus. Baigė Daugailių pradžios, Mūrinės Ašmenos mokyklas, Rygos gimnaziją. 1901 m. įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. 1905 m. buvo išsiųstas mokytis į Peterburgo Dvasinę akademiją. 1907 m. įšventintas kunigu. Pirmąsias šv. Mišias aukojo Daugailių parapijos bažnyčioje. Mečislovo vaikystės draugas kun. Juozapas Čepėnas pamokslo metu sakė, kad primicijanto laukia katedra, profesūra, kad jis rengs Viešpaties vynuogyno darbininkus ir sielų ganytojus. Tai buvo pranašiška. 1914 metais, baigęs studijas, Mečislovas Reinys grįžta į Lietuvą. Skiriamas Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios kamendoriumi. 1916 m. rudenį Vilniaus kunigų seminarijoje Mečislovas Reinys pradeda dėstyti filosofiją.

Grįžęs į Lietuvą, skiriamas profesoriauti į kuriamą universitetą Kaune. Čia taip pat aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje. Krikščionims demokratams laimėjus Seimo rinkimus, dirba Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministru.

Vilkaviškio vyskupas

Matydamas kunigo atsidavimą tikėjimo tiesoms ir nuopelnus Bažnyčiai bei Tėvynei, 1926 m. popiežius Pijus XI skiria Mečislovą Reinį tituliniu Tiddi vyskupu ir Vilkaviškio vyskupo Antano Karoso padėjėju-koadjutoriumi. 1926 m. gegužės 16 d. Kauno arkikatedroje bazilikoje Mečislovas Reinys konsekruotas vyskupu.

Vizituodamas Vilkaviškio vyskupijos parapijas, vyskupas sakydavo didaktinio pobūdžio pamokslus, į kuriuos sudėdavo visą save. Grįžusio namo po pamaldų Mečislovo ir marškiniai, ir sutana būdavo tiesiog šlapi.

Intensyvi pastoracinė veikla turėjo įtakos ir pašaukimams į Viešpaties vynuogyną: 1940 m. Vilkaviškio vyskupijoje darbavosi jau 247 dvasiškiai. Vyskupas Mečislovas Reinys nuo 1934 metų, šalia darbo Lietuvos universitete, pradėjo dėstyti ir Vilkaviškio kunigų seminarijoje. Daug dėmesio skyrė klierikų ugdymui.

Nepaisant išsimokslinimo, aukštos padėties, vyskupas Mečislovas Reinys buvo visiems prieinamas ir tėviškas. Važinėjo paprastais autobusais, traukinyje – trečia klase. Bute turėjo tik pačius būtiniausius baldus. Tačiau daug knygų. Buvo reiklus sau. To reikalavo ir iš kitų. Niekuo nesiskundė. Su kaimo žmogumi bendravo lygiai taip pat, kaip ir su inteligentu, mylėjo ganomuosius.

Vilniaus arkivyskupas, Dievo Gailestingumo apaštalas, tikėjimo gynėjas ir kankinys

1940 m. mirus Vilniaus arkivyskupo Romualdo Jalbžykovskio padėjėjui vyskupui K. M. Michalkevičiui, Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys paprašė Vatikano valstybės sekretoriaus Vilniaus vyskupu skirti lietuvį. Atsižvelgdamas į tai, 1940 m. liepos 18 d. Apaštalų Sostas vyskupą Mečislovą Reinį paskyrė tituliniu Cypselos arkivyskupu ir Vilniaus arkivyskupo padėjėju.

Vokiečiams uždarius Vilniaus kunigų seminariją, tiek kunigų rengimo, tiek likusių be kunigo parapijų aprūpinimo ganytojais problema tapo itin opi. Kartu tai buvo puiki proga atkelti vartus lietuvybei Vilniaus krašte, taigi kilo idėja atgaivinti seminariją. Idėjos autorius ir buvo arkivyskupas Mečislovas Reinys. Arkivyskupas atkuriamos seminarijos rektoriumi pasirinko jauną ir jam asmeniškai gerai pažįstamą iš darbo Vilkaviškio vyskupijoje laikų kunigą Ladą Tulabą. Reikėjo iš naujo surinkti reikiamą profesorių ir bent minimalų klierikų skaičių. Įdėjus nemažai pastangų, darbo, entuziazmo ir tikėjimo, pavyko suformuoti atkuriamos seminarijos dėstytojų kolektyvą.

Arkivyskupas buvo tolerantiškas kiekvienai tautinei grupei. Į gudiškas parapijas stengėsi skirti kunigus gudus, į lenkiškas – lenkus. Jo valdymo metu kai kuriose mišriose arkivyskupijos parapijose buvo įvestos pamaldos lietuvių ir gudų kalbomis, atsižvelgiant į gyventojų tautinę sudėtį. Dirbdamas Vilniaus arkivyskupijoje, Mečislovas Reinys stengėsi rasti bendrą kalbą su visais, būti tėviškas pavaldiems dvasininkams ir ganomiesiems.

Dar 1942 m. patvirtina lietuviškąjį Dievo Gailestingumo vainikėlį. 1946-ųjų Atvelykis, arkivyskupui Reiniui pritarus, buvo švenčiamas miesto Šv. Jonų bažnyčioje kaip Dievo Gailestingumo šventė. Oficialiai ši šventė į Bažnyčios liturginį kalendorių buvo įvesta tik šventojo popiežiaus šv. Jono Pauliaus II pasitinkant trečiąjį krikščionybės tūkstantmetį. Kalbant apie arkivyskupą M. Reinį galima jį vadinti ir Dievo Gailestingumo apaštalu.

Sovietų Sąjungai antrą kartą okupavus Lietuvą, prasidėjo bene sunkiausias tikėjimo liudijimo laikotarpis. Bažnyčios ganytojai, kaip tikri pirmųjų krikščionybės amžių apaštalai, ištikimai laikėsi Kristaus tiesos. Arkivyskupui Mečislovui Reiniui darytas itin didelis spaudimas, siekiant padaryti jį susidorojimo su lenkų kunigais bendrininku: MGB stengėsi išgauti iš jo parodymus prieš arkivyskupą metropolitą Jalbžykovskį, siūlė į Vilnių pasikviesti daugiau kunigų lietuvių. Tačiau arkivyskupas Mečislovas Reinys nepasinaudojo MGB suteikta proga suvesti sąskaitas su lenkų kunigais. Prasidėjus lenkų kunigų repatriacijai iš Lietuvos, arkivyskupas bandė įkalbėti kai kuriuos klebonus, kad jie nepaliktų savo parapijų ir nevyktų į Lenkiją.

Sovietiniai funkcionieriai didelę įtaką visuomenėje turintį Bažnyčios hierarchą stengėsi patraukti savo pusėn. 1945 m. birželio 19 d. arkivyskupas sovietinių funkcionierių buvo raginamas parašyti kreipimąsi į „banditus“, tačiau atsisakė, motyvuodamas tuo, kad Bažnyčia negali kištis į politinius reikalus; jog jis nėra Vilniaus arkivyskupas metropolitas ir negali veikti savo vardu; taip pat kalbėjo apie giminaičius, ištremtus į Sibirą ir ten nukankintus, vykdomus trėmimus ir areštus.

“Laukiame kolektyvinių prašymų, kad Dievo tarnas Mečislovas Reinys greičiau būtų paskelbtas palaimintuoju. Tuo būdu išryškėtų, kad visa Dievo tauta Lietuvoje arkivyskupą Mečislovą Reinį laiko Bažnyčios kankiniu ir yra įsitikinusi jo šventumu.”

Arkivyskupas Mečislovas Reinys tvirtai laikėsi savo pozicijų. Jis niekada neišsigynė ir neišsižadėjo tikėjimo. Net tada, kai 1946 m. su juo kalbėjęs SSRS MGB „O“ skyriaus majoras Ochrimenko grasino įkalinimu, jei ganytojas nesutiks bendradarbiauti, arkivyskupas nepalūžo.

Tų pačių metų birželio 8 dieną arkikatedroje arkivyskupas pasakė pamokslą, kuriame paneigė „Sovietskaja Litva“ išspausdinto straipsnio „ Vatikanas – tarptautinės agresijos židinys“ teiginius. Netrukus po to, birželio 12 dieną, arkivyskupas Mečislovas Reinys buvo suimtas. Po keleto dienų nuteistas 8 metams. Tų pačių metų gruodžio 25 dieną, su ypatingu konvojumi, griežtai saugomas, izoliuotas nuo kitų kalinių, buvo išvežtas į nuosprendžio atlikimo vietą – Vladimiro kalėjimą. Čia ištikimas Viešpaties tarnas, iškentęs visas kančias, 1953 m. lapkričio 8 d. iškeliavo į amžinybę. Buvo palaidotas bendrame kalinių kape.

Arkivyskupo Mečislovo Reinio mintis, ryžtas ir auka ir šiandien aktualūs. Ganytojas tikrai turi ką pasakyti žmogui, besiblaškančiam pasaulėžiūrų kryžkelėse. Todėl labai svarbu melsti užtarimo ir malonių, kurių Dievas tikrai mums suteiks per savo tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio užtarimą.

Kviečiame pranešti apie patirtas malones

Visus tikinčiuosius kviečiame melstis Dievo tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio paskelbimo Bažnyčios palaimintuoju intencija.

Prašome atsiliepti visus, kurie pažinojo arkivyskupą M. Reinį, su juo bendravo ar turėjo progų regėti jo gyvenimą bei veiklą.

Slegiamus ligų, bėdų ar kitokių vargų, raginame prašyti Dievo pagalbos užtariant Dievo tarnui Mečislovui Reiniui.

Apie patirtas malones praneškite Beatifikacijos bylos tribunolui:

Vilniaus arkivyskupijos kurija
Šventaragio 4,
01122 Vilnius

Laukiame kolektyvinių prašymų, kad Dievo tarnas Mečislovas Reinys greičiau būtų paskelbtas palaimintuoju. Tuo būdu išryškėtų, kad visa Dievo tauta Lietuvoje arkivyskupą Mečislovą Reinį laiko Bažnyčios kankiniu ir yra įsitikinusi jo šventumu.