Nežinau, ar yra kada susitikusios ir bendradarbiavusios ar bent bendravusios Tiesos.lt portalo redaktorė Ramutė Bingelienė ir Sąjūdžio siela vadinama Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Informacijos ir komunikacijos departamento Parlamentarizmo istorinės atminties skyriaus vedėja Angonita Rupšytė, tačiau abi, išgirdusios mano pasakojimus iš Sąjūdžio praeities, vienu balsu skatino rašyti prisiminimus. Girdi, aš privalanti tai daryti.
Suprantu, kad daug ko jau nebespėsiu užrašyti, nes marias laiko „suėda“ kasdieninės, rutininės, vadinamosios šiandienos įvykių publikacijos. Bet kada nors ir tai bus istorija.
Atgimimo metais buvo tas pats: įvykis vijo įvykį, o tokių techninių galimybių, kokių turime šiandieną, nebuvo.
Kaip aš susipažinau su Mečislovu Jurevičiumi
Ne visi Šiaulių sąjūdininkai žinojo, kad mūsų mieste gyvena sąžinės kankinys, atleistas iš darbo tuometiniame Šiaulių aklųjų ir silpnaregių kombinate – mat jis atsisakęs dirbti per religines šventes, buvo teistas ir už eisenos į Šiluvą organizavimą, pirmojo kryžiaus ant Kryžių kalno pastatymą po to, kai vietinių komunistų ši šventa vieta eilinį kartą buvo išniekinta. M. Jurevičius priklausė Tikinčiųjų LPS (Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio – aut.past.) rėmimo grupei. Jos veikloje taip pat dalyvavo statybininkas apdailininkas Stasys Čilinskas, automobilių transporto eks.technikas Vincas Danielius, pedagogai Vanda Rakauskaitė ir Kęstutis Stulgys, santechnikas Juozas Šileikis ir kunigas Arnoldas Valkauskas.
Pirmą kartą M.Jurevičių pamačiau 1989 metų birželio 14-osios renginyje. Daugiatūkstantinėje lietuvių tremties metines mininčioje minioje buvo neįmanoma jo nepastebėti: vienintelis vilkėjo kalinio drabužius su ant jų prisiūtu numeriu. Žinau, kad net išsaugoti tokią aprangą ir numerį reikėjo drąsos, nes pažinau žmonių, sudeginusių šias šiurpias relikvijas iš baimės vėl pakliūti į kalėjimą.
Dokumentai liudija
1989 metų liepos 26 dienos Šiaulių miesto Sąjūdžio tarybos posėdžio protokolas byloja, kad dėl sąjūdininko Mečislovo Jurevičiaus reabilitavimo (neteisėtas atleidimas iš darbo aklųjų įmonėje – aut.past.) buvo daug ginčytasi, spręsta ir tuokart nieko kolegialiai nenuspręsta. Teisybės dėlei vertėtų pacituoti autentiško dokumento dalį:
„K.Alminas (M.Jurevičiaus kaimynas, Sąjūdžio seimo narys – aut. past.): Jurevičius neteisėtai nukentėjęs, nereabilituotas, negauna pensijos, ligotas, Niekas nepadeda. Siūlo organizuoti piketą Pergalės (dabar Prisikėlimo – aut. past.) aikštėje.
A.Koskienė (pedagogė, Sąjūdžio seimo narė – aut.past.): Norisi paklausti, kas konkrečiai jau yra padaryta. Reikalingas visas dokumentų paketas, o, svarbiausia, – parašyti pareiškimą į resp. prokuratūrą pačiam Jurevičiui. Jeigu prokuratūra to nepadarys arba iš viso nesieks tai padaryti, tuomet tik piketuoti prieš konkrečius asmenis ar atsakingas organizacijas, nes dabar neaišku, į ką nukreiptas piketas. Piketas dėl piketo neturėtų būti. Tai savireklama, reikia konkrečių darbų. Nenuvertinkime piketų, ateis diena, kai jie bus reikalingi, bet bus nuvertinti.
P.Urbonavičius (Šiaulių Sąjūdžio tarybos narys, buvęs KGB Šiaulių skyriaus vadovas – aut.past.): Reikia konkrečios veiklos ir atlikti ją iki galo, tik po to piketuoti.
V.Vingras (Sąjūdžio seimo narys, inžinierius – aut. past.): Prieš ką piketas – prieš M.Stakvilevičių (Sąjūdžio seimo narys, tuometinis Komunistų partijos Šiaulių pirmasis sekretorius – aut. past.) ar VK (Vykdomasis komitetas – dabartinė merija – aut. past.)? Ar buvo į juos kreiptasi? Ar jie žino?
[…]
UŽ Almino pasiūlymą balsavo tik Alminas, 2 nariai (Šiaulių Sąjūdžio tarybos – aut. past.) susilaikė, 13 balsavo PRIEŠ.“
Piketas vis dėlto buvo suorganizuotas, tačiau jokių konkrečių pasikeitimų M.Jurevičiaus biografijoje neįvyko.
Tačiau kiekviena vieša akcija – tai savotiškas visuomenės informavimas, kad Šiauliuose sunkiomis buitinėmis gyvena sąžinės kankinys, Helsinkio grupės narys, žmogus, 1979-aisiais, brežnevinės stagnacijos metais, pasirašęs kreipimąsi sovietų sąjungos ir Vakarų Vokietijos vyriausybėms, šalims, pasirašiusioms Atlanto chartiją, suvienytųjų nacijų Generaliniam sekretoriui Kurtui Valdhaimui. Dokumentas pramintas ir iki šiol vadinamas keturiasdešimt penkių pabaltijiečių memorandumu.
Nepriklausomybės vaikams, augusiems ar gimusiems Lietuvoje po 1990-ųjų, sunku suprasti, ką reiškė tokia žmogaus veikla. M.Jurevičius ir jo šeimos nariai okupacinio sovietinio saugumo buvo nuolat persekiojami, namuose atliekamos kratos, konfiskuojamas vertingiausias tikinčiojo žmogaus turtas – unikalios knygos, religinė atributika.
Asmeninė pažintis
Silpnos sveikatos Mečislovas Jurevičius gyveno penktajame daugiabučio aukšte, todėl sunkiai vaikštantis, o vėliau ir invalido vežimėlyje sėdintis žmogus Nepriklausomoje Lietuvoje praktiškai buvo įkalintas – tik jau savo bute. Į jį ne kartą kilome su Kovo 11-osios Akto signataru Algimantu Sėjūnu, su tuometine Šiaulių savivaldybės Turto skyriaus butų poskyrio vedėja Odeta Volungevičiene.
Mielai priimdavo mus p. Mečislovo šeima, santūriai skųsdavosi sunkia padėtimi ir, matyt, iš anksto žinojo, kad valstybės tarnautojų galios jam rūpimu klausimu ribotos. O gal jau buvo pratęs prie valdiško dėmesio. O. Volungevičienė aiškino, kad esminė kliūtis miesto savivaldybei – M.Jurevičiaus privatus butas, o savo turto pardavimu ar pasikeitimu į butą pirmajame aukšte privalo rūpintis pats savininkas. Na, o jei savininkas silpnos sveikatos…
Taip ir išėjo pas Kūrėją nuolankus jo tarnas Mečislovas Jurevičius iš nuosavo buto penktajame aukšte, per kurio langą kadaise, kaimyno K.Almino pasakojimu, nuleido pagamintą kryžių, kurį, sovietinei valdžiai eilinį kartą nusiaubus Kryžių kalną, slapčia nešė pastatyti vietoj išgriautųjų…
Prisiminimai pakeliui į Vilnių
Iki Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo buvo likę keletas mėnesių, kai Mečislovas Jurevičius vėl sulaukė kvietimo į KGB rūmus Vilniuje. Tik šį kartą priežastis buvo gana taiki – žmogui sovietų represinės struktūros darbuotojai siūlėsi grąžinti kažkada konfiskuotą turtą.
Į sostinę susiruošėme važiuoti trise – Mečislovas Jurevičius, mus nuvežti pasisiūlęs sąjūdininkas Kazys Alminas ir aš. Visą kelią klausėmės M.Jurevičiaus pasakojimų apie gyvenimą, įkalinimų patirtis. Žinote, būna gyvenime, kad pamiršti konkrečias istorijas, tačiau vien prisiminus tą kelionę atgimsta išgyventos emocijos. Apie patirtas skriaudas M.Jurevičius pasakodavo be pykčio, nuoskaudų ar susierzinimo. Jis savo likimą priėmė kaip Dievo tik jam skirtą, todėl neišvengiamą ir kitam neperadresuojamą.
Dvi neįtikėtinas kelioninio pasakojimo detales, kurias ir anksčiau bendraudama su M.Jurevičiumi buvau girdėjusi, po beveik 28 metų priminė K.Alminas.
Širdies gerumas – neįveikiamas pykčiu
Kalėjimo istorijos tik charakterizuoja, kokia stipri asmenybė gyveno šalia mūsų: „Kalėjo M.Jurevičius su kriminaliniais nusikaltėliais – recidyvistais. Per pietus duonos riekių visada būdavo mažiau negu pietaujančių kalinių, todėl visi jėga puldavo prie duonos, nes paskutiniams jos nebelikdavo. M. Jurevičius nesiverždavo ir, aišku savaime, duonos jis nebegaudavo.
– Ko nesigrumi prie duonos, matai, kad jos niekada tau nelieka? – pašaipiai klausdavo kaliniai.
– Jei aš pulsiu pirmas, tai aš iš tavęs atimsiu ir tau nebeliks. Aš katalikas, to daryti negaliu, – atsakydavo.
Po kurio laiko dažnas kalinys atlauždavo Mečislovui dalį savo duonos riekės. Vėliau visi išmoko pasidalinti skiriama duona ir dėl jos nebesipešti.
Grįžęs iš kalėjimo ir gavęs iš bendraminčių nedidelę piniginę pašalpėlę, nupirko dešros, lašinių ir pasiuntė siuntinį į kalėjimą vienam jaunam kaliniui recidyvistui – žmogžudžiui.
– Jis per visą savo buvimo kalėjimuose laiką nėra gavęs nė vieno laiško, jokio siuntinio. Jo niekas nemylėjo. Jei būtų sutikęs jį mylinčių žmonių, nebūtų tapęs nusikaltėliu, – geraširdiškai paaiškino M. Jurevičius.
Pirmas infarktas jį ištiko Karaliaučiuje, kai buvo nuvykęs ginti ten tarnaujančių Lietuvos jaunuolių nuo sovietų armijos „diedovščiznos“ ir kitų persekiojimų.“ (Iš K.Almino priminimų)
M.Jurevičius iš užsienio rėmėjų sulaukdavo paramos daugiau nei iš tėvynainių, todėl kai kelionėje pas Vilniaus saugumiečius man sustreikavo širdis, jis ramiausiai padavė tuomet Lietuvoje dar nematytą vaistą – nitroglicerino pleistrą, liepdamas užsiklijuoti širdies plote. „Aš jau užsiklijavau ir mano širdis kaip nauja veikia,“ – paaiškino.
„Viešnagė“ centriniuose KGB rūmuose
Atvykę prie tuometinio sovietų represinės struktūros bastiono Lukiškių aikštėje, sustojome prie įėjimo, nes atvežėme ir jų kviestą „svečią“ – M.Jurevičių. Ir čia atsitiko keistas dalykas: abu mano bendrakeleiviai vyrai tarsi apmirė. Matyt, nuo skaudžių prisiminimų. Kazys Alminas prisipažino negalįs peržengti šio pastato slenksčio, M.Jurevičiui ėmė stoti širdis… Net nitroglicerino pleistras nebepadėjo.
Man, sąjūdžio idealistei, nė karto tos struktūros netardytai, KGB pastatas nesukėlė jokių šiurpių jausmų, M.Jurevičiaus dovanotasis pleistras veikė, tai pasisiūliau jį palydėti. Kviestąjį asmenį į vidų leido be problemų, o aš leidimo neturėjau. Iki šiol menu, koks buvo KGB rūmų apsauginio veidas, kai aš primygtinai reikalavau įleisti ir mane, nes lydžiu senyvą vyriškį, kuriam sveikata prasta. Sovietine uniforma vilkįs kariškis, mano pasu nešinas, išėjo kažkur pasitarti. Grįžęs pakišo kažkokį smulkiai prirašytą popierių pasirašyti ir įleido.
Ilgais, prirūkytais, gana apleistais koridoriais, apsauginio lydimi, gal 15 minučių ėjome iki reikiamo kabineto. Tiesiog ratus sukome, tarsi kas paklaidinti norėtų. Tiesa, vos įžengusi vidun, įjungiau Sąjūdžio diktofoną ir mažne tris valandas jis veikė, kol buvome tame pastate. Praėjo kone trisdešimt metų nuo tų dienų. Įrašai neišliko, tačiau pagal juos vienoje Šiaulių radijo laidoje esu išsamiai papasakojusi apie mūsų su M.Jurevičiumi vizitą pas KGB-istus.
Mano diktofonas sukėlė begalinį sovietinio saugumo struktūros darbuotojų dėmesį, o gal siuto dėl tokio „svečių“ įžūlumo, nes tame pastate teisę įrašinėti tik jie teturėjo. Kad prisiminčiau, ką mačiau, garsiai įrašui komentavau kiekvieną jų vidinį stendą ar skelbimų lentą. Pašiurpino jų „didvyrių“ pagerbimas: sovietinių saugumiečių vienoje „Garbės lentoje“ (doska počiota – pavadinta buvo rusiškai – aut. past.) pamačiau kareivius suplėšytomis uniformomis, kruvinais veidais, sutvarstytus. Kai paklausiau, kas čia yra ir kodėl jie taip atrodo, lydintysis man atsakė, kad čia nufotografuoti labiausiai nusipelnę kovoje su banditais (reikėtų suprasti – su Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio dalyviais, partizanais – aut. past.) kareiviai iš karto po kovinių operacijų. Įdomu, ar išliko kur nors ta baisi okupantų „Garbės lenta“, ar uždarant sovietinį saugumą ji buvo išgabenta į Rusiją?
Savo kabinete mūsų laukė sovietinis saugumietis K… raide prasidedančia pavarde. Vėliau išgirdau, kad tas žmogus, su mumis kalbėjęs pabrėžtinai paslaugiai ir aiškinęs, kad gali būti naudingas Lietuvos saugumui, nes turi rimtos patirties, vėliau, jau Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje, padavė į teismą Nijolę Sadūnaitę, ieškodamas savo … garbės.
Mečislovui Jurevičiui ir man buvo suteikta teisė pavartyti prieš jį sukurptas bylas. Tiesa, aiškindamas, kad daro pažeidimą, saugumietis iš bylos išplėšė keletą KGB agentų darytų nuotraukų iš maldininkų žygio į Šiluvą ir padovanojo M.Jurevičiui – prisiminimui. Tose nuotraukose atpažintieji žygeiviai buvo pažymėti kryželiais – jie visi tapo sąžinės laisvės kankiniais.
Pasikvietę seną, tiek metų kankintą žmogų iš Šiaulių į Vilnių, KGB-istai netesėjo pažado grąžinti konfiskuotus daiktus. Susipažinimui su byla pasibaigus, saugumiečio patyčios iš mudviejų tęsėsi. Išleidęs iš kabineto saugumietis mūsų paklausė, ar rasime kelią atgal prie išėjimo. Visą laiką jautriai, paprastai su savo kankintojų kontoros pareigūnu bendravęs M.Jurevičius iš karto prisipažino, kad neras, nes labai klaidūs, pilki ir ilgi čia koridoriai, be to, net 15 minučių ėjome nuo budinčiojo kambarėlio. Aš tik pasidomėjau, ar mums bus leista vieniems po šį pastatą pasivaikščioti. Neleido.
Kryptį, iš kur atėjome, buvau įsidėmėjusi pagal to kabineto, į kurį mus atvedė, durų vyrius. Todėl iš karto pasinešiau išėjimo link. Po daugelio metų prisipažinsiu, kad nežinau, kaip sugebėjau atsekti tą vietą, kur kybojo baisioji, aukščiau aprašytoji saugumiečių, pasižymėjusių partizanų žudymo operacijose, lenta. „Orientuojiesi“, – taip ir nesupratau, ar pagyrė, ar apgailestavo, ar tiesiog prieš atsisveikindamas dar kartą pasityčiojo saugumietis.
Atgavę budinčiojo poste pasus ir išėję iš niūriojo pastato Lukiškių aikštėje, abu nitroglicerino pleistrais apklijuotieji lengviau atsikvėpėme. O įsėdę į K.Almino mašiną, pasijutome laisvi, atgavę žadą grįždami į Šiaulius ėmėme dalintis įspūdžiais.
Jau minėjau, kad apie išvyką į KGB pastatą Vilniuje esu pasakojusi per vietinį radiją. Po laidos į Šiaulių Sąjūdžio būstinę paskambinęs vyriškis pasakė: „Profesionalna rabotaeš.“ Išvertus iš rusų kalbos: „Profesionaliai dirbi“. Ir daugiau nieko: nei labas, nei sudie, nei kas toks būsiąs…
Laikas kai kurias faktines detales iš atminties ištrina, tačiau patirtas įspūdis, emocija – amžini. Rašydama šias eilutes tarsi vėl užuodžiau prirūkytų KGB centrinių patalpų smarvę, prisiminiau subtilias saugumiečio patyčias iš mudviejų bei pakilią nuotaiką, kai įkvėpėme, regis, paties gaiviausio Vilniaus centro oro ir laimingai grįžome namo.
Tikėjimas stipresnis už teismus
Manau, verta perkaityti M.Jurevičiaus baigiamąją kalbą, pasakytą 1981 metais birželio 25 dieną vykusiame Aukščiausiajame Teisme, kai jis buvo teisiamas už eisenos į Šiluvos atlaidus organizavimą:
– Visos mūsų maldininkų eisenos ėjo ne su antitarybiniais šūkiais ar chuliganiškais ketinimais, bet su mintimi širdyje – už lietuvių tautos blaivybę ir dorą. Ėjo daug jaunimo ir vaikų. O jeigu visas jaunimas tikėtų į Dievą, Lietuvoje būtų mažiau žmogžudysčių, paleistuvavimo ir girtuoklystės. Aš labai džiaugiuos, kad mane laikote vienu iš organizatorių. Man tai didelė garbė… Jūs logiškai pagalvokite, argi įmanoma suorganizuoti tūkstantinę žmonių minią iš visos Lietuvos, jeigu niekas eiti nenorės. Čia žmonės ėjo savo noru, rizikuodami, kad gali būti už tai teisiami. O pažiūrėkime, kas eina į Gegužės 1-osios demonstraciją: saujelė komunistų ir visi kiti, kuriems grasinama administracinėmis baudomis jei nedalyvaus demonstracijoje.
Jūs mane teisiate už religiją, ačiū jums, nes tai tik rodo, kad Lietuvoje atgimsta tikėjimas, ir tos pačios eisenos įrodo, kad tikinčiųjų daugėja. Net patys liudininkai įrodė, kad anksčiau tokių eisenų nebuvo. Jūs net kryžiaus bijote: tai liudija ne kartą griaunamas Kryžių kalnas. Kryžių kalnas nuo 1904 metų puošiamas kryžiais. Jų nei caras negriovė, nei fašistai. Lietuviai pagonys nuo senų laikų čia aukas aukodavo, o kai atėjo rusai, viską nuvertė ir ne kartą, bet Kryžių kalnas vis tiek stovi, ir kryžių daugėja. Žmonės patys, niekieno neverčiami neša juos ir stato. Kryžių kalno griovimas man tik davė impulsą dar labiau tikėti. Aš pirmą kryžių nešiau naktį. Jis egzistavo tik 2 val. ir buvo nuverstas, tai paskatino nešti dar kitą kartą. Paskui nešiau jau dieną nieko nebijodamas.
Ir pamatysite, kad dar išaugs ne vienas kryžius, ir ne vieną kartą eis į Šiluvą žmonių minios, nors aš, kaip organizatorius, būsiu už grotų. Ir aš sakau jums: jei grįšiu gyvas, aš vis tiek ėjau ir eisiu!
Jūs mane teisiate už religiją, ačiū jums! Tai tik įrodo, kad Lietuvoje atgimsta tikėjimas. Man didelė garbė sėdėti tame pačiame suole, kuriame sėdėjo G. Stanelytė, N. Sadūnaitė, S. Kovaliovas, V. Skuodis. Ir aš prašau teisėją nemažinti man bausmės… Nors ši bausmė man lygi mirčiai, mano sveikata labai pablogėjo (kalėjime niekas nekreipė dėmesio į mano prašymą leisti nueiti pas gydytoją), aš džiaugiuosi, kad už tai esu teisiamas.
Aš jums nekeršysiu, o melsiuosi už jus, kad jūsų vaikai nenueitų blogu keliu. Aš pasiruošęs kentėti už tai, kad visi žmonės pradėtų tikėti į Dievą ir kad mano teismas atvertų akis ne vienam bedieviui.
Sugrįžimas išėjus amžinybėn…
Mečislovo Jurevičiaus bendražygiai, dar gyvam esant, buvo pristatę sąžinės kankinio ir laisvės gynėjo kandidatūrą Šiaulių miesto Garbės piliečio vardui suteikti. Bet politikams vis atsirasdavo vertesnių kandidatų. Likimo ironija, tačiau Saulės miesto Garbės piliečiu 2002 metais tapo Juozas Dzidolikas, buvęs Lietuvos aklųjų ir silpnaregių įmonės Šiaulių filialo direktorius, atleidęs M.Jurevičių iš darbo už tai, kad atsisakė dirbti ir per Šv.Kalėdas ėjo į bažnyčią.
Įmonės vadovu pradėjus dirbti Edvardui Žakariui, M.Jurevičiaus bendražygiai kreipėsi dėl jo reabilitacijos. E.Žakaris pasielgė kaip tikras socialdemokratas ir nužingsniavo trumpiausiu keliu – klausimo svarstymą peradresavo darbo kolektyvui, kuris prieš susirinkimą buvo „apdorotas“ tokia informacija: „Jeigu Mečislovas Jurevičius bus reabilituotas ir grąžintas į darbą, tai įmonei teks išmokėti milžinišką kompensaciją.“ Šiaulių ir silpnaregių įmonės vadovai, jeigu jie būtų buvę katalikai ir Lietuvos patriotai, galėjo reabilituoti M.Jurevičių ir kreiptis į Vyriausybę dėl žalos už patirtą skriaudą atlyginimo. Be to, tai ne tik buvusių ar esamų direktorių, Seimo narių ar jų kolegų, bet ir valstybės garbės reikalas. Deja.
Išėjo pas Kūrėją M.Jurevičius nereabilituotas. Du kartus, jau po mirties, disidentas buvo pristatytas Garbės piliečio vardui, tačiau teikėjų balsas vėl nuskambėjo tyruose. Šv. Kazimiero ordino Šiaulių komtūrijos iniciatyva 2015 metais Šiaulių Vyskupijos Pastoraciniame centre buvo surengta fotomenininko Ričardo Dailidės paroda, primenanti visuomenei M.Jurevičiaus žygius už Nepriklausomą Lietuvą bei sąžinės laisvę.
Ta proga išleistame lankstinuke – „Mečislovas Jurevičius – Tikėjimo ir Tėvynės laisvės riteris“ – išspausdintas jautrus, netradicinis, bendražygių kartu išgyventas parodos foto herojaus gyvenimo aprašymas:
Mečislovas Jurevičius gimė 1927 m. spalio 29 d. Mimaičių km., Šiaulių rajone.
Pirmą kartą 1950 m. gegužės 29 d. nuteistas 25 metams už tai, kad paimtas į sovietinę armiją agitavo joje tarnaujančius lietuvius galimo karo atveju („Amerikos balsas“ skelbdavo apie galimą Lietuvos išlaisvinamąjį karą) pereiti išlaisvintojų pusėn. Be to, sovietinis teismas išaiškino jo dalyvavimą pokario partizaninėje veikloje. Paleistas po J.Stalino mirties 1956 metais. Antrą kartą nuteistas 1981 m. 3,5 metų griežto režimo lagerio už kryžiaus nešimą į Kryžių kalną ir eisenos „Už blaivią Lietuvą“ iš Tytuvėnų į Šiluvą suorganizavimą. Oficialiai apkaltintas už trukdymą eismui, nors jo organizuotose eisenose sekmadieniais, nedarbo dienomis, buvo laikomasi visų eismo kelkraščiu taisyklių. Paleistas 1984 m. kovo 24 d.
Pirmas infarktas jį ištiko Karaliaučiuje, kai buvo nuvykęs teisme ginti ten prievarta paimtus tarnauti Lietuvos jaunuolius nuo sovietų armijos persekiojimų.
M. Jurevičius dalyvavo pogrindinės spaudos leidime, aktyviai platino „LKB kroniką“, „Aušrą“, „Alma mater“, „Rūpintojėlį“, „Chronika tekuščich sobytij“ ir kitus leidinius. Taip pat nemažai šiauliečių iš jo gausios bibliotekos gaudavo paskaityti beveik visus S. Šalkauskio raštus, J. Ratzingerio, N. Berdiajevo, V. Solovjovo, A. Solženycino knygas, A. Šapokos „Lietuvos istoriją“, periodinius prieškario Nepriklausomos Lietuvos leidinius, daugelį kitos sovietmečiu kitur neprieinamos literatūros. Nors M. Jurevičius ir neturėjo mokslų baigimo pažymėjimų, tačiau buvo šviesos ir mokslo skleidėjas daugeliui mokslininkų, studentų, inžinierių, eilinių šiauliečių.
Kryžių kalnu dabar garsūs Šiauliai ir visa Lietuva. Po komunistinės valdžios nuolatinių kryžių nugriovimų ir jų sunaikinimų, M. Jurevičius pirmasis imdavosi juos vėl atstatyti. Tai tekdavo daryti daugiausia naktimis, stropiai persekiojant sovietiniams saugumiečiams. Pastatytas kryžius kartais išstovėdavo tik kelias valandas. „Nors ir sunaikina pastatytą kryžių, bet jo šaknys lieka, vėl pridygs“, – pokštaudavo Mečislovas, vienintelis už jų statymą praleidęs 3,5 metų griežto režimo Permės lageriuose. Jo taurią asmenybę liudija ir tai, jog sovietmečiu KGB stengėsi surinkti apie M. Jurevičių kompromituojančios medžiagos. Pas kaimynus, buvusius bendradarbius gana dažnai lankydavosi tuometiniai milicininkai, neprisistatę pareigų asmenys, bandydavo net apgaule išgauti kokių nors priekaištų M. Jurevičiui, tačiau nieko smerktino išgauti nepavykdavo.
M.Jurevičius bendraudavo ne tik su Lietuvos žymiausiais disidentais, bet ir su akademiku A. Sacharovu, S, Kovaliovu, kitais Rusijos šviesuoliais. Nuo 1979 metų jis – Helsinkio grupės narys, pasirašęs 45 pabaltijiečių memorandumą. 1975 m. iš Popiežiaus Jono XXIII ir 1990 m. iš Šv. Popiežiaus Jono Pauliaus II asmeniškai raštu gavo Ypatinguosius Apaštališkuosius Palaiminimus. Pas jį, Spindulio gatvės bute, lankėsi Amerikos, Belgijos, Suomijos, Lenkijos žurnalistai. Apie jį sukurta keletas filmų, kai kurie jų keleto serijų. Jie transliuoti per Suomijos, Belgijos, Lenkijos televizijas. Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus M. Jurevičių apdovanojo Vyčio Kryžiaus ordinu. Vienas pirmųjų paskirto į Šiaulius J. E. vyskupo Eugenijaus Bartulio vizitų buvo pas M. Jurevičių.
Mečislovas Jurevičius mirė 1999 metų lapkričio 13 dieną, visus pastaruosius gyvenimo metus taip ir negalėjęs invalido vežimėliu nusileisti laiptais iš penktojo aukšto ir išeiti į saulėtą kiemą…
Kazimieras Alminas
2016-ųjų pabaigoje, Šv. Kalėdų išvakarėse, Šiaulių Vyskupijos Pastoraciniame centre Vyskupijos, Šv. Kazimiero ordino ir Šiaulių miesto savivaldybės iniciatyva buvo surengta konferencija-pokalbis „Žingsniai Lietuvai“, skirta Lietuvos „Helsinkio grupės 40-mečiui bei Mečislovo Jurevičiaus gyvenimo žingsniams, vedusiems į tikėjimo ir valstybės laisvę, paminėjimui.“
Šiaulių Katedroje buvo aukojamos Šv. Mišios, o po jų prie namo, kur gyveno M.Jurevičius, buvo atidengta atminimo lenta (autorius – Darius Augulis). Renginyje dalyvavo Šiaulių Vyskupas Eugenijus Bartulis, Seimo narys Stasys Tumėnas, fotomenininkas Ričardas Dailidė, miesto meras Artūras Visockas, M.Jurevičiaus šeimos nariai ir visuomenės atstovai.
Proginiame pakvietime organizatoriai teigia: „Gydytojo žingsnis pas ligonį – kad jis gyventų. Žingsnis žmogų apkabinti – kad jis pakiltų nuo rūpesčių ar priklausomybių ir eitų kartu į Laisvės šviesą. Žingsnis su Kryžiumi į Kryžių kalną – kad Lietuva atgimtų ir pasveiktų. Lietuva atgimė. Ar pasveiko?“
Į tą klausimą, ko gero, pirmųjų atsakymų sulauksime jau šiemet, nes spalio mėnesį minėsime Lietuvos patrioto, kataliko Mečislovo Jurevičiaus 90-ąsias gimimo metines ir Šiaulių savivaldybės Tarybos nariai turės puikią progą prisiminti, kad istorijai nusipelniusiam žemiečiui dar nesuteiktas Šiaulių miesto Garbės piliečio vardas…
P. S. Autorė dėkoja Kaziui Alminui už pasidalintą archyvinę medžiagą, fotografams Ričardui Dailidei, Romualdui Struogai, Rimantui Balbieriui už nuotraukas.
Publikacijoje panaudotos citatos iš knygos „Išsivadavimas. Sąjūdis Šiaulių krašte 1988–1990 metais“ (sudarytoja – Irena Vasinauskaitė).
P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.