Šian­dien Lie­tu­vo­je vyks­ta ar­šūs at­min­ties ka­rai, mė­gi­na­ma nu­vai­ni­kuo­ti did­vy­rius, abe­jo­ti Lie­tu­vos vals­ty­bin­gu­mu, ki­taip sa­kant, bet ko­kia kai­na sie­kia­ma ap­kar­tin­ti ar­tė­jan­tį Vals­ty­bės šimt­me­tį. Lie­tu­vą, ku­ria ga­li­me di­džiuo­tis, kū­rė daug pa­pras­tų, bet kil­nių as­me­ny­bių, ku­rias ver­ta ži­no­ti ir pri­si­min­ti.

2017 m. spa­lio 29 d. su­kan­ka 90 me­tų, kai Mi­mai­čių kai­me (Gruz­džių vls., Šiau­lių aps.) pa­pras­tų vals­tie­čių šei­mo­je gi­mė Lie­tu­vos pa­si­prie­ši­ni­mo so­vie­tų oku­pa­ci­niam re­ži­mui vei­kė­jas, Kęs­tu­čio apy­gar­dos par­ti­za­nas (1944–45), Hel­sin­kio gru­pės na­rys Me­čis­lo­vas Ju­re­vi­čius (1927-10 -29–1999-11-13).

Fi­lo­so­fė Han­nah Arendt mums pa­ro­dė, kad to­ta­li­ta­riz­mas sie­kia pro­pa­gan­da pa­veik­ti ma­ses, ta­čiau vi­sa­da at­si­ran­da as­me­ny­bių, ku­rios ne­pak­lūs­ta, o vie­na jų yra di­si­den­tas, po­li­ti­nis ka­li­nys, lais­vės ko­vo­to­jas, Ka­ta­li­kų baž­ny­čios gy­nė­jas Ju­re­vi­čius. To­kie žmo­nės už­mo­ka sa­vo gy­ve­ni­mu, bet atei­ties kar­toms jie pa­lie­ka mo­ra­li­nį pa­vyz­dį ir ne­suk­las­to­tos is­to­ri­jos pa­mo­kas.

1976 m. lapk­ri­čio 25 d. Lie­tu­vo­je su­si­kū­rė Lie­tu­vos Hel­sin­kio gru­pė, ko­vo­ju­si už žmo­gaus, tau­tos, pi­lie­čių tei­ses ir Lie­tu­vos vals­ty­bin­gu­mo at­kū­ri­mą. Ju­re­vi­čius į šią oku­pa­ci­jos są­ly­go­mis vei­ku­sią or­ga­ni­za­ci­ją įsto­jo 1979 m., o to­kio spren­di­mo mo­ty­vai at­sek­ti­ni vi­sa­me jo gy­ve­ni­mo na­ra­ty­ve.

Pir­miau­sia jis ren­ka­si re­zis­ten­ci­ją: „1944 m. įsto­jo į Lie­tu­vos par­ti­za­nų gre­tas. Prik­lau­sė Kęs­tu­čio par­ti­za­nų apy­gar­dai. 1945 m. le­ga­li­za­vo­si ir 1948 m. bu­vo pa­šauk­tas į so­vie­ti­nę ka­riuo­me­nę“. Šis 17-me­čio spren­di­mas bu­vo nu­lem­tas šei­mos ir Pir­mo­sios Res­pub­li­kos švie­ti­mo sis­te­mos, tei­ku­sių pir­me­ny­bę Tė­vy­nei ir Die­vui. Da­bar daž­nam at­ro­do, kad ap­si­spren­di­mas tap­ti miš­ko bro­liu bu­vo pa­pras­tas, bet tik­ro­vė bu­vo žy­miai su­dė­tin­ges­nė ir keb­les­nė.

1993 m. Au­re­li­jai Ma­li­naus­kai­tei Ju­re­vi­čius pa­sa­ko­jo: „Į miš­ką aš išė­jau 1945 m. pa­va­sa­rį. Pri­si­jun­giau prie par­ti­za­nų, va­do­vau­ja­mų Pra­no Kund­ro­to, ki­lu­sio iš Gruz­džių vlsč., Ge­dai­čių k. Miš­ko bro­liai ba­za­vo­si Ty­re­lio miš­ke. […] 1945 m. aš pri­sie­kiau 85-uo­ju nu­me­riu, ma­no sla­py­var­dis bu­vo Tan­kiu­kas. Mū­sų di­džiu­lia­me bū­ry­je bu­vo apie 100 vy­rų“.

Jau­nuo­lis da­vė prie­sai­ką, ku­ri tos kar­tos žmo­nėms bu­vo šven­ta, ir jie pa­si­rink­da­vo Die­vą, Tė­vy­nę ir mir­tį. Ži­no­ma, bu­vo vi­so­kių pa­si­trau­ki­mo ir pa­lū­ži­mo at­ve­jų, bet mes kal­ba­me apie tuos, ku­rie gar­bin­gai ko­vo­jo ir žu­vo.

1945 m. Ju­re­vi­čius le­ga­li­za­vo­si (Bar­ta­šiū­no am­nes­ti­jos iš­da­va), o 1948 m. jis, kaip sa­ky­ta, bu­vo pa­šauk­tas į so­vie­ti­nę ka­riuo­me­nę. Tar­nau­da­mas pa­sta­ro­jo­je jis pa­ži­no prie­šą iš vi­daus, o kar­tu ėmė de­monst­ruo­ti an­ti­ta­ry­bi­nę po­zi­ci­ją.

1950 m. ge­gu­žės 29 d. jis bu­vo suim­tas ir ap­kal­tin­tas an­ti­so­vie­ti­ne pro­pa­gan­da. Ju­re­vi­čius ta­po „an­ti­so­vie­ti­niu ele­men­tu“, liau­dies prie­šu, ku­rį rei­kė­jo pa­lauž­ti ir su­nai­kin­ti. So­vie­tai mė­go ty­čio­tis iš žmo­gaus ir tau­tos ver­ty­bių, dėl to1950-ųjų Kū­čių va­ka­rą Ju­re­vi­čius nu­tei­sia­mas 25 me­tams trem­ties Džez­kaz­ga­no (Ka­za­chi­ja) va­rio ka­syk­lo­se be tei­sės dar pen­ke­rius me­tus po to grįž­ti į Lie­tu­vą.

Ta­čiau la­ge­riuo­se lie­tu­viai su­ge­bė­jo pa­ro­dy­ti, kad yra ci­vi­li­zuo­tos ir kul­tū­rin­gos ša­lies at­sto­vai. Ne išim­tis bu­vo ir Ju­re­vi­čius, ku­ris la­ge­ry­je ėjo iš­pa­žin­ties, da­ly­va­vo or­ga­ni­za­ci­jo­je „At­gims­tan­tys ka­ta­li­kai“, 1954 m. su­ren­gė šv. Kū­čių va­ka­rą per 500 la­ge­ry­je ka­lin­čių lie­tu­vių ir ki­tų tau­ty­bių žmo­nėms. 1956 m. bir­že­lio 29 d. jis bu­vo am­nes­tuo­tas, bet tai lė­mė po Sta­li­no mir­ties įvy­ku­sios po­li­ti­nės per­mai­nos.

Ju­re­vi­čius į Lie­tu­vą grį­žo 1958 m. Jis dir­bo „El­nio“ kom­bi­na­te, Šiau­lių sta­ty­bos tres­te, Lie­tu­vos ak­lų­jų drau­gi­jos Šiau­lių ga­my­bi­nio mo­ky­mo kom­bi­na­te (nuo 1965 m.). Kaip jis dir­bo, liu­di­ja ne pri­si­tai­kė­liai am­ži­nin­kai, bet tuo­me­ti­nė ta­ry­bi­nė spau­da. Ši by­lo­ja, kad gy­ven­da­mas so­vie­ti­nė­je Lie­tu­vo­je Ju­re­vi­čius kė­lė pa­vo­jų ko­mu­nis­ti­nei ideo­lo­gi­jai, to­dėl va­di­na­mie­ji vals­ty­bės or­ga­nai jį šmei­žė ir pa­da­rė liau­dies prie­šu. Ir tai jie meist­riš­kai at­li­ko so­cia­lis­ti­nio ko­lek­ty­vo ran­ko­mis.

1975 m. va­sa­rio 4 d. „Rau­do­no­sios vė­lia­vos“ straips­ny­je „Die­vo­bai­min­gie­ji iš­verst­kai­liai“, rub­ri­ko­je „Mo­ra­lės te­mo­mis“, de­ta­liai ap­ra­šy­ta, kaip Lie­tu­vos ak­lų­jų drau­gi­jos ga­my­bos mo­ky­mo kom­bi­na­to ad­mi­nist­ra­ci­ja ir jos val­do­ma pro­fsą­jun­ga sau­sio 10 d. at­lei­do dar­bi­nin­ką Ju­re­vi­čių iš dar­bo už ke­tu­rias pra­vaikš­tas. „Ir, pri­dė­si­me, pa­da­rė jas są­mo­nin­gai, pui­kiai su­pras­da­mas, kad šio­mis sa­vo pra­vaikš­to­mis, jis me­ta iš­šū­kį vi­sam kom­bi­na­to ko­lek­ty­vui“.

Ar­gu­men­tas, kad jis šven­tęs re­li­gi­nes šven­tes, bu­vo nie­ki­nis ateis­ti­nei vi­suo­me­nei ir val­džiai. Šios tik šai­pė­si, že­mi­no ir su­ra­do il­gai kaup­to an­ti­ta­ry­bi­nio pyk­čio prie­puo­lį… Skai­ty­to­jui bu­vo pri­me­na­mas Ju­re­vi­čiaus gy­ve­ni­mas ir „žyg­dar­biai“. Ak­cen­tuo­ja­ma, kad hu­ma­nis­ti­nė so­vie­tų val­džia iš­lei­do Ju­re­vi­čių 1956-ai­siais, at­sė­dė­jus vos ma­žą da­lį baus­mės. Pab­rė­žia­ma, kad jo duk­tė An­ge­lė įsto­jo į kom­jau­ni­mą. Me­čis­lo­vas hi­per­bo­li­zuo­tai pa­ro­do­mas pa­my­nęs vi­sas tė­viš­kas pa­rei­gas. Ju­re­vi­čius ir Sta­sys Či­lins­kas pa­va­di­na­mi an­ti­ta­ry­bi­nio kel­mo atau­ga; ak­cen­tuo­ja­ma jų ak­la nea­py­kan­ta val­džiai ir ta­ry­bi­niams žmo­nėms. Ir šis straips­nis juk ne­bu­vo tik ko­res­pon­den­to A. Sta­ne­lio pro­fe­si­nės veik­los re­zul­ta­tas.

1975 m. sau­sio 10 d. Ju­re­vi­čius bu­vo at­leis­tas už mi­nė­tas pra­vaikš­tas, ku­rias jis pa­ts ap­ra­šė LKP Pro­ku­ro­rui, LKP Sek­re­to­riui Griš­ke­vi­čiui: „Esu re­li­gin­gas žmo­gus. Re­li­gi­nių šven­čių die­no­mis ne­ga­lė­da­vau dirb­ti ir pra­šy­da­vau nuo dar­bo at­leis­ti. Su­tik­da­vau už tas die­nas ati­dirb­ti“.

Tai pro­pa­gan­di­nė­se spau­dos pub­li­ka­ci­jo­se ne­bu­vo mi­ni­ma, jo­se jis va­din­tas tin­gi­niu, val­ka­ta ir ne­pel­ny­tai ga­vu­siu bu­tą. Be­je, pa­sta­rų­jų sky­ri­mo ir įsi­gi­ji­mo is­to­ri­jos ver­tos šiuo­lai­ki­nių tarp­dis­cip­li­ni­nių ty­ri­nė­ji­mų. Ta­čiau trau­mi­nė Lie­tu­vos vi­suo­me­nė dar nė­ra at­vi­ra ir sa­vi­ref­lek­sy­vi.

Ju­re­vi­čius sa­ve va­di­no ei­li­niu dar­bi­nin­ku-da­žy­to­ju, bet jis opo­nen­tams ci­tuo­da­vo liau­dies teis­mo nu­tar­tis ir TSRS Kons­ti­tu­ci­ją. Toks žai­di­mas bu­vo akib­rokš­tas, bet jo ir sie­kė di­si­den­tas, su­pra­tęs, kad prieš ta­ry­bi­nę val­džią rei­kia ko­vo­ti jos pa­čios gink­lais. Ab­sur­du prieš ab­sur­dą!

Kar­tą Ju­re­vi­čius pas KGB tar­dy­to­ją at­vy­ko ap­si­vil­kęs da­žy­to­jo dra­bu­žiais, ro­dy­da­mas, kad jis yra so­cia­liz­mo sta­ty­to­jų at­sto­vas. Jo pla­tin­to­je „Lie­tu­vos Ka­ta­li­kų baž­ny­čios kro­ni­ko­je“ (į šią veik­lą jis įsi­trau­kė 1972 m.) ap­ra­šy­ta gro­tes­kiš­ka si­tua­ci­ja: „[t]ardytojas Ra­ma­naus­kas at­kir­to, kad Ju­re­vi­čius su sa­vo „fi­lo­so­fi­ja“ ga­lįs ei­ti kur nors į Pe­da­go­gi­nį ins­ti­tu­tą, o jei neį­si­dar­bin­siąs, tai mi­li­ci­ja įdar­bin­sian­ti prie­var­ta“. Ma­to­me ir Šiau­lių pe­da­go­gi­nio ins­ti­tu­to dis­kur­sy­vi­nę reikš­mę, ir ta­ry­bi­nės val­džios or­ga­nų tvar­ky­mo­si su ne­pak­lus­niais pi­lie­čiais kla­si­ki­nį at­ve­jį.

As­muo, de­monst­ruo­jan­tis an­ti­ta­ry­bi­nę po­zi­ci­ją ir griau­nan­tis so­cia­lis­ti­nius ko­lek­ty­vus, ne­ga­lė­jo bū­ti pa­lik­tas ra­my­bė­je. 1980 m. va­sa­rio 6 d. Ju­re­vi­čius bu­vo su­lai­ky­tas Šiau­lių au­to­bu­sų sto­ty­je.

Kra­tos me­tu paim­ti Lie­tu­vos Hel­sin­kio gru­pės (LHG), į ku­rią – kaip mi­nė­ta – jis įsto­jo 1979 m., do­ku­men­tai, ta­pę įkal­čiais jo by­lo­je. 1980 m. va­sa­rio 23 d. pa­reiš­ki­me TSRS ge­ne­ra­li­niam pro­ku­ro­rui jis ne tik pa­si­ra­šo esan­tis Lie­tu­vos Hel­sin­kio gru­pės na­rys, bet ir drą­siai kri­ti­kuo­ja ateiz­mą bei pri­si­pa­žįs­ta: „Aš da­ly­va­vau, kaip ir dau­gy­bė ki­tų ti­kin­čių­jų, ši­to­se mal­di­nin­kų re­li­gi­nė­se pro­ce­si­jo­se: prie Kry­žių kal­no ir Ši­lu­vo­je. Da­ly­va­vau, nes aš ka­ta­li­kas“.

Iro­niš­kai pri­du­ria, kad tai ne ge­gu­žės 1-oji ar spa­lio ei­se­nos. Ju­re­vi­čius tu­rė­jo tvir­tą as­me­ni­nę ta­pa­ty­bę, jis dek­la­ra­vo ir gy­nė sa­vo ver­ty­bes, o tuo jis sky­rė­si nuo so­vie­ti­nės vi­suo­me­nės, ku­ri bu­vo pri­si­tai­ky­mo ir ko­la­bo­ra­vi­mo vi­suo­me­nė.

1981 m. lie­pos 11 d. „Rau­do­no­sios vė­lia­vos“ nu­me­ry­je bu­vo iš­spaus­din­tas straips­nis „Koks ke­lias, to­kia jo ir pa­bai­ga“. Au­to­rius net ir pa­ts ne­no­rė­da­mas pri­sta­tė Ju­re­vi­čių kaip as­me­nį, me­tu­sį iš­šū­kį ko­lek­ty­vui. Išei­ties po­zi­ci­ja tam­pa at­lei­di­mas iš dar­bo, ku­rio na­ra­ty­vą pa­puo­šia baus­mė už an­ti­ta­ry­bi­nę veik­lą 1950-ai­siais, „Tan­kiaus“ pri­klau­sy­mas bur­žua­zi­nių na­cio­na­lis­tų gau­jai 1944–45 m., iš­da­vys­tės ren­gi­mas ir 25 me­tai do­va­nų.

Iš­var­di­jus šiuos nuo­pel­nus api­bend­ri­na­ma: „[i]r vis­gi ga­lu­ti­nai nu­rim­ti jis ne­ga­lė­jo, neat­si­sa­kė sa­vo pa­žiū­rų“. Ju­re­vi­čius iš­va­di­na­mas re­li­gi­niu fa­na­ti­ku, nu­baus­tu už ei­se­nos or­ga­ni­za­vi­mą ir tvar­ky­mą. Taip Šiau­lių mies­to gy­ven­to­jai ir ideo­lo­gi­nio lei­di­nio skai­ty­to­jai tu­rė­jo gau­ti tei­si­nę-di­dak­ti­nę pa­mo­ką, nes straips­nis pa­reng­tas rub­ri­ko­je „Iš teis­mo sa­lės“.

Ta­čiau mies­tie­čiams ne­pa­teik­tos de­ta­lės, ku­rias jau 1997 m. pri­si­mi­nė pa­ts Ju­re­vi­čius. „Vals­tie­čių laik­raš­čio“ žur­na­lis­tei jis pa­sa­ko­jo, kad kar­tu su Sta­nis­lo­vu Či­lins­ku sa­vo gy­ve­na­mo­jo na­mo rū­sy­je iš uo­sio pa­da­rė me­niš­ką ir di­de­lį kry­žių.

„Iš­de­gi­no šir­dį su dviem ka­la­vi­jais, ženk­li­nan­čiais dvi oku­pa­ci­jas, iš­rai­žė už­ra­šą: „Kris­tau Ka­ra­liau, tea­tei­nie ta­vo ka­ra­lys­tė į mū­sų ša­lį“. Ši ži­nia bu­vo skir­ta gy­ven­to­jams, o ne ren­gi­nį fo­toa­pa­ra­tu fik­sa­vu­siems sau­gu­mie­čiams. Tai, jo pa­ties tei­gi­mu, įvy­ko 1973 m. ge­gu­žės 19 d. nak­tį, o va­ka­re KGB jį suė­mė.

Ku­ni­go Jo­no Ba­bo­no pa­šven­tin­tas kry­žius iš­sto­vė­jo vos dvi va­lan­das, kol sau­gu­mie­čiai jį nu­ver­tė, bet va­lia jau bu­vo pa­reikš­ta. Ko­kia da­lis mū­sų vi­suo­me­nės lais­va va­lia šian­dien no­ri ir ga­li pa­sta­ty­ti kry­žių, iš­reikš­ti sa­vo ta­pa­ty­bę, vie­šai gin­ti sa­vo ver­ty­bes?

Nuo 1979 me­tų, kaip mi­nė­ta, jis yra Lie­tu­vos Hel­sin­kio gru­pės na­rys. Ši veik­la tiks­liai api­bū­din­ta jo biog­ra­mo­je: „1979 m. va­sa­rą M. Ju­re­vi­čius pa­si­ra­šė „1945-ių pa­bal­ti­jie­čių me­mo­ran­du­mą“. Kaip LHG na­rys pa­si­ra­šė pro­tes­tus dėl An­ta­no Ter­lec­ko, Ju­liaus Sas­naus­ko, Tat­ja­nos Ve­li­ka­no­vos, Vy­tau­to Skuo­džio, Gin­tau­to Ieš­man­to ir Po­vi­lo Pe­če­liū­no suė­mi­mo, aka­de­mi­ko And­re­jaus Sa­cha­ro­vo iš­trė­mi­mo į Gor­kį, dėl vo­kie­čių disk­ri­mi­na­vi­mo Lie­tu­vo­je ir kt. žmo­gaus tei­sių pa­žei­di­mų“.

Bū­tų ga­li­ma pri­min­ti dar ne vie­ną do­ku­men­tą, pro­tes­tą, bet su­sto­ki­me ties veiks­ma­žo­džiu „pa­si­ra­šė“. Tai ne as­mens pa­ra­šo pa­dė­ji­mas, bet jo va­lios iš­raiš­ka, su­vo­kiant vi­sas ga­li­mas pa­sek­mes. Ko­kia kai­na tai bu­vo pa­da­ry­ta? Ko­kio­mis sa­vy­bė­mis tu­rė­jo pa­si­žy­mė­ti žmo­gus, skriau­di­kams sa­kęs: „Aš jums ne­ker­šy­siu, o mel­siuo­si už jus, kad jū­sų vai­kai ne­nuei­tų blo­gu ke­liu“.

1981 me­tais jis bu­vo nu­teis­tas ant­rą kar­tą ir ga­vo tre­jus me­tus ka­lė­ji­mo griež­to re­ži­mo ko­lo­ni­jo­je. Ju­re­vi­čius nu­tei­sia­mas už ga­li­mą nu­si­kal­ti­mą, nes pro­ce­si­jos or­ga­ni­za­vi­mas iš Meš­kui­čių į Kry­žių kal­ną (1979-07-27), ei­se­nos – iš Ty­tu­vė­nų į Ši­lu­vą (1979-08-26) etc. te­bu­vo pre­teks­tas izo­liuo­ti so­vie­ti­nę san­tvar­ką griau­nan­tį as­me­nį. Teis­mas bu­vo fik­ci­jos pa­ver­ti­mas tik­ro­ve, ta­čiau tai kai­na­vo la­bai bran­giai – įka­li­ni­mą iki 1984 m. Če­lia­bins­ko la­ge­ry­je.

Po mi­nė­to teis­mo Ka­zys Si­do­ra­vi­čius 1981 m. rugp­jū­čio 13 d. „Tie­so­je“, rub­ri­ko­je „Bur­žua­zi­nės pro­pa­gan­dos klas­to­tės“, pa­skel­bė straips­nį „Kaip nu­si­kal­tė­lius da­ro šven­tai­siais“.

Vėl pa­sa­ko­ja­ma ta pa­ti an­ti­ta­ry­bi­nės veik­los is­to­ri­ja, bet šį­kart pa­si­tel­kia­ma de­ma­go­gi­ja: „Mū­sų ša­ly­je ne žmo­gus ieš­ko dar­bo, o dar­bas žmo­gaus“. Ju­re­vi­čius, „Die­vo pa­šauk­ta­sis“, griau­na šią so­vie­ti­nę ak­sio­mą, vi­sais bal­sais šau­kia apie Hel­sin­kio su­si­ta­ri­mų ta­ria­mus pa­žei­di­mus so­cia­liz­mo ša­ly­se. So­vie­ti­nė pro­pa­gan­da sa­vo tiks­lams nau­do­ja Ju­re­vi­čiaus is­to­ri­ją ir jo an­ti­ta­ry­bi­nes, va­di­na­si, ne­žmo­giš­kas ver­ty­bes.

1984 me­tais po­li­ti­nis ka­li­nys grį­žo į Lie­tu­vą ir da­ly­va­vo pa­si­prie­ši­ni­mo so­vie­ti­niam re­ži­mui są­jū­dy­je. Vi­sa gy­ve­ni­mą tru­ku­si ko­va pa­da­rė sa­vo – jis išė­jo Ana­pi­lin 1999 me­tų lapk­ri­čio 13 d., su­lau­kęs 72 me­tų, pa­lai­do­tas Šiau­lių Gin­kū­nų ka­pi­nė­se.

Ko­vo­to­jas 1999 m. bu­vo ap­do­va­no­tas Vy­čio Kry­žiaus 3-io­jo laips­nio or­di­nu, 2016 m. Šiau­liuo­se bu­vo ati­deng­ta at­mi­ni­mo len­ta prie na­mo Spin­du­lio gat­vė­je, ku­ria­me jis gy­ve­no.

Me­čis­lo­vas Ju­re­vi­čius pa­ts bu­vo spin­du­lys tam­sos, me­lo ir klas­tos pa­sau­ly­je, bet tai su­pra­to tik ne­dau­ge­lis. Pa­mi­nė­ję jo 90-ąjį gim­ta­die­nį – mes ga­li­me pa­si­mo­ky­ti iš jo gy­ve­ni­mo is­to­ri­jos ir su­pras­ti, ko­dėl did­vy­riai da­ro­mi nu­si­kal­tė­liais.