Vilniaus Žirmūnų rajone esantis Tuskulėnų rimties parko memorialinis kompleksas žymi kruvinus susidorojimus su sovietų valdžiai nepaklususiais žmonėmis. Nuo 1944 m. iki 1947 m. parko teritorijoje slapta buvo užkasti apie tūkstantis žmonių. Iki pat nepriklausomybės apie šią masinę kapavietę žinojo tik saujelė. Šiandien šalia antrą šimtemetį skaičiuojančio Tuskulėnų dvaro aukoms atminti įrengtas kolumbariumas ir muziejus.
Tuskulėnų dvare rinkdavosi to meto šviesuomenė
Tuskulėnų teritorijos istorija siekia XVI a., tačiau dabartiniai išlikę pastatai pradėti statyti 1825 m. Vilniaus generalgubernatoriaus Aleksandro Rimskio-Korsakovo iniciatyva. XIX a. viduryje šią vietovę valdė Vilniaus visuomenės veikėjas Julianas Titijus. Jo iniciatyva rūmuose buvo rengiami žymių Vilniaus gyventojų susibūrimai. Žinoma, kad čia lankydavosi kompozitorius Stanislavas Moniuška, rašytojas Juzefas Ignacas Kraševskis ir kt. Dvaro šeimininkai rūmuose sukaupė meno dirbinių kolekciją, daugiausia flamandų tapybos darbų bei gausią biblioteką. Vėlyvojo klasicizmo stiliumi pastatytas dvaras vėliau atiteko caro armijos generolo Melentjevo šeimai, kol 1940 m. buvo nacionalizuotas, o 1944 metais atiteko NKVD.
Kitoje parko pusėje stovi pastatas, vadinamas Baltuoju dvareliu. Jame dabar įkurtas muziejus. Jį kaip medžioklės namelį 1866 m. pasistatė caro armijos pulkininkas Aleksandras Losevas, kadangi teritoriją supo medžioklės plotai. Pagal Losevo pavardę, ši teritorija įgijo Losiuvkos pavadinimą. Kai kurie senieji Žirmūnų gyventojai iki šiol šią vietą vadina būtent taip. XX a. pr., tarpukariu, namelį įsigijęs inžinierius Francišekas Valickis jį rekonstravo bei 1930-aisiais pastatydino Šv. Teresės koplytėlę.
Pastato rūsyje, rengiant vietą ekspozicijai, netikėtai buvo atrastas statybinių medžiagų degimo krosnies fragmentas. Krosnies būta gana didelės, manoma, kad joje vienu metu buvo galima degti 18 000 plytų. Taip pat spėjama, kad šioje krosnyje degtomis plytomis pastatyta Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia. Ant krosnies yra likę rankų antspaudų, rankų įbrėžimų, ir tai paskatino pasirinkti vienos iš interaktyvių muziejaus ekspozicijų pavadinimą – „Rankos kuria, rankos griauna“, kadangi rankos gali tiek kurti puikias medžiagas bažnyčioms statyti, tiek žudyti.
Tuskulėnų rimties parko ekspozicijos yra skirtos priminti NKVD (nuo 1946-ųjų MVD) aukas. Nuo pat 1944 metų iki 1947 balandžio 16 dienos dvarelio teritorija buvo naudojama kaip slapta masinė kapavietė, skirta laidoti asmenis, kuriems įvykdyta mirties bausmė. Manoma, kad teritorijoje galėjo būti užkasta apie 1000 asmenų.
Aukoms būdavo šaunama į pakaušį
Dauguma nužudytųjų asmenų būdavo teisiami pagal Baudžiamojo kodekso 58-1a ir 58-1b straipsnius „Už tėvynės išdavimą“. Pasikėsinimas į Sovietų Sąjungos vientisumą, aukščiausią valdžią, į karinę šalies galią. Sovietinė sistema mirties nuosprendžius ir mirtis mėgino pateikti taip, tarsi būtų veikiama laikantis įstatymų. Iš tikrųjų didžioji dalis bylų buvo sufabrikuotos. Kadangi procesai buvo dokumentuojami, dabar žinomi visi asmenys, kurie dalyvavo egzekucijose.
Mirties nuosprendžius skirdavo karo tribunolas arba ypatingieji pasitarimai. Asmenis iš visos Lietuvos atgabendavo į Vilniaus pirmąjį NKVD kalėjimą (dabar Lukiškių kalėjimas), vėliau perkeldavo į tuometinius NKGB rūmus. Vidury nakties į kamerą atėję asmenys, kalinius pasikviesdavo eiti kartu. Esą jiems reikia kažką peržiūrėti byloje, kažką pakeisti, gal net pasakoma, jog kalinį išteisins. Kalinį atvesdavo į patalpą, kurioje dažniausiai būdavo du asmenys – NKGB-a skyriaus viršininkas ir pirmasis karo tribunolo prokuroras. Jie nuteistojo paklausdavo rūpimų duomenų ir juos užsirašydavo. Tada liepdavo kaliniui palaukti šalia esančioje patalpoje. Tik įėjęs žmogus būdavo patempiamas ar pastumiamas, kad prarastų pusiausvyrą ir dėmesį. Tuomet už durų pasislėpęs asmuo paleisdavo pistoleto šūvį į pakaušį. Liudininkų teigimu, nušauti iš pirmo karto ne visada pavykdavo, todėl procesą kartodavo. Visų egzekucijų metu buvo girtuokliaujama. Tam tikras alkoholinių gėrimų kiekis kiekvienam vykdytojui būdavo reglamentuojamas ir dokumentuose. Tai patvirtina ir archeologiniai tyrimai, kadangi prieš atsiveriant griaučių sluoksniams, rasta gėrimų stiklo šukių.
Vienas žymiausių nužudytųjų, palaidotų Tuskulėnuose, buvo Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius. Kunigą suėmė 1945 metais, tardė, pareiškė kaltinimus už bendravimą su partizanais ir už draudžiamos literatūros laikymą bei platinimą. V. Borisevičiui sovietai pasiūlė bendradarbiauti. Nepavykus palaužti vyskupo, jį paleido, davę laiko apgalvoti pasiūlymą. Tuomet jis parašė laišką į NKVD, kuriame pareiškė, kad kitų asmenų įskundimai ir bendradarbiavimas negali būti siejamas su juo nei kaip vyskupu, nei kaip asmenybe.
Netrukus V. Borisevičių dar kartą suėmė ir 1946 m. lapkričio 18 dieną įvykdė mirties bausmę. Vyskupo mirtis turėjo pasiųsti žinią valstybės priešams, jog jų nesaugo nei aukštas statusas, nei žinomumas.
Jauniausi Tuskulėnuose atrasti palaikai yra keturių aštuoniolikmečių Marijampolės gimnazistų. Juos nuteisė už tai, kad per pamokas klasės draugams siuntinėjo raštelius su užrašais apie laisvę. Mirties bausmė greičiausiai buvo pasirinkta kaip psichologinis spaudimas įbauginti visuomenę.
Kapavietėse rastų žmonių kaukolės atskleidžia baisių dalykų. NKVD reglamente buvo įrašyta, kad mirties bausmei turi pakakti vieno šūvio į pakaušį. Tuomet žmogus mažiausiai kankinasi, mirtis ištinka greičiausiai, išteka mažiausiai kraujo. Tačiau daugiau nei du šimtai kaukolių ir kūnų turėjo keturkampiu daiktu padarytas kirstines žaizdas. Nežinoma, ar tai būdavo plaktukas, laužtuvas ar panašus įrankis. Minėtų keturių gimnazistų kauluose buvo šautinių žaizdų, o kaukolės buvo suknežintos įrankiais. Dvasininko Prano Gustaičio kūne šautinių žaizdų apskritai nerasta.
Dokumentai atskleidžia, kad pagrindinis budelis tuo laikotarpiu buvo Vasilijus Dolgirevas, nužudęs 650 žmonių. Jis buvo šaltkalvis, turėjo pradinį išsilavinimą. Nuolat girtuokliaudavęs, buvęs nemalonus, konfliktavęs su vadovybe. Apdovanotas aukščiausiais apdovanojimais, užsitarnavo papulkininkio laipsnį ir sulaukė pensijos, ramiai gyvendamas Vilniuje.
Asmenis, nužudytus KGB rūmuose naktimis arba paryčiais, kai mažiausiai judėjimo, veždavo į Tuskulėnus. Visų pirma dėl to, kad palaikų niekas negalėtų rasti. Taip pat buvo siekiama, kad net ir radus palaikus jų nebūtų įmanoma identifikuoti. Nužudytuosius sukraudavo į sunkvežimį, atveždavo ir sumesdavo į iš anksto paruoštas duobes. Vienos jų buvo naudojamos tos pačios egzekucijos aukoms, kitos buvo skirtos nužudytiesiems kelių egzekucijų metu. Aukas sumesdavo į duobę, uždengdavo toliu, kad neplistų kvapas ir infekcijos. Tuomet laukdavo kitos egzekucijos aukų, kol duobė užsipildydavo.
Šalia masinės kapavietės veikė ir KGB darbuotojų vaikų darželi
Visi asmenys palaidoti be rūbų arba tik su apatiniais drabužiais. Kasinėjant rasta medalikėlių, kryželių, visi jie rasti netipinėse vietose, tarkime, prie čiurnų. Tai rodo, kad šiuos daiktus nužudytieji sugebėjo nuslėpti, ir jie nebuvo konfiskuoti. Tuskulėnų muziejuje eksponuojami nužudytųjų daiktai, rasti kasinėjimų metu, daugiausia batai ir sagos. Artimieji taip pat yra paaukoję asmeninių daiktų, kurie galėtų parodyti šiuos žmones tokius, kokie jie buvo iki nužudymo.
Teritorija tuo metu atitiko visus saugumo reikalavimus. Ją juosė dvi tvoros, mūrinė (jos fragmentas iki šiol išlikęs palei Žirmūnų gatvę) ir medinė, todėl praeiviams nebuvo matoma, kas vyksta kieme. Šiandien kitoje gatvės pusėje stovintys daugiabučiai buvo pastatyti daug vėliau, tais laikai ten plytėjo laukai ir pievos. Vieta patogi buvo ir dėl to, kad šalia esančiame Šiaurės miestelyje tuo metu buvo dislokuoti Raudonosios armijos daliniai, todėl keliu naktį marširuojantis karinis sunkvežimis atrodė gana įprastai.
1952 m. masinę kapavietę norėta perkelti į kitą vietą, kadangi, miestui po truputį plečiantis, daugėjo judėjimo. Į Maskvą buvo išsiųsti du laiškai. Prie vieno iš jų pridėtas Vilniaus žemėlapis, kuriame Tuskulėnai pažymėti ženklu X. Šis dokumentas, atsivėrus KGB archyvams, buvo labai naudingas tyrinėtojams, ieškantiems masinės kapavietės. Antrajame laiške rašoma, jog čia esančius palaikus galima naikinti cheminėmis medžiagomis. Tai ir mėginta padaryti. Dalis palaikų rasti sunykę, todėl jų neįmanoma ištirti.
Manoma, jog ir pats Baltasis dvarelis buvo priemonė užmaskuoti galimus įtarimus dėl kapavietės. Po 1947 metų čia veikė MGB darbuotojų vasarvietė, taip iš dalies maskuojant kapavietę. Apie ją žinojo vos keletas išrinktųjų. Vėliau pastate buvo įrengtas KGB darbuotojų vaikų savaitinis darželis.
1947 metais Sovietų Sąjungoje buvo panaikinta mirties bausmė, todėl Tuskulėnuose žmonės nebebuvo laidojami. Stalino įsakymu, mirties bausmė atnaujinta 1950-aisiais. Nuo tada žmonės vėl buvo žudomi, tačiau kur jie buvo užkasami, niekas iki šiol nežino, ir gali būti, kad nesužinos.
Kai kurių aukų kaulai gali būti po medžiais
Šiuo metu iš 724 rastų asmenų kaulų nustatytos 55 žmonių tapatybės. Šis skaičius nėra didelis ir vargu ar galėtų smarkiai išaugti. 1994–1996 ir 2003 metais vykdytų tyrinėjimų metu buvo rastos 45 palaikų duobės. Yra duomenų, kad šioje teritorijoje yra per 1000 žmonių palaikų. Visi parko medžiai datuojami vėlesniu laikotarpiu, o archeologiniai kasinėjimai buvo vykdomi visoje parko teritorijoje, išskyrus vietas po medžiais.
Ko gero, pats pastebimiausias rimties parko komplekso objektas yra kolumbariumas. Jis pastatytas 2003–2004 metais. Jame perlaidoti visų rastų aukų palaikai. Jo priekyje palikta erdvi kupolo formos koplyčia, tuo tarpu žmonių palaikai palaidoti galeroje, einančioje aplinkui ją. Į joje esančius metalinius karstelius sudėta po vieno žmogaus palaikus. Kolumbariume palaidota 717 iš 724 rastų aukų. Iš 55 atpažintų 7 žmonės, tarp jų ir V. Borisevičius, buvo perlaidoti kitur, pagal artimųjų prašymus. Pagal dokumentus nustatyta, kad nuo 1944 iki 1947 metų mirties bausme buvo nubausti 767 asmenys, septyni kaliniai mirė kalėjime, nesulaukę bausmės. Spėjant, kad teritorijoje palaikų turėtų būti daugiau nei iki šiol rasta, simboliškai pagaminti767 karsteliai kiekvienam iš nužudytųjų.
Kolumbariumas sudarytas iš dviejų skirtingų dalių. Vienai buvo naudojamas pilkas netašytas betonas, simbolizuojantis sunkų žuvusių žmonių likimą, kalinio dalią, jų naštą. Tuo tarpu priekinė šviesi ir erdvi salė simbolizuoja jų pomirtinį gyvenimą. Jos kupolo viršų 2009-aisiais papuošė tapytojo monumentalisto Gitenio Umbraso skliautinė mozaika „Trejybė“. Tai trijų paukščių – sakalo, gulbės ir pelėdos – sujungti sparnai. Anot autoriaus, šie paukščiai simbolizuoja laisvę, likimą ir laimę. Kadangi nužudytieji galėjo būti įvairių konfesijų, statant kolumbariumą buvo vengiama religinių simbolių. Šviesiosios salės viduje atkurtas ypatingas aidų efektas, sustiprinantis skleidžiamus garsus. Žiūrint iš Žirmūnų gatvės pusės, žole apželdinta kolumbariumo viršutinė dalis atrodo kaip parke supiltas pilkapis.Joviršų puošia metalinė skulptoriaus Gedimino Karaliaus skulptūra „Karūna“. Kolumbariumą projektavo architektai Vytautas Edmundas Čekanauskas ir Algirdas Umbrasas, architektė restauratorė Lina Masliukienė.
Atminimo projektai memorialiniame komplekse tęsiami ir toliau. Tuskulėnų dvare nuolatos vyksta įvairios parodos, netrukus ketinama įrengti ekspoziciją „Homo sovieticus“, atskleisiančią, kaip sovietinė sistema mėgino kurti tobulą sovietinį žmogų, pamindama jo paties siekius ir norus.
Pagal muziejaus gido Martyno Striūko pasakojimą parengė Gytis Kapsevičius
