Šiau­lie­tis Juo­zas Mo­cius – vie­nas iš sep­ty­nių Lie­tu­vos Lais­vės Ko­vos Są­jū­džio par­ti­za­nų, šie­met įver­tin­tas „Lais­vės“ pre­mi­ja. Mir­ties baus­mė, pa­keis­ta į 25 me­tus la­ge­rio ir 5 me­tus be tei­sių, 17 me­tų dar­bo šach­to­je – tik ke­le­tas skai­čių iš 94-erių me­tų šiau­lie­čio gy­ve­ni­mo. „Gy­ve­nau, kaip žmo­gus pri­va­lo gy­ven­ti. Bu­vo skau­džių, bu­vo juo­dų, bu­vo džiaugs­min­gų die­nų. Kiek­vie­no žmo­gaus biog­ra­fi­jo­je, o tuo la­biau vals­ty­bės is­to­ri­jo­je, yra įvai­riau­sių spal­vų. Mus pa­lie­tė toks lai­ko­tar­pis“, – sa­ko J. Mo­cius.

Ke­tu­ri bro­liai

„Lais­vės“ pre­mi­ja sep­ty­niems par­ti­za­nams bu­vo įteik­ta Sau­sio 13-ąją, per iš­kil­min­gą Lais­vės gy­nė­jų die­nos mi­nė­ji­mą. J. Mo­cius ro­do ir do­va­nų gau­tą tris­pal­vę bei ant sie­nos pa­ka­bin­tą „Lais­vės“ skulp­tū­ros ba­rel­je­fą.

„Did­vy­riš­kų nuo­pel­nų ne­pa­da­riau, bet kad nu­džiu­gau – tai taip, – apie ap­do­va­no­ji­mą sa­ko J. Mo­cius. – Kad bū­čiau troš­kęs de­šimt­me­čiais, taip ne­pa­sa­ky­si – žmo­gus tu­ri bū­ti kuk­lus. Ma­lo­nu, kad kar­tu bu­vo įver­tin­ta vi­sa lais­vės ko­vų veik­la.“

J. Mo­ciaus tė­viš­kė – Dap­kū­nų kai­me, ne­to­li Meš­kui­čių. Ūki­nin­kų Onos ir Juo­zo Mo­cių šei­mo­je užau­go ke­tu­ri sū­nūs ir dvi duk­ros, Juo­zas, gi­męs 1924 me­tais, – jau­niau­sias.

J. Mo­cius ro­do įrė­min­tus ke­tu­ris pa­žy­mė­ji­mus: tris ka­rio sa­va­no­rio, vie­ną lais­vės ko­vų da­ly­vio. Tai – ke­tu­ri bro­liai Mo­ciai: Juo­zas, Sta­sys, Vy­tau­tas bei ku­ni­gas Al­gir­das.

J. Mo­cius kar­tu su vy­riau­siu bro­liu Vy­tau­tu 1943 me­tais įsto­jo į LLA (Lie­tu­vos lais­vės ar­mi­ja). 1944 me­tų pa­va­sa­rį sa­va­no­riu iš­vy­ko į ge­ne­ro­lo P. Ple­cha­vi­čiaus vie­ti­nės rink­ti­nės Ma­ri­jam­po­lės ka­ro mo­kyk­lą. P. Ple­cha­vi­čiui pa­lei­dus rink­ti­nę, grį­žo na­mo.

1944 me­tų lie­pą, ar­tė­jant fron­tui, iš na­mų Dap­kū­nų kai­me iš­vy­ko še­šie­se: ma­ma, se­suo Au­gu­tė, bro­lis Vy­tau­tas su žmo­na, glo­bo­ta žy­dai­tė Ber­na­de­ta ir Juo­zas. Tė­vas li­ko sau­go­ti na­mų. Bro­lį Sta­sį, dar ve­ži­mams ne­pa­ju­dė­jus, iš­si­va­rė vo­kie­čiai rink­ti su­žeis­tų ir žu­vu­sių.

J. Mo­cius stab­te­li ties su­dė­tin­ga bro­lio Sta­sio biog­ra­fi­ja.

„Smulk­me­nų iki šios die­nos ne­ži­nau, ko­kio­mis są­ly­go­mis jis pa­te­ko ru­sams, bet bu­vo paim­tas į Rau­do­ną­ją ar­mi­ją, fron­tus praė­jo, 1947 me­tais de­mo­bi­li­zuo­tas. Kai 1948 me­tais ma­my­tė su se­se­ri­mi bu­vo tre­mia­mos, Sta­sys na­muo­se bu­vo kaip gas­pa­do­rius. Jis, gy­ve­ni­me tiek juo­do ir bal­to, šil­to ir šal­to ma­tęs, pa­sa­kė lyg šiau­dų ei­nąs at­si­neš­ti, su­si­pa­kuo­ti, bet taip ir din­go.“

S. Mo­cius išė­jo pas par­ti­za­nus. Žu­vo 1952 me­tais. Kur jo kū­nas, šian­dien nie­kas ne­ži­no. Li­ko nuo­trau­ka – ka­riš­kai ap­si­ren­gu­sio, su pu­sau­to­ma­čiu.

Mo­cių šei­mos ke­lio­nė į Va­ka­rus bai­gė­si Ša­ky­no­je. Šei­ma nu­spren­dė su­kti na­mo, o J. Mo­cius pa­trau­kė to­liau. Ve­ži­mų vo­ro­je su­ti­ko se­sers Onu­tės šei­mą. Ki­tas su­si­ti­ki­mas jų lau­kė tik 1977 me­tais, kai se­suo į Lie­tu­vą at­skri­do iš JAV. Dau­giau ne­be­si­ma­tė: kai 1992 me­tais bu­vu­sio kla­sės drau­go Vy­tau­to Ta­mo­šai­čio dė­ka J. Mo­cius su sū­nu­mi nu­skri­do į JAV, gy­vas bu­vo li­kęs tik sū­nė­nas.

Iki šiol J. Mo­ciaus at­min­ty­je įstri­gęs su­si­ti­ki­mas JAV su poe­tu Ber­nar­du Braz­džio­niu: „Lyg bū­tum ra­dęs bran­gak­me­nį.“ J. Mo­ciaus bro­lis ku­ni­gas Al­gir­das 1957 me­tais per tar­dy­mus bu­vo pri­si­pa­ži­nęs kal­tu dėl kle­bo­ni­jo­je ras­tų ke­lių B. Braz­džio­nio ei­lė­raš­čių…

Ste­buk­lų bū­na

J. Mo­ciaus ko­vos krikš­tas – 1944 me­tų spa­lio 7 die­nos Se­dos kau­ty­nės. Ti­kin­tis, užau­gęs re­li­gin­go­je šei­mo­je J. Mo­cius sa­ko tik Se­dos mū­šy­je pir­mą kar­tą tik­rai nuo­šir­džiai mel­dę­sis. Ir da­bar ti­ki: jo mal­da bu­vo iš­klau­sy­ta.

Po kau­ty­nių ge­rų žmo­nių pa­de­da­mas J. Mo­cius iš­ke­lia­vo tė­viš­kės link. Lai­min­gai pa­sie­kė te­tos na­mus.

„Sa­ko, ste­buk­lų nė­ra! Yra, yra ste­buk­lų! Ten ran­du sa­vo bro­lį Vy­tau­tą! Dar di­des­nis ste­buk­las: at­va­žia­vo bro­lis ku­ni­gas Al­gir­das! Gud­res­nis ir pa­ruo­šęs fik­ty­vų do­ku­men­tą!“ – emo­cin­gai pri­si­me­na J. Mo­cius.

1944 me­tų ru­de­nį J. Mo­cius per­si­kė­lė pas bro­lį ku­ni­gą į Vi­duk­lę. Pa­si­jau­ni­nęs, kad nea­pim­tų į ar­mi­ją, įsi­dar­bi­no Vi­duk­lės pra­džios mo­kyk­lo­je ir sau­gu­sių­jų pro­gim­na­zi­jo­je.

Ku­ni­gas Al­gir­das jau dir­bo su po­grin­džio spau­da, par­ti­za­nus lan­ky­da­vo, klau­sė iš­pa­žin­čių, da­li­jo ko­mu­ni­ją.

Ku­ni­gas Vi­duk­lės baž­ny­čio­je įve­dė nak­ti­nę ado­ra­ci­ją: kiek­vie­ną nak­tį baž­ny­čio­je bu­dė­da­vo ti­kin­tie­ji. J. Mo­cius pri­si­me­na įspū­din­gą 1945 me­tų va­sa­ros va­ka­rą, kai ado­ruo­ti atė­jo di­de­lė pro­ce­si­ja su kry­žiu­mi, ant ku­rio bu­vo pa­vaiz­duo­tas iš su­žeis­tos šir­dies ant tris­pal­vės la­šan­tis krau­jas ir pa­ra­šy­ti žo­džiai: „Vieš­pa­tie, pa­si­lik su mu­mis, nes jau ar­ti­na­si va­ka­ras…“

Tai bu­vo pa­sku­ti­nė ku­ni­go su­tik­ta pro­ce­si­ja – ki­tą die­ną bu­vo suim­tas.

A. Mo­cius bu­vo areš­tuo­tas du kar­tus ir abu kar­tus nu­teis­tas po 10 me­tų. Po ant­ros baus­mės į Lie­tu­vą grį­žo 1967 me­tais.

1979 me­tais ku­ni­gas, ly­di­mas mal­di­nin­kų ,iš Meš­kui­čių į Kry­žių kal­ną at­ne­šė kry­žių. Mi­rė 1999 me­tais, pa­lai­do­tas Meš­kui­čių baž­ny­čios šven­to­riu­je.

Kry­žių ir žo­džius „Vieš­pa­tie, pa­si­lik su mu­mis, nes jau ar­ti­na­si va­ka­ras…“ J. Mo­cius pa­si­rin­ko pri­si­mi­ni­mų kny­gos „Die­vui ir Tė­vy­nei“, iš­leis­tos 2008 me­tais, vir­še­liui.

Baus­mė po že­me

J. Mo­cius pa­si­trau­kė į po­grin­dį 1945 me­tų lie­pą, ru­de­nį įsi­jun­gė į „Ly­džio“ rink­ti­nę, bu­vo pa­skir­tas šta­bo ūkio sky­riaus vir­ši­nin­ku, ga­vo su­klas­to­tus do­ku­men­tus An­ta­no Jo­nai­čio var­du ir par­ti­za­nų bu­vo įpa­rei­go­tas dirb­ti Erž­vil­ko vals­čiaus mo­kes­čių ins­pek­to­riu­mi.

1946 me­tų ko­vą su vi­sais do­ku­men­tais ir pi­ni­gais pri­si­sta­tė rink­ti­nės šta­bo or­ga­ni­za­ci­nio sky­riaus vir­ši­nin­kui Jo­nui Žič­kui-Viks­vai. Ta­po par­ti­za­nu, slė­pė­si po „Al­fo“, „Ka­bai­los“, „Švied­rio“, „Rai­nio“ sla­py­var­džiais. Spaus­di­no „Lais­vės var­pą“, at­si­šau­ki­mus, raš­tus. Da­ly­va­vo kau­ty­nė­se prie Erž­vil­ko, Gau­rės apy­lin­kė­se.

1947 me­tų sau­sio 18-ąją, iš­da­vus kan­ki­ni­mų neat­lai­kiu­siam ry­ši­nin­kui, bu­vo suim­ti tri­se: Jo­nas Ma­čiu­lis-Skais­gi­ris, Jo­nas Rim­šas-Ša­rū­nas ir J. Mo­cius.

Pra­si­dė­jo 11 tar­dy­mo mė­ne­sių. Nuosp­ren­dis: už tė­vy­nės iš­da­vi­mą ir an­ti­vals­ty­bi­nę veik­lą ski­ria­ma mir­ties baus­mė. Po pau­zės pra­neš­ta, kad re­mian­tis 1947 me­tų įsa­ku, mir­ties baus­mė kei­čia­ma į 25 me­tus la­ge­rio ir 5 me­tus be tei­sių.

Ko­mi­jos kraš­te J. Mo­cius pra­lei­do 28 me­tus, 17 me­tų dir­bo In­tos (Ko­mi­ja) šach­to­se, dar 11 me­tų – pa­vir­šiu­je. Kruopš­čiai su­dė­lio­ta­me al­bu­me – la­ge­rio drau­gų nuo­trau­kos. Pus­la­pis po pus­la­pio – jau­ni vy­rai. Dau­gu­ma jau iš­ly­dė­ti ana­pi­lin.

Šach­to­je J. Mo­cius pa­ty­rė dar vie­ną ste­buk­lą, kai vi­sai prieš no­sį at­ski­lęs gal 1,5 to­nos uo­los lui­tas tik brūkš­te­lė­jo.

Bran­gia is­to­ri­ne nuo­trau­ka J. Mo­cius va­di­na įam­žin­tas ve­ly­ki­nes pa­mal­das 120 met­rų po­že­my­je: šv. mi­šias au­ko­jo ku­ni­gas Ka­zi­mie­ras Va­si­liaus­kas. Kad KGB neat­pa­žin­tų, nuo­trau­ko­je mal­di­nin­kai nu­fo­tog­ra­fuo­ti iš nu­ga­ros.

1952 me­tais J. Mo­cių pa­sie­kė skau­di ži­nia apie žu­vu­sį bro­lį, 1955 me­tais – apie trem­ty­je, Bu­riat-Mon­go­li­jo­je, mi­ru­sią ma­mą: „Ne­duok Die­ve, mo­ti­nai, jai sun­kiau­siai iš vi­sų…“

Il­gai lauk­ta die­na išau­šo 1957 me­tų rug­sė­jo 3-ąją: J. Mo­cius išė­jo iš la­ge­rio, bet tu­rė­jo lik­ti ne­ri­bo­tam lai­kui In­to­je. Tais pa­čiais me­tais ve­dė po­li­ti­nę ka­li­nę Leo­ka­di­ją Stan­ke­vi­čiū­tę – „Le­vu­tę iš Dzū­ki­jos“.

Į In­tą par­si­kvie­tė sa­vo se­se­rį Au­gu­tę – pa­ga­liau vėl su­si­ti­ko. Net­ru­kus se­se­riai bu­vo pa­nai­kin­ta trem­ties baus­mė: 1960 me­tais ji par­va­žia­vo į Šiau­lius.

Mo­cių šei­mos džiaugs­mas trem­ty­je – sū­nus Ri­mu­tis ir duk­ra Li­nu­tė. Gi­mi­mas ir lai­do­ji­mas ly­dė­jo drau­ge: ka­pi­nė­se am­ži­no poil­sio at­gu­lė dar du kū­di­kiai.

1999 me­tais J. Mo­cius bu­vo grį­žęs į In­tą. Da­lis ba­ra­kų, kur gy­ve­no, bu­vo vi­siš­kai su­ny­kę, su že­me su­ly­gin­ti. Ap­leis­to­se ka­pi­nė­se pa­vy­ko ras­ti sū­ne­lio Gin­tu­ko ka­pą.

Tam­siau­sios ir švie­siau­sios aki­mir­kos

Ka­da bu­vo tam­siau­sias gy­ve­ni­mo lai­kas? J. Mo­cius ne­dve­jo­ja: bai­siau­sias gy­ve­ni­me bu­vo tar­dy­mas. Tai, ko žo­džiais neį­ma­no­ma at­pa­sa­ko­ti: pa­tir­ti kan­čias, pa­si­ty­čio­ji­mą, žmo­gaus iš­nie­ki­ni­mą.

„Pa­tar­lė sa­ko: žmo­gus gy­ve­ni, mo­kai­si ir kvai­las mirš­ti. At­ro­do, to­kias bai­sy­bes per­gy­ve­no­me, prie vis­ko pri­pran­ti, pra­de­di ver­tin­ti ki­taip, tų bai­su­mų taip ne­be­jau­ti.“

O ko­kios švie­siau­sios aki­mir­kos? J. Mo­cius su­si­mąs­to. Vie­na iš švie­siau­sių – ži­nia, kad pa­nai­kin­ta mir­ties baus­mė: „Ne­lais­vė­je, kan­čio­je, bet ma­lo­nus mo­men­tas bu­vo, kai su­ži­no­jo­me, kad vis dėl to gy­vy­bė dar bent ko­kiam lai­kui bus iš­sau­go­ta.“

Ant­ras mo­men­tas – kai fak­ti­nai iš la­ge­rio pa­lei­do. Nors nie­kur iš­va­žiuo­ti ne­bu­vo lei­džia­ma: li­ko trem­tis.

O švie­sų švie­siau­sia – kai 1958 me­tų va­sa­rą su žmo­na su­si­ruo­šė ato­sto­gų į Lie­tu­vą.

„Štai, po tiek lai­ko ar­ti­na­mės prie sa­vo gim­to­sios že­mės! Stai­ga pro lan­gą pa­ma­čiau pir­mą lie­tu­viš­ką už­ra­šą! Vi­sas su­dre­bė­jau… Aša­ros iš­tryš­ko… Ir skaus­mas, ir džiaugs­mas… Min­ty­se ir žo­džiuo­se kar­to­jau: „Die­ve, Die­ve, aš vėl esu sa­vo ir sa­vo tė­vų gim­to­jo­je že­mėj!“

Skaus­mas ir džiaugs­mas, li­kęs iki šiol, su­bliz­ga aša­ro­mis.

Ar­ti­mų­jų J. Mo­cius Lie­tu­vo­je be­veik ne­tu­rė­jo. Pa­vy­ko su­si­ras­ti bro­lį Vy­tau­tą, tu­rė­ju­sį do­ku­men­tus Bart­kaus pa­var­de. Bro­lis 1945 me­tais bu­vo įsi­jun­gęs į „Ly­džio“ rink­ti­nę, tu­rė­jo sla­py­var­dį Ku­dir­ka, bu­vo slėp­tu­vių spe­cia­lis­tas. 1947 me­tais J. Žič­kus-Viks­va jam pa­da­rė fik­ty­vius do­ku­men­tus ir pa­ta­rė le­ga­li­zuo­tis. Gy­ve­no sve­ti­ma pa­var­de.

1958 me­tais bro­liai su­si­ti­ko po 12 ne­si­ma­ty­mo me­tų.

Grį­žo vi­sam lai­kui

1976 me­tais Mo­cių šei­ma ne­le­ga­liai grį­žo į Lie­tu­vą – tei­sės tam ne­tu­rė­jo. Grį­žo vi­sa šei­ma. At­kak­lu­mas ir rub­liai ga­liau­siai 1977 me­tais pa­dė­jo gau­ti lei­di­mą gy­ven­ti Lie­tu­vo­je ir bu­tą Šiau­liuo­se.

J. Mo­cius, kol pa­si­vi­jo biog­ra­fi­ja, dir­bo Šiau­lių te­le­vi­zo­rių ga­myk­lo­je. At­leis­tą priė­mė tuo­me­ti­nė Šiau­lių eks­pe­ri­men­ti­nė įren­gi­mų ga­myk­la.

Lie­tu­vai at­ga­vus ne­prik­lau­so­my­bę, J. Mo­cius ak­ty­viai įsi­jun­gė į at­kur­to Lie­tu­vos Lais­vės Ko­vos Są­jū­džio (LLKS) veik­lą, bu­vo iš­rink­tas LLKS Pri­si­kė­li­mo apy­gar­dos va­du. Jam su­teik­tas di­mi­si­jos ka­pi­to­no laips­nis.

Nuot­rau­ko­se įam­žin­ta dau­gy­bė ren­gi­nių, pa­sta­ty­ti pa­mink­lai, at­kur­ti bun­ke­riai, su­si­ti­ki­mai su aukš­čiau­siais vals­ty­bės va­do­vais, an­samb­lio „Vi­dur­nak­tį ne­žu­vę“ kon­cer­tai.

Ypa­tin­gas šei­mai mo­men­tas – 1989 me­tais duk­ters ini­cia­ty­va į Lie­tu­vą bu­vo par­ga­ben­ti ir Meš­kui­čų ka­pi­nė­se, gre­ta vy­ro, per­lai­do­ti O. Mo­cie­nės pa­lai­kai.

J. Mo­ciaus veik­la įver­tin­ta Di­džio­jo Lie­tu­vos Ku­ni­gaikš­čio Ge­di­mi­no 5-ojo laips­nio or­di­nu, Vy­čio kry­žiaus or­di­nu, LLKS I laips­nio Par­ti­za­nų Žvaigž­de.

Tė­vai Ona ir Juo­zas Mo­ciai po mir­ties ap­do­va­no­ti Žū­van­čių­jų gel­bė­ji­mo kry­žiu­mi.

Vil­niu­je, prie bu­vu­sių KGB rū­mų, gu­li Mo­cių šei­mos at­mi­ni­mo ak­muo.

„Par­ti­za­nai, Lie­tu­vos par­ti­za­nai, kri­tę mū­šiuos už tė­viš­kės lais­vę, par­ti­za­nai, Lie­tu­vos par­ti­za­nai jūs krau­ju gim­tą že­mę ap­gy­nėt…“ – mėgs­ta­mą dai­ną už­dai­nuo­ja J. Mo­cius. Ši dai­na – kaip him­nas.

„Tu­rė­tų Lie­tu­va gy­vuo­ti“

– Kas jus pa­lai­ky­da­vo sun­kiau­sio­mis aki­mir­ko­mis?

– Re­li­gi­nis ir tau­ti­nis ti­kė­ji­mas. Ir tė­vų dva­sia. Jie įdie­gė pa­gar­bą ir mei­lę tė­vams, ar­ti­mie­siems, gim­ta­jam kraš­tui bei Tė­vy­nei.

– Jau­tė­te pa­rei­gą pa­si­rink­ti po­grin­dį?

– Tuo­me­ti­nių są­ly­gų ap­sup­ty­je ki­toks su­pra­ti­mas, mąs­ty­mas ir ne­ga­lė­jo bū­ti. Jei­gu di­džio­sios tik­ro­sios ver­ty­bės bū­da­vo nu­ver­ti­na­mos ar­ba ne­ver­ti­na­mos iš vi­so, ką ta­da?

100 pro­cen­tų idea­li­zuo­ti aš nie­kuo­met ne­pa­gei­dau­ju ir tai be­veik neį­ma­no­ma. Gy­ve­ni­mas yra gy­ve­ni­mas, jis su­si­de­da ir iš tei­gia­mų, ir iš nei­gia­mų da­le­ly­čių. Kaip jos pa­nau­do­ja­mos, įgy­ven­di­na­mos, pri­klau­so in­di­vi­dua­liai – nuo kiek­vie­no.

– Lie­tu­vai at­kūrus ne­prik­lau­so­my­bę, di­de­lį dar­bą at­li­ko­te įam­ži­nant par­ti­za­nų at­mi­ni­mą. Bu­vo svar­bu su­grą­žin­ti is­to­ri­ją?

– Bu­vo ne­pap­ras­tai svar­bu. Ir ne­pap­ras­tai skau­du, kai vi­sa tai ne tik kad ne­bū­da­vo įver­ti­na­ma, bet dar ir iš­nie­ki­na­ma. No­ri­si, kad jų­ at­mi­ni­mas te­gul ir ne­bū­na gar­bi­na­mas, bet te­gul ne­bū­na ir nie­ki­na­mas.

Ne­ga­liu pa­si­sa­vin­ti, kad tik ma­no ini­cia­ty­va, yra ir dau­giau pa­lai­kan­čių. O to­kių vie­tų – de­šim­tys. Ir da­bar mū­sų žmo­nės pri­žiū­ri Kry­žių kal­ne, Gin­kū­nų ka­pi­nė­se, lais­va­ma­nių dau­bo­je, Bu­biuo­se, ne­to­li Kai­rių pen­ki kry­že­liai sto­vi iš­nie­ki­ni­mo vie­to­je. Mū­sų mo­te­riš­ku­tės ap­žiū­ri, ap­va­lo, nu­ra­vi, o vy­ru­kai pa­gal si­tua­ci­ją per­da­žo.

Taip įkū­ni­ja­ma daik­ti­nė is­to­ri­ja.

– Kas pir­miau­sia at­min­ty­je iš­ky­la, per­gal­vo­jant praei­tį?

– Sun­ku at­sa­ky­ti. Tie epi­zo­dai, ku­riuos mi­nė­jau, iš vie­nos pu­sės bu­vo pa­tys sun­kiau­si, iš ki­tos – pa­tys lai­min­giau­si. Gy­vas li­kau. Sun­ku ver­tin­ti. Gy­ve­nau, kaip žmo­gus pri­va­lo gy­ven­ti. Bu­vo skau­džių, bu­vo juo­dų, bu­vo džiaugs­min­gų die­nų. Kiek­vie­no žmo­gaus biog­ra­fi­jo­je, o tuo la­biau vals­ty­bės is­to­ri­jo­je, yra įvai­riau­sių spal­vų. Mus pa­lie­tė toks lai­ko­tar­pis. Nie­ko ne­pa­da­ry­si.

– Ar pa­gal­vo­ja­te, kaip gy­ve­ni­mas bū­tų klos­tę­sis, jei ne oku­pa­ci­jos?

– Fan­tas­ti­nių sva­jo­nių ne­bu­vo. Iš pra­džios bu­vau su­si­ža­vė­jęs bro­liu – no­rė­jau tap­ti ku­ni­gu, pa­skui – ne, pa­ts sau kal­bu, bū­siu mo­ky­to­ju. Bu­vo ki­lu­si min­tis tap­ti ka­riš­kiu. Bet kad ypa­tin­gu as­me­niu, ne, apie tai ne­fan­ta­za­vau.

Sa­ky­čiau, gra­žes­nis šian­dien bū­tų gy­ve­ni­mas, jei­gu tų vi­sų pe­ri­pe­ti­jų ne­bū­tų vy­kę. Da­bar kai ka­da sun­ku net ir gal­vo­ti apie el­ge­sį, to­li ei­ti ne­rei­kia, tie pa­tys Šiau­liai, kas čia Sa­vi­val­dy­bė­je de­da­si? Ar dar ne­sub­ren­dę, ar kaip čia yra? Nep­ro­tin­gu mąs­ty­mu pa­rem­ta veik­la, vyks­ta kaž­ko­kių ne­blai­vių pro­tų grum­ty­nės, lenk­ty­nės.

– Kas jums šian­dien tei­kia džiaugs­mo?

– Sun­kus klau­si­mas. Jū­sų ap­si­lan­ky­mas džiaugs­mas – tam tik­ras tei­gia­mų jaus­mų su­ža­di­ni­mas, do­mė­ji­ma­sis mū­sų praei­ti­mi. Ne­reiš­kia, kad Juo­zo pa­sa­ko­ji­mu – do­mė­ji­ma­sis Lie­tu­vos is­to­ri­ja.

Tu­rė­tų Lie­tu­va gy­vuo­ti. Kar­tais kraš­tu­ti­nu­mai už­go­žia tik­ruo­sius tiks­lus, kai no­ri vien sau ge­ro, o ki­tam – ne­svar­bu. Bet as­me­nų be klai­dų gy­ve­ni­mo veik­lo­je tur­būt ne­bu­vo ir ne­bus. Svar­bu, kad

jos bū­tų pa­da­ro­mos ne iš blo­gos va­lios, ne sa­vo ini­cia­ty­va.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr. ir repr.