Žmonėms, kurie nors ir menkai  yra susipažinę su kun. Alfonso Lipniūno gyvenimu, jo biografija, kovo mėnuo turėtų būti ypatingas.  Kodėl? Todėl, kad kunigas A. Lipniūnas  gimė kovo 12 d., po išlaisvinimo laikė pirmąsias Šv. Mišias taip pat kovo 12 d., mirė kovo 28 –ąją, palaidotas kovo 31 – ąją…

Panevėžio Švenčiausios Trejybės bažnyčios vik. bažn. t. lic.  Vitalijaus Kodžio kvietimu ankstyvą kovo  devintosios rytą 49 piligrimų (panevėžiečių, svečių iš kitų miestų, kun. A.Lipniūno giminaičių) grupė iš Panevėžio išvykome į Lenkiją. Kelionės tikslas – aplankyti tas vietas, kurios buvo paženklintos  Lietuvos kankinio kun. A. Lipniūno vardu ir kitas piligrimų lankomas vietas.

Pirmiausia stabtelėjome Giżycko mieste, kur,  kaip tikima, kad  1009 m. mirė Šv. Brunonas, kurio dėka Lietuva pirmą kartą paminėta rašytiniuose šaltiniuose. Šv. Brunonas laikomas pirmuoju šių žemių misionieriumi,  nukankintu kovo 9 d. Apžiūrėjome kryžių,  pastatytą 1909 m. ir atminimo lentą, pastatytą 2009 m. – įvykių tūkstantmečiui atminti.

Vėliau atvykome į Šventąją Lipką – nedidelį kaimą, esantį  į šiaurę nuo Lenkijos. Nepaisant savo dydžio, jis yra gerai žinomas kaip religinis centras ir lankoma vieta. Kartu su vienuolyno kompleksu yra puiki 17 a. baroko Palaimintosios Mergelės Marijos bažnyčia. Joje klausėmės  nerealios grojančių ir šokančių vargonų,  sudarytų iš  5000 vamzdžių, muzikos. Buvo atliekami pasaulyje gerai žinomi kūriniai. Vos tik užgrojus muzikai, pamaldžiai lingavo šventųjų figūrėlės . Gidas mums papasakojo  legendą apie Mergelės Marijos pasirodymą ir įvykusį stebuklą.

Atkeliavome į Fromborką, kuris žymus tuo, jog čia ilgą laiką gyveno ir buvo palaidotas žymusis astronomas Mikalojus Kopernikas.  Ekskursiją po šį miestą pradėjome nuo Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų ir Šv. apaštalo Andriejaus katedros, kurioje tarnybą ėjo M. Kopernikas. Prie pat katedros iškilęs Koperniko bokštas, kuriame kadaise yra gyvenęs didis mokslininkas,  parašęs savo veikalą „Apie dangaus kūnų sukimąsi“. Šiame mieste mokslininkas mirė 1543 m. ir palaidotas minėtoje katedroje. Teko pakilti laiptais į Radzejovskio bokšte 40 m įrengtą apžvalgos aikštelę. Pamatytas vaizdas buvo nuostabus ir nepakartojamas! Senuosiuose vyskupų rūmuose įkurtas šiam mokslininkui skirtas muziejus. Fromborko M. Koperniko muziejuje eksponuojami astronomui priklausę daiktai, taip pat žiūronų bei teleskopų kolekcija.

Apsilankėme ir Elbingo mieste šiaurės Lenkijoje, esančiame prie Elbingo upės, kuri už 10 km į šiaurę įteka į Vyslą. Elbingas yra uostas, susisiekiantis su Baltijos jūra. Iki X a. Elbingo vietoje buvo garsus baltų uostamiestis Drusuo. 1825 m. aptiktas vokiečių-prūsų kalbų Elbingo žodynėlis.

Ir pagaliau – kovo dešimtąją – pasiekėme tikslą – Štuthofo koncentracijos stovyklą, kurioje žmogaus protu nesuvokiamus žiaurumus kartu su kitais kaliniais kentė ir Lietuvos kankinys kun.  A. Lipniūnas. Štuthofo koncentracijos stovykla buvo nacių Vokietijos koncentracijos stovykla, pastatyta nuošalioje, šlapioje ir miškingoje vietovėje,  įkurta ant jau egzistuojančių struktūrų, kurios buvo naudojamos Lenkijos inteligentams įkalinti po vokiečių invazijos į Lenkiją antrojo pasaulinio karo metu. Gidas papasakojo, jog šimtai pavergtų kalinių specializuotuose būriuose pastatė barakus, kurie buvo naudojami naujai koncentracijos stovyklai. Štuthofo koncentracijos stovykla buvo pirmoji koncentracijos stovykla, pastatyta už Vokietijos teritorijos ribų, kuri veikė nuo 1939 m. rugsėjo 2 d. ir buvo paskutinė koncentracijos stovykla, kurią 1945 m. gegužės 9 d. išlaisvino sąjungininkų pajėgos. Šiurpome sužinoję, kad iš 110 000 deportuotų kalinių net 85 000 aukų mirė šioje koncentracijos stovykloje.  Apžiūrėjome teritoriją ir patalpas: “miegamuosius”, “valgyklą” be įrankių, “prausyklą” be vandens, “ medicinos kabinetą “ir “operacinę”, į kurią papuolęs kalinys nebeturėdavo galimybės išgyventi, nes “gydytojai”  buvo tokie  “humaniški”…  Prieš mūsų akis atsivėrė kraupi realybė. Taip pat matėme ir originalų, analogų neturintį kalinių rankomis sukurtą Štuthofo konclagerio maketą, ekspozicijas su originaliais kalinių drabužiais bei daiktais, dujų kamerą, krematoriumą. Jame net 18 pasaulio valstybių vėliavos simbolizavo čia mirtį pasitikusius šių valstybių, tame tarpe ir Lietuvos, žmones. Atskiras stendas, šalia  Kazio Baubos ir Alfonso Šapalo,  paskirtas ir kun. A.Lipniūnui su jo kalinio Nr.21 332. Dar labiau įvykius sustiprino ir įrėžė į atmintį dokumentinis  filmas, su lavonų ir kalinių batų padų krūvomis , šaltais, bejausmiais  ir bedvasiais budelių veidais…  O taip pat 2006 m. mokslininkų iš Gdansko technologijos universiteto patvirtinimas ir įrodymas, kad naciai vykdė muilo gaminimą iš žmonių kūnų.

Vėliau keliavome kun. A. Lipniūno praeitu mirties keliu.  Mums buvo paaiškinta, kad kalinių evakuacija iš Štuthofo koncentracijos stovyklų sistemos šiaurės Lenkijoje prasidėjo sausio 25 d. 1945 m. Prasidėjus galutinei evakuacijai Štuthofo koncentracijos stovyklų sistemoje buvo beveik 50 000 kalinių, o tame tarpe ir kun. A. Lipniūnas, ėjęs mirties pasitikti sušalęs ir alkanas, paskutinį kąsnį atidavęs kitiems… Tame mirties kelyje  mus pasitiko lenkė istorikė Elžbieta Grott, paskyrusi per 20 metų medžiagos rinkimui apie kun. A. Lipniūną, kad jis būtų paskelbtas šventuoju. Pamatėme įspūdingą paminklą, kuriame iškalti kalinių numeriai, ženklai, įrašai, datos bei keturios lietuvių pavardės: Lipniūnas Alfonsas, Pečeliūnas Mykolas, Sruoga Balys, Žukauskas Pilypas… Lankėmės ir muziejuje, įkurtame istorikės E.Grott pastangomis, skirtame pagerbti Mirties kelio kankiniams. Ypač didžiulis dėmesys jame buvo skirtas kun. A.Lipniūnui: eksponuojami portretai, ekspozicijos, piešiniai, fotonuotraukos, asmeniniai daiktai  ir kt. Įrašų knygoje palikome šiltą atsiminimą ir padėką nuo visos piligrimų grupės.

Atvykome į Pucko miestą, kuriame mirė kun. A. Lipniūnas. Aplankėme kapą, iš kurio monsinjoro Juozapo Antanavičiaus rūpesčiu kun. A.Lipniūno palaikai 1989 m. rugpjūčio mėn. 29 d. buvo pervežti į Lietuvą ir perlaidoti prie Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros.  Kad jam buvo brangi Tėvynė, liudija užrašas, likęs labai  tvarkingose ir gražiose Pucko kapinėse ant paminklo “Tau, Tėvyne…” Pasak istorikės E. Grott, niekuomet nevysta gėlės ant jo kapo, nors palaikų nebėra beveik 30 metų.

Aplankėme ir tas vietas, kuriose lankėsi per paskutines 16 savo gyvenimo dienų kun. A. Lipniūnas: namą, kuriame slėpėsi, namelį, kuriame buvo prisiglaudęs, bareljefinę lentą. Stebėtina, kad mūsų kaimynai lenkai tiek daug dėmesio skiria Lietuvos sūnui, o mes vis dar neužkasame kovos kirvio ir aitriname praeities žaizdas. Vakare išklausėme Šv. Mišias Pucko bažnyčioje, kurioje pirmąsias Šv. Mišias 1943 m. kovo 12 d., sukaupęs paskutines jėgas, sverdamas  vos 30 kilogramų, aukojo kun. A. Lipniūnas iškart po išlaisvinimo. Toje pačioje bažnyčioje apžiūrėjome atminimo lentą, skirtą  kun. A.Lipniūnui. Įdomiausia tai, kad kun. V. Kodžiui ir istorikei E.Grott pavyko šioje bažnyčioje rasti autentišką įrašą  – kovo 28 d. mirties ir  kovo 31 d. – kun. A.Lipniūno laidojimo datas.

Kovo vienuoliktąją – Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo dieną –  vykome  į Gdanską.  Lankėme piligrimines miesto šventoves. Nepakartojamą įspūdį paliko ankstyvosios gotikos didžiausia Europoje plytinė Šv. Mergelės katedra, kurioje vienu metu telpa net 25 000 žmonių ir joje palaidoto brutaliai 2019 m. per koncertą ant scenos  nužudyto  Gdansko uostamiesčio mero Pavelo Adamovičiaus palaikų vieta. Pagerbėme  toje pačioje katedroje 2010 m. Smolensko aviakatastrofoje  Lenkijos prezidentinio lėktuvo  žuvusiems atminti pastatytą memorialą.  Kopėme į katedros  bokštą ir įveikę  400 laiptelių  buvome “apdovanoti” – tapome nuostabios  miesto panoramos dalimi. Vėliau vykome į Griunvaldo muziejų. Griunvaldo kaimelis yra garsus prieš 600 metų ties šia vieta įvykusiu Žalgirio mūšiu. Išskleidę Lietuvos vėliavas, sugiedojome tautišką giesmę ir įsiamžinome įsimintinoje vietoje, davę pažadą, kad turime daryti viską, kad Lietuvos kankinys kun. A. Lipniūnas kuo greičiau būtų paskelbtas šventuoju.

Esame be galo dėkingi lenkei istorikei E.Grott už didžiulį indėlį, siekiant surinkti tikrus ir autentiškus faktus, liudijančius kun. A.Lipniūno šventumą, kun. V. Kodžiui, kun. A.Lipniūno beatifikacinės bylos postulatoriui už dvasiškai  turtingą  kelionę,  nuoširdumą, gerą nusiteikimą  ir begalinį atsidavimą kun. A. Lipniūno beatifikacijos byloje. Ypatingai dėkojame Panevėžio vyskupui emeritui Jonui Kauneckui už kun. A.Lipniūno  nuolatinį atminimo garsinimą. Norime, kad kuo daugiau žmonių sužinotų apie kankinį kun. A.Lipniūną, patirtas jo begalines kančias, norą padėti kitiems.. . Tad nuoširdžioje maldoje prašykime jo užtarimo ir tai, kad ši beatifikacijos byla būtų išgirsta ir žmonių, ir Dievo…

Danutė Kriščiūnienė, Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinės mokyklos direktorė, kun. Alfonso Lipniūno giminaitė