Kovo 28-ąją meldžiame kun. Alfonsui Lipniūnui (1905-03-12–1945-03-28) – jaunimo apaštalui, Štuthofo kaliniui, Bažnyčios pripažinimo palaimintuoju.

Alfonsas Lipniūnas gimė 1905 m. kovo 12 d. Panevėžio apskrityje, Pumpėnų valsčiuje, Talkonių kaime, gausioje valstiečių šeimoje. Buvo septintasis vaikas iš dešimties. Vaikystė prabėgo ganant gyvulius. Sulaukęs 12 metų pradėjo lankyti Pumpėnų pradinę, o po dvejų metų įstojo į Panevėžio gimnazijos trečią klasę. Besimokydamas gimnazijoje padėjo silpnesniems moksleiviams ir taip užsidirbdavo lėšų pragyvenimui ir mokslui.

Gimnazijoje praleisti metai subrandino A. Lipniūną: jis išmoko branginti laiką, bendrauti su žmonėmis. Čia susiformavo gražiausi jo charakterio bruožai: darbštumas, pareigingumas, nuoširdumas.

1925 m. Alfonsas baigė gimnaziją ir įstojo į Kauno kunigų seminariją. Čia daug dirbo, domėjosi katalikiška jaunimo veikla. Atostogas praleisdavo mokydamas pataisininkus ir dirbdamas organizacinį darbą, skaitydamas paskaitas kaimo jaunimui – pavasarininkams.

Prieš kunigystės šventimus atliko rekolekcijas, kurių metu sudarė išsamų gyvenimo planą, „kad neatvėstų ugninga, pasiryžimų kupina dvasia ir kad sėkmingiausias būtų apaštalavimas“ (kun. A. Lipniūno dienoraštis „Gyvenimo pastabėlės“, 1930 06 12). Šiame plane labai svarbią vietą užima vidinio gyvenimo ugdymas.

1930 m. birželio 14 d. iš Kauno arkivyskupo J. Skvirecko rankų gavo kunigystės šventimus ir buvo paskirtas Panevėžio jaunimo direktoriumi ir Panevėžio katedros vikaru. Šios pareigos visiškai atitiko asmenines kun. A. Lipniūno savybes. Savo prigimtimi jis buvo visuomeniškas, entuziastas, optimistas. Dažnai lankydavosi ateitininkų, pavasarininkų susirinkimuose. Kunigas buvo visur laukiamas paskaitininkas, nuoširdus pašnekovas, išmintingas patarėjas. Valdžiai uždraudus ateitininkų organizaciją, kun. Alfonsas dirbo su moksleiviais slapta, nepaisydamas grasinimų ir piniginių nuobaudų.

Nenustojo gilintis į teologiją. 1932 m. Kauno Vytauto Didžiojo universitete Teologijos-filosofijos fakultete kun. A. Lipniūnas įgijo teologijos licenciato laipsnį.

1932 m. A. Lipniūnas kartu su kitais lietuviais kunigais ir pasauliečiais dalyvavo XXXI Tarptautiniame Eucharistiniame kongrese Dubline. Nuoširdus airių tautos tikėjimas, ištikimybė Apaštalų Sostui jaunam kunigui padarė gilų įspūdį.

1935–1939 Prancūzijoje, Lilio universitete studijavo sociologiją, o Paryžiaus katalikų institute gilinosi į Katalikų akcijos problemas. Grįžęs į Lietuvą, 1939 m. skiriamas lektoriumi Panevėžio pedagoginiame institute, o šiam persikėlus į Vilnių, ten išvyko ir kun. A. Lipniūnas.

1940 m. Šv. Jono bažnyčioje sakydavo pamokslus studentams. Kai kas jo iškalbą pradėjo lyginti su garsiojo pamokslininko Petro Skargos iškalba, kuris 1574–1584 buvo Vilniaus akademijos rektoriumi. Nuo 1942 m. kun. A. Lipniūnas dėstė sociologiją ir pastoracinę teologiją Vilniaus kunigų seminarijoje ir ėjo Vilniaus universiteto kapeliono pareigas. 1943 m. buvo areštuotas ir pateko į Štuthofo koncentracijos stovyklą.

Čia, kančios ir mirties naktyje, kun. A. Lipniūnas nuoširdžiai atsideda ligonių šelpimui. Ypač jis rūpinasi jaunu estų protestantų pastoriumi Tamaru. Atsiradus galimybei, jaunas kunigas daug skaito ir studijuoja, nepaisydamas jį kamavusios įkyrios migrenos. Kartu su čia patekusiu kun. S. Yla rūpinasi palaikyti gyvą religinį gyvenimą, laiko šv. Mišias, klauso išpažinčių.

1945 m. sausio 25 d., artėjant frontui, buvo pradėta Štuthofo koncentracijos stovyklos evakuacija. Nepaprastai išvargęs, pirmomis kelionės dienomis išdalijęs sutaupytą maistą alkaniems, kunigas ir dar keli lietuviai pasiekė Pucką (Lenkija). Čia jie pasiliko, nes prižiūrėtojai, skubėdami pasitraukti, nebuvo akylūs. Sergantį dėmėtąja šiltine ir plaučių uždegimu kun. A. Lipniūną vargais negalais pavyko paguldyti į perpildytą ligoninę, tačiau jau buvo per vėlu. Iš kun. S. Ylos gavęs išrišimą, kun. Alfonsas Lipniūnas užgeso 1945 m. kovo 28 d. Palaidotas Pucko kapinėse. 1989 m. artimųjų rūpesčiu kun. A. Lipniūno palaikai buvo perkelti į Lietuvą ir rugsėjo 12 d. palaidoti Panevėžio katedros šventoriuje.

Asmenybė

Apie kun. A.Lipniūną trumpai būtų galima pasakyti: „Didi siela mažame kūne.“ Didi savo užmojų platumu, išgyvenimų gilumu, nuoširdžiu pamaldumu, jautrumu kitų vargams. Nepaviršutiniškas, kūdikiškos dvasios, nepaprastai darbštus. Aiški, tiesi, konkreti buvo jo kalba, sugebėjimas daryti tikslius apibendrinimus, išvadas. Tai rodo, kad jis buvo ne vien visuomenininkas, bet ir mokslo žmogus. Jo svarstymai, samprotavimai buvo paremti Bažnyčios mokymu. Savo pokalbiuose liesdavo įvairius bažnytinio gyvenimo klausimus. Labai gyvai svarstė, koks turėtų būti Pastoracijos institutas, su kuriuo jis siejo svarbiausius bažnytinio gyvenimo Lietuvoje uždavinius. Buvo labai savikritiškas, nevengė mokytis iš labiau patyrusių ar atitinkamoje srityje išsilavinusių draugų.

Tėvas A. Lipniūnas buvo ir gilaus dvasinio gyvenimo žmogus. Maldoje jis sėmėsi jėgų savo šventai kunigiškai tarnybai, artimo meilei. Su nuoširdžiu užsidegimu kvietė savo klausytojus gyventi Dievo malonėje. Su vilties kupinu optimizmu jis žvelgė ne tik į save, bet ir į tautos ateitį: „Mes matysime prisikėlusią Lietuvą Dievo malonėje, prisikėlusias visas širdis meilėje“ (A. Lipniūnas, Lauko lelijos). Švelnios ir jautrios prigimties kun. Alfonsas Lipniūnas labiau nei kiti turėjo išgyventi baisų nužmogėjimo procesą Štuthofe. Nepaisydamas to, jis niekada nepamiršdavo priminti draugams, kad visada elgtųsi švelniai, teisingai. Būdamas kuklus ir drovus sugebėdavo argumentuotai ginti tiesą, niekuomet nenusileisdavo dėl principinių klausimų.

Tinkamai įvertinęs nuostabiai turtingą kun. A. Lipniūno asmenybę, vysk. K. Paltarokas buvo numatęs jį paskirti savo padėjėju, bet areštas sutrukdė realizuoti šį sumanymą.

2006 m. kovo 28 d. iškilmingomis apeigomis Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje pradėtas Dievo tarno kun. Alfonso Lipniūno paskelbimo palaimintuoju procesas.

Kun. Alfonso Lipniūno Stutthofo koncentracijos stovykloje 1944 m. gegužės mėnesį sukurta malda, kurią kasdien kalbėdavo lietuviai kaliniai. 

Malda į Mariją

O Marija, Tu Dangaus išrinktoji dukra ir žemės palaimintoji Motina.

Tu mums kaip saulė, praeinanti erdvėmis ir liečianti pilką mūsų žemę.

Mes girdime, lyg iš amžių glūdumos, Tavo balsą, tariantį „Fiat“,

mes matome Tavo auką, beglobiant Dangaus Kūdikį,

mes regime Tavo kančią, pražydusią po kryžiumi Golgotoje.

Tu mums pasišventimo, aukos ir kančios Motina.

Tu Motina nekaltų kūdikių šypsnio, skaidrios jaunuolių meilės,

lūžių ir nelaimių paliestųjų dejonių.

Tu Motina visų žemės vaikų, visų — ir tų, kurie sukniubę ant kelių,

kreipia į Tave savo maldaujančius žvilgsnius, ir tų,

kurie nedrįsta į Tave ištiesti savo rankų.

Tu Motina ir tų, kurie suklaupę šiandien Aušros Vartuose,

Pažaisly, Šiluvoj, paprastose namų šventovėse kreipiasi į Tave,

ilgėdamiesi paguodos, laisvės ir ramybės.

Tu Motina ir mūsų, kurių širdys pagraužtos Tėvynės ilgesio ir kančios.

Suklaupę nūnai prie Tavo kojų, o Marija,

mes siunčiame Tau savo maldas, supintas iš gegužės žiedų,

iš bundančio pavasario vėjelio, iš gilaus laisvės ilgesio.

Globok Tave mylinčius, guosk kenčiančius,

grąžink į savo Tėvynę išsklaidytus po pasaulį tremtinius,

išmelsk laisvę tautoms ir taiką žmonijai. Amen.

Oficialus tinklalapis apie kun. Alfonsą Lipniūną – www.lipniunas.com