Verta prisiminti jo mirties aplinkybes, kurias leidinyje „Amerika“ 1946 m. sausio 25 d. užfiksavo kun. Stasys Yla, kartu su kun. A. Lipniūnu kalėjęs koncentracijos stovykloje (straipsnis pateikiamas žemiau). Kad minėtas straipsnis būtų suprantamesnis, pažymėtina, jog tai buvo karo laikotarpis, o nuo 1945 m. sausio 25 d. iki 1945 m. kovo 12 d. vyko Štuthofo koncentracijos stovyklos evakuacija, ir kaliniai šimtus kilometrų buvo nacių varomi per šaltį ir sniegą uosto link. Kaliniai buvo sugrupuoti į dideles kolonas, lietuviai ėjo kolonoje, kurioje būta 850 kalinių. Šis mirties kelias baigėsi 1945 m. kovo 12 d. Tą dieną kun. Alfonsui sukako 40 metų, visi kaliniai tapo laisvi, kadangi sovietai su tankais užėmė Pucko miestą, o naciai išsilakstė. Pucko miestelyje kun. Alfonsas praleidžia paskutines 16 savo gyvenimo dienų.

Šiame straipsnyje publikuojamos trys autentiškos kun. Alfonso Lipniūno laidotuvių nuotraukos, kurias padarė policija, paprašyta Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinių.

2006 m. kovo 28 d. Panevėžio vyskupijoje pradėta beatifikacijos byla dėl kunigo Alfonso Lipniūno kankinystės.

Paskutinės dienos su kunigu Alfonsu Lipniūnu

Prof. kun. Stasys Yla

Sovietų tankai lipa ant kulnų, o mus pro užtvindytus bėgliais kelius vis varo pirmyn. Toliau eiti nebeturime jėgų. Mirtis anksčiau ar vėliau, argi tai ne vis tiek? Iš 850 žmonių, kurie išėjome iš Štuthofo su pirmąja kolona, likome tik 230. Apie 100 nubiro pakeliui, pabėgo. Visi kiti sukrito iš bado ir nuovargio, pribaigti SS policijos šūvių.
Susikabinę rankomis velkam vienas kitą, kad tik neatiduotum mirčiai savo nebepajėgiančių eiti draugų. Kun. Lipniūnas visą laiką slepia savo negalią.
– Kaip tau, Alfonsai, ar dar pasieksi pastotę?
Pakelia akis, nusišypso ir vėl panarinęs galvą eina. Pasiekiame Pucką – žvejų uostą Pamaryje.
– Gal paleis. Juk Meyer (komendantas) sakė: pasieksime Danzigą, gausite į rankas atleidimą. .
– Paskutinis jo melas! Tiek kartų mus „paleidinėjo“, – pasako kažkas.
Pranešimas: iš Pucko anksti rytą išeiname toliau! Ši žinia nieko neguodžia.

Ryt mes būsime laisvi

Išeinu į kiemą. Jausti kažkoks neramumas. Sargyba galvas pametė. Civiliai gyventojai veržiasi prie durų, ieškodami savo artimųjų. Niekas nebekontroliuoja vartų.
Nuplėšiu nuo rankovės geltoną raištį – kalinio ženklą ir įsimaišęs į civilių tarpą išeinu į gatvę. Čia pat bažnyčia. Vargonai groja Mišias (vakarines). Atsiduriu zakristijoje – praviros durys į bažnyčią. Suklumpu ant kelių ir negaliu sulaikyti ašarų. Po dvejų metų pirmąkart Dievo namuose!
– Esu kunigas, kreipiuosi į kleboną, turiu draugą, toliau eiti nebeturime jėgų. Priglauskit, jei pavyks pasilikti.
– Ateikite rytoj 6 val. Magistrate įregistruosim, kad du kaliniai atsiliko nuo kolonos. Prieglaudą galėsite rasti pas mano parapijiečius. Grįžtu į daržinę.
– Še, duonos! – šaukia iš tolo kun. Lipniūnas, – atnešė latvis gydytojas.
– Sukakčiai vaišes kelia! – pastebi dr. Kučinskas, pats čiulpdamas lyg šokoladą duonos gabalą..
– Kokią sukaktį? – klausiu, imdamas duoną.
– Ryt jam (kun. Lipniūnui) keturiasdešimt metų!
– Sveikinu, Alfa! – spaudžiu ranką, o į ausį pakuždu:.
– Ryt mes būsime laisvi!
– Nesuprantu?
Nusivedęs į šalį, atskleidžiu paslaptį. Alfonso veidas nušvinta.
– Gerai! Aš turiu perpakuoti kuprinę.
Perpakuoti! Taip sakant, išbaigt dalinti savo likučius. Per pirmąsias evakuacijos dienas jis išdalino kitiems visą maisto atsargą ir gyrėsi, kad dabar jau esąs laisvas. Draugai iš jo juokėsi:
– O ką tu pats valgysi?
– Nesvarbu! – pamojo jis ranka. .
Šita „laisvė“ paskui jį persekiojo per dvylika žygio dienų. Naciai valgyt nedavė, ir žmonių, tiesiančių pakelėje rankas su duona, neprileido. Draugai turėjo jį gelbėti, kad nekristų iš nusilpimo..
Kun. Lipniūnas gyveno ne sau. Veltui dar lageryje mokė jį realizmo Germantas, Kriaučiūnas, Kučinskas. Jis buvo pats negabiausias mokinys. Nespėjo į rankas patekti koks daiktas, jis ir vėl jį atiduodavo kitiem. Ir dabar „perkraustė“ jis savo kuprinę. Užsivilko švaresnius baltinius, o visa kita atidavė draugams. .
Tik vieno turto jis už nieką nebūtų atidavęs – tai savo užrašų ir konspektų. Paskutiniuoju laiku Štuthofe be atvangos sėdėjo prie knygų, kurias gaudavom iš Lietuvos ar draugų. Perstudijavo tris didžiulius tomus filosofijos, du teologijos, ir nebuvo knygos, kuri, patekusi į mūsų baraką, nebūtų perėjusi pirmiausia per jo rankas. Mūsų karikatūrininkas Kantvilas Naujų Metų linksmavakario proga vaizdavo jį apsikrovusį storiausiais tomais ir per juos vos matomą.
Tų studijų rezultatas buvo geri penki kilogramai užrašų, kuriuos jis visą žygį vilko ant savo pečių. Bevartydamas vėliau juos, radau įvairių asmeninių pastabų. Be kitko, sąrašas pavardžių, kurias jis buvo įtraukęs į savo maldų kanoną. Kada nors nustebs skaitytojai, radę savo vardus, kuriuos šventos velionio lūpos nuolat minėjo Dievui.

Mes jau laisvi!

10 val. vakaro. Į daržinę įeina viršininkas ir praneša:
– Pasiruošt! Išeiname ne ryt, bet dabar, tuojau!.
Mūsiškai pakyla..
– Aš lieku! – pasakiau pulk. Urbonui, su kuriuo visą žygį buvome šalia vienas kito. Trumpai paaiškinau, kodėl..
Išsibučiuojame. Urbonas numeta nuo pečių kuprinę ir savo maisto likučius pameta mudviem su Lipniūnu. „Jum labiau reikia!“ – pasako kietai, neleisdamas toliau vesti kovos. Šitą atsisveikinimą pastebi draugai. Pribėga Ciuberkis ir Buragas.
– Pasiliekat! Nedarykite kvailystės! Sušaudys!
– Vis tiek! Čia ar toliau. Tas pats!
Išgirsta kalbą kiti. Žiūri, galvoja, svyruoja. .
– Vis tiek!
Daržinė tuštėja. Naciai šaukia: „Schneller. Schneller!“ (greičiau!) Svyruoti nėra kada: kas eina, teeina! Urbonas, Narakas, Blažys, Germantas išskuba. Kiti išsiveja iš paskos į kiemą. Naciai nelaukia paskutiniųjų, tik varo nusitvėrę pirmuosius.
– Grįžtame į daržinę! – sako Ciuberkis Buragui.
– Grįžtam!.
Ir grįžta ne tik jie, bet dar aštuonetas. Paskutinis įslenka R. Mackonis. Jis jau buvo išėjęs su pirmaisiais, bet kieme pribėgo prie šulinio atsigerti, ir jau buvo „per vėlu“. Pasijuto esąs vienas, anie jau pro vartus išėję Gdynės keliu.
– Ateis patikrinti, ar nepasilikom, – jaudinamės.
– Ir paleis seriją į šieną!.
Bet naciai nebeatėjo.
Armotų šūvių garsai vis artėjo. Padangė buvo gaisrų nušviesta. Bandome užmigti. Neilgam. Mažas trinktelėjimas pažadina.
Pagaliau pro plyšius pastebime auštant rytą. Neįprasta tyla. Nejaugi prie vartų nebūtų sargybų? O gal stovi už daržinės ir laukia, kad iškištume kuris galvą. Apsižiūrim. Niekur nieko!.
Man laikas eiti pas kleboną. Taip, jokios sargybos vartuose. Tik pasitinka keletas kalinių ir išskečia rankas.
– Mes jau laisvi!.
Išsibučiuojame su lenkais, rusais. .
Grįžtu į daržinę.
– Mes laisvi! – sušunku. – Vokiečių jau nėra!
Kuprinės lekia į viršų ligi balkių. Rapolas ir Jonas, Petras ir Vladas, Alfa ir Mažius (taip vadinome studentą Rimošių) metasi vienas kitam ant kaklo.

Mišios už sukaktį ir išsilaisvinimą

– Ar tai ne sapnas!.
Imam kuprines ir einam. Kur? Pirmiausia į bažnyčią. Lipniūnas laiko Mišias savo sukakčiai ir mūsų išsilaisvinimui..
Sovietų tankai paleidžia keletą šūvių ir, įriedėję į miesto aikštę, sustoja.
Einame iš bažnyčios, o rusai jos tarpduryje..
– Kas jūs?.
– Lietuviai iš lagerio.
– Sąjungininkai! (sojuzniki) Tvarkoje. Galėsite grįžti į tėvynę!
Einu pas kleboną..
– Gal kokį parapijietį žinote, kuris priglaustų mus?.
– Eikit patys. Į kiekvienus namus jus priims..
Išsiskirstome po du tris. Susirandam..
Dalis mūsiškių su latviu gydytoju Sopronovu susimeta ligoninėj ir pradeda ją organizuot. Žukauskas, Butkus ir aš prisiglaudžiame vienoj šeimoj. Lipniūnas dar nesuradęs vietos. Einame ieškoti jam. Našlė, kurios vyrą vokiečiai sušaudė 1939 m., priglaudžia jį puošniam salione..
Tą dieną gyvename lyg sapne. Mūsų šeimininkė dalinasi su mumis, kaip su savo broliais, pačiais geriausiais valgiais. Nejaučiam nuovargio, išgyventų kančių.
Po pietų aplankau Alfonsą. Jis toks ramus, kaip niekad. Tylus, mažakalbis.
– Ar pavargęs jauties?.
– Nieko!.
Jis visą laiką sėdi kambaryje – skaito, meldžias..
Rusai užima bažnyčią, ir mes, klebono leidimu, laikome Mišias kambaryje. Ateina Kučinskas, Kriaučiūnas, šeimininkės artimieji.
Taip praeina pora dienų. Su Alfonsu svarstome padėtį, kuriam ateities planus. Bet vieną dieną Ciuberkis, Malinauskas ir aš išvykstam iš namų. Vienas ruselis kalinys išveda mus ir perduoda komendantūrai. Mūsų laisvė vėl nutrūksta. Juodos mintys, spėliojimai, ką su mumis darys, neduoda ramybės. Sibiras arba mirtis – nieko blogiau! – guodžiamės. Laukiame ateinant daugiau mūsiškių. Juk visus rusai surinks. Neateina. Gal sužinojo apie mūsų areštą ir patys pasiskubino išsinešdint iš Pucko.
Tardymas.
– Jūs turėjot geresnę padėtį. Buvot vokiečių šnipai?.
Aiškinamės. Kapitono veidas nesako tuo tarpu nieko pikta.
Areštas truko, ačiū Dievui, tik vieną dieną. Karinė valdžia, atrodė, išsiaiškino dėl mūsų įskundimo.

Alfa nebekelia

Ateina Kančių sekmadienis. Bažnyčioje vėl prasideda pamaldos. Saulė gražiai šviečia, ir Lipniūnas vienu švarkučiu išeina į jas. Šalta, bet jis paskęsta maldoje ir užmiršta save. .
Grįžęs į namus pasijunta negerai, bet gulti nesiduoda priverčiamas. Tik vakare paprašo vaistų ir nuo to laiko nebekelia..
Pirmadienį atvedam gydytoją. Ligos simptomai dar neaiškūs.
Antradienį ir trečiadienį Mišias tenka laikyti jo kambaryje man vienam. Jis bando atsisėsti lovoje, bet vėl nusvyra ant pagalvio. Žinau jį – jei bent kiek jaustųsi turėjęs jėgų, pats būtų laikęs Mišias. Nejaugi su juo taip blogai!.
Gydytojo neprisišaukiam. Ligoninė perpildyta šiltininkų, kalinių. Tik trečiadienį vakare pavyksta atvesti mūsų kolegą latvį. Apžiūri. Dėmės – šiltinė! Greičiau į ligoninę! Bet ten, pasirodo, nebėra vietos. Gal rytoj. .
Lipniūnas tą vakarą, lyg nujausdamas, kalba šeimininkei:
– Tiek išvargta, tiek ruoštasi, o nūn reikės!.. .
Rytojaus dieną tik pusiaudienį tesusiranda jam vieta ligoninėj. Patys nugabename jį neštuvais ten..
Porą dienų lankau jį. Kas rytą nunešu Komuniją. Prašosi atlikti visuotinę išpažintį. Bet jo gerklė užimta, vos iškalba..
– Palaukim! Gal kiek pagerės? Juk tau taip sunku kalbėti, – sakau jam.
Ligoninės direktorių, taip pat štuthofietį, gydytoją lenką pasiekė žinia, kad aš nešu Komuniją į šiltininkų palatą. Jis pasišaukė mane..
– Nieko neturiu prieš religiją, bet supranti, pastebės rusai. Įsakau šito nedaryti! Ir iš viso tamstai, kaip pašaliniam žmogui, nevalia lankytis į šiltininkų skyrių!

Be šiltinės jis turi plaučių uždegimą

Teko skaitytis su šiuo įspėjimu. Porą dienų nematau Alfonso. Komuniją įvyniojęs į popierių, duodu nunešti dr. Kučinskui, kuris dirbo kaip vaistininkas ligoninėje. (Pasauliečiai jau Štuthofe ėjo ne kartą šitas diakono pareigas.) .
– Kaip Alfonsas? – klausinėju jį, grįžus nuo darbo..
– Komuniją palikau ant staliuko. Jis nieko nekalba.
– Nekalba?
– Bet jis ir Štuthofe kiek susirgęs nemėgdavo kalbėt, ar neprisimeni? Toks jau jo sirgimo būdas..
– O gydytojai?.
– Kokie čia gydytojai! Direktorius daugiau ūkiu nei ligoniais užimtas. Latvis eina vertėjo pareigas prie rusų, kurie čia nuolat maišos. O Gajdus kituose ligoninės namuose. Ak, kad čia būtų mūsų Starkus! .
Einu pas Gajdų (lenkas, lietuviškos kilmės) priimti kalcijaus injekcijų.
– Daktare, gal jūs mūsų kun. Lipniūnu pasirūpintumėt? Nėra kam!
– Gerai! – Sutinka. .
Bet po kelių valandų atsiunčia žmogų su pranešimu:
– Be šiltinės jis turi plaučių uždegimą. Darau, kas galima, bet vilčių maža. Pasiskubinkit suteikti jam paskutinius sakramentus! .
Skubu pas jį. Seselė pasitinka tarpduryje:.
– Va, dvi Komunijos, tvarkydama lovą, radau po jo pagalviu. Jis nebegali nuryti…
Mūsų Alfonso veiduos mirties šešėliai. Akys be gyvybės ženklų. Žvilgsnis klaikus, burna pražiota, – vos iškvėpuoja. Materija gerklėje, burnoje. Sesuo vienuolė, kuri jį slaugė nepaprastu rūpestingumu, bando valyti su vata ir pagalėliu. Traukiasi kaip kaspinai, bet nesiduoda ištraukiami. Injekcija viena po kitos širdžiai stiprinti.
Spaudžiu jam ranką:.
– Gal išrišimą? Supranti mane!

Paskutinės atsisveikinimo ašaros

Vyzdžiai pasigręžė į mano pusę. Jo rankos nebepajėgia susinerti, bet jaučiu, kaip jo krūtinė dar sunkiau kilnojas. Bandau duoti Komunijos trupinėlių su vandens šaukštu. Nenuryja. Toks skausmas jo veide! Suprantu: ji taip norėtų dabar priimti Jį.

– Alfonsai, Alfonsai! – vos sulaikau ašaras.
Sėdžiu prie jo, laikau jo ranką. O jis pasigręžia ir kažką nori sakyti. Lūpas vos judina, akis vos pagręžia. Prisikišu visai arti – gal išgirsiu paskutinį jo žodį. Nieko! Užsikosėja ir uždūsta. Kiekviena minutė jį gali uždusinti, baiminuos. .
Jis vėl žvelgia į mane. Šį kartą jo lūpos nieko nebebando sakyti. Tik dvi didelės ašaros pakimba blakstienose. Glostau jo ranką ir bandau raminti. .
Ašaros nurieda skruostais – paskutinės atsisveikinimo ašaros! Ir jo akys užgęsta.

Mes jį pasiimsime Tėvynėn

Mirė, nes geriausieji iš mūsų miršta. Žemė jo veiklai buvo per maža. Jam reikėjo dangaus. Šventasis padarys daugiau mūsų tėvynei..
Kuo daugiau mes galėjome guostis, stovėdami ties jo karstu? Išgyvenome dvejus metus vienoje šeimoje, pažinę vienas kitą iki nago juodymo. Alfonsą mes ramia sąžine galėjome čia pat kanonizuoti. .
O jis, papuoštas gėlėmis, aprengtas kamža ir stula, šypsojosi tokiu meiliu šypsniu, kaip ir visą savo gyvenimą.
Gyvos gėlės išdygo ant jo kapo Didįjį Šeštadienį..
Vienas iš draugų, palikęs ten, pasakoja po keleto mėnesių:
– Kiekvieną kartą, kai nueinu vakarop į kapines aplankyti jo, randu jauną mergaitę ar senyvą ponią, besimeldžiančias ties jo kapu..
Tai iš tos šeimos, kurios per dešimt dienų spėjo jį pažinti, dalyvauti jo laikomose Mišiose, pasiėmė globoti jį tol, kol mes negrįšim pasiimti jo į tėvynę. O tai mes pažadėjom jam, žerdami žemes ant jo karsto.