Kunigo kan. Vaclovo Dambrausko (1878–1941) nužudymo aplinkybės
Straipsnis parašytas panaudojus medžiagą iš rašomos knygos
2013 metų rudenį sukanka 80 metų, kai Kuršėnuose buvo pastatyta Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, kurią 1933 metų rugsėjo 29 dieną konsekravo Telšių vyskupas Justinas Staugaitis. Keliomis dienomis vėliau bus galima paminėti ir bažnyčios statytojo Kuršėnų klebono kan. Vaclovo Dambrausko gimimo 135-ąsias metines.
Kunigui V. Dambrauskui 1934 metais už jo pasišventusią tarnystę parapijai buvo suteiktas garbės kanauninko titulas. 1936 m. jis – jau parpchi consultores synodales. 1938 m. jis – parochus inamovibilis, tai yra nekeliamas iš šios parapijos klebonas. 1934-aisiais tokį titulą turėjo tik 18 Telšių vyskupijos klebonų. Telšių vyskupas J. Staugaitis vertino Kuršėnų parapijos kleboną.
1934 metais birželio 9 dieną vyskupas vizitavo parapiją ir buvo labai iškilmingai priimtas, buvo pastatyta keliolika vartų. Prie pirmųjų laukė visuomeninės organizacijos, valdžios atstovai, orkestras, o prie antrųjų – bažnytinė procesija, kurioje visiems į akis krito gausus angelaičių būrys, papuoštas vienodomis uniformomis. Tuo metu parapijoje gyveno apie 9000 žmonių, veikė per 10 katalikiškų organizacijų (Žemaičių prietelius, 1934-07-08, Nr. 27 P. 3).
Kunigas Vaclovas Dambrauskas gerai jautėsi savo gimtojoje parapijoje. Čia, Svirbučių dvare, 1878 metais spalio 4 dieną jis gimė turtingų valstiečių Antano ir Onos Dambrauskų šeimoje. Tėvai buvo kilimo iš Varnių valsčiaus. Tų pačių metų spalio 20 d. jį pakrikštijo ilgametis Kuršėnų parapijos klebonas Mykolas Laucevičius, kurį savo raštuose ne kartą yra minėjęs Žemaičių vyskupas M. Valančius (be kita ko, ir „Palangos Juzėje“). Krikštijo medinėje savo statytoje bažnytėlėje, kuri 1915-aisiais, Pirmojo pasaulinio karo mūšių metu, sudegė. Mokėsi V. Dambrauskas Šiauliuose. Kunigų seminariją baigė ir įšventinimus gavo 1910 metų birželio 20 dieną.
Pirmas paskyrimas buvo į Naujamiesčio parapiją (dab. Panevėžio rajone) vikaru. Klebonas čia buvo prelatas Romualdas Styravičius, lenkomanas. Čia kunigas V. Dambrauskas užsibuvo, ir šioje parapijoje jam dar teko darbuotis tikybos mokytoju Naujamiesčio dviejų klasių mokykloje ir tos pačios parapijos Nauradų kaime veikusioje vadinamoje liaudies mokykloje. Kita kunigavimo vieta buvo Gudžiūnai, o nuo 1922 m. lapkričio mėnesio jis tampa Labūnavos klebonu (Ganytojas, 1923. Nr. 4. P.195). Tačiau čia ilgai neužsibuvo. 1924 metų pabaigoje paskiriamas į gimtąją Kuršėnų parapiją, į kurią atvyko 1925-ųjų pradžioje. Vyskupijos vadovybė neapsiriko, pasirinkdama kunigą V. Dambrauską, nes Kuršėnuose verkiant reikėjo statyti bažnyčią, nes nuo 1915 m., kai buvo pastatyta laikina, niekaip nepavyko pradėti statybų.
Pamatą naujai bažnyčiai bandė išlieti kunigas J. Navickas (Novickis), tačiau pasirodė netinkamas, o vietoj J. Navicko 1923 metų vasario mėnesį atkeltas iš Upytės kunigas A. Tvarionavičius užsakė apie 60 000 plytų. Bet jos buvo išdegtos nekokybiškai, statymui netiko. Statybos nejudėjo iš vietos. Naujasis klebonas Kuršėnuose statybos reikalus išjudino greitai. 1925 metų lapkričio mėnesį rašo prašymą Šiaulių apskrities valdybai leisti statyti naują bažnyčią ir prašymas mėnesio pabaigoje patenkinamas (LCVA. F. 1622. Ap. 2. B. 141a. L. 1-3).
Prasideda parengiamieji darbai. Kunigas V. Dambrauskas su žemaitišku užsispyrimu nori gauti vieną iš geriausių to meto Lietuvos architektų – profesorių M. Songailą, tačiau šis užsiėmęs svarbiais projektais Kaune. Tada tenka tenkintis mažiau garsiu, bet jau gana patyrusiu inžinieriumi G. Gumeniuku. Statybos darbai prasidėjo 1927 metais. Pradinė sąmata buvo numatyta 560 tūkstančių litų, bet V. Dambrauskui, kuris pats vedė visus statybos darbus, pavyko pastatyti už 250 tūkstančių litų. Kaip jau buvo minėta, statybos buvo baigtos 1933 metų rudenį.
Tačiau silpnėjant tautininkų režimui katalikiškos organizacijos Kuršėnuose, globojamos klebono, vėl ėmė aktyviai veikti. 1938 metais įvyko Angelaičių organizacijos kongresėlis. 1940 metų pradžioje – Pavasarininkų rajono konferencija, kurioje dvasios vadu perrinktas kunigas kan. V. Dambrauskas. Kovo mėnesį įvyko naujai įsisteigusios Lietuvos katalikių moterų organizacijos rajoninė konferencija. Tačiau klebonui V. Dambrauskui ne viskas patiko jo gimtojoje parapijoje. Nors per 1939 metų Telšių vyskupo vizitaciją džiaugėsi, kad parapijoje daug gerų praktikuojančių katalikų, tačiau atsirado nemažas skaičius išsiskyrusių, susidėjusių be Santuokos sakramento gyvenančių žmonių, jaunimas vis rečiau belanko bažnyčią, rinkdamasis alkoholį (Žemaičių prietelius, 1939-05-11 Nr. 19. P. 4).
Sovietinė okupacija ir aneksija, kaip ir daugeliui Lietuvos žmonių, V. Dambrauskui buvo didelis moralinis smūgis ateities perspektyvoms, siekiams, idealams. 1941 metų birželio 14 dienos trėmimai klebono nepalietė, nors vietiniai sovietų valdžios kūrėjai nekentė jo. Ištremti buvo Kuršėnų miestelio viršaitis, sekretorius mokyklos vedėjas, kiti aktyvesni nepriklausomos Lietuvos visuomenės veikėjai.
Prasidėjęs Vokietijos ir SSRS karas ir kitą dieną sukilimas, suteikė vilties, kad bus nusikratyta įgrisusios okupacijos.
Kuršėnų miestelyje (miesto teisės buvo suteiktos 1947 m. – mano J. K.) ir apylinkėse susiorganizavo sukilėlių būrys, kurį sudarė apie 70 vyrų, jiems vadovavo Antanas Petkus (Šiaulių getas: kalinių sąrašai 1942. V., 2002. P. 58). Tačiau sukilėliams buvo sudėtinga veikti, nes jie buvo prastai ginkluoti, o per Kuršėnus traukėsi sovietinė kariuomenė, Gruževskio dvare veikė karinė komendantūra, budėjo milicija ir sovietiniai aktyvistai.
Jėgos buvo nelygios. Sukilėliai Kuršėnus užėmė tik birželio 25 dienos pabaigoje arba birželio 26 dieną. Vokiečių aviacija Kuršėnus, Pavenčių geležinkelio stotį bombardavo jau pirmą karo dieną, buvo užmuštų ir sužeistų. Žmonės traukėsi iš miestelio į apylinkės kaimus. Kunigas Vaclovas Dambrauskas pasiliko miestelyje vykdyti savo pareigų, nors savo pagalbininkams, vikarams leido pasitraukti. Aukojo Mišias, laidojo žuvusiuosius. Artėjant vokiečių kariuomenei, sovietiniai aktyvistai, vadovaujami Kuršėnų valsčiaus partijos sekretoriaus J. Stupuro, nusprendė trauktis iš Kuršėnų birželio 25-osios vakare. Prieš tai jiems kilo įtarimas, kad klebonas V. Dambrauskas organizuoja sukilėlių būrį ir yra jų vadas, todėl vietos milicininkai jį suėmė ir nuvedė į sovietinių aktyvistų būstinę, kur jų buvo tardomas, o po to „kad būtų išvengta nereikalingų žmonių aukų klebonas buvo perduotas kariškiams“ (LYA. F. 3377. Ap. 46. B. 654. L.6. ).
Birželio 29 dieną atsitiktinai, norėdami užkasti bombos užmuštą arklį, žmonės gilino Gruževskio parke bombos išraustą duobę ir joje aptiko klebono V. Dambrausko ir ūkininko iš Vozbūčių kaimo Kuršėnų valsčiaus K. Pieškaus kūnus.
Abu vyrai prieš mirtį buvo žiauriai kankinami. K. Pieškui buvo nukirsti abiejų rankų pirštai, išbadytos akys ir subadyta durtuvu ar peiliu krūtinė. O Kuršėnų klebonas buvo rastas: „…J. Prunskio knygoje, abėcėliniame 1941 metais Lietuvoje nužudytų žmonių sąraše, ties kanauninku klebonu V. Dambrausku, randame tokį įrašą, tarsi padarytą iš teisminės ekspertizės dokumentų: „… nukankintas: akys išbadytos, rankos išlaužtos ir nušautas“…“ (J. Prunskis. Lietuva bolševikų okupacijoje. Čikaga. 1979. P. 201)
1941-06-30 visas miestelis laidojo kleboną bažnyčios šventoriuje. 1989 metais Šiaulių rajono prokuratūra iškėlė baudžiamąją bylą dėl kunigo V. Dambrausko nužudymo. Buvo apklausta nemažai žmonių. Iš gyvų likusių to meto sovietinių veikėjų buvo tik Šeinė Mankovaitė. Apklaustieji, kaip prie nužudymo galimai prisidėjusius (suėmė, varė į partijos aktyvo būstinę, tardė, perdavė karo komendatūrai tuo pasmerkdami kankinamai mirčiai) išvardijo vietinius aktyvistus: J. Stupurą, Š. Mankovaitę-Rudmaną, milicininkus – Kasperavičių, Mockų, Kubilių, Damanskį, Rimkų, Katilių ir kt. Buvo nurodomas ir karo komendantas Dobrokis (Dobrickis, Dobryckis) ar nacionalizuoto Gruževskio dvaro komisaras, beje, Š. Mankovaitė prokuratūrai duodama parodymus rašė, jog kelionėje į Rytus Dobrokis jai gyrėsi, kad nušovęs V. Dambrauską.
Dabar sunku pasakyti, kaip iš tikrųjų buvo, nes jokių dokumentų apie tardymą, nuosprendį ir panašiai nėra išlikę. Byla 1989-03-30 buvo nutraukta, nes „…(nuo) minėtų įvykių praėjo 48 metai ir nėra galimybės nustatyti įvykius. Tai laikytina aplinkybėmis, darančiomis bylą negalimą…“
P. S. Jubiliejiniais 2000 m. gegužės 7 dieną Romoje, prie Koliziejaus, popiežius Jonas Paulius II vadovavo ekumeninėms pamaldoms, kuriomis paminėtas XX a. tikėjimo liudytojų atminimas. Pamaldomis siekta pagerbti visus įvairių konfesijų XX a. tikėjimo kankinius, neapsiribojant sąrašuose išvardintais asmenimis. Specialios Vatikano komisijos sudarytame sąraše buvo daugiau kaip 12 tūkst. krikščionių iš viso pasaulio.
Į Bažnyčios martirologą (kankinių sąrašą) buvo įrašyta ir 114 tikėjimo liudytojų iš Lietuvos, gyvybės kaina paliudijusių ištikimybę Evangelijai. XX a. tikėjimo liudytojų paminėjimas nebuvo susijęs su įtrauktų į sąrašą asmenų skelbimu palaimintaisiais ar šventaisiais. Šitame sąraše yra ir Kuršėnų klebono kanauninko Vaclovo Dambrausko pavardė.