Mažo ūgio, bet stipraus it uola tikėjimo Motinai Teresei iš Kalkutos buvo patikėta misija skelbti dievišką meilės troškulį žmonijai, ypač vargingiausiems tarp vargšų. „Dievas ir dabar dar myli pasaulį, mane ir jus, bei siunčia mus būti Jo meile ir užuojauta vargšams.“ Jos siela, pripildyta Kristaus šviesos, degė iš meilės Dievui vienu troškimu – „numalšinti Jo meilės ir sielų troškulį“.

Griežtai, bet su meile

Ši švytinti Dievo meilės pasiuntinė gimė 1910 m. rugpjūčio 26-ąją Skopjė miete, įsikūrusiame Balkanų istorijos kryžkelėje. Jauniausia iš Nikolo ir Drane Bojaxhiu vaikų, ji buvo pakrikštyta kaip Agnė Gonxha, penkerių su puse priėmė Pirmąją Komuniją ir gavo Sutvirtinimo sakramentą 1916 m. lapkritį. Meilė sieloms būsimosios Motinos Teresės širdyje užgimė nuo Pirmosios Komunijos dienos. Kai jai tebuvo aštuoneri metai, staiga mirė tėvas ir paliko šeimą nepritekliuose. Motina mergaitę augino griežtai, bet su meile, ir tai ypač  paveikė dukters charakterį ir pašaukimą. Gonxhos tolesnis dvasinis ugdymas buvo patikėtas gyvai Švč. Širdies jėzuitų parapijai, į kurios veiklą ji buvo labai įsitraukusi.

Loreto bendruomenėje

Būdama aštuoniolikos Gonxha pajuto įkvėpimą tapti misioniere, tad 1928 m. rugsėjį paliko savo namus ir prisijungė prie Palaimintosios Mergelės Marijos instituto Airijoje, dar žinomo kaip Loreto seserų bendruomenė.  Šioje bendruomenėje Agnė Gonxha gavo Marijos Teresės vardą pagal šv. Teresę iš Lizjė. Gruodį ji išvyko į Indiją ir 1929 m. sausio 6-ąją apsistojo Kalkutoje. Po laikinųjų įžadų 1931 m. seseriai Teresei buvo pavesta Loreto Entally bendruomenė Kalkutoje ir mokytojavimas Šv. Marijos mergaičių mokykloje. 1937 m. gegužės 24-ąją ji davė amžinuosius įžadus ir tapo, kaip pati sakė, „Jėzaus sužadėtine visai amžinybei“. Nuo to laiko sesuo Teresė pradėta vadinti Motina Terese.

Ji toliau mokė ir 1944 m. buvo išrinkta  Šv. Marijos mokyklos direktore. Liudydama gilų maldos gyvenimą ir meilę savo seserims bei studentams, Motina Teresė dvidešimt metų Lorete išgyveno gilų džiaugsmą. Pastebima dėl meilės aplinkiniams, nesavanaudiškumo ir drąsos, sugebanti sunkiai dirbti ir turinti įgimtą talentą organizuoti, ji iki galo išpildė savo pasišventimą Jėzui tarp savo bendražygių su ištikimybe ir džiaugsmu.

Pašaukimas pašaukime

1946 m. rugsėjo 10 d. keliaudama traukiniu į kasmetinį susirinkimą iš Kalkutos į Dardžilingą Motina Teresė gavo įkvėpimą, „pašaukimą pašaukime“. Tą dieną nepaaiškinamu būdu jos širdį užvaldė Jėzaus meilės ir sielų troškulys, o siekimas numalšinti Jo troškulį tapo jos gyvenimo varomąja jėga. Per vidinius regėjimus ir vizijas Jėzus atskleidė jai savo širdies troškimą dėl „meilės aukų“, kurios „spinduliuotų Jo meilę sieloms“.

„Ateik būti Mano šviesa, – meldė Jis. – Aš negaliu eiti vienas.“ Jėzus parodė savo skausmą dėl apleistų sielų, sielvartą dėl to, kad šios Jį ignoruoja, taip pat jų meilės troškimą. Jis paprašė Motinos Teresės įkurti naują Dievo Meilės misionierių vienuolių bendruomenę, kuri būtų atsidavusi tarnystei patiems vargingiausiems. Prabėgo beveik dveji šio pašaukimo ištyrimo metai, kol Motina Teresė gavo leidimą pradėti. 1948 m. rugpjūčio 17-ąją ji pirmą kartą apsivilko baltą sarį su mėlynais krašteliais  ir išėjo pro mylimo Loreto konvento vartus, kad įžengtų į vargšų pasaulį.

Po trumpų medicinos kursų pas Medicinos misionieres Patnoje Motina Teresė sugrįžo į Kalkutą ir įkūrė laikiną buveinę kartu su Mažosiomis vargšų seserimis. Gruodžio 21-ąją ji pirmą kartą išėjo į lūšnynus. Motina Teresė lankė šeimas, plovė vaikams žaizdas, pasirūpino ant kelio gulinčiu sergančiu vyru ir padėjo nuo alkio ir tuberkuliozės mirštančiai moteriai.

Kiekvieną dieną ji pradėjo bendrystėje su Jėzumi Eucharistijoje ir su rožiniu rankoje iškeliavo ieškoti „nereikalingųjų, nemylimųjų ir apleistųjų“ ir per juos tarnauti Dievui. Po kelių mėnesių viena po kitos prie Motinos Teresės prisijungė buvusios mokinės. 1950 m. nauja Dievo meilės misionierių kongregacija įkurta Kalkutos arkivyskupijoje. Šeštame dešimtmetyje Motina Teresė pradėjo siųsti seseris į kitas Indijos vietoves. Greitai jos įskūrė Venesueloje, Romoje, Tanzanijoje, o vėliau ir kiekviename kontinente, ir net beveik visose komunistinėse šalyse, tokiose kaip Sovietų Sąjunga, Albanija ir Kuba.

Nuolankiausi meilės darbai

Norėdama geriau atsakyti tiek į fizinius, tiek į dvasinius vargšų poreikius, Motina Teresė įkūrė Dievo meilės misionierių brolių bendruomenę, o vėliau ir kontempliatyviąsias jų atšakas. Tačiau jos įkvėpimas neapsiribojo tik dvasiniais pašaukimais, ji subūrė Motinos Teresės bendradarbių grupę, skirtingų tikėjimų ir tautybių žmones, su jais dalijosi savo maldos dvasingumu, paprastumu, pasiaukojimu ir apaštalavimu per nuolankius meilės darbus.

Bėgant metams ir bendruomenei sparčiai augant, pasaulio akys pradėjo krypti į Motiną Teresę ir jos pradėtus darbus. Ji buvo apdovanota Nobelio taikos premija, ją priėmė „Dievo garbei ir vargšų vardu“.

Visas Motinos Teresės gyvenimas ir darbas mokė su džiaugsmu kiekviename žmoguje įžvelgti Dievo liudijimą, didingumą ir orumą, kiekvieno nedidelio, bet ištikimai ir su meile padaryto darbo vertę bei neįkainojamą draugystės su Dievu svarbą. Tačiau buvo ir kita šios nuostabios moters didvyriškumo pusė, atskleista tik po jos mirties. Paslėptas nuo visų akių, net nuo pačių artimiausiųjų, jos vidinis gyvenimas buvo pažymėtas gilaus, skausmingo ir nuolatinio Dievo atsiskyrimo kartu su vis didėjančiu Jo meilės troškimu. Savo vidinį išgyvenimą Motina Teresė pavadino „tamsybe“. Skausmingoji jos sielos naktis, kuri prasidėjo tuo metu, kai ji ėmėsi dirbti su vargšais, ir besitęsusi iki gyvenimo pabaigos, vedė Motiną Teresę į dar gilesnę vienybę su Dievu. Per tamsybes ji mistiniu būdu dalyvavo Jėzaus troškulyje, Jo skausmingoje ir trokštančioje meilėje, ir su vargšais dalijosi savo vidine tuštuma.

Paskutiniais savo gyvenimo metais, nepaisydama vis augančių sveikatos problemų, Motina Teresė toliau tarnavo visuomenei atsakydama į vargšų ir Bažnyčios poreikius. Iki 1997 m. Motinos Teresės seserų skaičius perkopė 4000. Jos pasiskirstė į 610 įkurtų bendruomenių 123 šalyse. Po paskutinio susitikimo su Jonu Pauliumi II Motina Teresė sugrįžo į Kalkutą, paskutiniąsias savaites praleido priimdama lankytojus ir duodama nurodymus seserims. 1997 m. rugsėjo 5-ąją jos žemiškasis gyvenimas baigėsi.

Ši Meilės misionierė, vargšų motina, tapo gailestingumo ir užuojautos simboliu pasauliui, o 2003 m. spalio 19-ąją Jono Pauliaus II buvo paskelbta palaimintąja. 2016 m. popiežius Pranciškus ją paskelbė šventąja.

Versta iš beatifikacijai Romoje parengto lankstinuko „Beatificazione di Madre Teresa di Calcutta Piazza San Pietro, 19 Ottobre 2003“.