Vakar Vatikane buvo pristatytas naujas popiežiaus Pranciškaus Apaštališkasis paraginimas „Gaudete et exsultate“ („Būkite linksmi ir džiūgaukite“). Iš karto po spaudos konferencijos su dokumento tekstu galėjo susipažinti ir visi norintieji. Dalinuosi pirmaisiais įspūdžiais, peržvelgusi šį Šventojo Tėvo laišką.
Jei popiežius Pranciškus šiandien baigtų savo pontifikatą, tai sakyčiau, jog yra du dokumentai, apibūdinantys ir apibendrinantys kryptį, kuria jis vedė Bažnyčią. Pirmasis dokumentas – tai pats pirmasis jo apaštališkasis paraginimas „Evangelii Gaudium“ (Apie Evangelijos skelbimą šiandieniame pasaulyje, 2013 m.), taip pat šis – naujas Apaštališkasis paraginimas apie šventumą. Tai tarsi diptikas (kol kas) apie krikščionišką gyvenimą ir kasdienybės Evangeliją. Šie du laiškai yra labai panašūs, kalba apie tai, kaip gali Dievas reikštis mūsų gyvenimuose, tačiau jie kalba apie skirtingas mūsų gyvenimų plotmes.
Pirmajame paraginime skaitome apie Bažnyčią – krikščioniškąją bendruomenę, gavusią misiją nešti džiaugsmo Evangeliją, ir apie tai, kaip toji Evangelija turėtų atsispindėti mūsų bendruomenių gyvenimuose, antrasis paraginimas yra tarsi dvasios tėvo laiškas man, apie mano kasdienybę, mano pastangas ir apie tai, kaip toji džiaugsmo Evangelija gali reikštis mano asmeniniame gyvenime.
Asmeniškas apsisprendimas šventumui
Bandydama suprasti bet kurį Bažnyčios dokumentą, pirmiausia ieškau autoriaus intencijos, jo tikslo, paties autoriaus atsakymo į klausimą, „ką aš šiuo dokumentu darau?“ Man tai yra raktas, padedantis suprasti dokumento kontekstą bei sufleruojantis, kaip man jį reikėtų skaityti ar net ką aš iš jo galiu gauti. Bažnyčios dokumentuose tai rasti gana paprasta, jei tikslo neatpažįstame pavadinime, tai tikrai rasime pirmuose paragrafuose.
Popiežius Pranciškus sako, jog Apaštališkasis paraginimas „Gaudete et exultate“ nėra nei „mokslinis veikalas apie šventumą, kuriame sudėti apibrėžimai bei įvairūs paaiškinimai, padedantys suprasti šią svarbią temą“, nei „įvairių pašventinimo priemonių“ aptarimas. Šiuo laišku Šventasis Tėvas dar kartą nori pakviesti kiekvieną mūsų atsiliepti į pašaukimą šventumui. Šio popiežiaus mokymas yra gana nuoseklus – jis yra labai praktiškas. Tad ir šiuo paraginimu jis nori į šventumą pažvelgti iš labai praktiškos perspektyvos – kalbėti apie jį, tą patį šventumą, apie kurį savo mokiniams kalbėjo pats Kristus ir apie kurį Bažnyčia nuolatos kalba, šiandienos kontekste, aptariant konkrečias „rizikas, iššūkius ir galimybes“.
Šis kvietimas labai praktiškas ir ta prasme, kad jis skirtas ne grupei, kurioje mes kartais patogiai pasislepiame nuo mums skirtų iššūkių, kvietimų, klausimų, bet yra labai asmeniškas, tarsi sąžinės peržvalga, padedanti atpažinti kasdienio gyvenimo pasiekimus ir sunkumus. Įdomu tai, kad paraginimas neturi dažniausiai naudojamos nuorodos į adresatą, tai yra po Apaštališkojo paraginimo pavadinimu mes paprastai galime rasti tokį ar panašų prierašą: „Vyskupams, kunigams ir diakonams, pašvęstiesiems asmenims ir į Kristų tikintiems pasauliečiams“. Šį kartą jo nėra, tarsi paliekama galimybė įrašyti savo vardą, o ir tekste popiežius ne karta kreipiasi aiškiu „tu“, nes šventumas yra skirtas kiekvienam, tad kiekvienas mūsų yra šio laiško adresatas.
Šventumas yra labai paprastas ir veiklus
Tokią žinią aš pasiėmiau iš pirmosios dalies paraginimo, kurį sudaro 5 dalys, suskirstytos į 177 paragrafus. Jau pradžioje popiežius Pranciškus perspėja ir primena, kad neturėtume manyti, jog šventumas yra skirtas tik išrinktiesiems. Jis siūlo šventųjų ieškoti „kaimynystėje“: prisiminti ir tuos žmonės, kurie buvo pirma mūsų – apie juos istorijos knygose neskaitysime ir Bažnyčia jų šventaisiais neskelbs, bet savo paprastu gyvenimu jie liudijo šventumą, taip pat pastebėti tuos, kurie šiandien paprastais kasdieniais darbais ir poelgiais atspindi Kristaus charakterį.
Ir vis dėlto matyti kitus kaip pavyzdį ir gėrėtis jų šventumu neužtenka, šiuo atveju kitų pavyzdys turėtų mums tapti padrąsinimu ir pagalba patiems taip gyventi. Kartais žvilgsnis į didžiuosius Bažnyčios šventuosius sukuria tokią šventumo svajonę, kurios neįmanoma įgyvendinti. Bet popiežiaus Pranciškaus laiškas primena, kad šventumui nereikia didelių žygių ar išskirtinių aplinkybių. Taip kaip priemonės, kurias mes dažniau siejame su šventumu, tai yra malda ir sakramentai (apie jas popiežius kalba vėlesniuose paragrafuose) padeda tapti šventesniems, taip ir kasdienės, buitinės situacijos mums gali padėti. Tai nuramina. Paraginime popiežius pateikia ne vieną švento gyvenimo pavyzdį, kalbėdamas apie paprastus paprastų žmonių darbus.
Ir taip jis atkreipia dėmesį į kitą šventumo aspektą – šventumas yra konkreti meilės artimui išraiška. Kitaip tariant, šventumas atsiskleidžia ir auga santykyje su kitu. Šį aspektą puikiai pabrėžia popiežiaus mąstymas apie palaiminimus: kiekvienas jų rodo tinkamo santykio su kitais bruožus. Tai tarsi švento gyvenimo programa, kurios vykdymas dažnai yra plaukimas prieš srovę, bet galiausiai išryškina žmogaus šventumo ženklus.
Šventumas yra matomas
Šventumas atsispindi ne tik darbuose ir pasirinkimuose, bet ir palieka žymę žmogaus charakteryje. Pranciškus išvardina septynias savybes ir dvi nuolatines praktikas kaip bruožus, rodančius šventumą. Pateikdamas konkrečių pavyzdžių, jis mini ištvermę, kantrybę ir romumą, džiaugsmą ir humoro jausmą, drąsa ir aistrą.
Šventas žmogus gyvena bendruomenėje – Dievo žodis ir Eucharistija yra tai, kas mus jungia ir ugdo būtų misijonieriška Bažnyčia. Tačiau gyvenant bendruomenėje ne mažiau svarbu yra ir paprastos mažos detalės, kurios palengvina gyvenimą ir kuria „atvirą bei evangelizuojančią aplinką“.
Taip pat šventumas auga nuolatinėje maldoje – tai nuolatinis atvirumas kitai, Dievo tikrovei. Dėkojimas, prašymas ir užtarimas rodo atsidavimą, pasitikėjimą Dievu, o ne tik savo jėgomis. Bendrystė su juo yra „šventojo skiriamasis bruožas.“
Šventumas yra kova
Prieš kelias savaitės katalikiškoje žiniasklaidoje ir vėl skambėjo nustebimas bei klausimas: ar popiežius iš tiesų tiki tuo, kuo tiki Katalikų Bažnyčia? Tuokart buvo kalbama apie popiežiaus neva pasakytus teiginius apie pragaro nebuvimą. Apaštališkasis paraginimas turėtų būti įdomus nerimaujantiems dėl popiežiaus komentarų, čia jis aiškiai pasako, jog velnias yra realus asmuo, realiai veikiantis mūsų gyvenimuose, ir kova su juo yra dalis kelio į mūsų šventumą.
Atidus mūsų sąžinės ir kasdienių situacijų ištyrimas yra pagrindinis šios kovos įrankis. Kaip ir pradžioje minėjau, šis laiškas labai panašus į asmenišką dvasios tėvo patarimų rinkinį, kaip gyventi krikščionišką, šventą gyvenimą. Kaip ir kiekvienas dvasios tėvas primintų, taip ir popiežius primygtinai kartoja: malda yra švento gyvenimo šaltinis, ne tik bendruomeninė malda, bet ir asmeninis susitikimas su Dievu, atidus jo klausymasis tyloje.
