Italai sako, kad Lietuvoje nėra baroko perlų, tačiau išvydę Tytuvėnų vizitinę kortelę – bažnyčios ir vienuolyno ansamblį, teištaria „vau“. 400 metų skaičiuojantis traukos objektas turi vienintelį tokį Lietuvoje kiemą su arkadine galerija, iš dangaus nusileidusį berželį bei koplyčią, kurią „atgaivino“ popiežiaus kraujo lašas. Čia rengiami vienuolių pietūs, netgi galima pasisodinti asmeninę rožę.
Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos Angelų karalienės bažnyčios ir vienuolyno ansamblis skaičiuoja 400 metų istoriją, tad ją papasakoti per valandą – nemenkas iššūkis, kurio ėmėsi čia pat įsikūrusio Tytuvėnų piligrimų centro gidė-vadybininkė Rūta Krencienė.
Grožiu kerintys statiniai tarsi kontrastuoja su mažo miestelio centrinės dalies šurmuliu, tačiau negalima paneigti, kad atvykusiam turistui šis kontrastas tik sukelia dar didesnį įspūdį.
Ansamblio fundacijos aktas pasirašytas 1614 metais, o jo fundatorius – Vilniaus didikas, Tytuvėnų miestelio savininkas Andrius Valavičius.
Tais pačiais metais jo kvietimu į Tytuvėnus atvyko 13 vienuolių. Fundatorius pageidavo, kad vienuolynas jam priklausančiose žemėse įsisteigtų nedidelis. Manoma, kad šis projektas buvo veidrodinis atspindys Kretingoje vykusių statybų.
„Kretingoje Jonas Karolis Chodkevičius buvo pasistatęs vienuolyną ir bažnyčią. Labai panašu – fundacija savo žemių valdoje. Netgi mūrininkas atvažiavo iš Kretingos į Tytuvėnus, kad padėtų“, – patikino R.Krencienė.
Tytuvėnų bažnyčią ir vienuolyną statė 17 metų. Palyginus, kiek tuo metu trukdavo statybos, pastatai išdygo gana greitai. Tiesa, pats fundatorius statybų pabaigos nesulaukė – pasimirė nuo podagros priepuolio. Kadangi fundacija – labai rimtas įsipareigojimas, darbus perėmė Andriaus brolis – Jeronimas Valavičius.
„Andrius statyboms skyrė 10 tūkst. auksinų ir žemės sklypą, gal hektaro dydžio. Ar tai buvo didelė suma? Galime palyginti. Žinau, kad Barboros Radvilaitės kvepalai kainavo 6 auksinus. Iš pradžių vienuoliams paskirta statyboms vieta nepatiko dėl to, kad Tytuvėnų aikštė buvo turgaus aikštė, kurioje netrūko smuklių, tad ir girtų vyrukų, kurie, gaila, tebesėdi iki šių dienų. Aišku, ne tie patys“, – nusijuokė gidė.
Tik 1618 metais buvo padėtas kertinis bažnyčios ir vienuolyno akmuo. Tam, kad brolio sumanymas virstų realybe, naujasis fundatorius Jeronimas skyrė dar 18 tūkst. auksinų bei 350 hektarų žemės.
Vienuoliai gyveno 250 metų
Pirmojo statybų etapo metu, per 17 metų, vienuoliai pasistatė vienuolyną, kad turėtų kur gyventi, ir bažnyčią, kad turėtų kur melstis. Bažnyčia iš pradžių buvo vieno bokšto. Manoma, kad Tytuvėnų miestelyje tuo metu galėjo stovėti apie 300 trobų.
„Vienuoliai iš Valavičių dvaro negalėjo „pasiskolinti“ baudžiauninkų, tad patys turėjo už duotus pinigus samdytis darbininkus, mąstyti, kaip statyti ir ką statyti“, – patikino R.Krencienė.
Antrasis statybų etapas prasidėjo XVIII a. Tuo metu išdygo dar vienas bažnyčios bokštas, perstatytas ir senasis. Pastatyta ir garsioji šventoriaus tvora, kurioje – garsusis procesijų koridorius, Kristaus Kančios laiptų koplyčia, įkurta pradžios mokykla, noviciatas – mokykla vienuoliams ruošti.
Geriausiais laikais, kaip tikina gidė, vienuolių vienuolyne gyveno 18. Būtent tiek celių viršutiniame vienuolyno aukšte ir yra.
Vienuoliai vienuolyne gyveno 250 metų – iki 1864-ųjų. Prisidėjo jie prie abiejų XIX a. sukilimų. Mokykla buvo uždaryta jau po pirmojo sukilimo, pats vienuolynas uždarytas po antrojo.
„Manoma, kad buvo planų išardyti viską plyta po plytos. Noviciatą toks likimas ir ištiko. Bet kadangi į vienuolyno žemes kėlėsi stačiatikiai, jiems reikėjo kažkur melstis. Kilo idėja pertvarkyti katalikų bažnyčią į cerkvę ir Tytuvėnų parapiją panaikinti, bet užtarė vyskupas Motiejus Valančius. Važiavo vyrai prašyti caro malonės, nors bažnyčia jau buvo užrakinta, Švč. Sakramentas išneštas į senąją Tytuvėnų bažnytėlę. Žmonės tuo metu 3 mėnesius meldėsi arkadinių galerijų šventoriaus kieme ir Kristaus Kančios laiptų koplyčioje, prie užrakintų bažnyčios durų.
Galiausiai leista pasilikti bažnyčią be vienuolyno. Ji buvo pirmoji po sukilimo išsaugota bažnyčia – neuždaryta ir nenuniokota“, – toliau pasakojimą tęsė R.Krencienė.
Caro įsakymu, vienuoliai iš visų Lietuvoje uždaromų vienuolynų (Tytuvėnų vienuolyne tuo metu gyveno 16 vienuolių) buvo vežami į Kretingą, kad ten išmirtų. Juk jei nėra mokyklos, kurioje ruošiama nauja karta, vienuolija išmiršta. Vyresnįjį Tytuvėnų vienuolį ištrėmė į Sibirą.
„Palendrių benediktinai buvo atvykę apsižiūrėti vienuolyno, kai ieškojo, kur įsikurti, bet jiems nepatiko vieta, nes šalia – miestelis, daug šurmulio. Yra kur kas lengviau pastatyti naują vienuolyną negu tvarkyti išlikusį iš senų laikų. Kyla klausimas, ar iš tikrųjų vienuolynų tikslas – saugoti paveldą? To grožio niekas tuomet nematytų. Visuomenei – praradimas būtų buvęs“, – nuomonę išsakė gidė.
Ansamblis – sėkmės kūdikis
Tarybiniais laikais Tytuvėnų vienuolyne veikė žemės ūkio mokyklos bendrabutis, kai kurios patalpos buvo užmūrytos. Vienuolių celėse geležinėse lovose miegojo po 4 vaikus. Atvažiuodavo studentai skinti soduose obuolių.
Vis dėlto, šis ansamblis, anot pašnekovės, – itin sėkmingas: per 400 metų, pasaulinius karus niekuomet nebuvo sugriautas, tik apiplėštas. Per Pirmąjį pasaulinį karą, tiesa, į frontoną buvo pataikęs artilerijos sviedinys, šiek tiek apgriovęs fasadą, bet tik tiek.
Gaisrų teko iškęsti tik vieną, ir pastarasis, neįtikėtina, bet kilo jau mūsų laikais – 2012-aisiais. Šiandien vienuolyne galima apžiūrėti ekspoziciją daiktų, kurie išliko pastatą talžant liepsnoms.
„Vandens viduje tiek buvo, kad jį „šiūpeliais“ sėmėme ir pylėme pro langus. Supiltos buvo stipriai patalpos. Paveldas paskaičiavo, kad gaisras pridarė žalos daugiau nei už 3 mln. litų“, – teigė gidė, patikinusi, kad ši nelaimė pritraukė dar didesnį tuntą turistų – visiems buvo įdomu pasižvalgyti, kaip istorinis statinys atlaikė gaisrą, kas iš jo liko, kaip jis buvo pertvarkytas – gimė nauja legenda.
Taigi vienuolynas nuo statybų pradžios buvo pertvarkytas nedaug, išliko celėse ir pačių vienuolių sieninės tapybos pavyzdžių.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, ansamblis buvo grąžintas parapijai. Čia buvo įsikūrę samariečiai, veikė šarvojimo salės, bet pastatas buvo nešildomas, apleistas.
Galiausiai vienuolynui atkurti buvo skirta apie 10 mln. litų. Dabar ansamblį valdo 3 dalininkai – Tytuvėnų Švc. Mergelės Marijos parapija, Šiaulių vyskupija ir Kelmės savivaldybė.
Vienuoliai gėrė alų, net ir šiltą
Šiandien vienuolyne vykdomos įvairios edukacijos, atskleidžiančios bet dalelę vienuolių gyvenimo. Vienos jų metu, štai, rišamas kvapnus žolelių ir gėlių ryšelis. Pasak gidės, daugybė augalų į Lietuvą atkeliavo būtent per vienuolynus.
„Kol nebuvo įrengti šalia vienuolyno tvenkiniai, čia augo sukatžolės. Manau, kad jos užsilikusios iš vienuolių daržų, nes aplink niekur kitur jų nėra, – patikino R.Krencienė, aprodžiusi ir celę, kurioje – išlikęs originalus vienuolio abitas, ir šventintų parapijos liturginių rūbų, sakralinės tematikos paveikslų, surinktų iš vietos gyventojų, ekspoziciją. – Smagu, kad tie paveikslai ne į palėpę kur nugrūsti, ne į krosnį nukeliavo.“
Nusileidžiame į rūsį, kur suruošiami vienuolių pietūs. Čia kadaise veikė hipokaustinė šildymo sistema – krosnis, išvedžiotais ortakiais apšildžiusi visą vienuolyną, o pats rūsys tarnavo kaip šaldytuvas – vėsi patalpa produktams laikyti. Dabar šioje vietoje kartais apsigyvena šikšnosparniai.
„Edukacinių pietų metu patiekiame tą, ką vienuoliai galėjo XVII a. valgyti – įvairių kruopų košę, žuvienę, duonynę, keptus obuolius. Žinome, kad jie tikrai kepė sūrius, gaminosi grietinę, pasninko dienomis gėrė šaltą ar šiltą alų. Vienuoliams daug tekdavo dirbti, tad ir maisto reikėdavo gausiau.
O štai vynas buvo geriamas tik per šventes ir kelionių metu. Vienuoliai net samdė žvejus, kad žuvies prigaudytų. Manoma, kad net savą ežerą galėjo turėti“, – atskleidė gidė, į rankas įdavusi medinį šauktą, – būtent su juo ir buvo viskas skanaujama.
Vyriausiasis vienuolis išdalindavo visiems maistą, kol vienuoliai valgydavo, vienas visuomet skaitydavo Šventąjį Raštą.
Koplyčią prikėlė kraujo lašas
Po sočių pietų palikome vienuolyno patalpas ir patraukėme į bažnyčią, o tiksliau – į patalpą už didžiojo altoriaus, kurioje, atskirai nuo parapijiečių, melsdavosi vienuoliai.
Nusileidžiame į apačią – į koplyčią, kurioje saugomas popiežiaus Jono Pauliaus II kraujo lašas. Būtent šios koplyčios vietoje buvo padėtas kertinis akmuo.
„Spaudos draudimo laikotarpiu, kaip prisimena tytuvėniškiai, šioje koplyčioje slapta buvo mokomi vaikai. Tėvai ateina melstis, o vaikai subėga į koplyčią ir juos kažkas moko lietuviškai skaityti ir rašyti.
Tiesa, buvo metas, kai koplyčia veikė kaip paprasčiausias sandėlis, buvo gėda žmones įsivesti. O kai 2016 metais parapijai buvo padovanota Jono Pauliaus II relikvija – kapsulė su jo kraujo lašu, nuspręsta koplyčią sutvarkyti. Galima sakyti, kraujo lašas atgaivino koplyčią. Joje kurį laiką vyko Švč. Sakramento naktinės adoracijos.
Kodėl kraujo lašas atkeliavo čia, juk relikvijos nenusipirksi, reikia jos nusipelnyti? Tytuvėnai draugauja su vienu lenkų miesteliu – toks galėtų būti atsakymas. Yra šalia dokumentas įrėmintas, kuriuo Vatikanas garantuoja, kad relikvija – tikra“, – teigė gidė.
Netrukus jau žvelgėme į nuostabų Didžiojo altoriaus paveikslą. Jis – Vilniaus vyskupo Eustachijaus Valavičiaus dovana bažnyčiai ir kabo joje jau beveik 400 metų.
„Piligrimai, keliaujantys į Šiluvą pro Tytuvėnus, sako, kad šis paveikslas yra malones teikiantis. Manoma, kad jis tapytas Vilniaus bernardinų vienuolyne“, – patikino R.Krencienė.
Apžvelgiame ir 9 barokinius altorius (kai bažnyčia buvo šventinama XVII a., dominavo sieninė tapyba, tebuvo 6 mediniai drožti altoriai). Prieš 40 metų visos statulos, šventieji buvo spalvoti. Kai Tytuvėnuose tarnavo kun. Ričardas Mikutavičius, atlikta daugybė tvarkybos darbų. Konsultuojant Lietuvos dailės istorikui, muziejininkui, tapytojui ir grafikui Vladui Drėmai, visi šventieji „tapo“ balti.
Beje, vargonams – beveik 230 metų ir jie vis dar puikiausiai veikia!
„Centrinė nava su presbiterija yra vienodo aukščio, o tai – gana neįprasta“, – kviesdama į kiemą, dar vieną įdomią detalę atskleidė gidė.
Laiptais lipama keliais
Išėjus laukan, prieš akis atsiveria garsioji arkadinė galerija, pastatyta dar XVIII a. Ji skirta ne šiaip pasivaikščiojimams – tai buvusi maldos vieta: 25 Kalvarijos stotys ir 14 Kryžiaus kelio stočių. Mintimis staiga nusikeli į jaukius itališkus kiemelius.
Uždaro kiemo viduryje – Kristaus Kančios laiptų koplyčia.
„246 metai, kai žmonės, prisimindami Kristaus kančią, kopia koplyčios laiptais keliais. 30 laiptelių iš viso. Pamaldumo tradicija, atėjusi iš Romos Laterano Šv. Jono bazilikos, kur yra Poncijaus Piloto rotušės laiptai. Vienais laiptais yra užkopiama keliais, pasimeldžiama prie altoriaus ir nusileidžiama paprastas mediniais laipteliais.
Šiluvos atlaidų metu rugsėjį čia apsilanko gausybė maldininkų. Mūsų kraštuose yra prisakyta, kad nepakanka Šiluvoje už 7 km melstis – reikia antroje dienos pusėje atvažiuoti dar į Tytuvėnus ir užlipti šiais laiptais“, – sako R.Krencienė.
Ant kiekvieno koplyčios laiptelio reikia sukalbėti Tėve Mūsų, Sveika Marija ir Garbė Dievui Tėvui, pabučiuoti pasilenkus vis kitą relikviją. Malda užtrunka apie valandą.
„Ir po kiekviena arkadinės galerijos stacija yra relikvijos. XVIII a. vienas iš vienuolių buvo išsiųstas į tolimąją Jeruzalę, kad parvežtų kokį akmenėlį, žemės saują iš ten, kur Kristus gyveno. Tokių koplyčių, kaip pas mus, Lietuvoje yra tik dvi, o toks kiemas su procesijų koridoriumi, kaip maldos vieta, – vienintelis.
Visai dienai čia atvažiuoja melstis: pirma apeina 25 Kalvarijos stotis, tuomet 14 Kryžiaus kelio stočių, tuomet užlipa laiptais koplyčioje, apeina tris kartus aplink ją su giesmėmis, galiausiai užsuka į bažnyčią, pasimelsti priešas malonėmis garsėjantį paveikslą“, – pasakojo pašnekovė.
Iš dangaus nusileidęs berželis
Verta pasivaikščioti ir aplink vienuolyną. Pasukus sutvarkytų tvenkinių link, gidė staiga baksteli pirštu link vieno berželio. Tai, anot jos, ypatingas medis, kuris apie 30 metų iki tol augo… ant vienuolyno frontono!
„Prieš ketverius metus tvarkė fasadą ir mąstė, ką su tuo berželiu daryti. Buvo išreikšta valia jį nukelti. Taip dabar jis sėkmingai auga apačioje. Ne kiekvienam pavyksta nužengti iš tokių aukštybių, – nusijuokė R.Krencienė. – Iš esmės jis labai gadino pastatą. Kažkada ten buvo pataikęs artilerijos sviedinys, ta siena buvo stipriai sujudinta, tad sėkla nunešta ėmė ir „užsikabino“. Visi paveiksluodavo vienuolyno fasadą, o berželis, kuo metai tolyn, tuo stiebėsi aukštyn. Visose nuotraukose jis figūruodavo.“
Šalia vienuolyno stovėjo ir svirnas, kuriame vienuoliai grūdus laikė. Dabar jame veikia piligrimų namai, kuriuose gali apsigyventi 28 žmonės. Yra įkurta net virtuvėlė, vieta nusiprausti.
Išlikusioje vienuolyno kronikoje rašoma, kad su pirmaisiais vienuoliais į Tytuvėnus iš Krokuvos atvyko toks Simonas Očko, įveisęs čia pirmąjį didelį sodą. Vėliau jis buvo apaugęs pieva, tarybiniais laikas virto stadionu, apkasais kariniams mokymams.
Tytuvėnų piligrimų centrui perėmus vienuolyno priežiūrą, pieva buvo šienaujama, kol galiausiai 2019 metais kilo idėja pasodinti rožyną.
Tai ne šiaip sau rožynas – rožės „užsodintos“ taip, kad sudarytų įvairių bažnytinių simbolių figūras, pavyzdžiui, širdį, angelą, žvaigždes, tad nenuostabu, kad vienuolyno rožyną itin pamėgo vestuvininkai, krikštynų organizatoriai, norintys pasodinti po žiedelį savo asmeninės šventės proga. „Išsodintas“ iš rožių netgi visas rožančius.
Tiesa, į šį grožį reikėtų žvelgti iš kokio vienuolyno pastogės langelio – svarstoma ateityje sudaryti galimybę įeiti į tuščią bokštą šalia rožyno, kad būtų galima palypėjus pažvelgti į sodą iš viršaus.
Šiuo metu rožyne jau auga virš 2 tūkst. rožių. Pasodinus savąją, galima įrengti šalia atminimo lentelę, kurioje atsispindėtų užrašas, kokia proga gėlė čia „išdygo“.
Jei ne vaizdas, tai kvapas šioje nuostabioje vietoje tikrai jus pavergs.
