Autorius Dr. Arūnas Bubnys
Šaltinis Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2023 03 17
46 lietuvių inteligentai Štuthofo koncentracijos stovykloje 1943-1945 metais
Taip pat skaitykite
Zdzisław Józef KIJAS OFM Conv.: Kankinystė
Trečiadienio katechezė apie kankinių uolumą: „Kaip Kristus, taip ir mes“
Prisikėlimo liudytojai. Kražių skerdynės – atbundančios tautos Kryžiaus kelias
Pranešimas skaitytas konferencijoje – minėjime „Kunigas Alfonsas Lipniūnas ir 45 lietuvių inteligentai Štuthofo koncentracijos stovykloje (1943–1945m.)“ 2023 m. kovo 17 d. Vilniuje, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Tuskulėnų memorialo Konferencijų salėje.
Lietuvių tauta per pusę dvidešimtojo šimtmečio iškentė dvejopą okupaciją – nacių ir bolševikų. Abu totalitariniai režimai beatodairiškai naikino mūsų tautą. Adolfo Hitlerio planuose tebuvome „lašas vandens ant įkaitusio akmens“, pasak Josifo Stalino, privalėjome tapti bespalve, bet rusiškai kalbančia, „tarybine liaudimi“. Mūsų tautos naikinimo geografija išsidriekė per visą Eurazijos žemyną – nuo Atlanto vandenyno vakaruose iki Ramiojo vandenyno rytuose. Lietuvių kančios ir žūties pėdsakų rasime atokiausiuose Vokietijos, Rusijos ir kitų šalių kampeliuose. Amžinai minėsime savo kančios simbolius – Rainius, Červenę, Pravieniškes, Pirčiupius, Štuthofą. Tačiau šios aukos ne beprasmės: tai laisvės kovų aukos, palaikiusios Nepriklausomybės dvasią ir viltį. Žuvusiųjų idealai buvo įgyvendinti, o jų mirtis įprasminta – šiandien vėl turime savo nepriklausomą valstybę.
Nors sovietams 1940 m. pavyko okupuoti ir aneksuoti Lietuvą nepatyrus pasipriešinimo, didelė tautos dalis nesusitaikė su vergo likimu – pradėjo rengtis antisovietinei rezistencijai ir sukilimui. Pogrindyje steigėsi antisovietinės organizacijos ir grupės: Lietuvių aktyvistų frontas (LAF), Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga (LLKS), ir kt. Viltys atgauti Nepriklausomybę buvo siejamos su būsimuoju Sovietų Sąjungos – Vokietijos karu ir lietuvių sukilimu. Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, sukilėliai pradėjo užiminėti valdžios, ryšių įstaigas, tiltus ir kitus svarbius objektus. 1941 m. birželio 23 d. per Kauno radiją buvo paskelbta apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą ir Lietuvos laikinosios vyriausybės sudarymą.
Tauta džiaugėsi nusikračiusi bolševikų ir troško normalaus, laisvo gyvenimo.
Prasidėjęs karas ir sėkmingas 1941 m. Birželio sukilimas, deja, neatnešė Lietuvai laisvės ir nepriklausomybės. Hitlerinė Vokietija, išvadavusi iš bolševizmo, įvedė „naująją tvarką“ – nacių okupaciją. Naujieji okupantai paliko bolševikų sukurtą ekonominę sistemą – nacionalizuotą pramonę, prekybą, namus, valstybinius ūkius. Vos ne visa Lietuvos ekonomika buvo paskelbta Reicho karo grobiu. Naciai nepripažino Lietuvos laikinosios vyriausybės, o Lietuvą traktavo kaip Reicho okupuotą SSRS dalį. Jie uždraudė buvusiųjų ir naujai susikūrusių partijų veiklą, nuginklavo lietuvių sukilėlius, įvedė griežtą cenzūrą. Gestapas ėmė persekioti nacių režimui nepalankius asmenis, prasidėjo masiniai žydų ir komunistų šaudymai. Nuo 1941 m. liepos pabaigos Lietuvoje veikė okupacinė civilinė vokiečių valdžia – civilfervaltungas. 1941 m. rugpjūčio 5 d. naciai nutraukė Lietuvos laikinosios vyriausybės veiklą, o rugsėjo 22 d. uždraudė LAF’ą. Naujieji okupantai neigė bet kokias lietuvių teises į valstybinę nepriklausomybę ir savarankišką veiklą tėvynėje. Lietuvos ekonomika ir gyventojai buvo pajungti Vokietijos karo tikslams.
Lietuvių nepasitenkinimas okupacine vokiečių valdžia ir jos politika nuolat didėjo. Iš pradžių dar bandyta protestuoti legaliais būdais. 1941 m. rugsėjo 20 d. LAF’o įgaliotinis Kaune Leonas Prapuolenis per karo lauko komendantūrą Reicho vyriausybei Berlyne įteikė LAF’o memorandumą. Jame buvo detaliai išdėstytos civilinės vokiečių valdžios skriaudos lietuvių tautai ir pabrėžta, kad „memorandume nurodyti Lietuvos gyvenimo nenormalumai galėtų išnykti, jeigu būtų pripažinta tolimesnė Lietuvos valstybės egzistencija ir jeigu valstybiniam krašto gyvenimui vadovautų sava Vyriausybė. Toks yra visos lietuvių tautos karščiausias troškimas ir prašymas“(1). Memorandumą pasirašė 30 LAF’o ir buvusios Laikinosios vyriausybės narių. Naciai reagavo žaibiškai. Jau kitą dieną, rugsėjo 21-ąją, gestapas išvežė jį į Dachau koncentracijos stovyklą. Patriotinės orientacijos lietuvių politikams paaiškėjo nacių tikslai ir veiklos metodai. Legali opozicija okupaciniam režimui pasirodė esanti neįmanoma – visas patriotines organizacijas ir institucijas (Laikinąją vyriausybę, LAF’ą) naciai išvaikė. Tautinis lietuvių pasipriešinimas nuėjo į pogrindį. 1941–1942 m. steigėsi naujos pasipriešinimo organizacijos ir sąjūdžiai: Lietuvių frontas (LF), Lietuvos laisvės armija (LLA) ir kt. Svarbiausias šių organizacijų tikslas buvo atsikratyti okupacijos ir atkurti Lietuvos valstybę. Pagrindiniai kovos metodai – antinacinė agitacija ir propaganda, skatinanti okupacinės valdžios priemonių (mobilizacijų į Vokietijos kariuomenę, išvežimų darbams į Vokietiją, žemės ūkio prievolių) sabotavimą ir boikotą.
Lietuvių visuomenė ir pasipriešinimo judėjimas greitai sulaukė nacių represijų – pirmo rimto smūgio už tai, kad sužlugdė idėją įsteigti lietuvių SS legioną. Vokietijai pralaimint Rytų fronte, okupacinė valdžia pradėjo suvokti, jog vien savo jėgomis neįstengs laimėti. Dėl šios priežasties 1943 m. vis daugiau okupuotų kraštų gyventojų imta mobilizuoti į vermachtą, pagalbinės policijos batalionus, SS, Reicho darbo tarnybą ir kitas karines ir pusiau karines vokiečių formuotes.
1943 m. sausio pabaigoje pasklido pirmos žinios apie lietuvių SS legiono organizavimą. SS ir policijos vado Lietuvoje vardu buvo išspausdinta apie 40 000 mobilizacinių šaukimų į SS. Kai kurių Lietuvos generalinių tarėjų nuomone, Lietuva galėjo įsitraukti į kovą su bolševizmu tik tuo atveju, jeigu Vokietija būtų patenkinusi šias sąlygas: 1) būtų atkurta Lietuvos valstybė ir suverenūs jos valdžios organai; 2) pati Lietuvos valdžia organizuotų Lietuvos kariuomenę, kuriai vadovautų Lietuvos valdžios paskirti karininkai (2).
1943 m. vasario 19 d. reicho komisaras Rytų kraštui Hinrichas Lohse nusiuntė Lietuvos generaliniam komisarui Adrianui von Rentelnui potvarkį dėl Lietuvos vyrų mobilizavimo totaliniam karui. Pradėti parengiamieji lietuvių SS legiono formavimo darbai. Nacių okupuotuose Vakarų Europos kraštuose veikė tautiniai SS daliniai, juose (pvz., Prancūzijoje, Belgijoje) tarnavo dešimtys tūkstančių vyrų. 1942–1943 m. vokiečiams pavyko suformuoti SS divizijas Latvijoje ir Estijoje.
Iniciatyvos organizuoti lietuvių SS legioną ėmėsi SS ir policijos vadovas Lietuvoje generolas majoras Lucianas Vysockis (Lucian Wysocki). 1943 m. vasario 19 d. jis įsakė policijos skyriams iki kovo 1 d. surašyti visus 1919–1924 m. gimusius vyrus. Kitą dieną (vasario 20-ąją) Kaune buvo įsteigtas mobilizacijos vykdymo štabas, jo viršininku paskirtas Generalinio komisariato Darbo politikos ir socialinės priežiūros poskyrio vedėjas Giunteris Dammeris (Günther Dammer). Miestuose ir apskrityse sudaryta 30 šaukimo komisijų (3).
Tvarkos policijos vadas prie SS ir policijos vadas Kaune pulkininkas leitenantas Valteris Muzilis (Walter Musil) 1943 m. vasario 26 d. išleido instrukcijas „Dėl savanorių registravimo į SS legioną“. Tą pačią dieną Kauno laikraštis „Kauener Zeitung“ paskelbė atsišaukimą „Organizuojamas lietuvių legionas“. Naciai pradėjo agituoti lietuvius į SS legioną. Už jo organizavimą buvo atsakingas SS ir policijos vadas Lietuvoje policijos generolas majoras L. Vysockis. Naciai planavo sukurti SS kariuomenei pavaldų didelį karinį dalinį, kuriame veiktų visos ginkluotės rūšys. Į lietuvių SS legioną turėjo būti priimami 17–45 metų amžiaus tinkami karinei tarnybai vyrai. Registracija į SS legioną prasidėjo 1943 m. kovo 1 d. Lietuvių pogrindžio spauda nedelsdama ėmė agituoti prieš šią vokiečių akciją. Pogrindiniame laikraštyje „Nepriklausoma Lietuva“ buvo paskelbtas Vyriausiojo lietuvių komiteto atsišaukimas „Į lietuvių tautą“. Jame išdėstytas tautinio pogrindžio požiūris į vokiečių organizuojamą mobilizaciją: „Komitetas jau dabar pasisako, kad šitai okupantams neleidžia daryti tarptautinė teisė. Lietuvių tauta vieningai nusistačiusi, reikalui esant, ryžtingai kovoti su pirmuoju mūsų krašto okupantu – rytų barbaru, tačiau lietuvius kovai pašaukti ir mobilizaciją vykdyti gali tik teisėta suverenios Lietuvos valstybės vyriausybė savo tautos interesams ginti“(4).
Lietuvos generalinių tarėjų padėtis tapo komplikuota: spaudė ir vokiečių okupacinė valdžia, ir lietuvių visuomenės bei pogrindžio antinacinė opinija. 1943 m. vasario 28 d. visi generaliniai tarėjai buvo pakviesti pas generalinį komisarą Adrianą Teodorą fon Rentelną (Adrian Theodor von Renteln), kuris primygtinai ragino paskelbti Lietuvos vyrų mobilizaciją kovai Rytų fronte. Teisingumo reikalų generalinis tarėjas Mečislovas Mackevičius pareiškė, jog Lietuva yra okupuotas kraštas, neturintis suverenių institucijų, ir dėl to generaliniai tarėjai negali skelbti ir vykdyti mobilizacijos. Tokie veiksmai prieštarautų tarptautinei teisei, kuri draudžia okupuoto krašto gyventojus imti į okupacinę kariuomenę. Prieš vokiečių kultūros ir švietimo politiką Lietuvoje griežtai pasisakė švietimo reikalų generalinis tarėjas Pranas Germantas (5). (Kai tik žlugo okupantų viltys sukurti lietuvių SS legioną, M. Mackevičius ir P. Germantas buvo išvežti į Štuthofo koncentracijos stovyklą).
Legiono organizavimo metu lietuvių visuomenė parodė nepaprastą vienybę ir ryžtą: mobilizacijai priešinosi ir generaliniai tarėjai, ir inteligentai, ir paprasti miesto bei kaimo jaunuoliai. Į tikrinimo komisijas beveik niekas nėjo arba ėjo tik tie, kurie žinojo, kad dėl savo fizinių trūkumų nebus priimti. Pavyzdžiui, Kaune iš 77 jaunuolių, atvykusių į komisiją, net 68 buvo pripažinti netinkamais mobilizacijai, taigi į SS legioną buvo užrašyti tik 9 kauniečiai (6). Daugybė šaukiamojo amžiaus jaunuolių slapstėsi, nenakvodavo namuose, studentai išvykdavo į kaimus, kaimiečiai bėgo į miestus ir pan.
Okupacinė valdžia tokio ryžtingo lietuvių nusistatymo nesitikėjo. 1943 m. kovo 12 d. generalinis komisaras A. von Rentelnas buvo iškviestas į Rygą. Kitą dieną jis susitiko su į Rygą atvykusiu Vokietijos SS ir policijos vadu Heinrichu Himmleriu. Buvo nuspręsta lietuvių tautai atkeršyti už tai, kad sužlugdė legiono steigimo darbą. Kovo 15 d. A. von Rentelnas sukvietė į Kauną apygardų komisarus, kuriuos ir instruktavo dėl mobilizacijos sabotuotojų baudimo.
1943 m. kovo 16–17 d. prasidėjo represijos. Vilniuje buvo suimti 23 asmenys, Kaune – 17, Marijampolėje – 5 ir Šiauliuose – 1. Dauguma suimtųjų – žymūs Lietuvos visuomenininkai, įvairių profesijų inteligentai, tarp jų buvo keturi generaliniai tarėjai, penki profesoriai, keturi gimnazijų direktoriai, trys advokatai, du kunigai, mokytojai, žurnalistai, diplomatas ir kt. Jie buvo suimti be kaltinimo, be tardymo ir be teismo. Iš pradžių daugelis jų buvo trumpam įkalinti Kauno gestapo rūmų požemyje (dabar Darbo ir kultūros rūmai prie Vytauto pr. ir Kęstučio g. sankryžos), o paskui per Marijampolę, Tilžę, Karaliaučių, Marienburgą išvežti į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Tik vėliau visiems buvo paskelbtas standartinis kaltinimas, kurį pasirašė SS štandartenfiureris, Vokiečių saugumo policijos ir SD vadas Lietuvoje Karlas Jägeris: „ […] vadovavo lietuvių pasipriešinimo judėjimui ir ypač kurstė prieš Reicho komisaro paskelbtą lietuvių tautos mobilizaciją. Saugumo policijai ir Rytų krašto SD viršininkui įsakius ir su tuo sutinkant aukštesniems SS ir policijos vadams, siunčiamas į Vokietijos reicho koncentracijos stovyklą“ (7).
1943 m. kovo 17 d. dienraštyje „Ateitis“ buvo paskelbtas lietuvių inteligentiją smerkiantis straipsnis:
„Pašauktųjų registracijos vykdymas Lietuvoje dėl tam tikrų intelektualinių sluoksnių įtakos buvo neigiamai paveiktas. Tuo metu, kai estai ir latviai, savaime suprasdami savo pareigą, įsijungė į kovą su bolševizmu – ar tai fronte, ar tai savo tėviškėj, – šios valandos reikalavimas Lietuvoje nebuvo lygiai suprastas. […]
Todėl nuo lietuvių legiono steigimo atsisakoma. Registracija ateity vyks jau tik darbams kariuomenei ir karo ūkiui. […] Kad būtų apsaugota sveikai galvojanti lietuvių tautos dauguma nuo pragaištingos tam tikrų politikuojančių intelektualinių sluoksnių įtakos ir būtų užtikrintas tolesnis darbo prievolės vykdymas, Reicho komisaras Rytų frontui įsakė vykdyti šias čia skelbiamas priemones:
1. Universitetas su visais savo skyriais uždaromas. Lietuvių švietimo reikalams paskirtas įgaliotinis.
2. Reprivatizacijoje galės dalyvauti tik tie asmenys, kurie patys arba kurių šeimos prisideda prie kovos su bolševizmu.
3. Kas vengia darbo prievolės arba kas padeda kitiems darbo prievolės išvengti, susilauks griežčiausių bausmių.“
1943 m. kovo 17-18 d. naciai uždarė Kauno ir Vilniaus universitetus ir dar kelias aukštąsias mokyklas. Taip okupacinė valdžia keršijo mūsų tautai už tai, kad ji sėkmingai pasipriešino SS legiono steigimui.
1943 m. kovo 23 d. 46 suimti lietuviai jau pasiekė Štuthofą. Jie buvo įregistruoti koncentracijos stovyklos politiniame skyriuje, pažymėti 21309–21249 numeriais ir gavo raudonus politinių kalinių trikampius su raide „L“ viduryje. Pragaro vartai buvo peržengti, ir prasidėjo kasdienis kalinio gyvenimas, o tiksliau pasakius – nuolatinės grumtynės su mirtimi: mušimai, žudynės, badas, sekinantis darbas ir ligos. Štuthofo žvejų miestelis buvo įsikūręs buvusios Laisvojo Dancigo (Gdansko) valstybės pakraštyje, 35 km į rytus nuo Gdansko, 3 km nuo Baltijos jūros, tarp Vyslos ir jos atšakos Nogato, iš visų pusių apsuptas vandenų ir pelkių. Nuo seno čia gyveno prūsų gentys, kurias kryžiuočių ordinas tryliktajame šimtmetyje nukariavo. Vokietijai 1939 m. okupavus Lenkiją, Dancigo valstybėlė buvo prijungta prie Reicho kaip Dancigo–Vakarų Prūsijos reicho apygarda (Reichsgau Danzig Westpräussen). Šį administracinį vienetą valdė vietininkas ir nacionalsocialdemokratų partijos teritorinės organizacijos viršininkas gauleiteris Albertas Forsteris. Jis buvo tiesiogiai pavaldus tik reicho kancleriui A. Hitleriui ir apygardoje turėjo neribotą valdžią (8).
Pirmieji kaliniai į Štuthofą (apie 200 Dancige suimtų lenkų) buvo atvežti jau antrą karo dieną, 1939 m. rugsėjo 2-ąją, ir nuo tada prasidėjo Štuthofo koncentracijos stovyklos istorija. Pirmuoju stovyklos komendantu (Lagerführer) buvo paskirtas SS oberšturmfiureris vyresnysis leitenantas Erichas Gustas. Jį 1939 m. gruodžio 1 d. pakeitė SS hauptšturmfiureris kapitonas Franzas Christoffelis. Centrinė Štuthofo stovyklos vadovybė tuomet dar buvo įsikūrusi Dancige.
Vyriausiasis Dancigo–Vakarų Prūsijos kalėjimų ir koncentracijos stovyklų viršininkas tuo metu buvo SS šturmbanfiureris majoras Maxas Pauly. Iš pradžių Štuthofo stovykla oficialiai vadinta Štuthofo civilių belaisvių stovykla (Zivilgefangenenlager Stutthoff) (9) . Į ją be perstojo buvo vežami suimtieji. Stovykla nuolat plėtėsi: buvo statomi nauji kalinių barakai ir administraciniai pastatai.
1940 m. sausio pabaigoje Štuthofas jau turėjo 4 500 kalinių, į čia persikėlė komendantūra ir visas centrinės administracijos personalas. 1940 m. balandžio 1 d. Štuthofas tapo svarbiausia Dancigo koncentracijos stovykla, jai tiesiogiai ėmė vadovauti minėtasis M. Pauly. Nuo 1940 m. balandžio 1 d. iki 1941 m. rugsėjo 30 d. Štuthofas Trečiojo reicho nomenklatūros buvo laikomas pereinamąja stovykla (Durchgangslager), nors iš tiesų jis beveik nesiskyrė nuo tikrų Vokietijos koncentracijos stovyklų. Stovyklą tuo metu saugojo 150 esesininkų įgula (10).
1941 m. spalio 1 d. Štuthofas oficialiai pavadintas Auklėjamojo darbo stovykla (Arbeitserziehungslager Stutthof). Ji buvo Dancigo gestapo žinioje. 1941 m. lapkričio 23 d. Štuthofo stovyklą vizitavo pats H. Himmleris su savo štabu. Po šio vizito buvo nuspręsta pakelti Štuthofo rangą ir stovyklą išplėsti iki 20 000 kalinių. 1942 m. sausio 7 d. Štuthofas buvo pavadintas Valstybine koncentracijos stovykla ir įtrauktas į Koncentracijos stovyklų inspektorato tinklą (centras Oranienburge) (11). Inspektoratas savo ruožtu buvo pavaldus Vyriausiajai reicho saugumo valdybai. Ji spręsdavo asmenų įkalinimo stovyklose ir paleidimo iš jų klausimus. 1942 m. rugpjūčio mėn. Štuthofui buvo suteiktas II laipsnio (Lagerstufe II) rangas. Tai reiškė, kad stovykloje laikomi sunkiai nusikaltę, bet dar galintys „pasitaisyti“ kaliniai. 1942 m. pradžioje galutinai susiformavo tokia Štuthofo koncentracijos stovyklos struktūra: stovyklos komendantas (Lagerkomendant) ir pirmas skyrius – komendantūra, antras skyrius – politinis, trečias skyrius – stovykla (Schutzhaftlager), ketvirtas skyrius – administracija, penktas skyrius – stovyklos gydykla, šeštas skyrius – mokymas (Schulung), apsaugos įgula (SS Tottenkopfsturmbann), dirbtuvės (SS Wirtschaffsbetriebe). Štuthofo stovyklos personalą 1942 m. pradžioje sudarė 12 SS karininkų ir 491 SS puskarininkis bei eilinis. Daugėjant kalinių, plėtėsi ir stovyklos personalas: 1943 m. jo buvo per 600, o 1944 m. rugsėjo mėn. jau apie 1 100 asmenų (12).
Stovyklos komendanto pareigas iki 1942 m. rugpjūčio 31d. ėjo SS šturmbanfiureris majoras M. Pauly, vėliau komendantu perkeltas į Nojengamo (Neuengamme) koncentracijos stovyklą, buvusią netoli Hamburgo. Jį pakeitė SS šturmbanfiureris majoras Paulis Werneris Hoppe, 1937–1941 m. tarnavęs Dachau koncentracijos stovykloje. Nors P. W. Hoppe komendanto pareigas ėjo iki 1945 m. gegužės mėn., bet jis dar 1945 m. balandžio 4 d. su didesne personalo dalimi jūrų keliu paspruko į Ravensbriuko koncentracijos stovyklą. Paskutinis Štuthofo koncentracijos stovyklos komendantas (iki 1945 m. gegužės 9 d.) – tai stovykloje pasilikęs III sargybos kuopos vadas hauptšturmfiureris kapitonas Paulis Ehle. Jis privalėjo įvykdyti galutinę Štuthofo koncentracijos stovyklos evakuaciją (13).
Kaip minėta, Štuthofas nuolatos plėtėsi. Nuo 1939 m. rugsėjo 2 d. iki 1940 m. gegužės mėn. keturių hektarų plote buvo pastatyta 10 barakų (vėliau ši stovykla vadinta senąja). 1941 m. lapkričio mėn. buvo įvesta barakų (blokų) numeracija. Senosios stovyklos blokai buvo pažymėti romėniškai nuo I iki VIII. Buvo statomi ir administraciniai pastatai, dirbtuvės, sandėliai. 1941 m. spalio mėn. pastatytas didelis stovyklos komendantūros pastatas. Stovyklą apjuosė spygliuotoji viela, iškilo ir sargybinių bokšteliai. Senoji stovykla galutinai įrengta 1942 m. (14).
Tais pačiais metais į šiaurę nuo senosios stovyklos pradėta statyti ir naująją. 1942-1943 m. buvo pastatyta 30 naujosios stovyklos barakų (trys eilės po 10 barakų). Šioje stovykloje turėjo kalėti 10 000 kalinių. Dešimtyje barakų įsikūrė vokiečių karo pramonės firmoms dirbančios dirbtuvės.
Kaliniams skirti blokai buvo pažymėti I–XX numeriais (15).
Pagal nerašytas stovyklos taisykles visi naujokai (Zugang) iš pradžių turėjo „pereiti“ antrąjį senosios stovyklos bloką. Čia „krikštą“ gavo ir 46 lietuvių grupė. Blokus prižiūrėjo vadovai (Blockführer) esesininkai. Šalia oficialios SS valdžios veikė ir stovyklos kalinių savivaldos. Visose įstaigose, biuruose, ligoninėje, sandėliuose dirbo kaliniai, o esesininkai buvo jų vadovai arba prižiūrėtojai. Kalinių ir blokų gyvenimą tvarkė stovyklos seniūnas (Lagerälteste). 1943 m. šias pareigas ėjo pagarsėjęs Dancigo kriminalistas ir sadistas vokietis F. Zelionkė. Jis buvo ir oficialus koncentracijos stovyklos budelis – korikas. Be jo, dar labai svarbus asmuo kalinių hierarchijoje buvo vyriausiasis darbų prižiūrėtojas (Vorarbeiter). Blokams vadovavo blokų vyresnieji (Blockälteste), blokų raštininkai (Blockschreiber) ir kambarių vyresnieji (Stubenälteste), kurie atskiriems darbams atlikti turėjo kambarių patarnautojus. Visi jie ant kairės rankos nešiojo raiščius su savo pareigybių užrašais. Antrojo bloko vyresnysis buvo vokietis kriminalistas Esseris. Įstaigų tarnautojai, blokų vadovai ir darbų prižiūrėtojai kapai sudarė savotišką kalinių aristokratijos sluoksnį ir buvo vadinami prominentais. Prominentai puošniai rengėsi ir neblogai maitinosi dažniausiai paprastų kalinių sąskaita. Blokų vyresnieji niekada patys nevalė batų, neklojo lovų ir nedirbo kitokių paprastiems kaliniams privalomų darbų. Į prominentus (paprastai per kitų kalinių kančias ir aukas) prasimušdavo patys žiauriausi ir stipriausi kaliniai. Prominentai nužudė daugiau
kalinių negu jų šeimininkai ir užtarėjai esesininkai (16).
Kada pirmieji lietuviai buvo įkalinti Štuthofo konclageryje, sunku tiksliai pasakyti, bet yra žinoma, kad jau 1942 m. į Štuthofą buvo atvežti kaliniai iš Lietuvos. Šiaulietis Juozas Dargis (g. 1922 m.) 1942 m. buvo suimtas kaip bedarbis ir išvežtas į Štuthofo konclagerį. Čia jis buvo kalinamas iki išlaisvinimo 1945 metais. Po išlaisvinimo sovietai jų nusiuntė į filtracijos lagerį Liudvigsfeldės mieste, o iš ten jam buvo leista sugrįžti į Šiaulius (17).
Nemažai kalinių, kurie išvengdavo tiesioginės mirties nuo esesininkų, prominentų ar kriminalistų rankos, pribaigdavo badas, sekinantis darbas, utėlės ir ligos. Pirma auka iš 46 lietuvių grupės tapo Lietuvos generalinės srities administracijos reikalų generalinis tarėjas majoras Stasys Puodžius. Jo priešmirtinio šauksmo pakviesti kunigą Stasį Ylą niekas neišgirdo. S. Puodžius mirė 1943 m. balandžio 14 d., Štuthofo pragare tvėręs vos tris savaites. Balandžio 18 d. stovyklos ligoninėje infekcinio skyriaus sanitaras lenkas Kazikas užmušė vidurių ligos nukamuotą Zigmą Masaitį, Marijampolės mergaičių gimnazijos direktorių. Balandžio 19 d., pamaldžiai persižegnojęs ir paprašęs atsisveikinti brolį ir likimo draugus, užgeso Algirdas Tumėnas. Kitą dieną (balandžio 20-ąją) mirė advokatas Petras Kerpė. Stiprius ir sveikus žmones nepakeliamas koncentracijos stovyklos gyvenimas greitai alino. Per epidemijas kasdien mirdavo 50–70 žmonių. 1943 m. balandžio–birželio mėnesiais nuo choleros išmirė 43 proc. Štuthofo kalinių. Ši epidemija galutinai buvo sustabdyta tik gruodžio mėn., tačiau dėl antisanitarinių gyvenimo sąlygų prasidėjo dėmėtosios šiltinės epidemija. 1943 m. gegužės 2 d., iškamuotas dizenterijos ir šiltinės, mirė Vilniaus miesto viceburmistras Bronius Grigas. Patekęs į ligoninę, dėmėtąja šiltine užsikrėtė marijampolietis agronomas Ignas Budrys. Iškankintas sunkios ligos, jis nepaprastai troško dar kartą pamatyti savo šeimą ir Tėvynę, bet netekęs sąmonės gegužės 14 d. mirė. Ta pačią dieną buvo užmuštas sergantis Kauno gimnazijos direktorius Kazys Bauba. Gegužės 15 d. užgeso vilniečio Lietuvos mokslų akademijos sekretoriaus Vytauto Tumėno gyvybė. 1943 m. birželio 7 d. dėmėtoji šiltinė nutraukė Marijampolės berniukų gimnazijos direktoriaus Antano Januškevičiaus gyvenimą18. Taip per porą mėnesių žuvo devyni iš 46 grupės kalinių, beveik pusė jų kovojo su mirtimi ligoninėje. Tos pačios grupės kalinys medicinos mokslų daktaras Antanas Starkus 1943 m. rugpjūčio mėn. rado naują dėmėtosios šiltinės gydymo būdą ir didelėmis jo pastangomis gruodžio mėn. epidemija buvo sustabdyta.
Tikriausiai visi lietuviai būtų žuvę, jeigu nebūtų buvę paskelbti garbės kaliniais. 1943 m. gegužės 31 d. jiems, išrikiuotiems prie savo bloko, SS hauptšturmfiureris kapitonas Teodoras Meyeris pranešė: „Nuo šiol jūsų grupė vadinsis garbės kaliniais (Ehrenhäftlinge). Būsite apgyvendinti naujoje patalpoje, kuri bus vadinama 8E bloku. Nuo šiandien esate atleidžiami nuo privalomo darbo, nebent patys to panorėtumėt. Nereikės nešioti kalinio numerio, tik geltoną raištį ant rankos. Galėsite auginti plaukus, rašyti kas savaitę laiškus, gauti iš SS bibliotekos knygų. Į jūsų bloką bus įvestas garsintuvas, galėsite klausyti radijo. Viena jums griežčiausiai draudžiama – susitikti ir bendrauti su kitais kaliniais“ (19).
Iki šiol tebėra mįslė toks vokiečių politikos posūkis ir garbės kalinių statuso suteikimo lietuviams priežastys. Lietuvoje tuomet jau buvo pasklidusios žinios apie lietuvių inteligentų naikinimą Štuthofo koncentracijos stovykloje. Gal naciai, nepageidaudami neramumų Lietuvoje, garbės kalinius tikėjosi panaudoti savo politiniams žaidimams su lietuvių tauta: duosite žmonių į kariuomenę ir darbams Reiche, paleisime lietuvius – koncentracijos stovyklų kalinius. Galbūt turėjo įtakos ir suimtųjų giminaičių ar draugų pažintys su kai kuriais okupacinės valdžios pareigūnais. Vis dėlto faktas, kad grupei lietuvių inteligentų buvo palengvintos gyvenimo koncentracijos stovykloje sąlygos, rodytų tai buvus politinį sprendimą, kuris negalėjo būti nesuderintas su aukščiausiomis Berlyno instancijomis. „Suminkštinti“ Lietuvos gestapo pareigūnai nebūtų įstengę savarankiškai išgauti garbės kalinių statuso, juo labiau kad 1943 m. vasarą įvyko didelės permainos ne tik inteligentų grupės, bet ir visos koncentracijos stovyklos kalinių gyvenime.
1943 m. birželio mėn. pradėtas Štuthofo kalinių perkėlimas iš senosios stovyklos į naująją buvo baigtas 1943 m. pabaigoje. 1942–1943 m. Berlyne firma „Kori“ pagamino dvi krematoriumo krosnis ir 18 metrų aukščio kaminą. Viena krosnis per 45 minutes sudegindavo 7–8 lavonus. Šalia krematoriumo 1943 m. rudenį buvo pastatyta dujų kamera (20).
1944 m. liepos–rugpjūčio mėn., kai į Štuthofą imta masiškai vežti žydus iš Baltijos valstybių ir Vengrijos, buvo pastatyta dar 10 barakų (XXI–XXX). Ši stovykla pavadinta žydų stovykla (Judenlager). Statybos Štuthofe buvo sustabdytos tik 1944 m. gruodžio mėn., priartėjus frontui. 1939 m. rugsėjo mėn. Štuthofo stovykla užėmė pusę hektaro, pastačius senąją stovyklą – 12 hektarų, o jau 1944 m. gruodžio mėn. ji išsiplėtė iki 120 hektarų (21).
1943 m. rugsėjo 28 d. garbės kaliniai (36 asmenys) iš senosios stovyklos (VIIIe bloko) buvo perkelti į naująją stovyklą (XI bloką) (22). Čia jiems teko gyventi iki pat koncentracijos stovyklos evakuacijos.
1943 m. į Štuthofą buvo atvežta dar daugiau Lietuvos gyventojų. Gestapas nusprendė susidoroti su vis labiau plintančia rezistencine spauda. 1943 m. balandžio 29 d. buvo suimta ir ištremta į Štuthofo koncentracijos stovyklą 16 rezistencinės spaudos leidėjų platintojų ir rėmėjų. Tai Stasys Lugas, Kauno „Žaibo“ spaustuvės darbuotojas; Petras Lugas, laikraščio „Į Laisvę“ platintojas; Vladislovas Telksnys, „Žaibo“ spaustuvės administratorius; tarnautojas Juozas Lukoševičius, „Į Laisvę“ platintojas; žurnalistas Henrikas Blazas, rezistencinės spaudos bendradarbis; žurnalistas Ksaveras Urbonavičius; spaustuvininkas Simas Kvietka; lietuvių policijos batalionų štabo ūkio dalies vedėjas Vladas Čekauskas; „Statybos“ bendrovės Vilniuje direktorius Antanas Vytautas Daniūnas; tos bendrovės transporto vadovas Nikodemas Abromas-Abromavičius; verslininkas Balys Kulys; lietuvių policijos intendantas Vilniuje Jonas Balčaitis; Vilniaus apskrities viršininko pavaduotojas Vaclovas Alksninis; Vilniaus kriminalinės policijos vyr. inspektorius Povilas Janeliūnas; legalaus Vilniaus dienraščio „Naujoji Lietuva“ redaktorius Pranas Žukas; vilnietis reporteris Augustas Stankevičius23. Suimtieji rezistencinės spaudos bendradarbiai iš pradžių buvo įkalinti Kauno gestapo rūmų požemyje, o po savaitės etapu per Rytprūsių kalėjimus išvežti į Štuthofą. Į koncentracijos stovyklą spaudos grupė kartu su kelių šimtų kalinių transportu buvo atgabenta gegužės 7 d. Po dviejų mėnesių mirė atsargos kapitonas V. Čekauskas. 1944 m. vasario 26 d. šie kaliniai, išskyrus V. Alksninį (jį išleido 1943 m. liepos 8 d.), iš Štuthofo buvo perduoti Kauno gestapo žinion. Pakeliui į Kauną Ragainės kalėjime mirė A. V. Daniūnas. 1944 m. kovo pradžioje rezistentai (išskyrus P. Janeliūną) buvo paleisti į laisvę (24).
Kunigas S. Yla savo atsiminimų knygoje „Žmonės ir žvėrys“ mini, jog 1943 m. vasarą ir rudens pradžioje, be 46 garbės kalinių, Štuthofe po įvairius blokus buvo išsklaidyta dar 250 lietuvių (25). Garbės kaliniai pagal išgales stengėsi globoti ir šelpti visus savo tautiečius. Tuo ypač rūpinosi Kazys Rakūnas ir kunigas Alfonsas Lipniūnas. Lietuvos žmonių, 1943 m. pabaigoje–1944 m. pradžioje išvežtų prievartos darbams į Vokietiją, į Štuthofo koncentracijos stovyklą buvo atsiunčiama vis daugiau – už menkus darbo drausmės pažeidimus čia jie privalėjo per 56 dienas „persiauklėti“. 1944 m. sausio 8 d. Vyriausiosios reicho saugumo valdybos nurodymu iš Frankfurto prie Oderio į Štuthofą buvo atvežta 143 Lietuvos darbininkai – lietuviai, keletas lenkų ir rusų. Suimtieji gavo kalinių numerius nuo 29824 iki 2996 (26).
1944 m. liepos 8 d. buvo atvežti Kauno gestapo suimti 536 žmonės (tarp jų 135 moterys). Dauguma buvo rusai ir lietuviai, kiti – lenkai, čigonai, latviai. Suimtieji gavo numerius nuo 40503 iki 41038 (27). Liepos 16 d. dar keliolika lietuvių atsiųsta į Štuthofą iš Tilžės (28).
1943 m. gruodžio mėn. Kaune gestapas suėmė nelegalios Lietuvos ateitininkų sąjungos pirmininką Antaną Šapalą. Jis buvo atvežtas į Štuthofą ir čia žuvo. 1944 m. gegužės 19 d. Kauno gestapas suėmė slapto „Lietuvių fronto biuletenio“ techninį redaktorių Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) studentą Joną Pajaujį ir dar keturis antinacinio pogrindžio dalyvius: VDU studentus Klemensą Gumauską, Joną Bacevičių, Praną Dūdą, VDU asistentą Izidorių Mališką ir kitą dieną juos išsiuntė į Štuthofą. Nuo Marijampolės jie buvo vežami kartu su prieš kelias dienas suimtais 106 Lietuvos vietinės rinktinės karo mokyklos kariūnais. Štuthofą keturiais autobusais jie pasiekė gegužės 20 d. Penki lietuvių rezistentai iš pradžių buvo uždaryti į karcerį (paprastai čia buvo talpinami asmenys, pasmerkti mirčiai). J. Pajaujo nuomone, nuo mirties juos išgelbėjo rašytojas Balys Sruoga, dirbęs kanceliarijoje ir sunaikinęs gestapo lydraštį. Po to J. Pajaujis su draugais buvo perkeltas į XVII a bloką. Vėliau juos rėmė garbės kaliniai Alfonsas Lipniūnas, Juozas Valentą ir Pilypas Žukauskas (29). Suimtieji Lietuvos vietinės rinktinės kariūnai buvo izoliuoti nuo kitų kalinių, po dviejų savaičių priversti stoti į vokiečių priešlėktuvinę tarnybą ir išsklaidyti po įvairius dalinius. Į garbės kalinių bloką pateko iš Salaspilio koncentracijos stovyklos atvežti Lietuvos vietinės rinktinės štabo karininkai Aleksandras Andriušaitis, Vladas Grudzinskas, Kostas Ptašinskas, Oskaras Urbonas (30). 1944 m. rugsėjo mėn. garbės kalinių blokas pasipildė penkiais latvių politikais: buvusiu Latvijos pasiuntiniu Lietuvoje Liudviku Sėja, buvusio Latvijos prezidento sūnumi prof. Konstantinu Čakste, Aleksandru Abuoliniu, Bernardu Einbergu, dr. Brunu Kalniniu. Jie taip pat buvo priskirti garbės kalinių kategorijai (31). 1944 m. Štuthofe ir filialuose kalinių nepaprastai padaugėjo: 1943 m. pabaigoje buvo apie 6000, o 1944 m. – jau apie 74 000 (32). Į Štuthofą nuolatos buvo siunčiami kaliniai iš Rytų Europos šalyse evakuojamų kalėjimų, koncentracijos stovyklų ir getų. Ypač daug buvo atvežama Vengrijos ir Baltijos šalių žydų: iš Eredos, Vaivaros, Klogos stovyklų Estijoje, iš Kaizervaldo Latvijoje, iš Kauno, Šiaulių getų, Pravieniškių priverčiamojo darbo stovyklos. 1944 m. liepos–rugsėjo mėn. į Štuthofą atvežta keli tūkstančiai Lietuvos žydų. Vyrai po poros dienų buvo išsiųsti į Dachau koncentracijos stovyklą, dauguma jaunesniojo amžiaus moterų paliktos Štuthofe, o vyresnio amžiaus moterys ir mažamečiai vaikai – nužudyti į Aušvicą (Osvencimą). Netelpantys Štuthofe kaliniai kaip nemokama darbo jėga buvo siunčiami į Štuthofo filialus, įvairias Dancigo ir kitų miestų įmones, fabrikus, ūkius. Iš viso Štuthofe ir 40 jo filialų kalėjo apie 120 000 žmonių ir manoma, kad apie 80 000 kalinių žuvo (33). Štuthofo koncentracijos stovykloje kentėjo 28 pasaulio valstybių gyventojai. Lenkijos istoriko Mareko Orskio duomenimis, Štuthofe kalėjo 4000 Lietuvos gyventojų. Pagal šį rodiklį Lietuva tarp 28 valstybių užėmė šeštą vietą ir nusileido tik Lenkijai (apie 60 000), Vengrijai (12 000), SSRS (10 000), Latvijai (6000), Vokietijai (5000) (34).
Kokia buvo kalinių iš Lietuvos tautinė struktūra, ligi šiol dar nėra žinoma. Pagal tautybę didžiausią Štuthofo kalinių grupę sudarė įvairių šalių žydai – apie 50 000. Dauguma jų žuvo (apie 30 000). Be žydų, ypač daug žuvo lenkų ir rusų.
Rytų frontui artėjant prie Štuthofo, nacių valdžia ėmė galvoti apie šios koncentracijos stovyklos evakuaciją. Evakuacijos planas (kriptonimas „Ievos atvejis“, „Eva–Fall“) buvo parengtas ir patvirtintas gauleiterio A. Forsterio štabe 1944 m. rugsėjo 4 d. Plane buvo numatyta stovyklos evakuacija pėsčiomis iki Lauenburgo (Lemborko) ir jūra per Dancigo ir Gotenhafeno (Gdynės) miestus.
1945 m. sausio 12 d. prasidėjus Raudonosios armijos žiemos puolimui, imta karštligiškai ruoštis evakuacijai. Tiesioginį įsakymą evakuoti stovyklą komendantas P. W. Hoppe išleido 1945 m. sausio 25 d. 5 val. ryto. Ji turėjo prasidėti tą pačią dieną 6 vai. ryto. Evakuacijai vadovauti ėmė T. Meyeris. Kaliniai turėjo vykti per Mikoševą, Strašiną, Žukovą ir kitus kaimus bei miestelius į Lauenburgą (Lemborką) o žygis turėjo trukti septynias dienas35. Kalinius planuota vesti kolonomis po 1000 žmonių, kolonų apsaugai skirta po 40 esesininkų. Sausio 25 d. 4 val. ryto Štuthofo kaliniai buvo pakelti ir pradėti rikiuoti į kolonas. Pirmąją evakuacijos dieną išvesta septynios kolonos. Į ją pateko ir lietuviai garbės kaliniai. S. Yla savo atsiminimuose rašė, kad pirmojoje kolonoje buvo varomi 823 kaliniai. Juos lydėjo apie 80 esesininkų, vadovaujamų puskarininkio Bratke’s (36).
Prasidėjo alinanti evakuacija pėsčiomis, vėliau praminta mirties žygiu. Kaliniai prastais keliais, kamuojami šalčio, alkio, troškulio ir nuovargio, kasdien buvo varomi po keliasdešimt kilometrų. Nebepajėgiančiuosius eiti toliau esesininkai nušaudavo vietoje.
1945 m. sausio 27–30 d. pirmoji kolona ilsėjosi Žukovo kaime. Jame pasiliko nusilpęs pulkininkas Juozas Narakas (37). Vasario 6 d. likę gyvi kaliniai buvo atvaryti į Ganso Reicho darbo stovyklą. Čia susirgo Jonas Čiuberkis, Adolfas Darginavičius, Balys Sruoga, Vytautas Stanevičius. Garbės kaliniai buvo apgyvendinti atskirame barake (38). Stovykloje siautėjo badas ir ligos. Susirgo Petras Buragas, K. Ptašinskas ir latviai Aleksandras Uolavas ir K. Čakstė. Pastarasis vasario 21 d. vakare mirė ir kitą dieną buvo palaidotas Ganse (39). Ganso stovyklą iš 11 000 Štuthofo kalinių pasiekė tik 7000. Apie du tūkstančiai žuvo pirmąją mirties žygio savaitę (40).
Raudonajai armijai priartėjus prie Ganso stovyklos, naciai pradėjo varyti kalinius Pucko ir Gdynės link. Ganso stovykloje pasiliko sergantis B. Sruoga. Pucką iš 823 pirmosios kolonos kalinių pasiekė tik 230 žmonių (41). Kovo 12 d. rytą jį užėmė Raudonoji armija. Dalis kalinių sulaukė nacių vergijos pabaigos, tačiau mirtis ir toliau skynė išsekusius kalinius: 1945 m. kovo 28 d. Pucke mirė kunigas A. Lipniūnas, balandžio 22 d. Štuthofe – P. Germantas, o po savaitės – inžinierius A. Šapalas (42).
Štuthofe pasilikę kaliniai (apie 4 500) buvo pradėti evakuoti 1945 m. balandžio 25 d. Iki Vyslos nuvaryti pėsčiomis, po dviejų dienų Helio pusiasalyje įsodinti į keturias baržas, jie išplaukė į Baltijos jūrą Riūgeno salos link. Prie salos viena barža pasiliko, o kitos trys gegužės 1–2 d. pasiekė netoli Liubeko esantį Noištato uostą. Gegužės 3 d. šiame uoste esesininkai dalį štuthofiečių įsodino į laivą „Athen“ ir ketino nuplukdyti juos į Flensburgą (prie Danijos sienos). Tuo metu atskridę anglų bombonešiai pradėjo bombarduoti uostą. Bombos pataikė ir į kalinių laivus. Nemažai žmonių žuvo.
Gegužės 3 d. apie 16 val. . miestą užėmė anglų kariuomenė. Išlaisvintus kalinius ėmė globoti Raudonojo Kryžiaus atstovai. Švedijos Raudonasis Kryžius iš Noištato į Kopenhagą atvežė 11 lietuvių, tarp jų ir J. Pajaujį. (Vėliau, padedami kunigo J. Tadarausko, jie persikėlė gyventi į Švediją). Evakuacijos jūra metu žuvo beveik pusė kalinių. Paskutiniai vermachto likučiai Štuthofo koncentracijos stovyklą paliko naktį iš gegužės 8-osios į 9-ąją. Kitą dieną į Štuthofą įžengė 3-ojo Baltarusijos fronto 48-osios armijos daliniai. Stovykloje tuo metu dar buvo likę apie 100 kalinių ir keli tūkstančiai civilių karo pabėgėlių iš Rytprūsių ir Pomeranijos.
Įvairiai susiklostė lietuvių – Štuthofo kalinių likimai. Vieniems pavyko patekti į laisvąjį pasaulį, kiti liko Lenkijoje arba grįžo į bolševikų vėl okupuotą Lietuvą. Ne vienam į Tėvynę sugrįžus teko pakelti naujas kančias ir persekiojimus – pogrindžio kovoje žuvo Jonas Noreika, į bolševikų tremtį pateko Petras Buragas, Petras Masiulis, Juozas Valenta ir kai kurie kiti. Iš viso nacių kalėjimuose ir koncentracijos stovyklose kalėjo 29 500 lietuvių, vien Štuthofe žuvo apie 1100 mūsų tautos sūnų ir dukrų. Nacių ir bolševikų aukos nebuvo beprasmės – juk už laisvę žuvusiųjų krauju išauginta Nepriklausoma Lietuva. Gyvųjų pareiga išaiškinti ir pagerbti visus nacių ir bolševikų nukankintus Lietuvos žmones.
Nr. 14, p. 68–71.
Chicago, 1950, p. 31, 50, 51.