Prisimenu 1985 metais Panų kalne ne kartą buvo nugriauti kryžiai. Tačiau tikinčiųjų pastangomis jie vėl ir vėl būdavo atstatinėjami. Po vieno tokio nuvertimo jaunimo būrelis susiorganizavome, norėjome nuvažiuoti ir pastatyti bent keletą kryžių. Prisimenu, kai dar tik mokiausi vairuoti automobilį, laikinai gyvenau Suvalkijoje. Vilkaviškyje gera komanda jaunimo buvo suorganizuota. Kai viename miesto gale kryžių valdžia nuversdavo, kitame, jiems visai prieš pat nosį, žmonės vėl naują pastatydavo. Saugumiečiai niršdami, didelėmis pastangomis bandydavo visaip jiems sutrugdyti.

Kartą ruošiantis tikinčio jaunuolio išliestuvėm į kariuomenę, ta proga, Budavonės miške, toje vietoje, kur trys kunigai sovietų nukankinti, sutarė naktį pastatyti atminties kryžių. Tuo metu kunigas Juozas Preikšas Vilkaviškyje klebonavo. Nuėjom pas jį “kančios”, kurią ant kryžiaus tvirtinsim, jis mums pasakė:

– Nepatariu to daryti, bet visuomet laiminu, ką bedarytumėt.

Vėlai vakare, eidami miško keliuku, pamatėme, kad nuo cigarečių netoliese vis sužybsi švieselė. Pritūpėm ir taip pralaukėm beveik visą naktį. Kai po kurio laiko grįžau į Kauną, pas sesę Kuodytę, ji paklausė kaip man sekėsi, o aš jai tiesiai ir pasakiau:

– Budavonės miške kryžių kažkas pastatė.

Ji tik sukluso ir rodo man, kad aš tylėčiau, bet aš dar garsiau tyčia užrėkiau:

– Girdėjau, kad ne tik kažkas pastatė kryžių bet ir užminavo!

Po kelių dienų iš Suvalkijos atsklido gandas kas tame miške dėjosi… Teritorija trijų kilometrų atstumu buvo aptverta, minuotojai tą kryžių bandė visaip išsprogdinti. Liko tik didžiulė duobė…

Autobusų vairuotojams tuo metu prie Panų kalno buvo įsakyta nestoti. Bandėme stabdyti pakeleivingas mašinas, tačiau nei viena nestojo. Ėjome pėsčiomis, kol pagaliau sustojo sunkvežimis ir jo vairuotojas mums pasakė, kad duotas vietinės valdžios įsakymas nieko nevežti į tą pusę. Sunkvežimis buvo dengtas, jis visgi leido mums susikraustyto į “būdą” ir pavėžėjo kiek galėjo. Beliko du kilometrus nueiti per mišką. Netrukus pasiekėme ir Panų kalną. Tačiau kaip teko nustebti, kai pamatėme, kas mus supa kelios mašinos ir net sunkvežimis. Mūsų buvo apie dvidešimt, saugumiečių daugiau. Apsupę pradėjo griebti vaikinus. Mes susikibome rankomis ir jų nepaleidžiame. Tuomet sugrūdo į mašinas ir nuvežė į Telšių milicijos skyrių. Jie norėjo išsiaiškinti kas organizatoriai, bet jiems nieko nepavyko, visi buvo vieningi ir nieko neišdavė. Tuomet pirmą kartą gavau parų. Įeidama peržegnojau kamerą ir pasakiau: “Sveiki mano naujieji nameliai…” Užrakino. Pradėjau dainas dainuoti, kokias tik mokėjau, po to giesmes, kurias tik žinojau. Atėję sakė:

– Nutilsi tu kada nors, ilgai grojanti plokštele?

Žinojome kaip elgtis suėmimo ir tardymo metu, ką sakyti, ko negalima sakyti. Buvome jau praėję vadovų ir uolesnių kunigų mokyklą. Ypač kunigas Juozas Zdebskis dažnai pamokydavo, kad į klausimą reikia atsakyti klausimu. Nesijausti nusikaltusiu, o juos laikyti tikrais tautos išdavikais. Nieko nepešus teko jiems mane paleisti.

.

Apie pačio kunigo Juozo Zdebskio pokštus KGB pareigūnams legendos sklido. Per vieną tardymą jis nusprendė tylėti. Tardytojui niekaip nesisekė kunigą prakalbinti. Staiga pats kunigas Juozas paskatino tardytoją:

– Jūs kalbėkit, kalbėkit… Man labai įdomu tyrinėti jūsų tardymo metodiką.

Po to daug metų KGB vengė jį kviesti apklausinėjimams.

.

Jis ilgiau ar trumpiau būdavo beveik visuose sąžinės belaisvių teismuose. Kiek pabuvęs sakydavo: “Tai jau turbūt užregistravo! Galima važiuoti namo”.

.

Kartą, per vieno iš disidentų teismą, Vilniuje į Aukščiausiojo teismo salę pasisekė įeiti ir kunigui Juozui. Saugumiečiai pastebėję iš karto užsipuolė:

– O tu čia ko sėdi? Ko tau čia reikia?

Užpultasis šypsodamasis ramiai paaiškino:

– Hm… atvažiavau medžiagos “Kronikai” pasirinkti…

Apstulbę saugumiečiai tuoj kunigą išgrūdo iš salės..

.

Autoinspekcijoje, kai kunigui Juozui Zdebskiui buvo atimtas vairuotojo pažymėjimas, kelių pareigūnų akivaizdoje jis pajuokavo:

– Na, vyrai, jei nebus automobilio, teks malūnsparnį įsitaisyti: daug patogiau – eismas mažesnis…

Tas laikas buvo svarbus daugelio jaunų žmonių gyvenime. Kryžių statymas dėl tiesos, tikėjimo ir laisvės! Ir visai nesvarbu ar prieš galingai atrodančią sistemą, ar prieš patogaus gyvenimo iliuziją; trokštant tiesos visuomet tenka brautis pro įvairiausius iššūkius ir barikadas. Man giliai įstrigęs vaizdas, kai kartą, važiuojant automobiliu, mane sustabdė keturi pagiringi vyrai. Važiuodami jie keikė žmones, kurie kryžius stato. Apsimečiau kvaile ir pradėjau kartu su jais piktintis, stebėtis – nejaugi gali būti, jog mūsų laikais dar kas nors drįsta kryžius statyti! Argi nesugeba jų valdžia pagauti? Jie pradėjo mane įtikinėti, kad viskas nėra taip paprasta, kad tie statytojai labai organizuoti; jie net kranus panaudoja, kitokią techniką ir yra labai įžūlūs ir vieningi. Klausiausi jų ir mintyse iš juoko sprogau: “Žinotumėt, kam čia viską pasakojat! Kokie tie galingi priešai, su kuriais jūs kovojat – iš tiesų jie net dviračių neturi, pėsčiomis keliaudami kryžius stato.”

Turime ne bandyti žiūrėti, kaip save apsaugoti, kažko prisikaupti, bet turime surizikuoti Jėzumi sekant, kartu su rizika gaunant labai stiprią Dievo globą ir jėgų.