Toje simfonijoj… – tokia žema, tamsi vairalazdė, riesta nosis, lempos… (Garlaivis mėlynu krištolu neša mus per laimę). Jaunyste! Kokia tu nuostabi!

<…> Mudu [su Kęstučiu] kūrėme ateities planus. Ten, prie kampinio stalelio. Kaip puikiai jis tada atrodė! Jis kalbėjo apie Tave, Viešpatie. Aš irgi. Mudu ryžomės dideliems dalykams. Gyvenimas atrodė toks puikus…

Stovėjau galvą į spintą atrėmęs presbiterijoje. Su Tavo žodžiu, Mokytojau, skaitosi realybė. „Tai yra mano Kūnas” – Tu tikrai esi čia. O Tu taip arti… Nuo Tavęs visa pareina – likimas mūsų visų. Šalia altoriaus už lango plieskia žara.„Šv. Mergele, ačiū Tau už šią dieną! Vakar dienos neužteko galutinai sugrįžti į save. Bet šiandien – kiek daug pasakei per mąstymą „Idealo reikšmė”. Kaip nuostabiai man nušvito. Ką reiškia sunkumai, pasitaiką kely, kuriuo Tu mane vedi į saulėtą šalį, jei savo nusigalėjimais perku laimę jiems! PERKU TĄ LAIMĖS ŠALĮ! Tai, ką žinau, ką esu pasiekęs, tas lobynas, iš kurio galėsiu jiems pasakoti, – nors jį, kaip tikiuosi, Viešpats didins, bet, palyginti su malonės gyvenimo bekraščiais vandenynais, jis visuomet yra ir bus tarsi vanduo duobutėje, kurį iš vandenyno pylė šv. Augustino pajūry rastas berniukas…

Ir vis dėlto kiek įdomių pokalbių kelionėse, kiek neužmirštamų pažinčių! Taip pat ir kiek tylių vakarų, kai saulė slėpėsi į mišką, o paslaptingos tylos ir prieblandos apgaubti šventoriaus medžiai kalbėjo maldą vakarinę čia pat gyvenančiam Kūrėjui! Kiek mąstymo valandų. Visa savo gyvenime privalau matuoti keleivio akimis. Keleivis, radęs gėrybę, sustoja ir dėkoja už ją.

Iš kunigo Juozo Zdebskio dienoraščio