Dar nuo antikos laikų žinomos keturios pagrindinės žmogiškos dorybės: protingumas, teisingumas, tvirtumas ir susivaldymas. Videopasakojimų cikle „Šventumo link“ pristatome, kaip šias kardinalinėmis vadinamas dorybes praktikavo XX a. Lietuvoje gyvenę šventieji.

Būti geru – tai gyventi kitų labui. Šitaip sakydavo besišypsančia šventąja vadinama Uršulė Leduchovska (Urszula Ledóchowska, 1865-1939).

Nors Lietuvoje ji menkai žinoma, daug jos veiklos pėdsakų išlikę Vilniaus krašte. Mirštančio Jėzaus Širdies seserų uršuliečių, dar žinomų kaip pilkųjų uršuliečių, kongregacijos įkūrėja tarpukariu čia lankėsi ne kartą. Juodšiliuose įsikūrusios ir iki Antrojo Pasaulinio karo gyvenusios seserys rūpinosi vaikų prieglauda, darbavosi mokykloje, pradėjo bažnyčios statybą, joms priklausė ambulatorija, pieninė, siuvykla, kepykla.

Čia yra ir kapinaitės, kur palaidota 11 seserų. Jomis rūpinasi šventosios Uršulės Leduchovskos vardo gimnazijos bendruomenė. Videoreportaže apie šventąją kalba mokyklos direktorius Mečislav Jasiulevič ir lietuvių kalbos mokytoja Violeta Milevska-Burak. Tuo metu Pabradėje dirbantis kunigas Daniel Narkun pasakoja, kaip U. Leduchovska praktikavo teisingumo dorybę. Pagal Katalikų Bažnyčios katekizmą, teisingumas yra pastovus ir tvirtas noras atiduoti Dievui ir artimui tai, kas jiems priklauso.

Dar būdama gyva Uršulė Leduchovska sulaukė pagarbos ir pripažinimo, o 2003-iaisiais buvo paskelbta šventąja. Ją kanonizavęs popiežius Jonas Paulius II yra sakęs, kad šios šventosios gyvenimas buvo tikras meilės himnas mirštančio Jėzaus širdžiai, o jos šventumas – išskirtinis intensyvaus dvasinio gyvenimo ir apaštalinės veiklos darna.

Viršelyje Šv. Uršulės relikvija Pabradės bažnyčioje. Gedimino Šulco nuotrauka.