Šių metų sausio 23-ąją minėjome švietimo darbuotojos, ateitininkės, publicistės, visuomenės veikėjos, tremtinės Stefanijos Paliulytės-Ladigienės 120-ąsias gimimo metines. Tai gera proga prisiminti šią iškilią asmenybę bei jos gyvenimą ir veiklą. Sėkmės istorijų nuošalėse, laiko užmaršties tyloje paprastai lieka moterys. Ar tikrai jų veikla verta mažiau? Puikus lygiaverčių asmenybių lyderystės duetas – Kazio Ladigos ir Stefanijos Paliulytės-Ladigienės šeima. Ginklo lyderystė ir dvasios lyderystė. Jie buvo lyderiai ir partneriai, stiprūs ne galia, bet savo veiklos esme ir pavyzdžiu. Kiekvieno jų praeito amžiaus pradžioje nuveikti darbai ryškiai prisidėjo prie šiandienos Lietuvos pamatų. Bet kiek ir ar pakankamai šių žmonių darbų reikšmė prisimenama?
Neteko asmeniškai pažinti gerbiamos Stefanijos, tik iš jos sūnaus Benedikto pasakojimų, skaitant kitų pažinojusiųjų prisiminimus. Iš jų nuolat iškyla klausimas, o kodėl ją visi taip ypatingai apibūdina? Kur šios asmenybės paslaptis? Manau, tai buvo neabejotinas šios moters autentiškumas, išmintis, tikėjimas ir apsisprendimas visuomeniškumui – organizacijose, politikoje, parapijoje, šeimoje, net kalėjimuose.
Tą, manau, pastebėdavo kiekvienas ir man tai labai svarbu. Juk galėjo ji sau ramiai auginti vaikus, būti generolo žmona, bet ji norėjo savo gyvenimą skirti visuotiniam gėriui ir pagal galimybes visur to siekė. Ji drąsiai keldavo ano meto socialinius ir dvasinius skaudulius ir jeigu ne kruvinos mūsų istorijos girnos, manau, dar labai daug ji būtų visuomenei svarbių darbų nuveikusi.
Apie S. Ladigienės sunkaus, tačiau labai prasmingo gyvenimo kelius yra puikiai perteikta Emos Milukėnaitės parengtoje knygoje „Esame: Stefanija Ladigienė: dienoraštis, atsiminimai, laiškai, publikacijos“.
S. Paliulytė gimė 1901 m. Vabalninko miestelyje, Biržų apskrityje. Įstojusi į Biržų aukštesniąją pradžios mokyklą, tapo ateitininke, nors tuomet jai buvo tik trylika metų. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Rusijoje baigė mokslus, lankė Kazimiero Būgos lietuvių kalbos kursus. 1918 m. iš evakuacijos grįžusi į Vilnių, pradėjo dirbti korespondente banke, vakarais padėdavo kalbininkui Jonui Jablonskiui. 1920 m. ištekėjo už žymaus karininko Kazio Ladigos, kurio dalyvavimas ir nuopelnai Nepriklausomybės kovose tikrai pasiaukojantys ir išskirtiniai. Su juo vėliau susilaukė šešių vaikų.
Tačiau ne mažiau įkvepia ir to laikotarpio savarankiška aktyvi S. Ladigienės veikla bei darbai. 1920 m. pabaigoje – 1921 m. pradžioje ji jau redagavo pirmuosius laikraščio „Moteris“ numerius. Dirbo „Lietuvos“ redakcijoje, stažavosi Šveicarijoje, Čekoslovakijoje. Kiek vėliau Marijampolės gimnazijoje dėstė prancūzų kalbą ir kūno kultūrą. Trejus metus studijavo Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultete filosofiją, pedagogiką, psichologiją ir sociologiją. 1926 m. nuo katalikų bloko buvo išrinkta į 3-iąjį Seimą.
Porą metų iki 1927 m. kartu su Pranu Dovydaičiu redagavo žurnalą ateitininkėms „Naujoji vaidilutė“. Tikrai svarbu, kad jau tuomet Stefanija Paliulytė-Ladigienė pasižymėjo ir viešai skelbė aiškias to meto feministines pažiūras ir jas skatino, tai yra, kad moteris turi sugebėti užsidirbti sau duonai, turėti savo nuomonę ir kiek įmanoma daugiau lavintis. Dėl to ji kvietė moteris neužsidaryti tik namų rūpesčiuose. S. Ladigienė sprendė moters tapatumo klausimą, galvojo apie moterišką pašaukimą, prisidėjo suformuluojant katalikės moters tikslus ir uždavinius.
Toks asmeninis lyderystės pavyzdys neliko nepastebėtu ir, manau, tapo sektinu bei tikrai prisidėjo prie to meto jaunosios kartos vertybių formavimo per S. Ladigienės publicistinę ir visą kitą viešą veiklą.
K. Ladigai išėjus į atsargą, šeima iš Kauno persikėlė į Gulbinėnus, Biržų apskritį. Gyvendama Gulbinėnuose, ji stengėsi pagyvinti parapijos gyvenimą. Nors augino šešis vaikus, bet suspėjo įkurti angelaičių kuopą, įsteigė pavasarininkų būstinę, vadovavo chorui, režisavo vaidinimus, pati vaidindavo. Čia ir toliau retsykiais rašė straipsnius auklėjimo klausimais bei rengė ir vedė trijų dienų kursus kaimo moterims įvairiose Lietuvos vietose. Gyvendama ūkyje, ji pati savo šešiems vaikams suteikė pradžios mokslą bei paruošė gimnazijai.
Kasdienybės rutina, gyvenimas toli nuo sostinės ir jos kultūrinio gyvenimo, anot bendražygės Onos Beleckienės, ją slėgė. „Mano mintys toli nuo tų bulvių ir lupynų… Kai man labai sunku, aš tyliai užgiedu ar uždainuoju. Tada sieloj nejaučiu kartėlio.“, – rašė ji. (Iš E. Mikulėnienės knygos „Esame: Stefanija Ladigienė: dienoraštis, atsiminimai, laiškai, publikacijos“, 117 p).
1940 m. rugpjūčio 12 d. sovietai areštavo generolą K. Ladigą. Jo areštas labai skaudžiai atsiliepė artimiesiems, šeima buvo išblaškyta. Sovietinė valdžia nacionalizavo Gulbinėnų dvarą, šeimininkams paliko tik kelis kambarius. S. Ladigienė išvyko į Vilnių, kur dirbo amatų mokykloje matematikos mokytoja, teko dirbti ir kitur.
Nuo 1942 m. S. Ladigienė apsigyveno Trakų gatvėje Vilniuje. Čia apsigyveno ir tęsti mokslų į Vilnių atvykę vaikai Benediktas, Marytė ir Joana. Jau vokiečių okupacijos metais Ladigų butas Trakų gatvėje buvo lietuvių inteligentų slaptų susibūrimų vieta. Jame apsilankydavo arkivyskupas M. Rainys, kunigai A. Lipniūnas, L. Tulaba, rašytojai B. Sruoga, F. Kirša ir kt. Čia prieglobstį yra suradęs ne vienas nelaimės ištiktasis. 1944 m. pavasarį S. Ladigienė savo namuose priglaudė ir žydaitę – Ireną Veisaitę. Nepaisydama rizikos, sutiko ją paslėpti ir priglausti. 1993 m. sausio 12 d. S. Ladigienei už žydų gelbėjimą karo metais suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas.
Minėtame bute vyko antibolševikinio pogrindžio nario J. Brazausko susitikimas su KGB agentu J. Markuliu. Šis susitikimas nulėmė ir S. Ladigienės likimą. S. Ladigienė buvo areštuota savo bute 1946 m. kovo 16 d. Iš pradžių buvo laikyta Lukiškėse, vėliau nuteista ir išvežta į Pečioros lagerius Sibire.
S. Ladigienė, nuteista kartu su dešimčia ateitininkų, daug gyvenimo metų praleido lageryje ir tremtyje. Dauguma nuteistųjų stebėjosi šios moters vidine stiprybe, ramybe, mokėjimu paguosti ir užjausti. Jos buvimas šalia daugeliui nuteistų jaunų moterų buvo paguoda, stipri valia ir dvasinė pagalba. Tai padėjo ištverti nesibaigiančius sunkumus, su viltimi žvelgti į ateitį.
Net ir kalinama, dar Lukiškėse, ji neatsisakė savo idealų, principų, tą liudija baudžiamosios bylos medžiaga. Negana to, dar skatino ir savo vaikus sekti jos pėdomis. Pavyzdžiui, 1947 m. vasario 1 d. laiške iš kalėjimo dukrai Marytei S. Ladigienė rašė: „Pasiskaityk Tithamerio Totto knygutes, M. Pečkauskaitės „Rimties valandėlė“ – rasi daug atsakymų į Tau rūpimus klausimus, o paskui, kiek suprasi, Algio padedama pasiskaityk ir įsigilink į prof. Šalkausko „Ateitininkų ideologiją“ – tai ir žinosi, kaip pati turėsi gyvenime tvarkytis, ko siekti ir suprasi, kad Mamytė jaučiasi visai laiminga už tuos idealus kalinama, nes jie yra tikrai vertingi, kilnūs, ir su išdidumu priima, nors ir neužtarnautą, man pasakytą komplimentą, kad buvau viso to judėjimo siela.
Jau Tu esi visai išmintinga tam, kad tą judėjimą, t. y. aktyvią katalikišką mintį suprasti ir ją vykdytum savo gyvenimu ir pavyzdžiu. Tik, žinoma, būk atsargi ir neišsišok santykiuose su savo draugėmis ir draugais, kad neatsirastum kalėjime…“ (Iš E. Mikulėnienės knygos „Esame: Stefanija Ladigienė: dienoraštis, atsiminimai, laiškai, publikacijos“, 169 p.).
1956 m., atbuvusi 10 metų kalėjime, S. Ladigienė buvo ištremta į Irkutsko sritį, kur gyveno du sūnūs tremtinai – Benediktas ir Algis. Jau Anapilin išėjęs sūnus Benediktas Ladiga pasakojo, kad kai mamą pervežė į sūnų tremties vietą, prižiūrėtojai vistiek jai neleido net išlipti iš mašinos ir susitikti, esą dar reikia „išsipirkti“ mamą. Benediktas pasakojo, kad nupirko penkis butelius degtinės ir porą dėžučių konservų, tik tada konvojus atidavė mamą. Tai tik vienas iš kraupių epizodų, kuris parodo kainą, kurią sumokėjo laisvos Lietuvos ir laisvo asmens idealais tikėjusi ir jį kūrusi moteris.
Nors nuo to laiko praėjo daug metų, bet Rusijos režimo papročiai nepasikeitė. Žmogus jiems yra statistinis vienetas, žmogaus teisės ten neegzistuoja.
Iš tremties S. Ladigienė grįžo 1957 m. paskutinėmis dienomis, mirė 1967 m., palaidota Vilniuje, Saltoniškių kapinėse.
Šiandien mums žinomos vertybės ir darbai, kuriems buvo pasišventusi Stefanija Paliulytė-Ladigienė, gali pasirodyti visiškai įprasti. Tačiau atsiminkime XX amžiaus pradžios laikmetį, moterų padėtį visuomenėje ir jų išsilavinimą.
Mūsų šiomis dienomis sprendžiami savo valstybės ir visuomenės pažangos klausimai didele dalimi išaugę iš tokių, kaip p. Stefanija, žmonių asmeninio gyvenimo pavyzdžiu nematomai paskleistų ir užaugintų idėjų bei vertybių.
