1901 m. sausio 23 d. gimė Stefanija Ladigienė – Paliulytė, aktyvi visuomenės veikėja, publicistė, pedagogė, ateitininkė, kovų dėl Lietuvos nepriklausomybės kario generolo Kazio Ladigos žmona. Stefaniją Ladigienę, trijų sūnų ir trijų dukterų mamą, savo antrąja Mama iki šiol tebevadina kartu su ja kalėjusios mergaitės – studentės ir gimnazistės, suimtos dar nepabaigus mokyklos, išvežtos sunkiems darbams į atokiausius Šiaurės kraštų lagerius. Antrąja savo Mama ją vadino ir nuo Holokausto išgelbėta žydaitė Irena Veisaitė.
Stefanijai Ladigienei buvo lemta pergyventi pačius viltingiausius ir pačius skaudžiausius mūsų Tėvynei metus: valstybės kūrimąsi ir jos žlugimą. Lyg vėtykle tuomet buvo išvalyti tos kartos žmonės, pamatuotas jų žmogiškasis orumas. Stefanijos Ladigienės pasirinkimas – gyventi dėl kitų – atlaikė visus jos daliai tekusius išbandymus ir iššūkius. Nedvejodama ji rizikavo savo bei vaikų saugumu ir netgi gyvybe, kai reikėjo gelbėti persekiojamą žmogų. Kalėjimuose ir lageriuose ji buvo saugi užuovėja ir atrama jaunutėms, išgąsdintoms mergaitėms. Tokią asmenybę gerbė net jos priešai: po Sibiro golgotos Vilniuje ją aplankęs NKVD tardytojas Danielius Todesas nusilenkęs pabučiavo jos ranką…
Ateitininkė, publicistė, pedagogė, mama
„Asmenybės didžiausiam išaukštinimui laikas ir erdvė ribų negali nustatyti. Atsimušame į sąžinę. Ji yra dvasinės kultūros rodyklė. Nuolatinėse kovose, abejonėse, nuopuoliuose ir išsivadavimuose, smūgiuose ir laimėjimuose vingiuoja gyvenimo dienos. Žmogiškoje negalioje ieškomės pavyzdžių. Jų norime daugiau. Laukiame. Ir priderinę prie aukštų pavyzdžių savo nykias dienas, jei ne čia, tai amžinybėje rasime atsakymą – ar aš gyvenu tokį gyvenimą, kurį esu nutarusi gyventi.“ (Stefanija Ladigienė- Paliulytė, „Naujoji vaidilutė“, 1940 m. gegužės – birželio mėn., Nr. 5–6 (175–176).
1901 m. sausio 23 d. gimusi labai šviesių Vabalninko (Biržų apskrities) žmonių – knygnešio Tomo ir jo žmonos Natalijos Paliulių šeimoje – Stefanija nuo mažų dienų kibo į mokslus. Pradinę mokyklą ji lankė Vabalninke, o vėliau baigė Biržų keturių klasių miesto mokyklą. Toje mokykloje trylikametė Stefanija tapo ateitininke. Užėjus karo suirutei ji išvyko į Rusiją ir ten mokėsi Peterburgo ir Tambovo gimnazijose, laisvu laiku lankydama įvairius kursus: vaidybos, plastikos, muzikos, kalbų. Iš to laikotarpio mus pasiekia jos dienoraštyje aprašyti įvykiai, žmonės, jos pačios mintys ir dvejonės, išdaigos ir nuotykiai, kurių kupinas jaunos, dar tebesiskleidžiančios asmenybės gyvenimas.
Ūkio darbų tiek, kad tik spėk suktis. Pasak dukros Marijos, tik vakare, suguldžius vaikus, prasidėdavo Mamytės laikas. „Ji rašydavo, skaitydavo, tiesiog klaidžiodavo po parką. Tikriausiai jautėsi vieniša, nes vis dėlto buvo miestietė ir jai negalėjo netrūkti tos bendraminčių ir bendradarbių aplinkos, kurią paliko išvažiuodama iš Kauno. Parką ir gėlynus mėgo, bet prie ūkio nelinko – nors nesiskųsdama dirbo viską, ką reikia.“ (Ema Mikulėnaitė, „Esame“, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2003 m.)
1939 m., Lietuvai atgavus Vilnių, Stefanija Ladigienė su vyresniaisiais vaikais paliko Gulbinėnus ir išvyko į sostinę. Ten mokytojavo amatų mokykloje.
Okupacijos metai
1940 metų rugpjūtį, Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, Kazys Ladiga buvo suimtas. Sovietų valdžia nepamiršo žmogaus, vadovavusio kovoms už Lietuvos laisvę. Prasidėjus karui su Vokietija, generolas buvo išgabentas į Rusijos NKVD Sol Ilecko kalėjimą. 1941 m. spalio 29 d. nuteistas mirties bausme, sušaudytas 1941 m. gruodžio 19 d. Stefanija apie tai sužinos tik 1957-aisiais, būdama Sibiro tremtyje. Sūnūs Algis ir Benediktas tremties taip pat neišvengs – būti generolo Kazio Ladigos vaikais ir gyventi Tėvynėje tuo metu buvo misija neįmanoma. Tremties išvengė jaunėlės Marija ir Jonė, kurias išslapstė giminės, taip pat Linas, po karo apsigyvenęs Lenkijoje. Irena, pasitraukusi į Vokietiją, ištekėjo ir vėliau išvyko į JAV. Jos sūnus JAV kariuomenės karininkas Andrius Eiva 1991 m. sausį padėjo ginti Aukščiausiąją Tarybą nuo sovietinės agresijos.
1944 m. Stefanija Ladigienė, rizikuodama savo ir vaikų saugumu ir gyvybėmis, priglaudė savo namuose žydaitę Ireną Veisaitę, kurią nuo Holokausto Kaune išgelbėjo Onutė ir Juozas Strimaičiai.
„Kai atėjau, ji pasakė, kad žydams padaryta didelė skriauda, ir ji nori nors truputį prisidėti prie gelbėjimo. Mes pavalgėme, man parodė kambarį, kuriame aš miegosiu – tai buvo sūnaus Lino kambarys. Ji atėjo prieš naktį pas mane, pabučiavo, ant kaktos uždėjo kryžiaus ženklą. Aš paplūdau ašaromis ir paklausiau, ar jai nebuvo šlykštu pabučiuoti žydę. Tada jau ji apsipylė ašaromis, ir mes prakalbėjome iki 4 valandos ryto. Nuo tada ji tapo mano Mamyte, o aš tapau Juodąja Irena, jos dukra“, – pasakoja Irena Veisaitė. Irena gyvens Stefanijos bute iki pat jos suėmimo 1946-aisiais, vėliau ją priglaus daktaras Braunsas.
Stefanijai Ladigienei grįžus iš Sibiro lagerių ir tremties, Irena dažnai su ja matysis, kartu su Mamyte praleis paskutiniąsias jos gyvenimo dienas…
Pasibaigus karui Stefanijai buvo siūloma trauktis iš Lietuvos, tačiau ji nesutiko. Sovietų metais Stefanijai buvo palikta tik dalis buto: joje gyveno Stefanijos šeima, mokytoja ateitininkė Adelė Dirsytė, mokytojas Česlovas Mačys, šeimininkė Agnietė. Kitoje dalyje gyveno keista asmenybė, kurią buto gyventojai vadino „grafiene“. Stefanijos Ladigienės namuose lankydavosi šviesūs jauni žmonės, ateitininkai, tikėdamiesi kada nors, Lietuvai atgavus laisvę, jie galės prisidėti prie valstybės kūrimo darbų.
Suėmimas
1946 metų kovo 14 d. Stefanija Ladigienė buvo suimta. Tą dieną kartu su ja bute buvo sulaikyta daug žmonių. Į pasalą pakliuvo ir jauna studentė Marija Biekšaitė, atvykusi su slaptais raštais. Iš sunkios situacijos ją išgelbėjo Irena Veisaitė, kritišku momentu sugebėjusi rasti išeitį. Užkūrusi krosnį, niekam nepastebėjus, ji sumetė į ją dokumentus.
Stefanijos Ladigienės arešto nutarime buvo parašyta: „Stefanija Ladigienė yra antisovietinės, nacionalistinės, katalikiškos jaunimo organizacijos „Ateitis“ vyriausiosios valdybos narė ir visos Lietuvos „Ateities“ moterų sekcijos pirmininko pavaduotoja. Gyvena Vilniuje, Trakų g. 11, butas 8.“
Tardymai vykdavo naktimis. Po jų neleisdavo miegoti, netgi snausti. Tą gerai prisimena kartu su Stefanija kalėjusios jaunos merginos – gimnazistės ir studentės, kurioms ji buvo tapusi antrąja Mama. „Pasisekė man su ponia Ladigiene patekti į vieną kamerą. Ji buvo labai išsilavinęs žmogus. Ji sako: „Mokysimės rusų kalbos.“ Aš atsakau: „Kam man ta rusų kalba?“ O ji: „Nebūk naivi. Mes vis tiek atsidursime Sibire, ir tie, kas mokės rusų kalbą, tiems bus lengviau…“ Ir pradėjo deklamuoti Puškiną, Lermontovą, Tiutčevą – vieną po kito“, – prisimena tuometinė kalinė Zina Bielinytė.
Teismas Stefanijai Ladigienei skyrė 10 metų lagerio ir 5 metus tremties. Marija, Jonė ir Irena Veisaitė prie teismo pastato Vrublevskio gatvėje žiūrėjo, kaip Mamytė su kitais nuteistaisiais buvo išvežta juoda mašina – vadinamuoju „čiornyj voron“. Stefanijai pasisekė perduoti joms raštelį, o Irena Veisaitė iki šiol saugo tuomet Mamytės jai perduotą kasytės galiuką, surištą violetiniu raišteliu, kalėjime išsiuvinėtą servetėlę ir laišką. Be mamos likusiomis Marija ir Jone Ladigaitėmis rūpinosi teta Severina, Stefanijos Ladigienės sesuo. Pasibaigus mokslo metams jos išvyko pas tetas Severiną ir Nataliją į Vabalninką. Tačiau saugumas rado jas ir ten: gimnazijos direktoriui sužinojus, kad joms gresia suėmimas, mergaitės išvyko į Kauną, kur jas globojo giminaičiai.
Sibiro golgota
Stefanija Ladigienė iki 1956 metų kalėjo Sibiro Pečioros ir Taišeto lageriuose. Jai neteko tiesti geležinkelio, grūsti akmenų ar kirsti medžių. Ją paliko dirbti „zonoje“: kalti barako stogo, valyti sargybinio būdelę, vėliau – tvarkyti darbų vykdytojo – „prorabo“ būstą. Tai buvo labai sunkaus būdo žmogus, mėgdavęs keiktis. Mokytoja Elena Pavalkienė prisimena, kaip Stefanija kartą jį pastatė į vietą, pati prapliupusi daugiaaukščiais rusiškais keiksmais, kuriais garsėja rusų kalba. Netikėtumo priblokštas „prorabas“ nutilo, o Stefanija jam tuomet pasakė: „Matai, kaip lengva šaukti, keiktis, o susivaldyti labai sunku.“ (Ema Mikulėnaitė, „Esame“, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2003 m.)
Savo vidine stiprybe Stefanija Ladigienė padėjo ištverti sunkumus lageriuose kartu su ja kalėjusioms mergaitėms – Šiaurės dukroms. Ji drąsino jas, stiprino, pasitikdama su karšto vandens puodeliu po labai sunkios darbo dienos, kartu su jomis meldėsi, šventė Kalėdas ir Velykas, Vasario 16-ąją. Ji vertė jas gerti spyglių arbatą, kad išvengtų skorbuto, globojo ir saugojo nuo prižiūrėtojų priekabiavimo. Stefaniją Sibiro gulaguose kelis kartus aplankė jos dukros Marija ir Jonė.
1956-aisiais, pasibaigus lagerių kalinimo laikui, Stefanija Ladigienė išvyko į Irkutsko apskritį pas savo ištremtus sūnus Algį ir Benediktą, rūpinosi jais, gamino valgį, valė, skalbė. Ją kamavo aukštas kraujospūdis – „kurortai“ sveikatos nepridėjo. Prieš kelionę į Lietuvą Stefanija susirgo šiltine, vadavosi mirtimi, netgi surašė testamentą. Grįžusią į Vilnių Stefaniją jau teko nešti – ji pati dėl labai pablogėjusios sveikatos nebegalėjo eiti.
Paskutiniai gyvenimo metai
Į Tėvynę sugrįžusi Stefanija Ladigienė apsigyveno dukters Marijos ir jos vyro skulptoriaus Vlado Vildžiūno butelyje Filaretų gatvėje. Apsupta vaikų ir anūkų meilės, po truputį ji atsigavo. Ją lankė Irena Veisaitė, pas kurią ji važiuodavo maudytis. Vėliau šeima išsikraustė į Jeruzalę, apsigyveno nuosavame name. Tas namas tapo menininkų ir inteligentų traukos centru. Čia lankėsi seni Stefanijos bičiuliai kompozitorius Konradas Kaveckas, Julija Šalkauskienė, atvykdavo Vytautas Landsbergis su žmona Gražina Ručyte-Landsbergiene. Stefanija rūpinosi anūkais, augino Marijos ir Vlado dukrą Liudviką, kuri vėliau tapo žurnaliste, 2006 m. keistomis aplinkybėmis Baltarusijoje žuvusio saugumo pulkininko Vytauto Pociūno žmona.
Tai buvo šiltos ir gražios dienos. Deja, jos truko neilgai: 1967 m. rugsėjo 18 d. Stefanija Ladigienė mirė nuo sunkios ligos. Paskutiniąsias dienas su ja kartu buvo vaikai ir Irena Veisaitė.
